Kazimieras UOKA (1951 03 04–2016 07 16)

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras

1951 m. kovo 4 d. – gimė Kaune.

1969 m. – baigė Kauno 4-ąją vidurinę mokyklą (dabar – S. Dariaus ir S. Girėno gimnazija).

1976 m. – baigė Vilniaus valstybinio universiteto (dabar – Vilniaus universitetas) Istorijos fakultetą. Dirbti mokytoju neleido tuometinė valdžia dėl pogrindinės veiklos, todėl 1971–1988 m. dirbo Kauno statybos treste ekskavatorininku, buldozerininku, kūrė nepriklausomas profesines sąjungas.

1971–1988 m. – dirbo Kauno žemės darbų mechanizacijos valdyboje Nr.14 ekskavatorininku, buldozerininku.

1988–1990 m. – aktyvus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio dalyvis, Kauno miesto Sąjūdžio tarybos narys. Lietuvos žaliųjų judėjimo narys.

1988 m. spalio 9 d. – kartu su Algirdu Vaclovu Patacku iškėlė Lietuvos Trispalvę Kauno karo muziejaus bokšte.

1988 m. spalio 22–23 d. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo delegatas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narys, Sąjūdžio Seimo tarybos narys, 1988–1990 m. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo tarybos sekretorius.

1989–1990 m. – Lietuvos darbininkų sąjungos pirmininkas.

1989 m. – išrinktas TSRS liaudies deputatu Kauno miesto teritorinėje rinkiminėje apygardoje, 1989–1990 m. buvo TSRS Aukščiausiosios Tarybos nariu.

1990 m. vasario 24 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Rokiškio rinkiminėje apygardoje Nr. 102.

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Nuo 1990 m. kovo 20 d. – Rytų Lietuvos problemų laikinosios komisijos narys ir Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komisijos narys. 1990 m. gegužės 9 d. – paskirtas į deputatų grupę Ryšiams su TSRS Aukščiausiąja Taryba palaikyti. Nuo 1990 m. birželio 12 d. – Politinių partijų ir visuomeninių organizacijų nuosavybės klausimams spręsti komisijos narys, nuo 1990 m. liepos 19 d. – Lietuvos Respublikos parlamentinės vyriausybinės komisijos konsultacijoms su Rusijos Tarybų Federacine Socialistine Respublika narys, nuo 1990 m. rugpjūčio 1 d. – Likvidavimo komisijos buvusio Lietuvos liaudies kontrolės komiteto turtui perduoti Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolės departamentui pirmininkas. 1990 m. rugsėjo 20 d. – apriboti Aukščiausiosios Tarybos deputato įgaliojimai.

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolierius (nuo 1990 m. birželio 21 d.), atkūrė šią instituciją.

1992–1996 m. – buvo Lietuvos Respublikos Seimo narys, dalyvavo Tautininkų frakcijoje.

1996 m., 2000 m., 2004 m. – kandidatavo Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose.

2000 m. – organizavo referendumą dėl rinkimų į Seimą sistemos pakeitimo, Seimo narių skaičiaus sumažinimo ir valdininkų atlyginimo sumažinimo. Surinkta ir Vyriausiajai rinkimų komisijai pristatyta 230 000 parašų.

2000–2008 m. – Lietuvos nacionaldemokratų partijos, Lietuvos tautininkų sąjungos narys, aktyviai dalyvavo šioms partijoms susijungiant su Tėvynės sąjunga. Buvo šios partijos Tautininkų frakcijos valdybos narys, kartu ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų tarybos narys.

2006 m. – įkūrė ir dalyvavo Piliečių sąšaukoje, kovojančioje su homoseksualų kultūros platinimu Lietuvoje. 2007 m. Piliečių sąšauka tapo kolektyviniu Nacionalinės alkoholio ir tabako kontrolės koalicijos nariu ir aktyviai dalyvavo apribojant alkoholio reklamą.

2008–2012 m. – kadencijos Lietuvos Respublikos Seimo narys. Dirbo Audito komitete, Narkomanijos ir alkoholizmo prevencijos komisijoje

1992 m. – apdovanotas JAV profsąjungų AFL-CIO premija, buvo šios organizacijos garbės narys.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

2016 m. liepos 16 d. – mirė Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse, Vilniuje.

Į KOVO 11-ĄJĄ

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę:

„Žvelgiant iš dešimties metų atstumo, galiu tvirtai teigti, kad daugelis nepriklausomybės atkūrimo darbų dar tikrai nėra atlikta.

Pirmiausia, atsikūrusių partijų pirmieji lyderiai nesugebėjo susitarti dėl pagrindinių šalies ūkio vystymosi krypčių, tai yra, realiai tebetęsia LTSR plano komiteto parengtųjų iliuzijų siekimą. Neapibrėžta atsikūrusios valstybės vieta tarptautiniame darbo pasidalijime sąlygojo skurdo didėjimą plačiuose gyventojų sluoksniuose ir nusivylimą dauguma veikiančiųjų partijų, o tuo pačiu ir pilietinės visuomenės sukūrimo vilčių žlugimą.

Antra, nepasiekta konsensuso daugumos šalies gyvenimo sričių reformų klausimu. Galima teigti, kad toks būtinasis sutarimas tepasiektas tik užsienio politikos srityje, o to labai maža. Visose kitose gyvenimo srityse reformų kryptis ir tempas dažnai keičiasi pagal valdančiųjų partijų užgaidas, greitai nuvilia žmones, valdžios siekiančios opozicinės partijos klastingai lūkuriuoja savo valandos. Taip besielgdamos su Tėvynės likimu, jos nieko niekada nepasieks, tik į rinkimus ateis vis mažiau piliečių.

Išeitį matau parlamentinių partijų vidaus demokratijos stiprinime ir naujos kartos lyderių atėjime. Jei dar Lietuvai pasisektų turėti prezidentą, verčiantį parlamentines partijas susitarti pagrindiniais šalies gyvenimo klausimais keliems dešimtmečiams į priekį, šalies potencialas įgautų vystymosi kryptį ir pagreitį.“

Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 238.