Eduardas VILKAS (1935 10 03–2008 05 18)

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras

1935 m. spalio 3 d. – gimė Gargždų mieste, Klaipėdos rajone.

Mokėsi Gargždų progimnazijoje.

1949–1953 m. – mokėsi Klaipėdos pedagoginėje mokykloje.

1953–1958 m. – studijavo Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultete matematikos specialybę.

1959–1962 m. – studijavo Lietuvos mokslų akademijos Fizikos ir matematikos instituto aspirantūroje.

1962–1964 m. – dirbo Fizikos ir matematikos institute jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu, 1964–1985 m. – skyriaus vadovu, instituto direktoriaus pavaduotoju.

1963 m. – apgynė matematikos mokslų kandidato (dabar – daktaro) disertaciją „Matricinio lošimo reikšmių funkcinės savybės“.

1973 m. gruodžio 18 d. – apgynė mokslų daktaro (dabar – habilituoto daktaro) disertaciją „Lošimų teorijos optimalumo principai“.

1976 m. – jam suteiktas profesoriaus vardas.

1983 m. – išrinktas Lietuvos mokslų akademijos nariu korespondentu.

1985 m. – Lietuvos mokslų akademijos akademikas ir vyriausiasis mokslinis sekretorius.

1985–2008 m. – Ekonomikos instituto direktorius.

1988 m. birželio 3 d. – Lietuvos mokslų akademijoje pirmininkavo susirinkimui, kuriame gimė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis.

1989 m. – kaip Sąjūdžio remiamas kandidatas Vilniaus Lenino nacionalinėje teritorinėje rinkimų apygardoje Nr. 225, buvo išrinktas į TSRS liaudies deputatų suvažiavimą Maskvoje, buvo TSRS Aukščiausiosios Tarybos Ekonomikos komisijos pirmininku, prezidiumo nariu.

Lietuvos komunistų partijos narys, 1989–1990 m. šios partijos centro komiteto biuro narys.

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Priklausė Liberalų frakcijai, buvo jos pirmininkas. Nuo 1990 m. kovo 20 d. – 1991 m. lapkričio 12 d. – nuolatinės Biudžeto komisijos narys. 1990 m. balandžio 24 d. – paskirtas Valstybinės komisijos priešblokadinių priemonių planui paruošti ir vykdyti nariu. Nuo 1990 m. lapkričio 6 d. – Ekonomikos reformos programos projekto alternatyvoms rengti komisijos narys, nuo 1990 m. gruodžio 28 d. – Laikinosios ekonomikos reformos komisijos narys. 1991 m. lapkričio 14 d. – paskirtas Estijos Respublikos, Latvijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos Tarpparlamentinės Asamblėjos nariu.

1991–2001 m. – Lietuvos mokslų akademijos viceprezidentas. Lietuvos mokslo ir technologijų baltosios knygos (2000 m.), Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 m. ilgalaikės strategijos (2002 m.), Lietuvos ekonomikos plėtros iki 2020 m. ilgalaikės strategijos (2007 m.) sudarytojų narys. Inicijavo projektus: „Lietuvos valstybės investicijų programos plėtros metodologija ir organizacinė struktūra“ (1993 m.), „Lietuvos ekonomikos matematiniai modeliai“ (2003–2006 m.), aukštųjų technologijų gamybos plėtojimo programą (2001 m.). Buvo aukštojo mokslo tarybos prie Švietimo ir mokslo ministerijos, Kauno technikos universiteto tarybos narys, Žinių ekonomikos forumo tarybos pirmasis pavaduotojas, Lisabonos strategijos įgyvendinimo makroekonominės grupės pirmininkas. Monografijų „Kas tai yra lošimų teorija?“ (1976 m.), „Optimalumas lošimuose ir sprendimuose“ (rusų k., 1990 m.), „Sprendimų priėmimo teorija“ (2003 m.) autorius.

Po 1992 m. – Lietuvos Respublikos Vyriausybių konsultantas.

1995–2000 m. – Lietuvos Respublikos Privatizavimo komisijos pirmininkas.

1996–1997 m. – Europos Komisijos ir PHARE projektų dalyvis.

Buvo Lietuvos liberalų sąjungos narys.

2002–2007 m. – žurnalo „Veidas“ savaitinis komentatorius.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu

2005 m. – Gargždų miesto garbės pilietis.

2007 m. sausio 18 d. – apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.

Žmona Stefanija. Vaikai – Viltė, Marius, Eduardas.

2008 m. gegužės 18 d. – mirė Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse, Vilniuje.

KOVO 11-OJI: DŽIAUGSMAI IR RŪPESČIAI

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę: 

„Nesutinku, kad signatarai yra kažkuo nusipelnę. Jei ir nusipelnę, tai atpildą už nuopelnus yra gavę seniai. Nes ėjimas į Kovo 11-ąją ištisai buvo šventė, į kurią tauta mus nešė ant rankų, apipiltus gėlėmis. Dabar už tai kiekvienas turėtume kaip sugebėdamas atitarnauti jai visus mums likimo skirtus metus.

Su dideliu pasitenkinimu ir dabar prisimenu vieną įvykį 1989 m. vasarą. Pirmą kartą gyvenime atostogavau su šeima Nidoje. Ateina iš Maskvos telegrama, kad šaukiamas TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo posėdis (aš buvau to Prezidiumo narys). Pirma mano mintis buvo „eikit po velnių", bet paskui kilo įtarimas, kad gali būti svarstomi estų reikalai (jie buvo priėmę ne estus diskriminuojantį rinkimų įstatymą). Paskambinau Primakovui, jis patvirtino mano spėjimą. Reikia važiuoti. Kad nebūtų kokių netikėtumų, iš Vilniaus į Maskvą vykau traukiniu. Šiaip aš traukinyje gerai miegodavau, o tada visą naktį mintimis kūriau kalbą, dešimtimis kartų vis iš naujo šlifuodamas kiekvieną frazę. Posėdyje tą kalbą, žinoma, be popieriaus ir pasakiau. Posėdis buvo transliuojamas per Sąjungos televiziją, ir tai buvo mano geriausia kalba per visą gyvenimą.

Daug ką iš jos ir dabar prisimenu pažodžiui. Svarbiausios mintys buvo tokios. Keli „darbo kolektyvai“ pasiskundė dėl rinkimų įstatymo, ir jau šokame estus svarstyti. Tuo tarpu, kai vien Lietuvoje buvo surinkta pusantro milijono parašų, protestuojant prieš naujosios TSRS konstitucijos nuostatas, tada niekas nekreipė į juos jokio dėmesio. Nesu buvęs esto kailyje, todėl negaliu spręsti dėl priimto įstatymo, o juo labiau estus smerkti. Gal aš daryčiau kiek kitaip. Manau, kad rusai turi turėti Estijoje visas teises, išskyrus teisę iš Estijos daryti Rusiją.

Buvo šventiškai džiaugsmingų dienų ir po Kovo 11-osios. Bet nieko nuostabaus, kad visumoje realybė nešė daugiau rūpesčių ir erzelio nei pasitenkinimo. Atkuriamajame Seime į neviltį kartais varydavo atviras mokslo ir proto argumentų ignoravimas. Arba dar blogiau – šmeižtas vietoje kontrargumentų. Toks lietuviškas gyvenimas. Bet tikiuosi, kad mums nereiks klajoti po dykumą visus keturiasdešimt metų kaip žydams, norint išsivaduoti iš praeities vergijos. Tikriausiai ir gerovė visiems ateis greičiau.“

Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 250–251.