Vidmantas ŽIEMELIS

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras

1950 m. gruodžio 4 d.  – gimė Gališkių kaime, Molėtų rajone.

1957–1964 m. – mokėsi Alytaus rajono Daugų vidurinėje mokykloje.

1964–1968 m. – mokėsi Vilniaus pirmojoje internatinėje mokykloje.

1969–1971 m. – dirbo darbininku statybos organizacijose.

1971–1973 m. – tarnavo TSRS kariuomenėje.

1973–1977 m. – studijavo Vilniaus valstybinio universiteto (dabar – Vilniaus universitetas) Teisės fakultete.

1973–1981 m. – dirbo gamybiniame susivienijime „Lietuvos buitinė chemija“ aparatininku, juriskonsultu, kadrų rengimo sektoriaus viršininku.

1976–1989 m. – TSKP (LKP) narys.

1981–1990 m. – buvo Vilniaus transporto prokuroro padėjėjas, Lietuvos TSR prokuratūros Bendrosios priežiūros skyriaus prokuroras.

1989 m. – kartu su bendradarbiais Lietuvos prokuratūroje įsteigė Sąjūdžio grupę.

1989–1990 m. – buvo Vilniaus miesto Sąjūdžio tarybos narys.

1990 m. vasario 24 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Raguvos rinkiminėje apygardoje Nr. 99 (Panevėžio rajone).

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Nuo 1990 m. kovo 20 d. – nuolatinės Užsienio reikalų komisijos narys, nuo 1990 m. birželio 20 d. – patvirtintas atsakingu  už darbo  grupės  veiklą  Lietuvos Respublikos Migracijos įstatymo projektui parengti. Nuo 1990 m. rugsėjo 13 d. – Parlamentinės vyriausybinės komisijos konsultacijoms su Moldovos TSR narys, nuo 1990 m. sausio 13 d. –  Komisijos A. Šimėno dingimo aplinkybėms išaiškinti narys, nuo 1991 m. rugpjūčio 24 d. – Laikinosios tyrimo komisijos TSRS KGB veiklai Lietuvoje ištirti narys. 1991 m. lapkričio 28 d. – nuolatinės Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos narys.

1994 m. – stažavosi Prancūzijoje savivaldos klausimais. Tais pačiais metais Kanados universitetų ir koledžų asociacijos kvietimu gilino žinias teisės srityje, susipažino su Kanados teisėsaugos institucijų darbu.

1992–1996 m., 1996–2000 m. – kadencijų Lietuvos Respublikos Seimo narys.

1996–1998 m. – buvo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministru.

1993 m. – įstojo į Tėvynės sąjungą (Lietuvos konservatoriai), buvo vienu  jos steigėju.

1999 m. – pašalintas iš Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) narių.

2000 m. – Tėvynės liaudies partijos narys ir vienas steigėjų.

2001–2004 m. – advokatų kontoros „V. Žiemelis, A. Valys ir partneriai“ advokatas.

2002 m. – išrinktas Lietuvos dešiniųjų sąjungos, į kurią susivienijo keturios politinės partijos, pirmininku.

2003 m. liepos mėn. – Lietuvos dešiniųjų sąjungai prisijungus prie Tėvynės sąjungos, buvo išrinktas Tėvynės sąjungos pirmininko pavaduotoju.

2004–2008 m., 2008–2012 m. – Lietuvos Respublikos Seimo narys. 2008–2012 m. Buvo Teisės ir teisėtvarkos komiteto narys (nuo 2008 m. lapkričio 18 d.).

Nuo 2012 m. – advokatų kontoros „Žiemelis, Valys, Rugys ir partneriai“ advokatas ir partneris.

Nuo 2010 m. – Krikščionių partijos narys.

Nuo 2013 m. – Darbo partijos narys.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

Yra Lietuvos teisininkų draugijos narys, paskelbęs straipsnių teisės ir politikos klausimais, parengęs įstatymų projektus teisės reformos, migracijos, kovos su nusikalstamumu ir korupcija bei kitais klausimais.

KĄ MAN REIŠKIA KOVO 11-OJI?

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę:

„Šią dieną aš vertinu kaip šventę, kurios metu priimtą sprendimą ilgus metus nešiojosi savo širdyje daugelis lietuvių. Vieni iš jų taip ir nesulaukė šios įsimintinos dienos, padėję galvas kovodami prieš okupantus su ginklu rankose, kiti – toli nuo Tėvynės gulaguose. Mes, sulaukę šios dienos, patyrėme nenusakomą jausmą: Lietuva vėl bus laisva. Balsuodamas už Lietuvos Nepriklausomos valstybės atkūrimo aktą nė minutei nesusimąsčiau, nes buvau įsitikinęs, jog laisvuose rinkimuose išrinkta Aukščiausioji Taryba gali pradėti darbą tik kaip nepriklausomos valstybės parlamentas.

Kaip šiandien prisimenu pirmąjį mano susitikimą su kitos šalies politiku. Mes, tuometiniai Lietuvos teisininkų draugijos atkūrimo iniciatoriai (Juozas Šatas, Algimantas Dziegoraitis, Vytautas Pakalniškis ir kiti), turėjome garbės pasikalbėti ir pasidalinti mintimis apie išsivadavimo procesus Rytų ir Vidurio Europoje su vienu iš Lenkijos tautinio judėjimo „Solidarność“ veikėjų. Šis susitikimas įvyko 1988 m. rudenį. Lenkų politikas, kurio pavardė neužsiliko mano atmintyje, teigė, kad Lenkija nepriklausomybę atgaus devintajame dešimtmetyje, o Lietuvai, Latvijai ir Estijai teks jos siekti ne mažiau kaip 10 metų. Tokios prognozės mane tiesiog pribloškė. Todėl gana karštai pareiškiau, jog Lietuva bus laisva 1990 metais. Iš dalyvavusiųjų mano kolegų veidų tarsi skaičiau: mes taip pat norėtume, tačiau ar išsipildys mūsų lūkesčiai taip greitai.

Mūsų begaliniam džiaugsmui atėjo Kovo 11-oji. Tą dieną negalvojome, nors ir žinojome, kad teks nueiti sunkų mūsų valstybės nepriklausomybės pripažinimo kelią ir ne ką lengvesnį – planinės ekonomikos pertvarkymą darbui laisvos rinkos sąlygomis. Deja, nemaža dalis visuomenės manė, kad pakanka nutraukti sovietinio jungo pančius ir Lietuva įsilies į Vakarų Europos valstybių tarpą: pilnos parduotuvės prekių, geri uždarbiai, kelionės ir kitos Vakarų pasaulyje gyvenantiems žmonėms prieinamos pramogos.

Nepatekę į vakarietišką rojų, nemažai mūsų valstybės žmonių kibo ne į darbą, o vis garsiau pradėjo niurnėti, dalis iš jų ir šiandien yra nusivylę.

Vis dėlto, nors ir gyvename sudėtingomis sąlygomis – ekonominė krizė, nepritekliai, nedarbas, neužtikrintumas dėl rytdienos, korupcija valdžios institucijose, palengva stumiamės į priekį.

Tikiu būsimąja karta, tikiu Kovo 11-osios akto savalaikiškumu, teisingumu ir mūsų valstybės šviesia ateitimi.“

Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 255–256.