Svarbiausios moderniojo parlamentarizmo datos (XX a. pradžia)

1905 m. gruodžio 4–5 d. – Vilniuje posėdžiavo lietuvių suvažiavimas (jame dalyvavo 2 000 atstovų) gavęs Didžiojo Vilniaus Seimo pavadinimą. Didysis Vilniaus Seimas nutarė reikalauti Lietuvos autonomijos Rusijos imperijos sudėtyje, jo rezoliucija skelbė: „Reikalauti Lietuvai autonomijos su Seimu Vilniuje, išrinktu visuotiniu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos ir tikėjimo. Toji autonomiškoji Lietuva turi būti sudėta iš dabartinės etnografiškosios Lietuvos, kaipo branduolio [...].“

1917 m. rugsėjo 18–22 d. – Vilniuje susirinkusi 222 lietuvių atstovybė – Lietuvių konferencija – žengė pirmuosius realius žingsnius Lietuvos valstybės atkūrimo link. Ši konferencija 1917 m. rugsėjo 21 d. vienbalsiai priėmė rezoliuciją, kurioje nubrėžė atkuriamos Lietuvos politinė raidos kryptį – „nepriklausoma, demokratiškai sutvarkyta valstybė etnografinėmis ribomis, kurios valstybinę sąrangą ir santykius su kaimyninėmis valstybėmis nustatys sušauktas steigiamasis Lietuvos seimas Vilniuje, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas“. 

1917 m. rugsėjo 22 d. – Lietuvių konferencija išrink dvidešimties narių Lietuvos Tarybą, kurią įpareigojo siekti Lietuvos valstybės nepriklausomybės. Lietuvos Taryba veikė lyg savotiškas parlamentas. 

1918 m. vasario 16 d. – Lietuvos Taryba vykdydama Lietuvių konferencijos rezoliuciją, pasirašė nutarimą dėl Lietuvos nepriklausomybės skelbimo notifikavimo ir prašymą pripažinti Lietuvos nepriklausomą valstybę, plačiai žinomą Lietuvos Nepriklausomybės Akto pavadinimu, kuriuo skelbė: „atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje [...] Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas Steigiamasis Seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.“ 

1918 m. liepos 11 d. – Lietuvos Taryba pakeitė pavadinimą į Lietuvos Valstybės Tarybą. 

1918 m. lapkričio 2 d. – Lietuvos Valstybės Taryba priėmė Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinius Dėsnius. Ši konstitucija turėjo galioti tol, kol Steigiamasis Seimas nuspręs dėl Lietuvos valdymo formos ir priims nuolatinę konstituciją. Įstatymų leidžiamoji valdžia ir tarptautinių sutarčių tvirtinimas buvo pavestas Lietuvos Valstybės Tarybai (kuri veikė kaip savotiškas parlamentas), vykdomoji – Valstybės Tarybos Prezidiumui (jį sudarė Prezidentas ir 2 viceprezidentai), kuris atstovavo valstybei, skelbė įstatymus, skyrė aukštesniuosius pareigūnus, ir Ministrų (Ministerių) Kabinetui, kurio nariai kontrasignavo Prezidiumo skelbiamus aktus. Prezidiumas tvirtino Ministrų Kabineto sudėtį. Abi šios valdžios institucijos buvo solidariai atsakingos Lietuvos Valstybės Tarybai. 

1918 m. lapkričio 11 d. – Lietuvos Valstybės Taryba patvirtino pirmąjį Lietuvos Valstybės Ministrų Kabinetą (Ministras Pirmininkas – Augustinas Voldemaras). 

1919 m. sausio 1–2 d. – Lietuvos Vyriausybės įstaigoms persikėlus į Kauną, Kaunas tapo laikinąja Lietuvos sostine. Laikinojoje sostinėje posėdžiavo Lietuvos Valstybės Taryba, Ministrų Kabinetas ir ministerijos, bei vėliau išrinkti Lietuvos Valstybės Prezidentas ir Seimas.

1919 m. balandžio 4 d. – Lietuvos Valstybės Taryba priėmė naują Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinių Dėsnių redakciją. Valstybės Tarybos Prezidiumas buvo pakeistas vienasmeniu Tarybos renkamu Valstybės Prezidentu. Tą pačią dieną Lietuvos Valstybės Prezidentu buvo išrinktas Antanas Smetona. 

1919 m. balandžio 6 d. – išrinktasis Lietuvos Valstybės Prezidentas Antanas Smetona prisiekė Lietuvos Valstybės Tarybos posėdžio metu ir pradėjo eiti Lietuvos Valstybės Prezidento pareigas. 

1919 m. birželio 16 d. – sudaryta komisija Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymo projektui parengti, ją sudarė teisininkai, įvairių politinių srovių ir tautinių mažumų atstovai. Komisijos vadovu tapo teisininkas, vidaus reikalų ministras Petras Leonas. 

1919 m. spalio 30 d. – Lietuvos Valstybės Taryba priėmė Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymą. Įstatymas įsigaliojo 1919 m. gruodžio 2 d. 

1919 m. gruodžio 10 d. – Lietuvos Valstybės Prezidento aktu sudaryta politinių šalies jėgų spektrą atspindinti Vyriausioji rinkimų komisija, kurios pirmininku buvo paskirtas Petras Leonas. Jis buvo visų 1920–1926 metais sudarytų Vyriausiųjų rinkimų komisijų pirmininku. 

1920 m. sausio 12 d. – Lietuvos Valstybės Prezidentas paskelbė Steigiamojo Seimo rinkimų datą (1920 m. balandžio 14 ir 15 d.). 

1920 m. balandžio 14–16 d. – vyko visuotiniai, lygūs, tiesioginiai ir slapti rinkimai, kuriuose dalyvavo visų tautybių Lietuvos piliečiai – tiek vyrai, tiek moterys. Jų metu buvo išrinktas Steigiamasis Seimas (1920–1922 m.). Tai buvo pirmieji demokratiniai Seimo rinkimai. Rinkimai vyko tris dienas – viena diena ilgiau nei buvo numatyta sausio mėnesį. 

1920 m. gegužės 15 d. – vyko pirmasis Steigiamojo Seimo (1920–1922 m.) posėdis. Šią dieną Steigiamasis Seimas vykdydamas 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Aktą priėmė ir paskelbė rezoliuciją, kuria visų Lietuvos piliečių vardu proklamavo Lietuvos Valstybės Nepriklausomybę ir nustatė valstybės valdymo formą – Lietuvos Respublika. Šio posėdžio metu Aleksandras Stulginskis buvo išrinktas Steigiamojo Seimo Pirmininku. Steigiamojo Seimo Pirmininkas, ėjo ir Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas. 

Parengė Vilma Akmenytė-Ruzgienė