Privalomi slapukai

Įjungta
Privalomi (seanso) slapukai naudojami e-seimas.lrs.lt ir www.e-tar.lt svetainėse, jie reikalingi pagrindinių svetainės funkcijų veikimui užtikrinti ir Jūsų duotam sutikimui su slapuku išsaugoti, jei tokį davėte. Svetainės negalės tinkamai veikti be šių slapukų.

Statistikos slapukai

ĮjungtaIšjungta
Analitiniai slapukai (Google Analytics) padeda tobulinti svetainę, renkant ir analizuojant informaciją apie jos lankomumą.

A
A
A
Neįgaliesiems
Lietuvos Laisvės gynėjai, žuvę 1991 m. sausį ir jų pagerbimo tradicijos

Loreta ASANAVIČIŪTĖ (1967–1991)
Loreta Asanavičiūtė 
Vilnius, 1988–1990 m.
Asanavičių šeimos archyvas

 

Loreta Asanavičiūtė – Lietuvos laisvės gynėja, viena iš 1991 m. sausio 13-osios aukų, žuvo Sovietų Sąjungos karinės agresijos prieš atkurtą Lietuvos valstybę metu. 1991 m. sausio 13-osios naktį saugodama Televizijos bokštą Vilniuje buvo mirtinai sužalota užvažiavus kariniam tankui. Mirė nuo sužeidimų ligoninėje. Loreta Asanavičiūtė žuvo būdama 23 metų. 

 

Loreta Asanavičiūtė gimė 1967 m. balandžio 22 d. Vilniuje. Mama – Stasė Asanavičienė. Loreta Asanavičiūtė gimė 1967 m. balandžio 22 d. Vilniuje. Mama – Stasė Asanavičienė (mergautinė pavardė Vagonytė). Šeimoje augo trys vaikai: vyresnysis sūnus Bronius, dukra Renata ir jauniausia dukra Loreta. Mamos Stasės Asanavičienės šaknys Ukmergės rajone, jos tėvai Elena Petrauskaitė-Vagonienė ir Juozas Vagonis. Loretos Asanavičiūtės močiutė Elena Petrauskaitė-Vagonienė gimė 1906 m. Petrašiūnų kaime, mirė 1956 m. nuo džiovos. Juozas Vagonis gimė 1900 m., kilęs iš Ukmergės rajono, Paprėniškių kaimo, mirė 1976 m. 

Loreta Asanavičiūtė 1968 m. pradėjo lankyti vaikų lopšelį darželį Antakalnyje. 1972 m. mama su vaikais persikėlė gyventi į Karoliniškes.  

1974 m. rugsėjo 1 d. pradėjo mokytis Vilniaus 38-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Lazdynų vidurinė mokykla). 1975–1976 m. mokėsi Vilniaus 41-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Vilniaus Karoliniškių gimnazija), 1977–1979 m. tęsė mokslus Vilniaus 47-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Vilniaus Spindulio pagrindinė mokykla).  Nuo 1980 m. mokėsi Vilniaus 50-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Vilniaus Ąžuolyno progimnazija), kurioje 1982 m. baigė aštuonias klases. 

1982–1985 m. mokėsi Vilniaus 1-ojoje pamaininėje vidurinėje mokykloje (dabar – Vilniaus Židinio suaugusiųjų gimnazija). 1985 m. išlaikė abitūros egzaminus ir gavo vidurinės mokyklos baigimo atestatą. 

1988–1990 m. studijavo Vilniaus finansų ir kredito technikume (dabar – Vilniaus kolegijos Ekonomikos fakultetas). 1990 m. jį baigė, įgydama buhalterinės apskaitos specialybę.  

1982 m. Loreta Asanavičiūtė pradėjo dirbti mokine-siuvėja siuvykloje „Aušra“, vėliau šioje siuvykloje dirbo siuvėja.  1983 m. įsidarbino mezgėja susivienijime „Dovana“, jame dirbo iki pat 1991-ųjų sausio įvykių.  

Loreta Asanavičiūtė domėjosi liaudies muzika, folkloru – nuo 1986 m. iki žūties dalyvavo Vilniaus statybos tresto kaimo kapelos veikloje, taip pat koncertavo su Profsąjungų kultūros rūmų ir „Dovanos“ folkloriniais ansambliais.  

Lemtingaisiais 1988–1990 m. aktyviai dalyvavo Sąjūdžio renginiuose. 1989 m. rugpjūčio 23 d. dalyvavo „Baltijos kelyje“, skirtame pasmerkti Molotovo-Ribentropo paktą.

1991 m. sausio 11–13 d. kartu su šeima budėjo Vilniuje prie Televizijos bokšto.  

1991 m. sausio 13-osios naktį buvo mirtinai sužalota prie Televizijos bokšto, užvažiavus kariniam tankui. Ligoninėje buvo operuota, tačiau, dėl ypač sunkių sužeidimų, gyvybės išgelbėti nepavyko. Mirė nuo sužalojimų Raudonojo kryžiaus ligoninėje.  

1991 m. sausio 16 d. – kartu su kitomis Sausio 13-osios aukomis buvo palaidota Antakalnio kapinėse Vilniuje. 

 

Plakatai ant Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo barikadų ir parlamento prieigose įrengti memorialai priminė apie Lietuvos laisvės aukas
Kairėje: Dvigubas kryžius – Lietuvos laisvės aukos, kuriame įamžintos 1991-ųjų sovietų karinės agresijos aukos, tarp jų ir Loreta Asanavičiūtė. Vilnius, 1994 m. | Fotografė Larisa Dmuchovskaja
Dešinėje: Nepriklausomybės aikštėje prie parlamento, įrengtas laikinasis memorialas Sausio 13-osios aukoms pagerbti. Ant vieno iš kryžių – užrašas rusų kalba: „Loreta, atleisk mums“. Vilnius, 1991 m. vasario 3 d. | Fotografas Algimantas Žižiūnas
Lietuvos centrinis valstybės archyvas. 0-104072, 0-139586 
Loretos Asanavičiūtės atminimo įamžinimo ženklai žūties vietoje ir prie Spaudos rūmų
Kairėje: Atminimo lentelė, įrengta Loretos Asanavičiūtės žūties vietoje minint pirmąsias Laisvės gynėjų dienos metines. Vilnius, 1992 m. sausio 12 d. | Fotografas Jonas Juknevičius
Dešinėje: Atminimo kryžius su Loretos Asanavičiūtės nuotrauka, įrengtas prie Spaudos rūmų (nuotraukos fragmentas). Vilnius, 1991 m. | Fotografas Viktoras Kapočius
Lietuvos centrinis valstybės archyvas. 0-124287, 0-127147 
Loretos Asanavičiūtės atminimo įamžinimo ženklai prie Lietuvos radijo ir televizijos pastato bei Karoliniškėse
Kairėje: Loretai Asanavičiūtei skirtas kryžius, įrengtas prie Lietuvos radijo ir televizijos pastato S. Konarskio gatvėje. Vilnius, 1991 m. | Fotografas Viktoras Kapočius
Dešinėje: Buvusi Žvaigždžių gatvė Karoliniškėse yra pavadinta Loretos Asanavičiūtės vardu. Kabinama pirmoji lentelė su naujuoju pavadinimu. Vilnius, 1996 m. sausis | Fotografė Vlada Inčiūtė
Lietuvos centrinis valstybės archyvas. 0-129823, 0-112725
Loretos Asanavičiūtės atminimo įamžinimo ženklai prie Lietuvos parlamento ir mokykloje, kurią lankė
Kairėje: Koplytstulpis, skirtas maldai už Loretą Asanavičiūtę įrengtas prie Lietuvos parlamento. Vilnius, 1991 m. vasaris | Fotografas Algimantas Žižiūnas
Dešinėje: Atminimo lenta atidengta mokykloje, kurioje mokėsi Loreta Asanavičiūtė. Vilnius, 1998 m. balandžio 33 d. | Fotografė Lina Žilytė
Lietuvos centrinis valstybės archyvas. 0-139572, 0-113928 

 

 

Apdovanojimai

1991 m. sausio 15 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimu Nr. I-952 už pasižymėjimą didvyrišku narsumu ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę Loreta Asanavičiūtė apdovanota (po mirties) I-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu  (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius, antrasis pagal svarbą aukščiausias Lietuvos valstybės apdovanojimas).

1992 m. sausio 9 d. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku už drąsą ir pasiaukojimą ginant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę 1991 metų sausio–rugsėjo mėnesiais Loreta Asanavičiūtė (po mirties) buvo apdovanota Sausio 13-osios atminimo medaliu. 

1998 m. Amerikos biografijų institutas Loretai Asanavičiūtei suteikė (po mirties) pasaulio žmogaus vardą.  

1999 m. Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos valdyba Loretai Asanavičiūtei suteikė (po mirties) Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos garbės narės statusą ir simboliškai ją priskyrė Vilniaus apskrities skyriui. 

2005 m. gegužės 12 d. Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjunga Loretą Asanavičiūtę apdovanojo (po mirties) medaliu „Buvome, esame, būsime“. 

2011 m. sausio 16 d., minint 20-ąsias Sausio 13-osios metines, Loreta Asanavičiūtė buvo apdovanota (po mirties) I-ojo laipsnio ženklu-medaliu „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“. 

 

 

Atminimo įamžinimas 

1992 m. Loretos Asanavičiūtės žūties vietoje prie Vilniaus televizijos bokšto (Sausio 13-osios g. 10, Vilnius) buvo atidengtas paminklas. 

1996 m. Vilniaus miesto tarybos sprendimu, Televizijos bokšto prieigose esančiai Vilniaus gatvei (buvusiai Žvaigždžių g.)  buvo suteiktas Loretos Asanavičiūtės vardas. 

1996 m. atidengta atminimo lenta ant namo, kuriame gyveno Loreta Asanavičiūtė (L. Asanavičiūtės g. 4, Vilnius). 

1998 m. atidengta atminimo lenta Vilniaus Spindulio progimnazijoje (buvusioje – Vilniaus 47-ojoje vidurinėje mokykloje), kurioje mokėsi Loreta Asanavičiūtė.  

Atminimo lenta yra atidengta Vilniaus kolegijos Ekonomikos fakultete (buvusiame – Vilniaus finansų ir kredito technikume), kuriame studijavo Loreta Asanavičiūtė.  

 

 


 

1991 metų liudijimai apie Loretą Asanavičiūtę: 

„Lūpose sustingo paskutiniai Loretos Asanavičiūtės žodžiai:

– Daktare, ar aš dar gyvensiu?

Į šį dvidešimt trejų metų merginos klausimą atsakyti buvo labai sunku. Tanko pervažiuotas Loretos likimas buvo nulemtas... Jos širdis ligoninėje teplakė vos keletą valandų.

Bet paguoskime motiną Stasę Asanavičienę, seserį Renatą, brolį Bronių ir jo šeimą: Loreta, kaip ir tie dvylika vyrų, kritusių kruvinąją naktį ginant Lietuvos nepriklausomybę, gyvens. Kol bus gyvas bent vienas lietuvis, kol tekės Nemunas ir jo pakrantėmis skardės daina.

Dainas primenu neatsitiktinai. Jos, motinos perteiktos dukrai nuo kūdikystės, skambėjo Loretos lūpose iki pat tragiškos gyvenimo valandos. Loreta Asanavičiūtė – trapi, užsisklendusi savyje, kukli ir drovi mergaitė nebuvo klasės lyderė mokykloje. Nemėgo trankios muzikos. Liaudies melodijos ją kvietė šviesiam susimąstymui. Ji dainavo profsąjungos rūmų folkloriniame ansamblyje, savo darbovietėje.

Laisvesnį vakarą Loreta su vyresniąja seserimi Renata, „Eglės“ choro dalyve, lenktyniavo tarpusavyje, kuri geriau padainuos, pagros akordeonu ar pianinu. Baigusi vidurinę mokyklą, norėdama padėti motinai kasininkei, kuri taip nelengvai viena augino tris vaikus, Loreta pradėjo dirbti „Dovanos“ susivienijime. Kartu mokėsi finansų ir kredito technikume. Jos darbas „Dovanoje“ – tai dailūs megztukai, kuriuos ne vienas iš mūsų ir šiandien dėvime.
Stasė Asanavičienę dukros žūties labai sukrėsta. Jai sunku kalbėti. Prie Loretos rankomis numegzta staltiese uždengto staliuko šnekučiuojamės su Renata:

– Kai tik prasidėjo atgimimas, nepraleisdavome nė vieno renginio. Ėjome visos kartu. Ir abi naktis į sausio 12-ąją ir 13-ąją budėjome prie televizijos bokšto. Drauge su Loreta dainavau, šokau jaunimo būry. Paskui mama ir aš sugrįžome į namus sušilti. Sesutė liko su draugėmis. Išgirdusios pabūklų trenksmą, rengėmės vėl bėgti prie bokšto. Čia suskambo telefonas. Vyriškis pranešė, jog Loreta sužeista, ligoninėje. Kai ją pamatėme, buvo amžinai nutilusi.

– Turbūt sesutė buvo labai drąsi?

– Nežinau, – susimąsto Renata. – Dažnai greit susijaudindavo, pravirkdavo. Kai gulėjau ligoninėje, neatsitraukdavo nuo manęs... Neseniai rytą papasakojo sapnavusi tamsų debesį ir juodą būtybę, besikėsinančią ją sugauti. Kas galėjo patikėti ta kraupia nuojauta?

Tautos dainoj minėsime Tave, Loreta... “

 

Iš: Lietuva, 1991 01 13: dokumentai, liudijimai, atgarsiai. Vilnius: Spaudos departamentas, 1991, p. 41.

 


 

 

Šaltiniai ir literatūra: 

Asauskienė, Aušra. Loreta Asanavičiūtė, Vilnijos vartai. Vilniaus apskrities kraštotyra, http://www.vilnijosvartai.lt/personalijos/loreta-asanaviciute/ (žr. 2020-11-27)

Baužytė J., Asanavičiūtė Loreta, Visuotinė lietuvių enciklopedija, Vilnius, 2002, T. 2, p. 64.

Dagytė I., Loreta Asanavičiūtė: veiksmas ir atmintis, Vilnius, 2000.

Loreta Asanavičiūtė, Lietuva 1991.01.13: dokumentai liudijimai atgarsiai, Vilnius: Spaudos departamentas, 1991, p. 38–39.

Jazukevičiūtė, Dalia. Žemulienė, Laima. Jų jaunystę sutraiškė tankai, Respublika, 1991, sausio 15, p. 3.  

Lietuvos radijo ir televizijos centro statinių komplekso Loretos Asanavičiūtės žuvimo vieta, Kultūros vertybių registras, https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-detail/304C9518-8AFA-462F-8895-A95A74BB945F (žr. 2020-11-16) 

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimas „Dėl apdovanojimo I-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu“, Vilnius, 1991 m. sausio 15 d. Nr. I-952, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.D2D5E7AF9DB3 

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakas „Dėl apdovanojimo Sausio 13-osios atminimo medaliu“, Vilnius, 1992 m. sausio 9 d. Nr. I-2193, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.D88E9691A9AF

Loreta Asanavičiūtė 1967–1991, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius (LKKSS VAS), http://kariuomeneskurejai.lt/veikla/savanoriu-istorijos-fragmentai/treciosios-bangos-lietuvos-kariuomenes-kurejai-savanoriai/lietuvos-kariuomenes-kureju-savanoriu-sajungos-garbes-nare-asanaviciute-loreta-1967-1991/ (žr. 2020-11-26)

Paminklai. Vilniaus miestas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, http://genocid.lt/Statiniai_Vietos/Paminklai/Vilniaus_m_paminklai.htm (žr. 2020-11-26) 

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas „Dėl laisvės gynėjų, žuvusių 1991 m. sausio 13 d., įamžinimo, Vilnius 1996 m. vasario 7 d. Nr.101, https://aktai.vilnius.lt/document/21000123 (žr. 2020-11-26) 

 


 

Parengė Žydrūnas Mačiukas ir Loreta Rakauskienė,
Vilma Akmenytė-Ruzgienė
Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius