Rimantas Juknevičius – Lietuvos laisvės gynėjas, vienas iš 1991 m. sausio 13-osios aukų, žuvo Sovietų Sąjungos karinės agresijos prieš atkurtą Lietuvos valstybę metu. 1991 m. sausio 13-osios naktį buvo pašautas prie Televizijos bokšto Vilniuje, mirė ligoninėje. Rimantas Juknevičius žuvo būdamas 24 metų.

Rimantas Juknevičius gimė 1966 m. rugpjūčio 9 d. Marijampolėje, pedagogų Rimanto ir Vandos Juknevičių šeimoje.  

1976–1984 m. mokėsi Marijampolės 6-ojoje vidurinėje mokykloje  (dabar – Marijampolės Sūduvos gimnazija).

1985 m. baigė Kauno 23-iąją profesinę technikos mokyklą (dabar – Kauno informacinių technologijų mokykla). Tais pačiais metais buvo pašauktas atlikti karinę tarnybą Sovietų Sąjungos kariuomenėje, ją atlikęs nuo 1987 m. studijavo Kauno politechnikos institute Radioelektronikos fakultete  (dabar – Kauno technologijos universitetas) automatinio elektros ryšio specialybę. 

Mėgo sportuoti, buvo geras krepšininkas.  Žaidė universiteto krepšinio komandose „Politechnikas“ ir „Radistas“.  

1991 m. pradžioje, būdamas ketvirto kurso studentu, važinėdavo į Vilnių budėti prie saugomų objektų. 

1991 m. sausio 12–13 d. – budėjo Vilniuje prie Televizijos bokšto.

1991 m. sausio 13-osios naktį buvo pašautas Vilniuje prie Televizijos bokšto, mirė Santariškių klinikinėje ligoninėje.  

1991 m. sausio 14 d. – buvo pašarvotas Sporto rūmuose Vilniuje. 

1991 m. sausio 16 d. – marijampoliečiai atsisveikino Marijampolės 6-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Marijampolės Sūduvos gimnazija), tą pačią dieną buvo palaidotas Marijampolės miesto senosiose kapinėse. 

Apdovanojimai 

1991 m. sausio 15 d. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu už pasižymėjimą didvyrišku narsumu ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę Rimantas Juknevičius (po mirties) buvo apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu  (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius, antrasis pagal svarbą aukščiausias Lietuvos valstybės apdovanojimas). 

1992 m. sausio 9 d. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku už drąsą ir pasiaukojimą ginant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę 1991 metų sausio–rugsėjo mėnesiais Rimantas Juknevičius (po mirties) buvo apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu. 

2011 m. sausio 16 d., minint 20-ąsias Sausio 13-osios metines, Rimantas Juknevičius  apdovanotas (po mirties) I-ojo laipsnio ženklu-medaliu „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“.  

Atminimo įamžinimas

1992 m. Rimanto Juknevičiaus žūties vietoje prie Vilniaus televizijos bokšto (Sausio 13-osios g. 10, Vilnius) buvo atidengtas paminklas. 

1992 m. Kauno technologijos universiteto studentų miestelyje universiteto studentams Rimantui Juknevičiui ir Virginijui Druskiui atminti buvo pastatytas stogastulpis. 

1993 m. atidengta atminimo lenta Kauno technologijos universiteto Elektronikos fakulteto rūmuose , kuriuose studijavo Rimantas Juknevičius.

2000 m. Rimantui Juknevičiui, už paaukotą gyvenimą vardan Lietuvos laisvės, buvo suteiktas Marijampolės garbės piliečio vardas. 
Marijampolėje yra Rimanto Juknevičiaus vardu pavadinta gatvė. Šioje gatvėje stovi Sūduvos gimnazija  (buvusi – Marijampolės 6–oji vidurinė mokykla). 

Atminimo lenta yra atidengta Sūduvos gimnazijoje (buvusi – Marijampolės 6-oji vidurinė mokykla), kurioje mokėsi Rimantas Juknevičius. 

1991 metų liudijimai apie Rimantą Juknevičių: 

„Ak, tas Rimanto Juknevičiaus charakteris: žūtbūt apginti silpnesnįjį, skriaudžiamąjį, sutramdyti akiplėšą, chuliganą. Taip ir girdi jo žodžius: „Kas kitas, jei ne aš?“ 

Žuvusiojo vaikino draugai pasakojo, jog prie televizijos bokšto Rimas buvo gerai nusiteikęs. Visi šoko, dainavo, sužvarbę vaišinosi vilniečių atnešta kava, sumuštiniais.

Iš tamsos pradėję plūsti užpuolikai į minią ėmė mėtyti sprogmenis. Rimas draugus drąsino: nesitraukim nė žingsnio. Nuo pabūklų trenksmo aplinkiniai parkrito. Jis liko stovėti lyg ąžuolas. Paskui nuo pasalūnės kulkos palūžo. Šalia buvęs marijampolietis studentas Vytautas Juozapavičius puolė Rimą nešti ir pajuto, kaip per rankas srūva kraujas. Draugai nuvežė jį į Santariškių klinikinę ligoninę. Deja...

Vanda Juknevičienė – penktosios Marijampolės vidurinės mokyklos fizinio lavinimo mokytoja. Aukšta, sportiška, užjaučianti kiekvieną, kam reikia dėmesio, paramos. Ją myli vaikai. Vyras Rimantas Juknevičius – gamybinio mokymo kombinato direktorius, rengia kvalifikuotus darbininkus kaimui.

– Mūsų šeimoj visa Lietuva: Vanda – žemaitė, aš – aukštaitis, vaikai – suvalkiečiai. Užauginame tris sūnus. Vyriausias, Henrikas, baigė Vilniaus VISI, dirba rajono statybos organizacijoje, renčia solidžius pastatus. Rimas mokėsi Kauno technologijos universiteto radioelektronikos fakulteto IV kurse. Jauniausias Tomukas – septintokas. Visi broliai geri sportininkai. Rimas buvo krepšininkas.

Tėvai savo atžalas taip ir ugdo: tegu būna tvirti fiziškai, stiprūs dvasia. Juk tą siaubingą naktį sūnus Henrikas irgi išskubėjo iš namų į Marijampolės J. Basanavičiaus aikštę, prie miesto savivaldybės. Kas žino: gal ir čia reikės pagalbos.

– Nepagalvokit, kad mūsų šeima kuo išsiskiria. Esam kaip visi. Gyvename kukliai. Nesiekiam nei turtų, nei šlovės. Geras vaikas – ir laimė, ir paguoda, – girdžiu švelnų mokytojos Vandos balsą.

Tėvas priduria:

– Sūnų nelepinam. Rimas ir Henrikas vasaromis plušėjo sode, nešiojo statyboms plytas, dirbo bet kokius pagalbinius darbus.

Rimas šių metų rugpjūčio 9 dieną būtų šventęs 25-ąją jaunystės vasarą. Baigęs Marijampolės 6-ąją vidurinę, vaikinas stojo į Kauno technikos mokyklą. Mat iš jos neimdavo į armiją. Bet tais metais kaip tik visus „sušlavė“. Betarnaujantį kariuomenėje, vyresni kareiviai – chuliganai – bandė Rimą pažeminti, išnaudoti, bet jis sugebėjo save apginti. Grįžęs įstojo į Kauno technologijos universitetą.

– Man nuojauta seniai sakė, kad Lietuva be aukų neapsieis, – tėvo balse ir skausmas, ir laisvės kainos suvokimas.

Jam pritaria vyriausiasis sūnus Henrikas: brolio poelgį dabar visi pakartotume nesvyruodami.“

Iš: Lietuva, 1991 01 13: dokumentai, liudijimai, atgarsiai, Vilnius: Spaudos departamentas, 1991, p. 49.

Šaltiniai ir literatūra: 

Jakubonis A., Nedidelę Lietuvą išaukštino didelė meilė, Sūduva, 1995, sausio 17.

Kilnu ir garbinga yra už Tėvynę mirti, Tiesa, 1991, sausio 16, p. 1.  

Lazauskaitė, Jurgita. Rimantas Juknevičius, Vilnijos vartai. Vilniaus apskrities kraštotyra, http://www.vilnijosvartai.lt/personalijos/rimantas-juknevicius/ (žr. 2020-12-02)

Lietuvos radijo ir televizijos centro statinių komplekso Rimanto Juknevičiaus žuvimo vieta, Kultūros vertybių registras, https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-detail/4e7a9ad3-0e05-42f4-ad89-57e5071e72af (žr. 2020-12-02)

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimas, Vilnius, 1991 m. sausio 15 d. Nr. I-952 „Dėl apdovanojimo I-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu“, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.D2D5E7AF9DB3

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakas „Dėl apdovanojimo Sausio 13-osios atminimo medaliu“, Vilnius, 1992 m. sausio 9 d. Nr. I-2193, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.D88E9691A9AF

Liutkevičienė, Inga. Žmonės, nusiimkite kepures, Lietuvos rytas, 1991, sausio 15, p. 1. 

Marijampolė, Lietuvos aidas, 1991, kovo 20, p. 3.

Meškauskas, Juozas. Pašešupio ąžuolėlis, Tiesa, 1991, vasario 2, p. 1. 

Rimantas Juknevičius – Sausio 13-osios auka, Graži tu mano. Gyvoji krašto enciklopedija, http://www.grazitumano.lt/wiki/index.php/Rimantas_Juknevi%C4%8Dius_-_Sausio_13-osios_auka (žr. 2020-12-02)

Rimantas Juknevičius, Lietuva 1991.01.13: dokumentai liudijimai atgarsiai, Vilnius, 1991, p. 46-47.

Rimantas Juknevičius, Lietuvos laisvės sąjūdis, Vilnius, 1998, p. 241.

Rimantas Juknevičius, Veidaknygė, http://www.noriuzinoti.lt/lt/veidaknyge/60-visuomenes-veikejai/40-juknevicius-rimantas (žr. 2020-12-02)

Sausio 13-ąją prisimenant: kovodami už laisvę KTU žmonės prisidėjo drąsa ir žiniomis, Švietimo naujienos, https://www.svietimonaujienos.lt/sausio-13-aja-prisimenant-kovodami-uz-laisve-ktu-zmones-prisidejo-drasa-ir-ziniomis/ (žr. 2020-12-02)

Žuvę už Lietuvos laisvę, Studijų aidas, 1991.

Parengė Žydrūnas Mačiukas, Loreta Rakauskienė,
Vilma Akmenytė-Ruzgienė
Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius