Vidas Maciulevičius – Lietuvos laisvės gynėjas, vienas iš 1991 m. sausio 13-osios aukų, žuvo Sovietų Sąjungos karinės agresijos prieš atkurtą Lietuvos valstybę metu. 1991 m. sausio 13-osios naktį buvo nušautas prie Televizijos bokšto Vilniuje. Vidas Maciulevičius žuvo būdamas 24 metų.

Vidas Maciulevičius gimė 1966 m. rugpjūčio 27 d. Vilniuje, Anelės ir Jono Maciulevičių šeimoje. 

Mokėsi 34-oje vidurinėje mokykloje (dabar – Vilniaus Sausio 13-osios progimnazija), studijas tęsė Vilniaus inžineriniame statybos institute (dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas).  

Dirbo Eksperimentiniame žolės ir šiaudų perdirbimo mašinų konstravimo institute. 

Domėjosi sportu, mokykloje aktyviai žaidė krepšinį, buvo komandos kapitonas. 

Buvo vedęs, žmona – Aušra Maciulevičienė, turėjo sūnų.  

1991 m. sausio 12–13 d. – budėjo Vilniuje prie Televizijos bokšto kartu su broliu Rimu. 

1991 m. sausio 13-osios naktį sovietų desantininkų buvo nušautas prie Televizijos bokšto, brolis Rimas buvo sužeistas.

1991 m. sausio 14 d. kartu su kitomis aukomis buvo pašarvotas Vilniaus Sporto rūmuose. 

1991 m. sausio 16 d. kartu su kitomis Sausio 13-osios aukomis buvo palaidotas Antakalnio kapinėse Vilniuje.  

Apdovanojimai

1991 m. sausio 15 d. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu už pasižymėjimą didvyrišku narsumu ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę Vidas Maciulevičius (po mirties) buvo apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu  (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius, antrasis pagal svarbą aukščiausias Lietuvos valstybės apdovanojimas). 

1992 m. sausio 9 d. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku už drąsą ir pasiaukojimą ginant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę 1991 metų sausio–rugsėjo mėnesiais Vidas Maciulevičius (po mirties) buvo apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu. 

2011 m. sausio 16 d., minint 20-ąsias Sausio 13-osios metines, Vidas Maciulevičius apdovanotas I-ojo laipsnio ženklu-medaliu „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“. 

Atminimo įamžinimas

1992 m. Vido Maciulevičiaus žūties vietoje prie Vilniaus televizijos bokšto (Sausio 13-osios g. 10, Vilnius) buvo atidengtas paminklas. 

1996 m. Vilniaus miesto tarybos sprendimu, Televizijos bokšto prieigose esančiai gatvei (buvusi Sudervės g.) buvo suteiktas Vido Maciulevičiaus vardas. 

1998 m. atidengta atminimo lenta prie namo, kuriame gyveno Vidas Maciulevičius (Architektų g. 15, Vilnius). 

Atminimo lenta yra atidengta Vilniaus Sausio 13-osios mokykloje (buvusioje – Vilniaus 34-ojoje vidurinėje mokykloje), kurioje mokėsi Vidas Maciulevičius. 

1991 metų liudijimai apie Vidą Maciulevičių: 

„Jonas ir Anelė Maciulevičiai duoną pelnėsi nelengvai – abu darbininkai. Užaugino du sūnus. Tikėjosi – paguoda senatvėje... Ir staiga skaudi netektis – jaunesnysis sūnus Vidas nušautas prie televizijos bokšto.

Praėjus keletai dienų skambinu Vido motinai.

– Ir vėl į laidotuves išvažiuoju. Šįkart savo motiną laidoju. Silpna buvo, sirgo – senučiukė juk, devyniasdešimtį metų turėjo. Bet kas galėjo pagalvoti, kad pirma sūnelį teks palaidoti, – kalba nelaimių ištikta moteris.

Vidas Maciulevičius gimė 1966 metų rugsėjo mėnesį. Vaikystėje jį augino ir prižiūrėjo ne tik tėvai. Išėjus jiems į darbą, mažuoju broliuku rūpinosi penkeriais metais vyresnis Rimas. Broliai buvo vienas prie kito labai prisirišę. Vido žmonos žodžiais tariant kartu dirbdavo, kartu ilsėdavosi. Ir vėliau, jau sukūrę šeimas, mėgdavo visi sykiu atostogauti, tai prie kokio ežero Rimo mašina nuvažiuodavo, tai į pajūrį. Ir tą naktį buvo abu kartu, žmonas palikę vaikų žiūrėti. Stovėjo šalimais, nesitraukė. Viena kulka buvo lemtinga – pataikė Vidui į nugarą. Nuvežus į ligoninę, paaiškėjo, jog jis jau miręs. Rimui sužeista ranka.

Sėdim ir kalbamės su Aušra Maciulevičiene jų mažame bendrabučio kambarėlyje.

– Svajojom nusipirkti butą, taupėm...

Aušra – vilnietė, baigusi prekybos technikumą, dirbo „Saturno“ knygyne. Paskui gimė sūnelis Simas ir prasidėjo kiti rūpesčiai.

Su Vidu susipažino prieš ketverius metus. Tuomet jis mokėsi VISI – aukštas, gražus, aistringas krepšinio mėgėjas, pats mokykloje žaidęs krepšinį. Netrukus susituokė. Vedęs mokslus metė – teko pačiam užsidirbti duoną šeimai.

– Vidas nevengė jokio darbo, – pasakoja Aušra. – Nuo mažų dienų buvo pratęs pasikliauti savo rankomis. Lengvo uždarbio nesivaikė, o ir nemokėjo sukčiauti.

– Kaip daugeliui jaunų šeimų, mums visko trūko, – toliau tęsia pasakojimą Aušra, – o dirbo tik vienas Vidas. Net vasaromis nepailsėdavo – kartu su broliu ir tėvu uždarbiaudavo statydami namus.

Ir priduria:

– Netekau geriausio draugo, artimiausio žmogaus... Dabar gyvenimas atrodo toks tuščias. O mažas kambarėlis toks erdvus.

Guodžiu – mažas sūnelis liko. Tėvo tąsa...

Mažyliui dar nėra trejų metukų. Tėvelį labai mylėjo, laukdavo jo grįžtant, mat jis visada rasdavo laiko su sūnumi pažaisti. Simukas glostė tėvelio galvą, sakė miega. Pailsės, pamiegos ir vėl su juo žais...“

Iš: Lietuva, 1991 01 13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai, Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 55. 

Šaltiniai ir literatūra: 

Abromavičienė, Dalia. Šavelytė, Jolanta. Vidas Maciulevičius, Vilnijos vartai. Vilniaus apskrities kraštotyra, http://www.vilnijosvartai.lt/personalijos/vidas-maciulevicius/ (žr. 2020-12-03)

Baužytė J., Maciulevičius Vidas, Visuotinė lietuvių enciklopedija, Vilnius 2008, t. 13, p. 739. 

Keliuotytė, Rasa. Jaunystėj nutrūko svajonės..., Tiesa, 1991, vasario 9, p. 2. 

Lietuvos radijo ir televizijos centro statinių komplekso Vido Maciulevičiaus žuvimo vieta, Kultūros vertybių registras, https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-detail/e84fbac5-9fb1-48c0-afe8-41207a2b20bd  (žr. 2020-12-03)

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimas, Vilnius, 1991 m. sausio 15 d. Nr. I-952 „Dėl apdovanojimo I-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu“, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.D2D5E7AF9DB3

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakas „Dėl apdovanojimo Sausio 13-osios atminimo medaliu“, Vilnius, 1992 m. sausio 9 d. Nr. I-2193, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.D88E9691A9AF

Paminklai. Vilniaus miestas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, http://genocid.lt/Statiniai_Vietos/Paminklai/Vilniaus_m_paminklai.htm  (žr. 2020-12-03)

Sausio 13-oji – Anelės ir Jono Maciulevičių širdyse: apie žuvusįjį, jo tėvus, dabar gyvenančius Miežonių kaime, Molėtų rajone, Vilnis, 2005, sausio 11, p. 1, 5.

Vidas Maciulevičius, Lietuvos laisvės sąjūdis, Vilnius, 1998, p. 242.

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas „Dėl laisvės gynėjų, žuvusių 1991 m. sausio 13 d., įamžinimo, Vilnius 1996 m. vasario 7 d. Nr.101, https://aktai.vilnius.lt/document/21000123 (2020-12-03)

Parengė Žydrūnas Mačiukas, Loreta Rakauskienė,
Vilma Akmenytė-Ruzgienė 
Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius