Apolinaras Juozas Povilaitis – Lietuvos laisvės gynėjas, viena iš 1991 m. sausio 13-osios aukų. Jis žuvo per Sovietų Sąjungos karinę agresiją prieš atkurtą Lietuvos valstybę. 1991 m. sausio 13-osios naktį, gindamas Televizijos bokštą Vilniuje, buvo nušautas. Jam buvo 53-ji. 

Apolinaras Juozas Povilaitis gimė 1937 m. vasario 3 d. Bliuviškių kaime, Šakių rajone, daugiavaikėje šeimoje.  

Baigęs vidurinę mokyklą iš karto buvo pašauktas atlikti karinę tarnybą Sovietų Sąjungos kariuomenėje, tarnavo ryšininku. Grįžęs iš kariuomenės apsigyveno Vilniuje, pradėjo dirbti: iš pradžių oro uoste, o vėliau, Vilniaus telefonų stotyje, naktinėje pamainoje.  Tuo pačiu įstojo mokytis į amatų mokyklą ir Leningrado ryšių instituto neakivaizdinį skyrių. Baigęs amatų mokyklą buvo perkeltas dirbti į Vilniaus telefonų stoties namų ATS. 

1967 m. vedė, žmona – Ona Povilaitienė. Susilaukė trijų vaikų: 1968 m. – dukros Editos, 1972 m. – sūnaus Dariaus, 1976 m. – sūnaus Roberto.  

1977 m. įsidarbino šaltkalviu šlifavimo staklių gamykloje, o 1980 m. perėjo dirbti šaltkalviu į Mokslų Akademijos Chemijos ir cheminės technologijos institutą. Jame dirbo šaltkalviu galvanoplastikos laboratorijoje.  Gamino instrumentus metalų apdirbimui, ledų presavimo formas, lazerinius atmosferos užterštumo matuoklius, konstravo palydovines antenas.  Institute dirbo iki pat žūties. 

1988–1990 m. aktyviai dalyvavo Sąjūdžio mitinguose.  

1991 m. sausį budėjo Vilniuje prie Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos rūmų, Lietuvos radijo ir televizijos komiteto pastato. 

1991 m. sausio 12–13 d. budėjo prie Televizijos bokšto. 

1991 m. sausio 13-osios naktį prie Televizijos bokšto buvo nušautas sovietų desantininkų, pataikė trys kulkos – žuvo vietoje.  Apolinaras Povilaitis buvo vyriausias iš tą naktį žuvusiųjų prie Vilniaus televizijos bokšto. Vasario mėnesį jam būtų sukakę 54 metai. 

1991 m. sausio 14 d. kartu su kitomis aukomis buvo pašarvotas Vilniaus Sporto rūmuose. 

1991 m. sausio 16 d. kartu su kitomis Sausio 13-osios aukomis buvo palaidotas Antakalnio kapinėse Vilniuje.

Apdovanojimai

1991 m. sausio 15 d. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu už pasižymėjimą didvyrišku narsumu ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę Apolinaras Juozas Povilaitis (po mirties) buvo apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu  (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius, antrasis pagal svarbą aukščiausias Lietuvos valstybės apdovanojimas).

1992 m. sausio 9 d. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku už drąsą ir pasiaukojimą ginant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę 1991 metų sausio–rugsėjo mėnesiais Apolinaras Juozas Povilaitis (po mirties) buvo apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu. 

2011 m. sausio 16 d., minint 20-ąsias Sausio 13-osios metines, Apolinaras Juozas Povilaitis apdovanotas (po mirties) I-ojo laipsnio ženklu-medaliu „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“. 

Atminimo įamžinimas

1992 m. Apolinaro Juozo Povilaičio žūties vietoje prie Vilniaus televizijos bokšto (Sausio 13-osios g. 10, Vilnius) buvo atidengtas paminklas. 

1996 m Vilniaus miesto tarybos sprendimu, Televizijos bokšto prieigose esančiai gatvei (buvusiai Vairo g.)  buvo suteiktas Apolinaro Juozo Povilaičio vardas. 

1998 m. atidengta atminimo lenta ant namo, kuriame gyveno Apolinaras Juozas Povilaitis (Architektų g. 115, Vilnius). 

Apolinaro Juozo Povilaičio vardu pavadinta viena iš gatvių Kaune.

1991 metų liudijimai apie Apolinarą Juozą Povilaitį: 

„Kampe, ant staliuko – didelė dabar jau buvusio šio buto šeimininko Apolinaro Povilaičio nuotrauka, pušies šakelė, mirganti žvakelės liepsna. Durys į kambarį beveik neužsidaro. Čia tai žuvusiojo žmona Ona, tai vaikai. Stabteli prieš portretą ir tyliai, tarsi gyvo žmogaus klausia: kaip mums gyventi toliau? Po tėvo mirties Technikos universiteto studentė Edita Povilaitytė sugebėjo išlaikyti du egzaminus. Jos filosofijos žinias dėstytojas įvertino visais dešimčia balų.

– Reikia būti tokiems kaip tėtis. Nedarykime jam gėdos, – įspėjo ji brolius. Apolinaras Povilaitis – pats vyriausias iš žuvusių prie televizijos bokšto kraupią naktį. Jam buvo tik 53. Šis geraširdiškai besišypsantis žmogus paveldėjo taikų, bet tvirtą būdą genties, kuriai priklausė ir Lietuvos prisikėlimo šauklys Vincas Kudirka. A. Povilaičio senelė buvo A. Kudirkaitė.

Pats užaugo daugiavaikėj šeimoj. Anksti ėmė pelnyti duoną, kad tik nereikėtų nutraukti kąsnio nuo seserų ar brolių.

Kadaise buvo pradėjęs dirbti gamykloje. Bet ilgiau neiškentė. Negalėdavo matyti, kaip dažnas bendradarbis, ką nutvėręs, velka į namus. Priekaištaudavo jiems. Tuo ir neįtiko.

Geriau jam būdavo telefonų stotyje. Naktį dirbdavo, dieną mokydavosi ar saugodavo vaikus.

O visam laikui pritapo Lietuvos Mokslų Akademijos Chemijos ir cheminės technologijos institute. Buvo šaltkalvis, patikimas mokslinių darbuotojų talkininkas.

– Namuose man irgi jokios bėdos nebūdavo: ar ką pataisyti, ar sukalti – viską galėjo, – tramdo ašaras Ona Povilaitienė. – Sode įtaisė vėjo varomą elektros jėgainę. Planavo su vyresniu sūnumi įvesti namelin vandentiekį, sukonstruoti radijo siųstuvą, kuris signalizuotų, jei kas pasigvieš į automobilį... Ir bitės be globos liko. Matyt, išnyks.

– Kodėl kulka pirmiausia pasirenka dorą žmogų? – kartojo O. Povilaitienė. – Juk yra tiek girtuoklių, chuliganų.

Tegalėjau atsakyti, jog panašūs žmonės tiesiog neina ten, kur jaučia pavojų esant.

Apolinaras Povilaitis pirmą nepriklausomybės kovų „krikštą“ gavo Katedros aikštėje 1989-aisias, desantininko „bananu“. Užstojo seną moterį... Bet tai neatšaldė jo noro veržtis į pirmąsias pozicijas. Vis budėdavo Nepriklausomybės aikštėje, prie televizijos bokšto.

Sūnus, pamatęs tėvą ant lentos, susmuko vietoje. Žmona kažkaip išsilaikė ant kojų. Lyg žvelgė į praviras vyro akis, kuriose buvo sustingusi neapsakoma nuostaba. Iki paskutinės sekundės netikėjo, kad gali šauti į beginklį žmogų.

– Mums jis vis dar gyvas. Regis, atsidarys durys ir įeis, – sako Ona Povilaitienė.“

Iš: Lietuva, 1991.01.13: dokumentai, liudijimai, atgarsiai, Vilnius: Spaudos departamentas, 1991, p. 61.

Šaltiniai ir literatūra: 

Abromavičienė, Dalia. Šavelytė, Jolanta. Apolinaras Juozas Povilaitis, Vilnijos vartai. Vilniaus apskrities kraštotyra, http://www.vilnijosvartai.lt/personalijos/apolinaras-juozas-povilaitis/  (žr. 2020-12-04)

Apolinaras Juozas Povilaitis, Lietuva 1991.01.13: dokumentai liudijimai atgarsiai, Vilnius, 1991, p. 58–89.

Apolinaras Povilaitis, Lietuvos laisvės sąjūdis, Vilnius, 1998, p. 242; 

Baužytė J., „Reikia būti tokiems, kaip tėtis...“, Tiesa, 1991, vasario 15, p. 2.

Jokūbaitis A., Mylėjo ir saugojo Tėvynę: darbštaus sodininko Apolinaro Povilaičio atminimui, Mūsų sodai, 1991, Nr. 3, p. 3.

Lietuvos radijo ir televizijos centro statinių komplekso Apolinaro Juozo Povilaičio žuvimo vieta, Kultūros vertybių registras,  https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-detail/35a6ddab-f375-4a16-8ce9-69657ca0396c (žr. 2020-12-01)

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimas, Vilnius, 1991 m. sausio 15 d. Nr. I-952 „Dėl apdovanojimo I-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu“, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.D2D5E7AF9DB3 

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakas „Dėl apdovanojimo Sausio 13-osios atminimo medaliu“, Vilnius, 1992 m. sausio 9 d. Nr. I-2193, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.D88E9691A9AF

Valickaitė H., Degančios valandos kaina: vakaras Sausio 13-ąją žuvusio Apolinaro Povilaičio šeimoje, Lietuvos aidas, 1996, sausio 13, p. 1, 9.

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas „Dėl laisvės gynėjų, žuvusių 1991 m. sausio 13 d., įamžinimo, Vilnius 1996 m. vasario 7 d. Nr.101, https://aktai.vilnius.lt/document/21000123 (žr. 2020-12-04)

Parengė Žydrūnas Mačiukas, Loreta Rakauskienė,
Vilma Akmenytė-Ruzgienė 
Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius

Susijusi informacija:

1991 m. sausį žuvę Lietuvos Laisvės gynėjai

Laisvės gynėjų atminimo įamžinimas ir pagerbimo tradicijos

Laisvės sargyboje: 1991 metų sausis