Vytautas Koncevičius Lietuvos laisvės gynėjas, vienas iš 1991 m. sausio 13-osios aukų, žuvo Sovietų Sąjungos karinės agresijos prieš atkurtą Lietuvos valstybę metu. 1991 m. sausio 13-osios naktį buvo pašautas prie Televizijos bokšto Vilniuje, nuo patirtų sužalojimų mirė 1991 m. vasario 18 d. ligoninėje. Vytautas Koncevičius mirė būdamas 49 metų.

Vytautas Koncevičius gimė 1941 m. gegužės 24 d. Kairėnų kaime, Kėdainių rajone. 1945 m. liepos mėn. mama Teklė Koncevičienė su ketverių metų sūnumi Vytautu ir jo metais jaunesniu broliu Jonu buvo ištremta į Ust-Ulyčo kaimą, Trojcko-Pečiorsko rajone, Komijos ASSR. Tėvas – partizanas, taip pat buvo ištremtas į Sibirą, tik kiek vėliau. Tėvas žuvo Sibire, jo palaidojimo vietos šeima nežinojo. Brolis Jonas, vos šešerių, taip mirė Sibire.

1957 m. Vytautas Koncevičius baigė Ust-Ulyčo kaimo septynmetę mokyklą. 

1960 m. kartu su motina grįžo iš tremties į Lietuvą. Ilgą laiką negalėjo gauti nei darbo, nei būsto. 

1979 m. baigė Kėdainių profesinę technikos mokyklą (dabar – Kėdainių profesinio rengimo centras). Dirbo melioracijos statybos montavimo valdyboje suvirintoju, vėliau iki mirties suvirintojų brigadininku – Jonavos mechanikos gamyklos Kėdainių ceche. 

1991 m. sausio 12–13 d. budėjo Vilniuje prie Televizijos bokšto. 

1991 m. sausio 13-osios naktį buvo pašautas sovietų desantininkų prie Televizijos bokšto. Apie 4 val. ryto buvo atvežtas į Antakalnio ligoninę, kur daugiau kaip mėnesį medikai kovojo dėl Vytauto Koncevičiaus gyvybės, tačiau jos išsaugoti nepavyko. 

1991 m. vasario 18 d. nuo patirtų sužalojimų mirė Antakalnio ligoninėje Vilniuje.  

Buvo pašarvotas Pelėdnagių miestelio (Kėdainių rajonas) Melioracijos statybos valdybos kultūros namuose. Vytautas Koncevičius ilgą laiką gyveno Pelėdnagiuose. 

1991 m. vasario 21 d. palaidotas Kėdainiuose, Kauno gatvės kapinėse.  

Apdovanojimai

1991 m. vasario 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu už pasižymėjimą didvyrišku narsumu ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę Vytautas Koncevičius (po mirties) buvo apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius, antrasis pagal svarbą aukščiausias Lietuvos valstybės apdovanojimas). 

Atminimo įamžinimas 

Vytauto Koncevičiaus vardu pavadinta gatvė Pelėdnagiuose, Kėdainių rajone. 

Atidengta atminimo lenta ant namo (Pelėdnagiuose, Kėdainių rajone), kuriame gyveno Vytautas Koncevičius. 

1991 metų liudijimai apie Vytautą Koncevičių: 

„Akinantys autogeno blyksniai, triukšmas dirbtuvėse, per kurį balso neišgirsi – tokioj aplinkoj Vytautas Koncevičius dirbo daugiau kaip dvidešimt metų.

– Mes nesistebime, kad prie televizijos bokšto Vytautas nėrė į pačią peklą. Pas mus padirbėjus, nei tankų prožektoriai, nei šūviai didelio įspūdžio nepadaro, – liūdnai juokauja Vytauto Koncevičiaus brigados vyrai. Du Jonai – Kemzūra ir Valionis – Vytauto vadovaujamoje brigadoje išdirbo po penkerius metus, jauniausias – Jonas Krasadomskis – vos dvejus. Bet vyrai tapo tikrais draugais, o jų nedidelis kolektyvas – geriausiu Jonavos mechaninėse gamyklose Kėdainių ceche.

– Vytautas iš pusės žodžio suprasdavo užduotį, o darbo brėžinius skaitydavo ne blogiau už inžinierių, – pasakoja cecho viršininkas Vincas Rozenbergas. – Visada atskubėdavo į pagalbą, kam tik reikėdavo jo patarimo, įgudusių rankų ar keliolikos rublių iki algos. Gal toks buvo iš prigimimo, o gal ilgametis darbas triukšmingame ceche išugdė įprotį kalbėti nedaug ir negarsiai, – ir šiandien, kai Vytauto nebėra, bendradarbiai mena įvairias smulkmenas, staiga tapusias brangiu prisiminimu.

– Prieis ką nors paaiškinti, pasakys aiškiai, suprantamai. Dar turėdavo įprotį vietoj „taip“ tarti „da“. Šitai jam liko iš jaunystės, praleistos Sibire. Paprašysi ko nors, o jis: „da, da, tuojau...“ Labai motiną mylėjo. Girdėdavom: reikia ją įspėti, kad nesijaudintų, vėliau grįšiu. Mama negaluoja. Važiuoju į miestą vaistų... Dvidešimt metų išgyveno dviese su motina 9 kvadratinių metrų kambarėly bendrabuty. Dėl to galbūt šeimos nesukūrė. Ir kad nors kada būtų verkšlenęs, skundęsis. Stebėtinas aštuoniasdešimtmetės Teklės Koncevičienės guvumas. Tokio šviesaus proto, kad liežuvis neapsiverčia pavadinti ją senute. Iš kur tik semiasi stiprybės, likusi viena kaip pirštas, domėtis kitais žmonėmis, bendrauti su jais, pagal išgales padėti.

– Gyvenimas užgrūdino. Visas ašaras išliejau tremty, Sibire. Ten žuvo vyras, kurio kapo vietos nežinau. Ten pati savo rankomis iškasiau duobę jaunesniajam šešerių metų sūneliui, – pasakoja Teklė Koncevičienė, lyg nusistebėjusi priduria:

– Štai kvėpuoju, gyvenu ir antrą sūnų palaidojusi. Visa, ką turėjau brangiausia – Lietuvai atidaviau.
Teklę Koncevičienę su dviem vaikais išvežė 1945-aisiais. O grįžo iš tolimojo Ust Pečiorsko su vienu Vytautu, jau jaunuoliu. Nelengva duona čia laukė. Tremtinys Vytautas negalėjo gauti darbo. Iš nevilties vėl buvo Sibiran išvažiavęs, bet Tėvynės ilgesys parvedė namo.

– Prieš kelerius metus pagaliau gavom butą. Rodos, galėjom žmoniškai gyventi... Vis dar turėjau vilties, kol gydytojai bandė išgelbėti nuo sužalojimų, padarytų centruotos kulkos. Kankinosi daugiau kaip mėnesį, bet nebuvo lemta, – užlūžta motinos balsas...

Ji suneria rankas, sustingsta. Veidas liūdnas ir giedras. O nuo sienos žvelgia padidinta sūnaus nuotrauka. Sausio 13-osios šūvių, mirtinai pakirtusių jos sūnų, aidas.“

Iš: Lietuva, 1991 01 13: dokumentai, liudijimai, atgarsiai. Vilnius: Spaudos departamentas, 1991, p. 67.

Šaltiniai ir literatūra: 

Baužytė J., Koncevičius Vytautas, Visuotinė lietuvių enciklopedija, Vilnius, 2006, t. 10, p. 475. 

Dar viena auka..., Akiračiai, 1991, Nr. 4, p. 1, 7.

ELTA., DULCE ET DECORUM EST PRO PATRIA MORI. Kilnu ir garbinga už Tėvynę mirti, Tiesa, 1991, vasario 21, p. 1. 

Girdenytė G., Ką turėjau brangiausia, atidaviau savo kraštui..., Tiesa, 1991, kovo 9, p. 3.

Kazlauskas A., Aukos sudėtos ant laisvės aukuro, nebūna beprasmės, Kėdainių garsas, 2005, sausio 13, p. 4, 7.

Kazlauskienė L., Liko tik diktofono juosta, Kėdainių garsas, 1991, vasario 21; 

Lietuvos gyventojų tremtys ir kalinimas Sovietų Sąjungoje, http://www.lietuviaisibire.lt/lt/represuotieji/surname:a29uY2V2acSNaXVz (žr. 2020-12-08) 

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimas, Vilnius, 1991 m. vasario 18 d. Nr. I-1070 „Dėl V. Koncevičiaus apdovanojimo I-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu“, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.60206E4E697F

Ramanauskaitė-Skokauskienė, Auksutė. In memoriam, 05 21. 1991 m. Laisvės gynėją Vytautą Koncevičių prisimenant. Lietuvos aidas. http://www.aidas.lt/lt/in-memoriam/article/1516-05-21-1991-m-laisves-gyneja-vytauta-konceviciu-prisimenant (žr. 2020-12-07)

Šulienė Z., Mirė dar vienas televizijos bokšto gynėjas, Lietuvos aidas, 1991, vasario 19, p. 2.

Valatkienė V., Dar viena auka, Lietuvos rytas, 1991, vasario 19.

Vytautas Koncevičius, Lietuva 1991.01.13: dokumentai liudijimai atgarsiai, Vilnius, 1991, p. 64–65.

Vytautas Koncevičius, Lietuvos laisvės sąjūdis, Vilnius, 1998, p. 241. 

Parengė Žydrūnas Mačiukas ir Loreta Rakauskienė,
Vilma Akmenytė-Ruzgienė
Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius