Privalomi slapukai

Įjungta
Privalomi (seanso) slapukai naudojami e-seimas.lrs.lt ir www.e-tar.lt svetainėse, jie reikalingi pagrindinių svetainės funkcijų veikimui užtikrinti ir Jūsų duotam sutikimui su slapuku išsaugoti, jei tokį davėte. Svetainės negalės tinkamai veikti be šių slapukų.

Statistikos slapukai

ĮjungtaIšjungta
Analitiniai slapukai (Google Analytics) padeda tobulinti svetainę, renkant ir analizuojant informaciją apie jos lankomumą.

A
A
A
Neįgaliesiems
Laisvės sargyboje: 1991 metų sausis

Įvykių kronika: 1991 m. sausio įvykiai Lietuvoje ir pasaulio reakcija

1991 METŲ SAUSĮ PRISIMENANT

 

Palyginus XIX–XX amžių sandūroje ir XX amžiaus pabaigoje vykusius Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo procesus, galima pastebėti ir labai įdomių paralelių, ir, žinoma, didelių skirtumų. Vienas iš esminių yra tas, jog 1990 m. Kovo 11-osios Aktas buvo įtvirtintas kur kas mažesne kraujo kaina nei 1918 m. Vasario 16-osios Aktas. Apskritai istorijoje retai pasitaiko atvejų, kai ant atkovotos laisvės aukuro sudedama nedaug aukų, nepatiriama krašto sugriovimų ir kitokių nuniokojimų.

Suprantama, Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai paskelbus Kovo 11-osios Aktą, niekas negalėjo pasakyti, kad viskas taip palyginti laimingai ir baigsis. Maskva rūsčiai grasino, reikalaudama nedelsiant atšaukti „antikonstitucinius“ veiksmus. Į Lietuvą buvo permesti papildomi ginkluotųjų pajėgų daliniai, prasidėjo neįprasti šarvuotosios technikos kolonų judėjimai. SSRS prezidento Michailo Gorbačiovo ultimatumų fone karinės jėgos demonstravimas rodė, kad Baltijos šalyse gali būti pakartotas įvykių Vengrijoje 1956 m. ir Čekoslovakijoje 1968 m. scenarijus. Tokiomis aplinkybėmis Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 23 d. priėmė pareiškimą, kad SSRS dirbtinai didina įtampą, o jos ginkluotųjų pajėgų veiksmai gali būti kvalifikuojami kaip agresijos prieš Lietuvą 1940 m. tąsa. Tą dieną buvo laukiama ir Aukščiausiosios Tarybos šturmo, tačiau šarvuočių ir tankų kolona pravažiavo pro šalį. Lietuva pasijuto atlaikiusi rimtą išbandymą, o Ministrė Pirmininkė Kazimiera Prunskienė narsiai pareiškė, jog Maskva privalės atlyginti už tankų vikšrų sugadintą asfaltą.

Vėliau buvo gauta įrodymų, kokia trapi ir pavojinga tomis dienomis buvo Lietuvos padėtis. Kaip tik kovo 23 d. SSRS gynybos ministras Dmitrijus Jazovas savo darbo dienyne pasižymėjo: „...numatoma?! Pasirengti užimti telecentrą“ ir „... ne Burokevičius, o Sakalauskas. Burokevičius padės“. Taigi 1991 m. sausio įvykių scenarijus buvo pradėtas rašyti iškart po Kovo 11-osios Akto paskelbimo. Tačiau M. Gorbačiovas atidėliojo karinės jėgos panaudojimą, tikėdamasis parklupdyti Lietuvą „žmoniškesnėmis“ priemonėmis. Buvo paskelbta ekonominė blokada, mėginta sukurti dubliuojančią valstybine struktūrą, Pietryčių Lietuvoje – prosovietinę lenkų autonomiją. Sovietų kariuomenė smurtavo, bet „atsargiai“ – daugiausia gaudydama karinės tarnybos SSRS karinėse pajėgose vengiančius jaunuolius ir „imdama apsaugon“ vadinamąjį partinį turtą.

Maskva visiškai ignoravo tą faktą, kad Lietuva savo nepriklausomybe atkūrė juridinio tęstinumo pagrindu, t. y. teisiškai likviduodama 1940 m. Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos padarinius. M. Gorbačiovas atkakliai laikėsi versijos, kad Lietuva 1940 m. savanoriškai įstojo į SSRS, o dabar siekia iš jos išstoti. Beje, antrajai šios versijos daliai iš esmės pritarė ir Vakarai, laikydamiesi pozicijos, jog Lietuvos nepriklausomybės raktas guli Maskvoje. Tiesa, jie spaudė M. Gorbačiovą Lietuvos problemą išspręsti derybomis, nenaudojant karinės jėgos, tačiau ir Lietuva susilaukdavo patarimų neskubėti, per daug nemaištauti ir „nepakenkti M. Gorbačiovui“. Tarptautinis kontekstas buvo toks, jog pasaulio galingiesiems labiau rūpėjo M. Gorbačiovo, o ne Lietuvos reikalai. Baltijos valstybių 1940 m. aneksijos nepripažinimo politika visados buvo gana dviprasmiška.

Vis dėlto Vakarai prilaikė M. Gorbačiovo kumštį, o 1990 m. vasarą netgi sužibo viltis, kad Maskva ima nusileisti. Ultimatyvius reikalavimus „sugrįžti į kovo 10 d. padėtį“ pakeitė spaudimas tik pristabdyti Kovo 11-osios Aktą. Esą tuomet būsianti nutraukta blokada ir prasidėsiančios derybos dėl santykių sureguliavimo. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba nelengvai pasiryžo tokiai aukai, bet galų gale paskelbė moratoriumą, numatydama jame keletą „saugiklių“ bei įrašydama, kad jis veiks tik 100 dienų nuo tokių derybų pradžios. Nepaisant to, nestigo interpretacijų, kad Lietuva bemaž kapituliavo. Tačiau tiek aistrų sukėlusi moratoriumo istorija, kažkuo panaši į nelemtus Uracho rinkimus Lietuvos karaliumi 1918 m. vasarą, taip ir baigėsi. Tiesa, Maskva nutraukė Lietuvos ekonomine blokadą, abi pusės sudarė derybų delegacijas, jos keletą kartų susitiko, tačiau tarpvalstybinės derybos taip ir neprasidėjo. M. Gorbačiovas tik imitavo derybų procesą, kvestionuodamas Lietuvos apsisprendimą būti nepriklausoma, taigi iš esmės sutikdamas kalbėtis tik apie „garbingos“ kapituliacijos sąlygas.

Taigi lūžis Lietuvos ir SSRS santykiuose neįvyko, o 1990 m. pabaigoje vis labiau aiškėjo, kad Maskva gali mėginti palaužti situaciją daug kartų išmėgintu būdu – karine jėga. 1991 m. sausio 13 d. ji tai ir pabandė padaryti, tačiau nesėkmingai. Lietuva atlaikė ir šį, patį rūsčiausią per visą antrosios nepriklausomybės atkūrimo laikotarpį, išbandymą. Negana to, sovietų tankai Vilniuje sutraiškė M. Gorbačiovo „perestroiką“ ir pagaliau jo paties asmeninę politine ateitį. Pačioje Sovietų Sąjungoje imperijos išcentrinės tendencijos įgavo tokį pagreitį, kad M. Gorbačiovas niekaip nebeįstengė jų suvaldyti. Tokiomis aplinkybėmis veikiai nebeteko ir Vakarų palaikymo.

M. Gorbačiovas niekada neprisiėmė asmeninės atsakomybės už kraujo praliejimą Vilniuje, visą kaltę suversdamas „ekstremistinei“ Vytauto Landsbergio politikai. Antai ir 1995 m. išleistuose savo atsiminimuose jis tebeteigia, jog visada buvo prieš smurto panaudojimą ir net savo 1991 m. sausio 10 d. ultimatumą, kuriame reikalavo, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba atkurtų SSRS konstitucijos galiojimą, vaizduoja kaip kvietimą elgtis ramiai ir išmintingai. Esą jis jau buvo apsisprendęs „paleisti“ Lietuvą, tiesa, savo paties nustatytomis sąlygomis.

Vis dėlto yra viena aplinkybė, kuri verčia rimtai abejoti M. Gorbačiovo nuoširdumu. Juk nepradedamas rimtų derybų, jis neišnaudojo, ko gero, pačios didžiausios galimybės nukreipti Lietuvą riboto suverenumo keliu, todėl sunku patikėti, jog taip atsitiko tik dėl įžvalgos stokos. Niekam nebuvo paslaptis, kad Lietuvoje egzistuoja ne tik idealistinė, istorinio teisingumo atkūrimo principais pagrįsta V. Landsbergio besąlygiškos nepriklausomybės linija, bet ir vadinamoji realistinė K. Prunskienės „ypatingų santykių“ su SSRS užmezgimo linija. Nenuginčijamas faktas, kad V. Landsbergio linija galutinai nugalėjo tik Maskvai panaudojus karinę jėgą.

Nuo 1991 m. sausio įvykių Vilniuje prabėgo beveik 13 metų. Juos tebevadiname tragiškais, tačiau sausio 13 d. iškeliame vėliavas jau be gedulo kaspinų. Mirtys prie televizijos bokšto nėra pamirštos, bet vis labiau ima dominuoti įvairios politikų užkulisinių manevrų temos. Net iškilminguose renginiuose jau nevengiama aštrių kalbų apie „neišnaudotas galimybes“ 1990 m., pasitaiko ir visai nemotyvuotų pareiškimų. Tai paskatino Kovo 11-osios Akto signatarų klubo valdybą kreiptis į Seimą, kad būtų paskelbti dar nepublikuoti su 1991 m. sausio įvykiais susiję Aukščiausiosios Tarybos dokumentai ir tokiu būdu būtų išvengiama įvairių spekuliacijų.

Seimo valdyba šiai idėjai pritarė ir 2002 m. vasario 13 d. sudarė redakcinę komisiją: Vytenis Povilas Andriukaitis – Seimo Pirmininko pavaduotojas, Kovo 11-osios Akto signataras (komisijos pirmininkas), Julius Beinortas – Kovo 11-osios Akto signataras, Mintautas Daulenskis – VĮ Seimo leidyklos „Valstybės žinios“ direktorius, Gediminas Ilgūnas – Kovo 11-osios akto signataras, Irena Perkauskienė – Seimo kanceliarijos Dokumentų skyriaus vedėja, Gediminas Rudis – Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo bendradarbis, Regina Škuropad – Seimo archyvo vyresnioji specialistė. Komisija nutarė, jog visų pirma reiktų išleisti uždarų Aukščiausiosios Tarybos posėdžių stenogramas ir 1991 m. sausyje sudarytų trijų komisijų (1991 m. sausio 8 d. įvykiams prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmų ištirti, A. Šimėno dingimo aplinkybėms išsiaiškinti ir SSRS ginkluotųjų pajėgų nusikaltimams, padarytiems Lietuvoje 1991 m. sausio 11–13 d., ištirti) medžiagą. Kad geriau būtų suprantamas įvykių kontekstas, taip pat nutarta parengti SSRS ginkluotosios agresijos prieš Lietuvą kroniką.

Dėl Aukščiausiosios Tarybos uždarųjų posėdžių stenogramų išleidimo neiškilo jokių keblumų, tačiau minėtų komisijų medžiagos nepavyko rasti nei Seimo, nei kituose archyvuose. Buvo kreiptasi į buvusius komisijų narius, tačiau – irgi be rezultatų. Redakcinei komisijai belieka tik apgailestauti ir viltis, kad išleistos Aukščiausiosios Tarybos uždarųjų posėdžių stenogramos bent iš dalies kompensuos tai, kas jau prarasta.

 

2002 m. lapkritis  

istorikas dr. Gediminas RUDIS