Sausio 13 d. (sekmadienis) 

Lietuvoje: 

Po vidurnakčio. Sovietų kariuomenės tankai, šarvuočiai ir ginkluoti kariškiai, panaudodami šaunamuosius ginklus, Vilniuje šturmavo televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą. Šios kruvinosios akcijos metu žuvo 13 civilių gyventojų, daugiau kaip 500 buvo sužeisti. Tragiškai žuvo:

Loreta ASANAVIČIŪTĖ,

Virginijus DRUSKIS,

Darius GERBUTAVIČIUS,

Rolandas JANKAUSKAS,

Rimantas JUKNEVIČIUS,

Alvydas KANAPINSKAS,

Algimantas PETRAS KAVOLIUKAS,

Titas MASIULIS,

Alvydas MATULKA,

Apolinaras Juozas POVILAITIS,

Ignas ŠIMULIONIS,

Vytautas VAITKUS,

Vidas MACIULEVIČIUS.

Vytautas KONCEVIČIUS (nuo šautinių žaizdų mirė vasario 18 d.).

Į TV bokštą „juodąsias beretes“ lydėjo Vilniaus radijo telefono ryšio tarnybos inžinierius, atsargos papulkininkis Anatolijus Subotinas. Šturmuojant Televizijos ir radijo pastatą kulka į nugarą savųjų buvo nušautas SSRS desantininkas Viktoras Šackichas. (Laikraštyje „Izvestija“ buvo pranešta, kad žuvo leitenantas Viktoras Šitnovičius.)

Prie bokšto per karinėje mašinoje įtaisytus garsiakalbius paskelbta (Juozo Jermalavičiaus balsu), kad parlamentas krito ir valdžia perėjo į „nacionalinio gelbėjimo komiteto“ rankas.

Desantininkai iš keturių užsienio TV kompanijų darbuotojų atėmė ar sudaužė videokameras ir dokumentus. Buvo sumušti, suspardyti keletas Norvegijos, Didžiosios Britanijos ir Ispanijos žurnalistų. Dėl Ispanijos TV operatoriaus Miguelio Awegos sužalojimo SSRS užsienio reikalų ministerijai protesto notą išsiuntė Ispanijos užsienio reikalų ministerija. 

Vilniuje platinami lapeliai, kuriuose žadama, kad, jeigu bus sugrąžinta sovietinė valdžia, bus suteikta pilietinių teisių ir žemės.

Nutraukus Vilniaus radijo ir televizijos transliaciją, 2 val. pradėjo veikti radijo stotis Kaune (Sitkūnuose). Sitkūnų ir Juragių siųstuvų stotis apsupo desantininkai ir pareikalavo nutraukti laidas. 

Laukiama Aukščiausiosios Tarybos rūmų puolimo.

Naktį į Aukščiausiosios Tarybos rūmus atvyko Leningrado miesto tarybos bloko „Demokratinė Rusija“ delegacija: Sergejus Bereznickis (laikraščio „Nevskij kurjer“ vyr. redaktoriaus pavaduotojas), Aleksandras Vinnikovas, Aleksandras Celiakovas, RSFSR liaudies deputatas ir Leningrado miesto tarybos prezidiumo narys Jurijus Nesterovas.

4.15 val. Vyriausybės informacijos tarnyba pranešė, kad Vyriausybė nenutraukia savo veiklos aktyvios SSRS armijos okupacijos sąlygomis. Įvykusiame Vyriausybės posėdyje aptarta jos veikla susiklosčius naujoms aplinkybėms.

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, įvertinusi SSRS veiksmus kaip karinę agresiją prieš Lietuvą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiklos nutraukimo atveju Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministrui Algirdui Saudargui, išvykusiam į Lenkiją, suteikė įgaliojimus atstovauti Lietuvos Respublikai užsienyje ir sudaryti Lietuvos Respublikos Vyriausybę emigracijoje.

Sausio 13 dieną Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas ir Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatas Czeslawas Okinczycas Varšuvoje surengė dvi spaudos konferencijas.

Lietuvos Aukščiausioji Taryba sausio 13, 14 ir 15 d. paskelbė gedulo dienomis.

Aukščiausioji Taryba atleido iš Ministro Pirmininko pareigų Albertą Šimėną, kaip nežinia kur esantį ir negalintį eiti pareigų. Ministru Pirmininku paskirtas Gediminas Vagnorius, jo pavaduotoju – Zigmas Vaišvila. Vakarop Albertas Šimėnas pasirodė parlamente. Jo dingimo aplinkybėms tirti sudaryta speciali deputatų komisija.

10.35 val. pro Aukščiausiąją Tarybą požeminiu tuneliu pravažiavo 30 šarvuočių ir 7 tankai.

10.40 val. Vilniaus oro uoste nusileido lėktuvas su SSRS Aukščiausiosios Tarybos Tautybių Tarybos sprendimu atsiųsta delegacija.

11 val. du šarvuočiai, važinėdami po miestą, per garsiakalbius pranešinėjo, kad nuo sausio 13 d. Vilniuje įvesta komendanto valanda –ji prasideda 22 val. ir tęsiasi iki 6 val. 30 min., o Vilniaus kariniu komendantu paskirtas Vilniaus karinės įgulos viršininkas generolas majoras Vladimiras Uschopčikas.

13.37 val. į Lietuvos parlamento rūmus atvyko SSRS Aukščiausiosios Tarybos Tautybių Tarybos delegacija: Borisas Oleinikas, Levonas Ter Petrosianas, Nikolajus Dementejus ir SSRS Aukščiausiosios Tarybos Žmogaus teisių ir viešumo komisijos pirmininkas Vladimiras Fotijevas. Vėliau jie lankėsi Šiaurės miestelyje.

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba kreipėsi į visus Sovietų Sąjungos žmones, primindama, kad Lietuvos tragedija yra ir jų tragedija, ragindama padėti agresiją sustabdyti; taip pat į pasaulio vyriausybes, aiškindama SSR Sąjungą pradėjus nepaskelbtą karą prieš Lietuvą, prašydama pripažinti, kad Sąjunga užpuolė kitą suverenią valstybę. 

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos laikinosios gynybos vadovybės sudarymo“(nariai: Gediminas Vagnorius, Albertas Šimėnas, Zigmas Vaišvila, Audrius Butkevičius, Romualdas Ozolas, Aleksandras Abišala, Mečys Laurinkus, Vaclovas Zabarauskas).

Paslaptingasis Lietuvos „nacionalinio gelbėjimo komitetas“ paskelbė kreipimąsi į SSRS prezidentą Michailą Gorbačiovą ir SSRS Aukščiausiosios Tarybos pirmininką Anatolijų Lukjanovą, kuriame rašo, kad nuo 1991 m. sausio 13 d. piliečių susipriešinimas Lietuvoje ypač paaštrėjo ir įgavo ginkluoto pasipriešinimo formas. Jame sakoma, kad prieš Lietuvos kompartijos komitetus organizuojami pogromai, kad krašto apsaugos smogikai tiesiog medžioja komunistus ir sovietų valdžios šalininkus. „Komitetas“ teigė, kad Lietuvoje situacijos nebevaldo ne tik Aukščiausioji Taryba ir jos Vyriausybė, bet ir neseniai įsikūręs „nacionalinio gelbėjimo komitetas“, todėl tokioje situacijoje jie nemato kitokios išeities, kaip tik prašyti SSRS prezidentą skubiai įvesti Lietuvos teritorijoje prezidentinį valdymą. Jeigu bus nors kiek delsiama, sakė „komitetas“, kils „visiška ekonominė suirutė ir prireiks daugybės žmonių aukų“.

Iš Rygos į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą atvyko Švedijos konsulas Larsas Fredenas.

21.15 val. Vytautas Landsbergis pranešė, kad su kariškiais pavyko susitarti ir jie pažadėjo, kad ateinančią naktį nebus jokių karinių akcijų.

Latvijoje, Estijoje: 

Latvijos parlamento nepaprastasis posėdis nutarė įkurti Gynybos komitetą.

Latvijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojas Dainis Ivanas per radiją pakvietė Latvijos žmones vykti į Rygos senamiestį saugoti parlamento.

Rygoje žmonės pradėjo burtis prie svarbiausiųjų pastatų, mašinomis blokuodami įėjimus, užimdami strategines pozicijas. Visą gynybą koordinavo Gynybos komitetas.

Latvijos KP paskelbė kreipimąsi į „nacionalinio gelbėjimo komitetą“, kuriame prašė, kad jis imtųsi absoliučios valdžios Latvijoje, iki bus išrinkta naujoji Aukščiausioji Taryba.

Estijos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas įkūrė Nepaprastąją gynybos tarybą (Arnoldas Rüütelis, Edgaras Savisaaras ir Ulo Nugis). Marju Lauristin ir Lepo Sumera'i suteiktos teisės formuoti Vyriausybę užsienyje.

Estijos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas ir Estijos Respublikos Vyriausybė paskelbė bendrą pareiškimą, kuriame išreiškė vis labiau stiprėjantį susirūpinimą ir didžiulį nusivylimą dėl to, kad SSRS ginkluotosios pajėgos jėga įsikišo į Lietuvos vidaus reikalus ir bando atimti valdžią iš demokratiškai išrinkto parlamento bei Lietuvos teisėtos Vyriausybės ir ją perduoti sovietinės armijos remiamai komunistų grupei. Sovietų armijos prievarta Lietuvos Respublikoje, sakoma pareiškime, tai supervalstybės agresija prieš mažą bejėgę šalį.

Estijos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas ir Vyriausybė kreipėsi į pasaulio šalių parlamentus ir vyriausybes, kurios gerbia tautų apsisprendimo teisę, demokratijos ir laisvės idealus, padėti nutraukti agresiją prieš Lietuvos Respubliką ir sustabdyti ginkluotos jėgos eskalaciją Pabaltijyje.

Į Taliną atvyko RSFSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Borisas Jelcinas.

Trijų Baltijos valstybių vadovai Vytautas Landsbergis, Anatolijus Gorbunovas, Arnoldas Rüütelis ir Rusijos FSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Borisas Jelcinas paskelbė Pareiškimą Jungtinėms Tautoms, kitoms tarptautinėms organizacijoms, pasaulio valstybių parlamentams ir vyriausybėms dėl Sovietų Sąjungos vadovybės įvykdytų veiksmų Baltijos valstybių atžvilgiu. (Vytautas Landsbergis dokumentus pasirašė telefaksu. Susitikime Taline Lietuvai atstovavo Sigitas Kudarauskas, jis ir parafavo dokumentą.) Kartu su Pareiškimu priimtas Kreipimasis į JTO generalinį sekretorių Javierą Perezą de Cuellarą nedelsiant sušaukti tarptautinę konferenciją, kurioje būtų sprendžiamas Baltijos valstybių klausimas.

Rusijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Borisas Jelcinas su Latvijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininku Anatolijumi Gorbunovu pasirašė RSFSR ir Latvijos Respublikos ekonominio ir politinio bendradarbiavimo sutartį. Borisas Jelcinas patikino, kad tokia sutartis su Lietuva bus pasirašyta vėliau, kai situacija Respublikoje bus ne tokia įtempta.

PASAULIO REAKCIJA ​ 

Vokietija ir Prancūzija: 

Prancūzijos ir Vokietijos užsienio reikalų ministrai bendrame pareiškime paskelbė: „Nepaisant tarptautinės bendruomenės kreipimųsi ir vakar gautų SSRS vadovybės patikinimų, sovietų armija Lietuvoje tęsia prievartos veiksmus. Prancūzija ir Vokietija smerkia šį smūgį, suduotą demokratijai ir teisėtumui, smerkia, kad grubiai yra pažeisti Paryžiaus Chartijoje nusakyti naujosios Europos principai. Turi būti garantuota Baltijos žmonių apsisprendimo teisė, saviraiškos laisvė ir įstatymo veikimo atkūrimas. Prancūzija ir Vokietija kreipiasi į prezidentą Gorbačiovą (...), kad jis įsakytų nutraukti prievartos veiksmus ir atnaujintų dialogą su laisvai išrinktais Baltijos žmonių atstovais.“

Oficialus Vokietijos Vyriausybės atstovas Dieteris Vogelis išplatino kanclerio Helmuto Kohlio pareiškimą, kuriame kancleris išreiškė gilų susirūpinimą dėl paskutinių dienų įvykių Lietuvoje. Pareiškime reiškiama užuojauta kariškių prievartos aukoms ir jų artimiesiems. 

Prie buvusios SSRS ambasados buvusiame Rytų Berlyne surengtas solidarumo su Lietuva piketas. Pareiškimas su šimtais parašų išsiųstas SSRS prezidentui.

Europos Bendrija: 

Europos Bendrijai pirmininkaujančio Liuksemburgo užsienio reikalų ministras Jacquesas Poosas įteikė Sovietų Sąjungos ambasadai laišką, skirtą SSRS užsienio reikalų ministrui. Laiške EB pasmerkė sovietų kariuomenės jėgos panaudojimą Lietuvoje, prieštaraujantį 1990 m. lapkričio 21 dienos ESBK Paryžiaus Chartijai, ir pareiškė, jog „laukia SSRS valdžios paaiškinimo“. Paskelbta, jog šaukiamas nepaprastasis EB užsienio reikalų ministrų susitikimas Lietuvos ir Persų įlankos krizėms apsvarstyti.

NATO: 

NATO Politinis komitetas susitiko apsvarstyti padėtį ir išnagrinėti paskutinius pranešimus apie sužeidimus ir mirties atvejus, sovietų kariuomenei panaudojus jėgą Lietuvoje.

Švedija: 

Švedijos ministras pirmininkas Ingvaras Carlssonas pranešė, kad, nepaisant Michailo Gorbačiovo pažadų, Vilniuje buvo panaudota karinė jėga, kad žuvo ir nukentėjo žmonės. Švedijos premjeras sakė, kad ieško galimybių bendriems veiksmams su kitomis Europos šalimis. SSRS ambasadoriui pareikštas griežtas protestas.

Danija: 

Danijos užsienio reikalų ministras Uffe Ellemannas Jensenas savo šalies Vyriausybės vardu perdavė protesto notą SSRS ambasadoriui. Jis pabrėžė, kad negali būti kalbos apie ilgalaikį EB ir SSRS bendradarbiavimą, kai Vilniuje žudomi žmonės. Jo pareiškime sakoma, kad Danijos Vyriausybė tikisi, jog SSRS atšauks kareivius iš užimtų Lietuvoje pastatų, nutrauks bet kokią prievartą ir nustos grasinti Lietuvos žmonėms ir jų išrinktiems valdžios atstovams.

Danijos parlamento prezidentas Hansas Peteris Clausenas pasiuntė Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui Vytautui Landsbergiui telegramą, kurioje Danijos parlamento vardu pareiškė: „Šiuo sunkiu Baltijos valstybių tautoms metu reiškiame pritarimą ir susižavėjimą tuo, kaip Lietuvos žmonės ir demokratiškai išrinktas Parlamentas laiko aukštai iškėlęs laisvės ir demokratijos principus brutalaus karinio gniuždymo akivaizdoje. Danijos žmonės tiki, kad greitai ateis diena, kai Lietuva, nepaisant žiaurių išbandymų, kuriuos dabar patiria, vėl galės užimti savo vietą tarp laisvų demokratinių Europos valstybių.“

Skandinavijos valstybės: 

Protestus dėl sovietinės armijos veiksmų Vilniuje Michailui Gorbačiovui per SSRS ambasadorius perdavė Islandijos, Norvegijos ir Suomijos premjerai.

Belgija: 

Belgijos užsienio reikalų ministras Markas Eyskensas pareiškė, kad dėl įvykių Lietuvoje EB gali peržiūrėti savo pažadus dėl pagalbos SSRS. Pasak Eyskenso, jėgos panaudojimas Vilniuje kelia pavojų grįžti atgal į konfrontacijos laikus.

JAV: 

JAV prezidento George'o Busho administracija pradėjo aptarinėti galimas sankcijas ir kitokias diplomatines priemones SSRS atžvilgiu, jei Kremlius malšins maištaujančias respublikas prievarta.

Sausio 13-osios dienos JAV prezidento pranešime apie situaciją Baltijos šalyse sakoma: „Aš labai įdėmiai seku įvykių eigą Lietuvoje ir kitose Baltijos valstybėse. Situacijos pasikeitimas kelia nerimą. Negalima pateisinti jėgos panaudojimo prieš taikią ir demokratiškai išrinktą Vyriausybę. Drąsūs Baltijos žmonės ir vadovybė elgiasi oriai ir santūriai. JAV žmonių mintys ir maldos yra su jais, ypač su Lietuvos žmonėmis, kurie išgyvena didžią tragediją. (...) Įvykiai, kurių liudininkais tapome, jokiu būdu nesuderinami su šiuo SSRS (demokratiniu, taikiu, pasikeitimų) kursu. (...) Tai, kas dabar vyksta Baltijos valstybėse, grasins pasukti reformą atgal arba net ją panaikinti. (...) Mes smerkiam šiuos veiksmus, kurie ne padės, o tik pakenks mūsų santykiams.“ Pranešimą JAV prezidentas Bushas baigė kviesdamas prezidentą Gorbačiovą susilaikyti nuo akcijų, kad nebūtų imtasi prievartos, kad nežūtų žmonės. Jis paragino Sovietų Sąjungos Vyriausybę grįžti prie taikių derybų ir dialogo su teisėtomis Baltijos šalių vyriausybėmis.

JAV ambasadorius Jackas Matlockas Maskvoje susitiko su SSRS užsienio reikalų ministro pavaduotoju Kovaliovu ir jam pareiškė, kad JAV Vyriausybė smerkia Kremliaus akcijas Vilniuje, ir dar kartą pabrėžė, kad JAV nepripažįsta Baltijos šalių inkorporacijos.

Kanada: 

Kanados ministras pirmininkas Brianas Mulroney’as pasiuntė laišką Michailui Gorbačiovui, kuriame pasibjaurėjo prievarta, kuri buvo panaudota prieš Lietuvos žmones ir demokratiškai išrinktą jos Vyriausybę, bei pareikalavo, kad Gorbačiovas kuo greičiau pasmerktų tokį savo šalies elgesį.

Čekoslovakija: 

Dėl įvykių Lietuvoje sušauktas neeilinis Čekoslovakijos Vyriausybės posėdis.

Čekoslovakijos ministras pirmininkas Marianas Čalfa dėl įvykių Lietuvoje skubiai atšaukė numatytą kelionę į Pietryčių Aziją ir iškvietė SSRS ambasadorių Borisą Pankiną. Ministras pirmininkas Čalfa paprašė, kad SSRS ambasadorius paaiškintų, kas vyksta Vilniuje, ir išklausytų Čekoslovakijos Vyriausybės nuomonę, kad karinės jėgos panaudojimas prieš legaliai išrinktą Lietuvos valdžią ir civilius Lietuvos gyventojus stumia į pavojų taikos procesą visame pasaulyje, griauna pasitikėjimą, kad SSRS eina demokratinės pertvarkos keliu.

Čekoslovakijos „Piliečių forumo“ seimas išreiškė solidarumą lietuvių, latvių ir estų tautoms, siekiančioms nepriklausomybės, pasmerkė jėgos panaudojimą ir primygtinai kvietė SSRS vadovybę nutraukti prievartos aktus Baltijos respublikose.

Lenkija: 

Lenkijos partija „Centro susitarimas“ priėmė kreipimąsi į Lenkijos Vyriausybę, kad ši pasmerktų ginkluotą agresiją prieš Lietuvą ir pareikalautų kuo greičiau išvesti sovietų kariuomenę iš Lenkijos.

Lenkijos partijos „Demokratinė unija“ pirmininkas Tadeuszas Mazowieckis savo pareiškime kreipėsi į SSRS prezidentą Michailą Gorbačiovą, ragindamas nutraukti kruviną akciją Lietuvoje ir išreiškė solidarumą Lietuvos parlamentui ir Vyriausybei. Panašius pareiškimus padarė beveik visos Lenkijos partijos.

Lenkijos krikščionių demokratų partijos pareiškime pasmerktas SSRS bandymas jėga nuslopinti Baltijos šalių nepriklausomybės siekimą. Jame Lenkijos krikdemai kreipėsi į savo Vyriausybę, kad ši suteiktų Lietuvai, „turinčiai visas teises būti nepriklausoma valstybe“, visokeriopą reikiamą pagalbą.

Varšuvoje priešais SSRS ambasadą susirinko tūkstančiai protestuojančiųjų dėl įvykių Vilniuje. Prie demonstrantų prisijungė taksi, gaisrinių mašinų ir kitokių automobilių vairuotojai, kurie pravažiavo pro SSRS ambasadą įjungę garso signalus.

Palaikymo mitingai: 

Maskvoje SSRS, Rusijos SFSR, Maskvos miesto tarybos ir Maskvos rajono tarybos deputatai surengė protesto mitingą „Šiandien – Lietuva, rytoj – Rusija!“. Prie šio mitingo prisijungė protestuojantys organizacijų „Memorialas“ ir „Skydas“ dalyviai. Šimtai tūkstančių demonstrantų susirinkę Maniežo aikštėje reikalavo, kad Michailas Gorbačiovas atsistatydintų, smerkė Komunistų partiją. Pasisakymuose buvo sakoma, kad Lietuva turi teisę išstoti iš SSRS. Po to mitingas persikėlė į Gromkaja aikštę.

Leningrade surengtas mitingas, kuriame buvo pasmerktos kariuomenės akcijos Vilniuje. Mitinge dalyvavo apie 200 000 leningradiečių ir grupė miesto deputatų.

Protesto demonstracijos surengtos Rusijos miestuose: Krasnodare, Permėje, Rostove prie Dono, Omske, Samaroje, Sverdlovske, Irkutske, Voroneže.
Protesto demonstracijos įvyko ir Ukrainos miestuose: Kijeve, Odesoje, Ternopolyje, Lvove, Černigove, Charkove, Ivano Frankovske, Luganske, Simferopolyje.

Per Moldovos TV kalbėjęs šalies prezidentas Mircea Ionas Sneguras pasmerkė karinę agresiją Lietuvoje.

Protesto mitinge Kišiniove pasmerkti kariniai veiksmai Vilniuje. Priimtas kreipimasis į pasaulio šalių tautas ir parlamentus, kuriame prašoma pasmerkti SSRS agresiją Lietuvoje ir palaikyti SSRS pavergtų tautų nacionalinio išsivadavimo kovą.

Nižnij Novgorodo SSRS liaudies deputatų rinkimų klubas „Demokratičeskaja Rossija“ savo susirinkime priėmė kreipimąsi į SSRS Konstitucinės priežiūros komiteto pirmininką, kuriame rašė, kad Lietuvos kompartijos vadovaujamas „nacionalinio gelbėjimo komitetas“ Lietuvoje bando įvykdyti ginkluotą perversmą, todėl skubiai reikia apsvarstyti SSRS prezidento antikonstitucinius veiksmus ir SSRS AT svarstyti pasitikėjimo SSRS prezidentu klausimą. Protesto laiškas išsiųstas ir SSRS prezidentui Michailui Gorbačiovui.

Tbilisyje prie Vyriausybės rūmų surengtas mitingas, kuriame pasmerkta SSRS kariuomenė, surengusi žudynes Lietuvoje. Mitinge dalyvavo Gruzijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, deputatai, mokslo ir kultūros veikėjai.

Minsko centrinėje aikštėje įvyko protesto mitingas kariniams veiksmams Vilniuje pasmerkti. Mitinge dalyvavo Baltarusijos Aukščiausiosios Tarybos deputatai – Liaudies fronto frakcijos nariai.

Parengė Angonita Rupšytė