Apie Laisvės premijos laureatą Sergejų Kovaliovą

2011 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Laisvės premijos įstatymu ir Laisvės premijų komisijos 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimu, paskyrė pirmąją – 2011 metų Laisvės premiją buvusiam politiniam kaliniui, kovotojui už laisvę ir demokratiją, Andrejaus Sacharovo fondo pirmininkui, Rusijos mokslo, švietimo ir informacijos centro „Memorial“ pirmininkui, Rusijos Žmogaus teisių instituto prezidentui Sergejui Adamovičiui Kovaliovui. 

Laisvės premija Sergejui Kovaliovui buvo įteikta per iškilmingą Laisvės gynėjų dienos minėjimą ir pirmosios Laisvės premijos įteikimo ceremoniją 2012 m. sausio 13 d. Lietuvos Respublikos Seimo Kovo 11-osios Akto salėje. 

Suimtasis mokslininkas Sergejus Kovaliovas yra biologijos mokslų daktaras. Jis yra mano artimas bičiulis. Tai didelės, tyros ir tvirtos dvasios, begalinio altruizmo vyras. S. Kovaliovo, gabaus ir talentingo asmens, gyvenimas daugelį metų buvo skirtas žmogaus teisių gynimui, kovai už beteisiškumo kėlimą aikštėn. Jis nuo pat pradžios buvo Žmogaus teisių gynimo iniciatyvinės grupės narys, „Amnesty International“ tarybinės grupės narys, pagrindinių kovos už žmogaus teises mūsų šalyje kryptį nustatančių dokumentų bendraautoris ir autorius.

Andrejus Sacharovas, Nobelio premijos laureatas, SSRS disidentas ir žmogaus teisių gynėjas

Sergejus Kovaliovas (1930–2021) – Sovietų Sąjungos disidentas, žmogaus teisių gynėjas ir politinis kalinys, pogrindinio savilaidos biuletenio „Einamųjų įvykių kronika“ leidėjas 1971–1974 m., Lietuvos neginkluoto pasipriešinimo dalyvių bendražygis, pogrindinio leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ talkininkas. Jo pastangomis „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ numeriai buvo perduodami į Vakarus. Žlugus Sovietų Sąjungai, jis buvo išrinktas į Rusijos Dūmą, kritikavo karinius Rusijos valdžios veiksmus Čečėnijoje ir Rusijoje įsigalintį diktatūrinį režimą. Įkūrė ir vadovavo žmogaus teisių organizacijai „Memorial“.

Rusijos disidentas ir politikas, žmogaus teisių gynėjas Sergejus Adamovičius Kovaliovas gimė 1930 m. kovo 2 d. Seredyna Budos mieste (Sumų sr., Ukraina). 1954 m. baigė Maskvos valstybinio M. V. Lomonosovo universiteto Biologijos fakultetą, įgijo biofiziko specialybę (biologijos mokslų kandidatas, 1964 m.). Nuo 1968 m. Sergejus Kovaliovas aktyviai įsitraukė į žmogaus teisių gynimo judėjimą SSRS. 1969 m. gegužės mėn. tapo Žmogaus teisių gynimo SSRS iniciatyvinės grupės – pirmosios šalyje nepriklausomos visuomeninės žmogaus teisių gynimo asociacijos – nariu. Sergejaus Kovaliovo būdą kovojant už žmogaus teises puikiai atskleidžia šios eilutės: „Žmogaus teisių gynimas Sergejui Kovaliovui – natūrali mokslinės veiklos tąsa: mokslininkas negali susitaikyti su informacijos laisvės nebuvimu, prievartiniu įsitikinimų vienodinimu, su melu. Savo visuomeninėje veikloje Sergejus Kovaliovas laikosi tų pačių principų, kaip ir moksle: visų faktų žinojimas, atsakingumas už jų tikslų pateikimą, pagrįstos išvados. Taip pat atvirumas ir viešumas.“ (Iš Žmogaus teisių gynimo SSRS iniciatyvinės grupės 52 narių Maskvoje pareiškimo dėl Sergejaus Kovaliovo suėmimo 1974 m.). Sergejus Kovaliovas su bendražygiais parengė arba pasirašė daug dokumentų dėl žmogaus teisių pažeidimų Sovietų Sąjungoje. Aktyviai prisidėjo prie pogrindžio spaudos leidybos ir platinimo. Nuo 1971 m. – vienas iš pagrindinių nelegalaus savilaidos biuletenio „Einamųjų įvykių kronika“ – spausdinimo mašinėle dauginto žmogaus teisių Sovietų Sąjungoje informacinio leidinio – leidėjų. Faktų apie žmogaus teisių pažeidimus viešinimo veikla Maskvoje sudomino ir Lietuvos disidentus. 1971 m. rudenį Sergejus Kovaliovas su mūsų šalies laisvės kovotojais aptarė galimybes nuolat teikti informaciją apie žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje. Maskvoje Sergejus Kovaliovas susitikdavo ir bendradarbiavo su Lietuvos disidentais Nijole Sadūnaite, Petru Plumpa, Sigitu Tamkevičiumi ir kitais. Aktyvus bendradarbiavimas su Lietuvos laisvės kovotojais tęsėsi iki pat sovietų imperijos žlugimo, Lietuvai atkuriant Nepriklausomybę ir ją ginant. Žmogaus teisių gynėjas mūsų šalies gyvenimu nuoširdžiai domėjosi. Kreipdamasis į mūsų šalies žmones Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 20-ųjų metinių minėjime Seime, žymusis Rusijos žmogaus teisių gynėjas pirmiausia pasveikino savo kovų draugus: „Tiesiai prieš mane sėdi mano draugas Balys Gajauskas, ir man didžiulė garbė buvo sėdėti kalėjime, kuriame kalėjo jis. Aš negaliu neprisiminti savo Lietuvos draugų – Jono Kadžionio ir daugelio daugelio kitų. Aš turiu omenyje ir miško brolius, partizanus, aš turiu omenyje ir vėlesnio meto disidentus, aš turiu omenyje ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ leidėjus ir autorius. Man, vienam iš „Einamųjų įvykių kronikos“ redaktorių, buvo didžiulė garbė bendradarbiauti su jais. Su Sigitu Tamkevičiumi, su Petru Plumpa, su Nijole Sadūnaite ir su jau amžinąjį atilsį Juozu Zdebskiu bei dalyvaujančiu čia ponu Alfonsu Svarinsku. Jeigu lietuvių tauta nebūtų turėjusi šių garbingų žmonių, galiu jus patikinti, nebūtų ir Sąjūdžio. Ir greičiausiai nebūtų to istorinio sprendimo 1990 m. kovo 11-ąją. Ir štai kodėl man iš tikrųjų didžiulė garbė būti šių garbingų žmonių draugu.“ „Einamųjų įvykių kronikoje“ buvo skelbiama ir apie lageriuose kalinamus lietuvius, tikinčiųjų persekiojimą, žmogaus teisių pažeidimus bei priešinimąsi valdžios veiksmams Lietuvoje, nuo 1972 m. pranešama apie naujus „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ numerius. Sergejus Kovaliovas taip pat prisidėjo prie „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ platinimo, jo pastangomis leidinys buvo perduodamas į Vakarus. 1974 m. gruodžio 28 d. Sergejus Kovaliovas buvo suimtas, apkaltintas antisovietine propaganda ir agitacija ir teisiamas Vilniuje. 1975 m. gruodžio mėn. teismas jam skyrė 7 metus laisvės atėmimo, bausmę atliekant griežtojo režimo lageryje, ir 3 metus tremties. Bausmę Sergejus Kovaliovas atliko Skalno lageriuose (Permė) ir Čistopolio kalėjime, vėliau buvo ištremtas į Kolymą. Kartu su Sergejumi Kovaliovu tremtyje kalėjęs jo bendražygis Petras Plumpa (2023 metų Laisvės premijos laureatas) teigia: „Pagrindinis Sergejaus Kovaliovo filosofijos principas – neginkluota, neprievartinė ir nepogrindinė veikla, o žmogaus teisių gynimas. Jis teigė, kad žmogaus teisės yra tiltas tarp Dievo ir žmogaus. Galima sakyti, kad žmogaus teisių gynimas yra Sergejaus Kovaliovo religija. Suvaržyto, pažeminto, išniekinto, žmogaus žodžio, minties ir veiklos teisių atkūrimas yra religinis veiksmas, leidžiantis žmogui suartėti su Dievu. Ir ši veikla būtinai turi būti vieša.“ 1987 m. jam buvo leista grįžti į Maskvą. Grįžęs į sostinę, žmogaus teisių gynėjas vėl ėmėsi visuomeninės veiklos: Аndrejaus Sacharovo rekomenduotas tapo vienu iš Žmogaus teisių projekto grupės prie Tarptautinio žmonijos išgyvenimo ir plėtros fondo (vėliau – Rusijos ir Amerikos žmogaus teisių grupė) pirmininkų, buvo Tarptautinio humanitarinio seminaro organizacinio komiteto narys (1987 m. gruodžio mėn.), dalyvavo kuriant spaudos klubą „Glasnost“, organizacijos „Memorial“ steigiamajame suvažiavime (1990 m. tapo vienu iš jos pirmininkų). Tuo pačiu metu Sergejus Kovaliovas tapo Maskvos Helsinkio grupės nariu. Būdamas kartu su Lietuva 1990 m. kovo 11-ąją, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo posėdyje žmogaus teisių gynėjas iš 50 metų trukusios okupacijos į laisvę einančios Lietuvos veiksmus pavadino stebuklu. „Šiandieninis atvykimas man asmeniškai labai džiugus, nes mes visi kartu su džiaugsmu išgyvename naują stebuklą. Stebuklas vyksta. Tą stebuklą jūs darote savo rankomis, ir aš džiaugiuosi, kad galiu jus pasveikinti. Žiūrėkime į ateitį su viltimi, su optimizmu. Jūsų laisvė – mūsų laisvė“, – pabrėžė Sergejus Kovaliovas. 

1975 metais būtent čia, Vilniuje, aš buvau areštuotas ir nuteistas 7 metams kalėjimo. Dabar aš į Vilnių atskridau lėktuvu, o tada mane išvežė iš Lietuvos be batų raištelių ir šaliko. Šiandieninis atvykimas man asmeniškai labai džiugus, kadangi mes visi kartu su džiaugsmu pergyvename naują stebuklą. Tą stebuklą jūs darote savo rankomis ir aš džiaugiuosi, kad galiu jus pasveikinti. Žiūrėkime į ateitį su viltimi, su optimizmu. Norėčiau baigti taip: „Jūsų laisvė – mūsų laisvė“.

Sergejus Kovaliovas, Vilnius, 1990 m. kovo 11 d.

Aktyvią Sergejaus Kovaliovo paramą Lietuva jautė ir itin sunkiomis 1991-ųjų akimirkomis. „Iš dalies mano šalies, mano tautos garbei turiu pasakyti, kad tą kruvinąjį 1991-ųjų sausį Maskvos gatvėse kitą dieną, sausio 14-ąją, išėjo į gatves maskviečių minios. Ir šie šimtas tūkstančių, bent jau šimtas tūkstančių maskviečių, užkirto kelią tolesniam smurtui Vilniuje, taip pat, beje, Rygoje ir Taline. Ir tai nėra vienintelis stebuklas, įvykęs mano šalyje. Dar vienas jų įvyko tų pačių metų rugpjūčio mėnesį.“ Nuo 1990 m. Sergejus Kovaliovas įsitraukė į aktyvią politinę veiklą, ėjo įvairias pareigas, susijusias su žmogaus teisių apsauga, Rusijos Federacijos Valstybės Dūmoje, Prezidento taryboje: 1990–1993 m. buvo Rusijos liaudies deputatų suvažiavimo deputatas, Rusijos Federacijos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo narys, 1993–2003 m. – Rusijos Valstybės Dūmos deputatas, 1996–2003 m. atstovavo Rusijai Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje. 1990–1993 m. – Rusijos Federacijos Aukščiausiosios Tarybos Žmogaus teisių komiteto, 1993–1996 m. Žmogaus teisių komisijos prie Rusijos prezidento pirmininkas. 

1993 m. aktyviai dalyvavo kuriant judėjimą, po to ir partiją „Rusijos pasirinkimas“ (vėliau – „Rusijos demokratinis pasirinkimas“). Sergejus Kovaliovas – vienas iš 1991 m. sausio mėn. pasirašytos Rusijos žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos autorių. Dar vienas svarbus Sergejaus Kovaliovo ginamų vertybių aspektas – visuotinė pagarba žmogaus teisėms. Sergejus Kovaliovas aštriai kritikavo Rusijos valdžios veiksmus Čečėnijoje. Nuo pirmųjų karo dienų jis dirbo karo veiksmų rajonuose. Sergejus Kovaliovas ir jo bendražygiai atliko lemiamą vaidmenį 1995 m. birželio mėn. gelbstint įkaitus Budionovske. 1996 m. Sergejus Kovaliovas įkūrė naują visuomeninę organizaciją – Žmogaus teisių institutą. 2008 m. pasmerkė Rusijos agresiją prieš Gruziją, o 2014 m. – Rusijos įvykdytą Krymo aneksiją. 

Sergejus Kovaliovas yra daugelio tarptautinių žmogaus teisių gynimo premijų laureatas: Europos Tarybos žmogaus teisių premijos (1995 m.), Niurnbergo žmogaus teisių premijos (1995 m.), Tarptautinės žmogaus teisių lygos premijos (1996 m.), Norvegijos Helsinkio komiteto žmogaus teisių premijos (1996 m.), Jungtinių Amerikos Valstijų žmogaus teisių gynimo organizacijos „Laisvės namai“ apdovanojimo, Kenedžio premijos (2000 m.), Ičkerijos Čečėnų Respublikos Garbės riterio ordino (atsisakė priimti apdovanojimą iki Čečėnijos karo pabaigos, ordinas įteiktas 1997 m. sausio mėn.) ir kt. 1992 m. jam įteiktas Sausio 13-osios atminimo medalis, 1999 m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro didysis kryžius. Sulaukęs 91-erių metų, S. Kovaliovas mirė Maskvoje 2021 m. rugpjūčio 9 d.

Susijusi informacija: 

Lietuvos Respublikos Seimo 2011 m. gruodžio 13 d. nutarimas Nr. XI-1796 „Dėl 2011 metų Laisvės premijos paskyrimo Sergejui Kovaliovui“  

Bukletas „Laisvės premijos laureatas Sergejus Kovaliovas“ (PDF)

Laisvės premija ir Laisvės premijos laureatai  

Vaizdo įrašas 

2012 m. sausio 13 d. iškilmingo Laisvės gynėjų dienos minėjimo ir Laisvės premijos įteikimo ceremonijos vaizdo įrašas

Pranešimai žiniasklaidai: 

Seimo nario, Laisvės premijų komisijos pirmininko Petro Auštrevičiaus kalba, pasakyta iškilmingame Laisvės gynėjų dienos minėjime (pranešimas žiniasklaidai, 2012-01-13)

Laisvės premijos laureato Sergejaus Kovaliovo kalba, pasakyta iškilmingame Laisvės gynėjų dienos minėjime (pranešimas žiniasklaidai, 2012-01-13)

Parlamentaras P. Auštrevičius, įteikiant pirmąją Laisvės premiją disidentui S. Kovaliovui: „Lietuviai savo kovoje už laisvę niekada nebuvo vieni“ (pranešimas žiniasklaidai, 2012-01-13)

Seimo Pirmininkė reiškia užuojautą dėl žmogaus teisių gynėjo, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo rėmėjo Sergejaus Kovaliovo mirties (pranešimas žiniasklaidai, 2021-08-12)

Parengė Nerijus Vėta, Ryšių su visuomenė skyrius.  
Nuotraukas atrinko ir aprašė Žydrūnas Mačiukas, Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius.