Vytautas Kaladė gimė 1947 m. liepos 19 d. Nuo 1965 m. dirbo Kauno valstybinio dramos teatro scenos darbininku, vėliau –­ scenos mechaniku. Jis tapo vienu iš Kauno pavasario lyderių. Po Romo Kalantos susideginimo, minios žmonių susirinko palydėti žuvusiojo į amžinojo poilsio vietą. 1972 m. gegužės 18 d. apie 15 val. prie namo Kaune, Panerių gatvėje, Vilijampolėje, kuriame gyveno Romas Kalanta, susirinko tūkstančiai žmonių, tačiau jie sužinojo, kad laidotuvės įvyko keliomis valandomis anksčiau, todėl kilo pasipiktinimas. Liudijama, kad tuomet Vytautas Kaladė keletą kartų garsiai sušuko: „Visi į miesto sodą!“. Žmonių kolona pajudėjo iš Vilijampolės miesto centro link. Pakeliui eisena vis gausėjo, kol žmonės susirinko Miesto sode. Iš ten Vytauto Kaladės vedama kolona pajudėjo Laisvės alėja, skanduodama: „Išlaisvinsime suimtuosius!“, „Tegyvuoja ilgi plaukai!“, „Tegyvuoja Romas!“, „Tegyvuoja laisvas jaunimas!“, „Šalin milicijos terorą ir bananus!“, „Laisvę Lietuvai!“. Protesto veiksmai Kauno miesto sode ir centrinėse gatvėse tęsėsi iki 23 val. Kitą dieną Kaune buvo sutelktos didelės milicijos ir draugovininkų pajėgos, pasirodė automatais ginkluoti vidaus kariuomenės kareiviai. 1972 m. gegužės 19 d., apie 15 val. Kauno miesto sode vėl ėmė rinktis žmonės, prasidėjo susidūrimai su milicijos darbuotojais ir draugovininkais. Apie 17 val. demonstracijos buvo numalšintos. Oficialiais duomenimis už dalyvavimą 1972 m. gegužės 18–19 d. Kauno įvykiuose buvo sulaikyti 402 asmenys, iš jų – 351 vyras, 51 moteris. 10 asmenų patraukta baudžiamojon atsakomybėn. Vytautas Kaladė buvo sulaikytas 1972 m. gegužės 19 d. Vilniuje. Per baudžiamosios bylos tyrimą ir teismą jis vienintelis nepripažino savo kaltės. 

1972 m. rugsėjo 25–spalio 3 d. vyko Lietuvos SSR Aukščiausiojo teismo Teisminės baudžiamųjų bylų kolegijos teisiamasis posėdis. Aktyviausi Romo Kalantos atminimo pagerbimo Kauno miesto sode ir eitynių Laisvės alėja dalyviai – Vytautas Kaladė, Antanas Kačinskas, Rimantas Baužys ir Virginija Urbonavičiūtė buvo kaltinami „šiurkščiu viešosios tvarkos pažeidimu“ ir nuteisti laisvės atėmimo bausmėmis. 

25 metų amžiaus Vytautas Kaladė savo pilietinę poziciją išdėstė paskutiniame žodyje pasakytame Lietuvos SSR Aukščiausiojo teismo Teisminės baudžiamųjų bylų kolegijos teisiamojo posėdžio metu 1972 m. rugsėjo 25 d.

Didžiai gerbiamas teisme, aš pasinaudoju man, kaip kaltinamajam, suteikta teise į paskutinį žodį.

Gegužės mėnesį 14 dieną Kaune, miesto sodelyje, ugnis atėmė gyvybę Romui Kalantai. Tai labai skausminga mirtis tokiam jaunam vaikinui, kupiname tiek fizinių, tiek dvasinių jėgų. Rodos, gyvenk, mylėk ir ieškok gyvenime savo vietos. Bet Romas savo gyvenimą nusprendė dėl jam vienam tiksliai žinomų priežasčių užbaigti ugnyje. Kas žino, gal dar karštesnė, didesnė ugnis liepsnojo jo jaunoje širdyje, bet ta širdis amžiams nustojo plakusi. Pats tragiškas mirties faktas pritraukė žmonių minią į miesto sodą. Jų niekas neorganizavo, nedezorientavo, jie ėjo į susideginimo vietą su liūdesiu veiduose ir įvairiais jausmais širdyse. Jiems, kaip ir visiems kitiems, nebuvo žinoma tikslūs R. Kalantos mirties motyvai. Bet jie ėjo ir ėjo. Savo pagarbą velioniui minia reiškė kukliai, padėdama ant sudeginimo vietos baltų kalijų. Dar ilgai žmonės stovėjo sode sumišę, tylūs, pritrenkti tokios žiaurios mirties. Kai kurie klausdavo, kodėl jis taip? Apdegęs medis ir žemės lopinėlis apie jį, prisigėręs benzino ir Romo kvapo, akimirksniu tapo viso Kauno dėmesio centre. Žmonės ateidavo sodelin, dėdavo gėles, patylėdavo ir nueidavo toliau gyventi, dirbti, mylėti ir kentėti. Žemė, žemė, kuri girdėjo priešmirtinį Romo šauksmą, kuri girdėjo jo širdies silpstantį plakimą, apsidengė gležnais gėlių žiedais.

Man labai norisi, didžiai gerbiamas teisme, paklausti, ar tokia forma reiškiama žmonių pagarba velioniui pažeidė viešąją tvarką? Juk tada dar niekas netrukdė eismui, beje, mašinos ir nevažinėja per miesto sodą. Tad kodėl, nekreipiant dėmesio į žmonių jausmus, gėlės, kurias dėjo ant susideginimo vietos tyrų jausmų skatinami, buvo mindomos, metamos į šiukšlių dėžes? Kodėl, aš klausiu, buvo imtasi priemonių, tikslu neprileisti žmonių prie susideginimo vietos? Nejau žmogus negali mirti kaip nori ir kur nori? Naivu būtų galvoti, kad susirinkę žmonės prie sudeginimo vietos bent šimtąją dalimi pažeidė viešąją tvarką.

Įsitikinę, kad jiems trukdoma prieiti prie susideginimo vietos, žmonės skubėjo prie R. Kalantos namų. Ten jau būriavosi minių minios, ne šimtas ir daugiau. Kaip kad rašo tardytojas Vilutis, Petruškevičius parengtinio tardymo protokoluose. Dvi plačios eilės žmonių iš priešingų pusių stengėsi [patekti] į vidų, veržėsi pamatyti paskutinį kartą velionį ir atiduoti jam pagarbą. Su kokiais jausmais širdyse ir mintimis ėjo jie pro karstą, žinoma jiems tik vieniems. Priešingoje gatvės pusėje buvo pristoję aibės žmonių. Visi skubėjo pamatyti Romą, kuris niekam gyvenime nepadarė blogo, o ir gero gal nelabai daug spėjęs padaryti, ramus, neatpažįstamai ugnies pakeistas gulėjo karste. Ir tik iš nuotraukos, kuri kabėjo viršugalvy, žvelgė tas, kuris išėjo iš mūsų tarpo amžiams, negrįžtamai. Visi, kas norėjo dalyvauti laidotuvėse, iš tėvų sužinojo, kada Romą lydės į paskutinę kelionę.

Koks pasipiktinimas atsispindėjo žmonių veiduose, žodžiuose, gestuose. Kai atėjo 16 valandą į laidotuves, neberado to, kurio atėjo išlydėti.

Tada buvo norima visai miniai važiuoti į kapines, bet ir ten buvo nuimti autobusai. Visiems ir be žodžių buvo aišku, kad ne be pašalinės įtakos Romo laidotuvės buvo pagreitintos.

Nieks miniai neliepė užpildyti gatvę ir stichiškai nepasitenkinimo vedama užplūdo ją. Daugiausia jaunimas – Romo bendraamžiai. Buvo pradėta skanduoti šūkiai – TEGYVUOJA ROMAS! VALIO! Romas visada buvo mūsų širdyse! Nuotrauką! Taip šaukė jauni, taip šaukė ir pagyvenę žmonės. Taip, taip, ir pagyvenę žmonės, kuriems pirmą kartą gyvenime teko matyti, kaip mindžioja gėles, mėtė į šiukšlių dėžę, gėles, kurios buvo padėtos ant mirties vietos. Jie matė, kad įvairiom priemonėm trukdoma pagerbti velionį, kuris gyvas būdamas niekam blogo nepadarė ir kuris viso labo nė 18 metų neturėjo.

Tos, sau lygių neturinčios priemonės, kurių buvo griebtasi velionio atžvilgiu ir žmonių, kurie norėjo jį pagerbti, buvo paskutinis kantrybės lašas. Visi vieningai patraukė į miesto sodą. Kolonai dažnai tekdavo stabtelti, nes ėję iš paskos pagyvenę žmonės nespėjo eiti paskui jaunimą. Visi vieningai skandavo: „Į miesto sodą!“

Miesto sode savaime, ratu apsuko medį, prie kurio kelios dienos atgal siaubingų skausmų varstomas, ugnies sužalotas, be sąmonės gulėjo Romas. Ne vienas tada susimąstė, dėl ko nusižudė Romas, dėl ko atsirado žmonių, kurie iš kailio nėrėsi, norėdami sutrukdyti gėlių dėjimą, sodo lankymą. Ne vienas ir ne du matė sulaikant tą ar kitą už gėlių dėjimą. Todėl nedvejodami ėjo prie milicijos piketo pagalba reikalauti, kad išleistų tuos, kurie dėjo gėles. Kaip jums žinoma, iš to nieko neišėjo ir dalis jaunimo grįžo į miesto sodą. Čia juos bandė grubiom priemonėm išskirstyti ir to pasėkoje gavosi visuotinės riaušės. Žmogau, mirdamas Romas Kalanta neprašė nė vieno iš mūsų, kad ant jo susideginimo vietos dėtume gėles, būriais eitume prie susideginimo vietos ar kitokia forma jį minėtume. Tu pats, žmogau, vedamas nuoširdaus pasipiktinimo, gailesčio, darei tą, ką darei. Todėl būk iki galo, bet kokiomis aplinkybėmis ištikimas savo jausmams, neišduok jų sakydamas, visi dėjo gėles ir aš dėjau, visi ėjo ir aš ėjau, visi šaukė ir aš šaukiau. Kodėl taip dariau, nežinau. Žinai puikiai, žinai ir tau ne vieną kartą tai prikiš ne kas kitas, o tavo sąžinė.

Gegužės mėnesį kauniečiai įrodė, kad mirties vieta jiems yra šventas dalykas, ir davė suprasti, kad niekam neleis ją išniekinti.

Aš kategoriškai nesutinku su kaltinamosios išvados redakcija, esą aš dalyvavęs Kauno įvykiuose tik todėl, kad buvau baustas 15 parų. Gegužės 18 dieną aš pats asmeniškai mačiau sulaikant vaikiną už gėlių dėjimą ant susideginimo vietos. Man buvo žinoma, kad milicijos darbuotojai kitomis dienomis net leidę sau mindžioti ir mėtyti gėles į šiukšlių dėžes. Be to, iš anksčiau man buvo žinoma, kad minėtiems pareigūnams nesvetimas grubumas. Man buvo ne kartą pareikšta, kad aš šmeižęs milicijos darbuotojus, bet kaip sako patarlė, kas daroma už sienų, tas bus žinoma... Pagrindiniais kaltininkais laikomi: aš, A. Kačinskas, R. Baužys, V. Urbonavičiūtė. Reikia pastebėti ir nusistebėti, kodėl nelaikomi kaltais tie, kurie mindė ir mėtė gėles į šiukšlių dėžes, neleido žmonėms lankyti sodelio, neleido 16 valandą išlydėti Romo Kalantos. Tai būtent tie asmenys savo netinkamu elgesiu suerzino ir suorganizavo žmones. Mano kaltė ta, kad aš kartu su kitais užtvėriau Panerių gatvę, skandavau, ėjau per Vilniaus, Laisvės alėją iki milicijos pirmoje eilėje. Nieko nemušiau, nelaužiau ir kitus neskatinau taip daryti.

Baigdamas aš apgailestauju dėl to, kas įvyko Kaune, ir galiuosi, jei tie, kurie daužė langus, skaito mane iniciatoriumi šių veiksmų.

Prašau teismą atsižvelgti į tai, kad ne dėl žemų paskatų buvau aktyvus dalyvis Kauno įvykiuose.

Kaunas, 1972 m. rugsėjo 25 d.

Lietuvos ypatingasis archyvas, F. K-1, ap. 58, b. 47644-3, t. 5, l. 296–300. 

Lietuvos SSR Aukščiausiojo teismo Teisminė baudžiamųjų bylų kolegija 1972 m. spalio 3 d. nuosprendžiu nuteisė Vytautą Kaladę pagal Lietuvos SSR BK pagal 1993 str. (grupinių veiksmų, kuriais pažeidžiama viešoji tvarka, organizavimas arba aktyvus dalyvavimas juose) trejiems metams, bausmę atliekant sustiprinto režimo pataisos darbų kolonijoje. Bausmę Vytautas Kaladė atliko Tiumenės srities sustiprinto režimo pataisos darbų kolonijoje. Grįžęs po bausmės atlikimo, negalėjo įsidarbinti. Lietuvos SSR Aukščiausiojo teismo 1989 m. rugsėjo 1 d. nutartimi, protesto veiksmuose nesant nusikaltimo sudėties byla buvo nutraukta. 1989 m. rugsėjo 14 d. Vytautas Kaladė kreipėsi į Lietuvos SSR Aukščiausiąjį teismą dėl reabilitacijos pažymos. 

Vytautas Kaladė mirė 1995 m. vasario 12 d. Kauno slaugos ligoninėje. 2004 metais jam buvo pripažintas Laisvės kovų dalyvio statusas, o 2006 m. sausio 10 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Vytautas Kaladė buvo apdovanotas (po mirties) Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi. 

Šaltiniai ir literatūra: 

Girdenis, Povilas. Vytautas Kaladė: „Ne dėl žemų paskatų buvau aktyvus dalyvis Kauno įvykiuose“, Literatūra ir menas, 2017-07-14 https://literaturairmenas.lt/atmintis/povilas-girdenis-vytautas-kalade-ne-del-zemu-paskatu-buvau-aktyvus-dalyvis-kauno-ivykiuose 

Paskutinis Vytauto Kaladės žodis pasakytas teisme 1972 m. rugsėjo 25 d., Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 47644-3, t. 5, l. 296–300. 

Parengė Žydrūnas Mačiukas ir Angonita Rupšytė 

Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius