Apie parodą „LOZORAIČIAI KELYJE Į LAISVĘ“

Iš Užnemunės valstiečių kilusi Lozoraičių giminė paliko neišdildomą pėdsaką lietuvių tautos kelyje į laisvę ir stovi lygia greta šalia tokių Lietuvos politikai, kultūrai, švietimui nusipelniusių asmenų kaip Biržiškos, Jablonskiai, Vailokaičiai, Vileišiai ir kiti. Trys Lozoraičių kartos nuosekliai dirbo Lietuvos valstybingumo baruose kuriant, įtvirtinant, išsaugant ir atkuriant Lietuvos valstybingumą per visą XX amžiaus Lietuvos istoriją. Pirmasis iškilus šios šeimos atstovas – Motiejus Lozoraitis (1866–1907). Jis buvo Lietuvos teisininkas, pirmasis lietuvių advokatas, varpininkas, publicistas, pasak Jono Jablonskio, „Varpo“ doriausias, tiesiausias ir didžiausio takto žmogus“.

Jo sūnus Stasys Lozoraitis vyresnysis (1898–1983), žymus XX a. Lietuvos valstybės veikėjas, dirbo Lietuvos pasiuntinybėje Vokietijoje. Jis buvo Lietuvos pasiuntinys ir laikinasis reikalų patikėtinis prie Šventojo Sosto, Lietuvos užsienio reikalų ministras, Lietuvos Respublikos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Italijoje. SSRS okupavus Lietuvą, ilgametis Lietuvos diplomatinės tarnybos vadovas (iki 1983 m.) Stasys Lozoraitis vyresnysis, kaip ir kiti demokratinio pasaulio valstybėse rezidavę Lietuvos diplomatai, toliau tęsė diplomatinę tarnybą, liko ištikimas nepriklausomai Lietuvos valstybei ir duotai priesaikai. Kaip teigia istorikė A. Petraitytė-Briedienė, „jie buvo gyva ir vienintelė jungtis su nepriklausoma Lietuva, jos valstybingumo įrodymas, laisvos Lietuvos simbolis.“

Tarnybos Lietuvos diplomatinėje tarnyboje kelią pasirinko ir abu Stasio Lozoraičio sūnūs – Stasys Lozoraitis jaunesnysis ir Kazys Lozoraitis (1929–2007). Tai buvo tarnystės Lietuvai kelias, nes okupuotos valstybės diplomatų darbas nebuvo jokia privilegija, veikiau priešingai – sunki ir nedėkinga veikla. Net laisvajame pasaulyje okupuotų šalių diplomatai atrodė kaip diplomatijos ir politikos donkichotai, nepatogūs idealistai, kurių geriausiu atveju šalinamasi ar vengiama.

Stasio Lozoraičio jaunesniojo diplomatinė veikla prasidėjo 1944 m. jam tapus Lietuvos pasiuntinybės prie Šventojo Sosto nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Stasio Girdvainio padėjėju. 1947 m. Stasys Lozoraitis buvo oficialiai paskirtas Lietuvos pasiuntinybės prie Šventojo Sosto atašė, o nuo 1954 m. – pirmojo sekretoriaus pareigoms. 1970 m. mirus Stasiui Girdvainiui, ėjo Lietuvos atstovo prie Šventojo Sosto pareigas. Visą laiką jis, kaip ir kiti Lozoraičių šeimos nariai, aktyviai dalyvavo Italijos lietuvių bendruomenės veikloje, palaikė aktyvius ryšius su pasaulio lietuvių bendruomenėmis, lietuvių visuomeninėmis, kultūros, mokslo, jaunimo organizacijomis, dalyvavo jų organizuojamuose renginiuose. Parodoje pristatomos šių įvykių fotografijos.

Vėlesnis Stasio Lozoraičio jaunesniojo diplomatinės karjeros posūkis buvo susijęs ir su asmenine šeimą ištikusia netektimi. 1983 m. mirė tėvas, Lietuvos diplomatinės tarnybos vadovas Stasys Lozoraitis vyresnysis. Prieš mirtį Lietuvos diplomatų vadovas paskyrė savo vyresnįjį sūnų Lietuvos  pasiuntinybės Vašingtone patarėju. Prezidentas Valdas Adamkus savo prisiminimuose yra pažymėjęs, kaip atgijo Lietuvos pasiuntinybė Vašingtone ten įsikūrus Stasiui ir Danielai Lozoraičiams, tapusi ne tik simboliniu, bet gyvu Lietuvos Nepriklausomybės kūnu.

Aktyvi Stasio Lozoraičio diplomatinė veikla ir ilgametė patirtis, užsienio kalbų mokėjimas, asmenybės charizma, patarimai ir rekomendacijos Lietuvos politikams tapo lemiamais per Sąjūdžio atgimimą, Sovietų Sąjungos griūtį ir atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę 1990 m. kovo 11-ąją ir ją įtvirtinant tarptautinėje arenoje 1990–1992 metais.

Pagerbdama beveik 50 metų trukusią Stasio Lozoraičio diplomatinę tarnybą ir brandžiausius gyvenimo metus, kuriuos įprasmino šio žmogaus pasiaukojamas darbas ir Nepriklausomybės viltis, lietuvių tauta suteikė Stasiui Lozoraičiui simbolinį Vilties prezidento vardą, kai buvo iškelta jo kandidatūrą 1993 m. prezidento rinkimuose. „Tai buvo proga visu stiprumu pristatyti naują, laisvės, sąvoką, – prisiminimuose rašė Prezidentas Valdas Adamkus. – Mes iš visų jėgų stengėmės Lietuvos žmonėms pristatyti naują viziją, naują požiūrį, suteikti tautai viltį. Dėl to S. Lozoraičiui ir prigijo Vilties prezidento titulas. Nors rinkimų nelaimėjome, tikėjome, kad ši kampanija suteikė impulsą laisvam žodžiui, atvėrė žmonėms laisvo pasirinkimo galimybes. Jo įnašas į Lietuvos ateitį tikrai labai didelis, ilgalaikis ir nesibaigė su jo gyvenimu.“

Lietuvos diplomato, Vilties prezidento Stasio Lozoraičio jaunesniojo (1924–1994) 90-osioms gimimo metinėms paminėti skirtoje parodoje eksponuojamos Lietuvos visuomenei jau žinomos ir eksponuotos Lozoraičių šeimos fotografijos iš Vytauto Didžiojo universiteto S. ir S. Lozoraičių muziejaus fondų. Už pagalbą širdingai dėkojame istorikei, Lietuvos diplomatijos istorijos, Lozoraičių šeimos tyrėjai dr. Astai Petraitytei-Briedienei. Parodoje taip pat eksponuojamos unikalios, pirmą kartą pristatomos fotografijos iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo Fotodokumentų skyriaus Stasio Lozoraičio jaunesniojo ir Danielos Lozoraitienės fotografijų kolekcijos. Fotografijų autoriai – Lietuvos fotografai Algirdas Sabaliauskas, Vladas Ščiavinskas, Jonas Staselis, taip pat užsienio fotografai Arturo Mari,  Michele Iannacci ir daugelis kitų, nežinomų fotografų, įamžinusių Stasio Lozoraičio politinę, visuomeninę, kultūrinę veiklą.

Daugiau parodoje. 

Parodą parengė – Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius

Parodos koncepcijos ir tekstų autorius – Žydrūnas Mačiukas, nuotraukų redaktorius – Andrius Petrulevičius, dizainerė – Miglė Baltrūnaitė 

Parodos partneriai:  

Lietuvos centrinis valstybės archyvas 

Vytauto Didžiojo universiteto S. ir S. Lozoraičių muziejus

Paroda pristatyta 2014 m., ją sudaro 36 kilnojami stendai, norėdami pasiskolinti parodą rašykite el. paštu [email protected]