Lietuvos valstybės istorinės (herbinės) vėliavos istorija

„Lietuvos valstybės istorinė (herbinė) vėliava – istorinis Lietuvos valstybės simbolis, audeklas, kurio raudoname lauke vaizduojamas baltas (sidabrinis) šarvuotas raitelis ant balto (sidabrinio) žirgo, laikantis dešinėje rankoje virš galvos iškeltą baltą (sidabrinį) kalaviją. Prie raitelio kairiojo peties kabo mėlynas skydas su dvigubu geltonu (auksiniu) kryžiumi. Žirgo balnas, gūnia, kamanos ir diržai mėlyni. Kalavijo rankena, kamanų žąslai, balno kilpa ir pentinas, makšties bei žirgo aprangos metaliniai sutvirtinimai ir pasagos geltoni (auksiniai).“ Vėliavos pločio ir ilgio santykis – 3:5. Iš Lietuvos Respublikos valstybės vėliavos ir kitų vėliavų įstatymo.

Vėliava yra vienas seniausių valstybės atributų. Lietuvos valstybės vėliavos ištakos siekia XV a. pradžią. Iš pradžių ji reprezentavo Lietuvos didįjį kunigaikštį, nuo XVI a. antrosios pusės iki XVIII a. pabaigos – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Valstybės vėliava, kaip ir kitose Europos valstybėse, buvo sukurta remiantis valstybės herbu. 

Pirmą kartą lietuvių vėliava paminėta Vokiečių ordino kovų su Lietuvos (Trakų) valdovais aprašyme. Vygando Marburgiečio kronikoje minima, kad 1337 m. kautynėse ties Bajerburgo pilimi (prie Veliuonos) kryžiuočių šaulių viršininkas Tilmanas Zumpachas ugnine ietimi sudegino lietuvių vėliavą. Tačiau šiame aprašyme išsamiai nenurodyta, kaip vėliava atrodė. XIV a. kronikose lietuvių vėliavos minimos dažniau, tačiau išsamesnių pačių vėliavų aprašymų taip pat neišliko. XV a. antroje pusėje lenkų kronikininkas Janas Dlugošas rašė, kad Vytautas į Žalgirio mūšį atvedė keturiasdešimt pulkų. Visi naudojo raudonas vėliavas. Ant trisdešimties buvo išsiuvinėtas šarvuotas raitelis su iškeltu kalaviju ant balto, kartais – juodo, kitur – bėro arba obuolmušio žirgo. O ant dešimties vėliavų buvo išsiuvinėti ženklai, kuriuos dabar vadiname Gediminaičių stulpais. Vėliavos, pasak kronikininko, vadintos žemių ir kunigaikščių vardais. Ankstyviausias piešinys, vaizduojantis lietuvių vėliavą, buvo aptiktas 1443 m. baigtoje rašyti „Husitų karo istorijoje“. Iliustracijos autorius – Dieboldas Lauberas iš Hagenau. Tai kol kas vienintelis originalus XV a. pirmosios pusės šaltinis, kuriame pavaizduota Lietuvos kunigaikščio vėliava su raiteliu. Veikale vaizduojamas Lenkijos karaliaus Jogailos brolėno ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto atstovo, Žygimanto Kaributo atvykimas į Prahą 1422 metais.

Viduramžiais valdovo ir valstybės sąvokos buvo labai glaudžiai susijusios. Tuo metu valstybės vėliavą reprezentavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio vėliava. Ji paprastai buvo raudona su baltu raiteliu viduryje, tai yra pakartojo pagrindines didžiojo kunigaikščio (valstybės) herbo spalvas ir figūras. Ši vėliava naudota per valdovų karūnavimo ir laidotuvių ceremonialą, jų atvykimo į Lietuvą metu, kelta per svarbias valstybės šventes.

Pirmasis 1578 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliavą aiškiai įvardijo ir apibūdino Aleksandras Gvaninis. Ji buvusi raudono kiniško šilko, keturių uodegų. Jos pagrindinėje pusėje, į dešinę nuo koto, po kunigaikščio karūna išsiuvinėtas baltas raitelis, o kitoje pusėje – saulės spindulių apsuptas švč. Mergelės Marijos su kūdikėliu Jėzumi ant rankų atvaizdas. Kitose XVII–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, arba valstybės, vėliavose dažniausiai vaizduotas baltas raitelis raudoname audekle.

Nepaisant Lietuvos valstybingumui tekusių išbandymų, istorinė Lietuvos valstybės vėliava išliko lietuvių sąmonėje. 1905 m. Jonas Basanavičius Didžiajame Vilniaus Seime pasiūlė Lietuvos vėliava pripažinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliavą – baltą raitelį raudoname dugne, tačiau šis pasiūlymas buvo atmestas dėl neigiamų to meto raudonos spalvos asociacijų su revoliucija, todėl šios idėjos buvo atsisakyta. Diskusijos dėl tautinės vėliavos atsinaujino Pirmojo pasaulinio karo metu. 1917 m. birželio 6 d. Vilniaus lietuvių inteligentų susibūrime pas Joną Basanavičių buvo svarstomas Lietuvos vėliavos klausimas. Jonas Basanavičius perskaitė pranešimą, kuriuo įrodinėjo, kad Lietuvos vėliavos spalva praeityje buvo raudona, „o ant raudono dugno buvo pavaizduotas kardu užsimojęs raitelis ant širmo žirgo“. Jis siūlė ir toliau tęsti šią tradiciją ir šį vėliavos variantą rinktis atgimsiančios Lietuvos valstybės simboliu. Prieštaraujančių nebuvo, tačiau pasigirdo svarstymai, kad toks vėliavos variantas neišsprendžia tautinių spalvų klausimo, tuo labiau, kad raudonos spalvos vėliava be Vyties negalėjo būti naudojama, o kasdienybėje reikėjo paprastos, lengvai pasiuvamos vėliavos. 

Vėliavos klausimą sprendė Lietuvos tarybos sudaryta komisija, kurios nariais tapo Jonas Basanavičius, Antanas Žmuidzinavičius ir Tadas Daugirdas. Ši Komisija, 1918 m. balandžio 19 d. patvirtino Lietuvos tautinės vėliavos projektą, kurį sudarė trys vienodo pločio horizontalios juostos – geltona, žalia ir raudona.  1918 m. balandžio 25 d. Lietuvos Taryba vienbalsiai patvirtino šį vėliavos projektą kaip Lietuvos valstybės vėliavą.  O Jonas Basanavičius, tos dienos Tarybos posėdyje, pabrėžė: „Komisija nenusprendė valstybės vėliavos. Ta vėliava buvo raudona su Vytimi.“ Kiek vėliau buvo patvirtinta ir istorinė vėliava, kurios vienoje pusėje buvo vaizduojamas baltas raitelis raudoname lauke, o kitoje pusėje – Gediminaičių stulpai. Istorinę vėliavą naudojo Lietuvos Respublikos Prezidentas. Laikinojoje sostinėje Kaune ji plevėsavo virš Lietuvos Respublikos Prezidento rūmų, virš Lietuvos Respublikos Seimo rūmų ir virš Karo muziejaus.

Atsižvelgęs į šios vėliavos svarbą, kelių šimtų metų istoriją, Lietuvos Respublikos Seimas 2004 m. liepos 8 d. pakeitė įstatymą „Dėl Lietuvos valstybės vėliavos“ ir į jį įrašė istorinę vėliavą – raudoną su baltu raiteliu.  Ją pavadino, kad nesipainiotų su Lietuvos valstybės vėliava, Lietuvos valstybės istorine vėliava. Šios vėliavos prototipas – per 1410 m. Žalgirio mūšį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės naudotos vėliavos. 2010 m. birželio 17 d. Lietuvos Respublikos Seimas patvirtino Lietuvos valstybės istorinės vėliavos projektą ir etaloną. 

Lietuvos valstybės istorinės (herbinės) vėliavos reglamentavimas teisės aktuose

Lietuvos valstybės istorinė vėliava yra aprašyta Lietuvos Respublikos valstybės vėliavos ir kitų vėliavų įstatyme. Įstatymas reglamentuoja Lietuvos valstybės vėliavą, Lietuvos valstybės istorinę vėliavą ir kitas vėliavas, jų aprašymus, oficialaus naudojimo Lietuvos Respublikoje principus ir tvarką, atsakomybę už vėliavų iškėlimo tvarkos pažeidimus ar vėliavų išniekinimą, vėliavų gamybą ir priežiūrą. Įstatyme numatyta, kad Lietuvos valstybės istorinės vėliavos audeklo pločio ir ilgio santykis turi būti 3:5. Paprastai prie, virš ar ant pastatų keliamos Lietuvos valstybės istorinė vėliava yra 1 metro pločio ir 1,7 metro ilgio. Lietuvos heraldikos komisija rengia ir teikia Respublikos Prezidentui Lietuvos valstybės istorinės vėliavos heraldinį projektą. Lietuvos valstybės istorinės vėliavos projektą ir etaloną tvirtina Lietuvos Respublikos Seimas Respublikos Prezidento teikimu.

Lietuvos valstybės istorinės vėliavos iškėlimo vietos ir progos

1. Lietuvos valstybės istorinė vėliava nuolat iškeliama:

1) virš Lietuvos valdovų rūmų Vilniuje;

2) Trakų pilyje;

3) Karo muziejaus skverelyje, Kaune.

2. Lietuvos valstybės istorinė vėliava taip pat iškeliama:

1) vasario 16 d. – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną – prie (ant ar virš) Signatarų namų pastato, esančio Pilies g., Vilniuje;

2) kovo 11 d. – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną – prie Lietuvos Respublikos Seimo rūmų;

3) gegužės 15 d. – Steigiamojo Seimo susirinkimo dieną – prie Lietuvos Respublikos Seimo rūmų;

4) liepos 6 d. – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną – prie Respublikos Prezidento rezidencijos;

5) liepos 15 d. – Žalgirio mūšio dieną – prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos;

6) spalio 25 d. – Konstitucijos dieną – prie Lietuvos Respublikos Seimo rūmų, Respublikos Prezidento rezidencijos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo.

Šaltiniai ir literatūra: 

Klimas, Petras. Kaip buvo nustatyta Lietuvos Tautinė Vėliava, Darbininkas, 1941, liepos 29, p. 4.

Lietuvos heraldika, t. 1, sudarė Edmundas Rimša, Vilnius: Baltos lankos, 1998.

Lietuvos heraldika, sudarė Edmundas Rimša, Vilnius: Baltos lankos, 2008.

Rimša, Edmundas. Heraldika. Iš praeities į dabartį, Vilnius: Versus aureus, 2004.

Lietuvos Tarybos VIII sesijos, antrojo posėdžio protokolas, 1918 m. balandžio 25 d., Lietuvos Taryba ir nepriklausomos valstybės atkūrimas 1914–1920 metų dokumentuose, sudarė Alfonsas Eidintas ir Raimundas Lopata, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2017, p. 404–405. 

Lietuvos Respublikos valstybės vėliavos ir kitų vėliavų įstatymas, Vilnius, 1991 m. birželio 26 d. (galiojanti suvestinė redakcija – 2019-10-01), Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.07CAE5E6C2B3/asr 

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės vėliavos“ pakeitimo įstatymas, 2004 m. liepos 8 d., Nr. IX-2331, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.127328D5F616 

Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas Dėl Lietuvos valstybės istorinės vėliavos projekto ir etalono patvirtinimo, 2010 m. birželio 17 d., Nr. XI-906, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.76ED7CBC573F 

Parengė Vilma Akmenytė-Ruzgienė 
Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius