„Demokratiniame krašte rinkimai yra vienas svarbiausių kiekvieno piliečio uždavinių. Kur šalį valdo karaliai ir kiti neriboti valdovai, ten jie patys už savo piliečius galvoja ir net kai kur yra uždrausta piliečiams galvoti apie krašto tvarkymo reikalus. Bet kur karalių vainikas yra nuimtas ir uždėtas ant visos tautos, tai ir visi kartumai ir rūpesniai turi pereiti ant visos tautos. Pas mus yra tokia tvarka, kur karališkas vainikas vainikuoja visos Respublikos gyventojų galvas. Tos galvos turi prisiimti ne tik valdymo gerybes, bet ir visas sunkenybes“, – taip 1925 metais apie piliečių pareigą dalyvauti Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose rašė vienas iškiliausių Lietuvos parlamentarų, Steigiamojo Seimo ir kitų kadencijų Seimo narys Mykolas Krupavičius.

1918–1940 m. laikotarpiu Lietuvoje Seimas buvo renkamas penkis kartus. Trys Seimai dirbo ne visą kadenciją, jie buvo paleisti Respublikos Prezidento aktu. Tik du Seimai – Steigiamasis Seimas (1920–1922 m.) ir Antrasis Seimas (1923–1926 m.) – dirbo visą jiems numatytą laiką. Parlamentinės demokratijos laikotarpis ano meto Lietuvoje truko kiek ilgiau negu šešerius su puse metų – nuo 1920 m. gegužės 15 d. iki 1927 m. balandžio 12 d. Kaskart rinkimuose būdavo iškeliama vis daugiau rinkiminių sąrašų. Politinių partijų gausa, per menka politinė kultūra ir sudėtingos kompromiso paieškos kompromitavo demokratijos idėją. O 1927 m. balandžio 12 d. paleidus Lietuvos Respublikos Seimą, kiti rinkimai vyko tik po devynerių metų – 1936-aisiais, tų metų pradžioje buvo uždarytos politinės partijos, išskyrus Lietuvos tautininkų sąjungą. Renkant Ketvirtąjį Seimą (1936–1940 m.) kandidatus kėlė nebe partijos ar politinės organizacijos, o apskričių tarybos ir Klaipėdos krašto seimelis. 

1920–1940 m. laikotarpiu Lietuvos Respublikos Seimas buvo renkamas vadovaujantis Lietuvos Konstitucijomis ir Seimo rinkimų įstatymais, kuriuose buvo įtvirtintas rinkėjų ir kandidatų amžiaus cenzas, buvo nustatytas Seimo narių skaičius ir piliečių atstovavimo norma, įtvirtinti rinkimų principai, nustatyta rinkimų tvarka: 

• 1918 m. Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatiniais dėsniais; 
• 1919 m. Lietuvos Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymu; 
• 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija; 
• 1922 m. Seimo rinkimų įstatymu; 
• 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija; 
• 1936 m. Seimo rinkimų įstatymu. 

1938 metais priimta Lietuvos Konstitucija iš esmės atkartojo 1928 metų Lietuvos Valstybės Konstitucijos nuostatas. Ši Konstitucija buvo priimta vėliau negu įvyko paskutiniai ano meto Lietuvos Respublikos Seimo rinkimai. 

Šaltiniai: 

Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatiniai dėsniai (Valstybės Tarybos priimta 1918 m. lapkričio mėn. 2 d.), Laikinosios Vyriausybės žinios, 1918 m. gruodžio 29 d., Nr. 1, [papildymas].

Lietuvos Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymai. Trečiuoju skaitymu Valstybės Tarybos priimta 1919 m. spalio mėn. 30 d., Laikinosios Vyriausybės žinios, 1919, gruodžio 2, Nr. 16, p. 1–5.

Seimo rinkimų įstatymas. Steigiamojo Seimo priimtas 1922 m. liepos 19 d., Vyriausybės žinios, 1922, rugpjūčio 1, Nr. 98, p. 1–4.

Lietuvos Valstybės Konstitucija, Lietuvos Steigiamojo Seimo priimta 1922 m. rugpjūčio 1 d., Vyriausybės žinios, 1922, rugpjūčio 6, Nr. 100, p. 1–8.

Lietuvos Valstybės Konstitucija, priimta 1928 m. gegužės 15 d., Vyriausybės žinios, 1928, gegužės 25, Nr. 275, p. 1–6.

Seimo rinkimų įstatymas, Vyriausybės žinios, 1936 m. gegužės 9 d., Nr. 533, p. 1–7.

Lietuvos Konstitucija, Lietuvos Respublikos Seimo priimta 1938 m. vasario 11 d., Vyriausybės žinios, 1938, gegužės 12, Nr. 608, p. 237–245. 

Krupavičius, Mykolas. Rinkimai, [Kaunas], 1925. 

Parengė Vilma Akmenytė-Ruzgienė ir Žydrūnas Mačiukas 
Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius