1920–1940 metais Lietuvos Respublikos Seimas buvo renkamas penkis kartus. Šie rinkimai buvo ir panašūs ir skirtingi. Žemiau pateikiama apibendrinta informacija apie visus šio laikotarpio rinkimus: rinkimų datos, rinkėjų ir Seimo narių amžiaus cenzo kaita, atstovavimo normos ir Seimo narių skaičiaus dinamika, rinkimų konkurencijos ir rinkėjų aktyvumo tendencijos, Seimo kadencijų trukmės dinamika, rinkėjų atstovavimo Seime tendencijos.

 

---

 

 

Kada vyko Seimo rinkimai? 

Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų datą skelbdavo Lietuvos Respublikos Prezidentas, tradiciškai rinkimai vykdavo dvi dienas, tačiau Steigiamasis Seimas ir Trečiasis Seimas buvo renkamas tris dienas. Seimo rinkimų įstatyme buvo numatyta, kad rinkimai vyksta dvi dienas; darbininkams ir tarnautojams turėjo būti sudarytos sąlygos dalyvauti rinkimuose. Nespėjus visiems rinkikams atiduoti savo balso per dvi dienas, rinkimai galėjo vykti ir trečią dieną. Balsuojama būdavo nuo 8 val. ryto iki 20 val. vakaro. Šiais laikais Lietuvos Respublikos Seimo rinkimai vyksta vieną dieną, tradiciškai – sekmadienį, tačiau dviem ratais. 

Kadencija	Rinkimų data	Savaitės diena
Steigiamasis Seimas (1920–1922)	1920 m. balandžio 14–16 d.	trečiadienis – penktadienis
I Seimas (1922–1923)	1922 m. spalio 10–11 d.	antradienis – trečiadienis
II Seimas (1923–1926)	1923 m. gegužės 12–13 d.	šeštadienis – sekmadienis
III Seimas (1926–1927)	1926 m. gegužės 8–10 d.	šeštadienis – pirmadienis
IV Seimas (1936–1940)	1936 m. birželio 9–10 d.	antradienis – trečiadienis

 

---

 

 

Kas rinko Seimo narius, koks buvo rinkėjų amžiaus cenzas? 

Lietuvos Respublikos Seimo narius rinko visų tautybių Lietuvos Respublikos piliečiai – tiek vyrai, tiek moterys, tačiau buvo nustatytas amžiaus cenzas. Laikui bėgant jis kito. Renkant demokratinio laikotarpio Lietuvos Respublikos Seimą, buvo leista balsuoti Lietuvos Respublikos piliečiams nuo 21 metų amžiaus. Išimtis – Steigiamojo Seimo rinkimai, kurių metu Lietuvos kariuomenės kariams buvo leista balsuoti nuo 17 metų amžiaus. (Pradžioje, renkant Steigiamąjį Seimą, kariškiams buvo suteikta tik pasyvi rinkimų teisė, t. y. jie galėjo būti renkami Seimo nariais, tačiau negalėjo balsuoti rinkimuose. Iš karto po 1920 m. vasario 22–23 d. Aukštojoje Panemunėje įvykusio maišto, 1920 m. kovo 25 d. buvo papildytas Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymas – rinkimų teisė buvo suteikta ir Lietuvos kariuomenės kariškiams. Kadangi vyko Nepriklausomybės kovos, o savanorių gretose buvo nemažai ypač jauno amžiaus Lietuvos piliečių, todėl kariškiams buvo nustatytas žemesnis amžiaus cenzas). 1936 metais renkant Ketvirtąjį Seimą rinkėjų amžiaus cenzas buvo pakeltas, buvo leista balsuoti Lietuvos Respublikos piliečiams nuo 24 metų amžiaus, taip ribojant rinkėjų skaičių. Šie rinkimai vyko praėjus devyneriems metams po to, kai 1927 metais buvo paleistas Lietuvos Respublikos Seimas, nepaskelbus naujų Seimo rinkimų datos. Šiais laikais, 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta, kad rinkimų teisę turi Lietuvos Respublikos piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų. 

	Steigiamasis Seimas (1920–1922)	I Seimas (1922–1923)	II Seimas (1923–1926)	III Seimas (1926–1927)	IV Seimas (1936–1940)
Rinkėjų amžiaus cenzas	21 metai (kariškiai nuo 17 metų amžiaus)	21 metai	21 metai	21 metai	24 metai

Lietuvos Respublikos Seimo rinkėjų amžiaus cenzas buvo įtvirtintas Lietuvos Valstybės Konstitucijose. Renkant Steigiamąjį Seimą rinkėjų amžius buvo nustatytas Lietuvos Steigiamojo Seimo rinkimų įstatyme. 

 

---

 

 

Kas neturėjo rinkimų teisės? 

Rinkimų teisės neturėjo ir Seimo nariu renkami negalėjo būti, asmenys, teisti už tėvynės išdavimą, už nusikaltimus žeminusius žmogaus garbę. Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymas skelbė, kad „Negali nei rinkti, nei būti išrinktais:

a) tie, kieno už tėvynės išdavimą arba kitą kokią sunkią kaltę teismo yra atimtos  teisės, išskiriant iš šio skaičiaus svetimų valstybių teismų nuteistuosius už visokius politikos srities nusikaltimus;

b) tie, kurie yra teismo nubausti už nusikaltimą, kuris žmogaus garbę plėšia, kaip antai: vagystę, prigavimą, svetimo turto pasisavinimą, vogtų daiktų pirkimą arba slėpimą, kyšių ėmimą, slaptą degtinės varymą, nusikaltimą prieš Rinkimų Laisvės Apdraudimo įstatymo §§ 2, 5 ir 6, jei, jiems bausmę atlikus, 3 metai dar nepraėjo.“ 

 

---

 

 

Ką rinko Seimo nariais, koks buvo kandidatų amžiaus cenzas? 

Lietuvos Respublikos Seimo nariais buvo renkami visų tautybių Lietuvos Respublikos piliečiai – tiek vyrai, tiek moterys, kuriems rinkimų dieną buvo sukakęs Konstitucijoje nustatytas amžius – 1922 metų Lietuvos Valstybės Konstitucijoje buvo numatytas 24 metų amžiaus cenzas, 1928 ir 1938 metų Konstitucijose – 30 metų amžiaus cenzas. Šiais laikais, 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta, kad Seimo nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, ne jaunesnis kaip 25 metų.  

	Steigiamasis Seimas (1920–1922)	I Seimas (1922–1923)	II Seimas (1923–1926)	III Seimas (1926–1927)	IV Seimas (1936–1940)
Seimo narių amžiaus cenzas	24 metai	24 metai	24 metai	24 metai	30 metų

 

---

 

 

Kiek Seimo narių rinko? 

Lietuvos Respublikos Seimo narių skaičius buvo nustatytas Seimo rinkimų įstatyme. 1920–1940 metais Lietuvos Respublikos Seimo narių skaičius kito, priklausomai nuo atstovavimo normos ir Lietuvos valstybės teritorijos dydžio, kurioje vyko rinkimai. Lietuvos Steigiamojo Seimo narių skaičius buvo planuotas gerokai didesnis, šį Seimą turėjo sudaryti 229 nariai, tačiau kai kuriose Steigiamojo Seimo rinkimų apygardose rinkimai neįvyko, nes jų teritoriją administravo kitos valstybės, todėl Steigiamąjį Seimą sudarė – 112 narių. Steigiamojo Seimo rinkimų įstatyme buvo skelbiama: „Steigiamojo Seimo atstovų skaičius nustatomas toks, kad penkiolikai tūkstančių gyventojų tektų vienas atstovas.“ Renkant Pirmąjį (1922–1923 m.), Antrąjį (1923–1926 m.) ir Trečiąjį (1926–1927 m.) Seimą, atstovavimo norma buvo pakeista taip, kad vienas Seimo narys atstovavo 25 000 gyventojų, todėl Pirmąjį ir Antrąjį Seimus sudarė 78 Seimo nariai. Trečiąjį Seimą pirmą kartą rinko ir Klaipėdos krašto gyventojai, todėl į šį Seimą buvo išrinkti 85 Seimo nariai. Renkant Ketvirtąjį Seimą (1936–1940 m.), atstovavimo norma buvo dar kartą pakeista, taip sumažinant Seimo narių skaičių – vienas Seimo narys atstovavo 50 000 gyventojų, todėl Ketvirtąjį Seimą sudarė tik 49 Seimo nariai. Šiais laikais Lietuvos Respublikos Seimą sudaro 141 Seimo narys. 

	Steigiamasis Seimas (1920–1922)	I Seimas (1922–1923)	II Seimas (1923–1926)	III Seimas (1926–1927)	IV Seimas (1936–1940)
Seimo narių skaičius	112	78	78	85	49
Atstovavimo norma	15 000	25 000	25 000	25 000	50 000

 

Pastaba: 

Steigiamojo Seimo (1920–1922) kadencijoje pasikeitė 38 Seimo nariai, iš viso Tautos atstovo pareigas ėjo 150 Lietuvos Respublikos piliečių; 

I Seimo (1922–1923) kadencijoje pasikeitė 5 Seimo nariai, iš viso Tautos atstovo pareiga ėjo 83 Lietuvos Respublikos piliečiai; 

II Seimo (1923–1926) kadencijoje pasikeitė 18 Seimo narių, iš viso Tautos atstovo pareiga ėjo 96 Seimo nariai; 

III Seimo (1926–1927) kadencijoje pasikeitė 7 Seimo nariai, iš viso Tautos atstovo pareiga ėjo 92 Lietuvos Respublikos piliečiai; 

IV Seimo (1936–1940) kadencijoje pasikeitė 2 Seimo nariai, iš viso Tautos atstovo pareiga ėjo 51 Lietuvos Respublikos pilietis. 

 

---

 

 

Kas organizavo Seimo rinkimus? 

Lietuvos Respublikos Seimo rinkimus organizavo ir prižiūrėjo, Vyriausioji rinkimų komisija, kurios narius teikdavo Ministrų Kabinetas, o Komisijos sudėtį tvirtindavo Lietuvos Respublikos Prezidentas. Vyriausioji rinkimų komisija atspindėdavo politinių šalies jėgų spektrą. Kiekvieniems rinkimams Vyriausioji rinkimų komisija buvo sudaroma iš naujo. Visų 1920–1926 metais sudarytų Vyriausiųjų rinkimų komisijų pirmininku buvo teisininkas Petras Leonas. 1936 metais, renkant Ketvirtąjį Seimą, Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininku buvo paskirtas Valstybės Tarybos vicepirmininkas Boleslovas Masiulis. 

Vyriausioji rinkimų komisija

Vyriausioji rinkimų komisija prižiūrėjo Lietuvos Respublikos Seimo rinkimus Lietuvoje. Ji buvo sudaroma viena visai Lietuvos teritorijai. Vyriausiąją rinkimų komisiją sudarė pirmininkas ir keturi nariai. Ji prižiūrėjo rinkimų tvarką ir eigą, leido instrukcijas ir paaiškinimus, skirdavo apygardų rinkimų komisijų pirmininkus, svarstydavo ir spręsdavo apygardų rinkimų komisijų skundus, nustatydavo kiekvienoje apygardoje renkamų Seimo narių skaičių, sudarydavo išrinktų Seimo narių sąrašą ir skelbė jį viešai.

Apygardų rinkimų komisijos

Jas sudarė Vyriausiosios rinkimų komisijos skiriamas komisijos pirmininkas ir komisijos nariai (jie buvo renkami po 2 nuo kiekvienos apskrities). Šios komisijos padalindavo apygardą į rinkimų apylinkes (apylinkės turėjo turėti nuo 3 000 iki 7 000 gyventojų, o jų ribos turėdavo sutapti su valsčių ribomis). Apygardų rinkimų komisija paskirdavo apylinkių komisijų pirmininkus. Renkant Steigiamąjį, Pirmąjį ir Antrąjį Seimą, dirbo 6 apygardų rinkimų komisijos, o renkant Trečiąjį Seimą – 7. Renkant Ketvirtąjį Lietuvos Respublikos Seimą buvo sudarytos 8 apygardų rinkimų komisijos. 

Apylinkių rinkimų komisijos

Jas sudarė pirmininkas ir ne mažiau kaip 6 valsčiaus tarybos renkami nariai. Apylinkių rinkimų komisijos atlikdavo patį rinkimų darbą – priimdavo rinkėjų balsus, balsavimui pasibaigus juos suskaičiuodavo, surašydavo rinkimų protokolus ir įteikdavo juos apygardų rinkimų komisijoms. Renkant Steigiamąjį Seimą, Pirmąjį ir Antrąjį Seimą, dirbo 509 apylinkių rinkimų komisijos. Renkant Trečiąjį Lietuvos Respublikos Seimą buvo sudaryta 590 apylinkių rinkimų komisijų. 

 

---

 

 

Kiek mandatų tekdavo vienai apygardai? 

Rinkimai į Seimą vyko pagal kandidatų sąrašus ir apygardas. Lietuvos teritorija buvo suskirstyta į rinkimų apygardas, o kiekvienai iš jų buvo nustatytas renkamų Seimo narių skaičius. 1920 metais, renkant Steigiamąjį Seimą, buvo sudaryta 11 rinkimų apygardų, tačiau rinkimai vyko tik 6 iš jų. Steigiamajame Seime neokupuotai Lietuvos teritorijai teko 112 vietų, Lenkijos užimtai Vilnijai – 108, o Klaipėdos kraštui – 9 mandatai. Steigiamojo Seimo rinkimai nevyko: VII (Vilniaus), VIII (Lydos), IX (Balstogės), X (Gardino) apygardose ir Prūsų Lietuvoje arba Mažojoje Lietuvoje, tai Versalio taikos konferencijos sprendimu nuo Vokietijos atskirtas, tačiau Lietuvai dar neperduotas prancūzų komisaro valdytas Klaipėdos kraštas, kuriam formalus apygardos numeris šiuose rinkimuose nebuvo suteiktas. 

1922 metais, renkant Pirmąjį Seimą, buvo panaikinta IX (Balstogės) apygarda ir pakeistas Gardino apygardos numeris – ji tapo IX (Gardino) rinkimų apygarda. Klaipėdos kraštas Lietuvos Respublikai buvo perduotas tik 1923 metais, todėl Seimo rinkimai šioje teritorijoje nevyko nei renkant Steigiamąjį Seimą, nei Pirmąjį (1922–1923), nei Antrąjį Seimą (1923–1926). Tik 1926 metais, renkant Trečiąjį Seimą, buvo sudaryta X (Klaipėdos) rinkimų apygarda. Šiuose rinkimuose Klaipėdos krašto gyventojai pirmą kartą gavo teisę rinkti Lietuvos Respublikos Seimą ir būti išrinktiems Seimo nariais.  Apygardų sąrašas buvo iš esmės pakeistas 1936 metais, renkant Ketvirtąjį Seimą. Buvo pakeista apygardų numeracija ir jų ribos.  

Rinkimų apygardos ir atstovavimas 1920–1927 metais:  

Rinkimų apygardos pavadinimas	Apskritys sudariusios apygardą	Steigiamasis Seimas (1920–1922)	I Seimas (1922–1923)	II Seimas (1923–1926)	III Seimas (1926–1927)
I (Marijampolės) apygarda	Marijampolės, Seinų, Suvalkų ir Alytaus apskritys	21	12	12	12
II (Kauno) apygarda	Šakių, Vilkaviškio, Kauno, Trakų (Kaišiadorių) apskritys ir Kauno miestas	20	15	15	15
III (Raseinių) apygarda	Raseinių, Tauragės ir Kėdainių apskritys	17	11	11	11
IV (Telšių) apygarda	Telšių, Kretingos ir Mažeikių apskritys	14	9	9	9
V (Panevėžio) apygarda	Šiaulių, Biržų ir Panevėžio apskritys	24	18	18	18
VI (Utenos) apygarda	Rokiškio, Ežerėnų (Zarasų), Utenos ir Ukmergės apskritys	16	13	13	13
VII (Vilniaus) apygarda	Vilniaus miestas ir apskritis, Švenčionių apskritis	30 (rinkimai nevyko)	(rinkimai nevyko)	(rinkimai nevyko)	(rinkimai nevyko)
VIII (Lydos) apygarda	Ašmenos, Lydos ir Volkovysko apskritis	29 (rinkimai nevyko)	(rinkimai nevyko)	(rinkimai nevyko)	(rinkimai nevyko)
IX (Balstogės) apygarda (panaikinta renkant I Seimą)[1]	Bielovežo, Bielso ir Balstogės apskritis	27 (rinkimai nevyko)	(rinkimai nevyko)	(rinkimai nevyko)	(rinkimai nevyko)
X (Gardino) apygarda (renkant I Seimą pavadinta IX (Gardino) apygarda)[2]	Sokolkos apskritis, Gardono miestas ir apskritis, Augustavo apskritis	22 (rinkimai nevyko)	(rinkimai nevyko)	(rinkimai nevyko)	(rinkimai nevyko)
Mažoji Lietuva (renkant III Seimą patvirtinta – X (Klaipėdos) rinkimų apygarda)[3]		9 (rinkimai nevyko )	(rinkimai nevyko)	(rinkimai nevyko)	7

[1] IX (Balstogės) rinkimų apygarda, patvirtinta renkant Steigiamąjį Seimą, tačiau jos nebeliko renkant Pirmąjį ir kitus Lietuvos Respublikos Seimus. 

[2] X (Gardino) rinkimų apygarda, patvirtinta renkant Steigiamąjį Seimą, tačiau per Pirmojo Seimo rinkimus, panaikinus IX (Balstogės) rinkimų apygardą, ji tapo IX (Gardino) rinkimų apygarda.

[3] X (Klaipėdos) rinkimų apygarda, patvirtinta renkant Trečiąjį Seimą (1926 m.). Šiuose rinkimuose Klaipėdos krašto gyventojai pirmą kartą gavo teisę rinkti Lietuvos Respublikos Seimą ir būti išrinktiems Seimo nariais. Renkant Steigiamąjį Seimą, Mažosios Lietuvos atstovams buvo numatytos 9 vietos, tačiau iki 1926-ųjų Seimo rinkimai šioje teritorijoje nevyko.

 

1936 m. Seimo rinkimų apygardų sąrašas ir atstovų skaičius: 

Apygarda	Apygardą sudarė	Atstovų skaičius Ketvirtajame Seime (1936–1940 m.)
I apygarda	Kauno miestas ir apskritis, ir Kėdainių apskritis	6
II apygarda	Marijampolės, Vilkaviškio ir Šakių apskritys	6
III apygarda	Alytaus, Seinų ir Trakų apskritys	5
IV apygarda	Ukmergės, Utenos ir Zarasų apskritys	6
V apygarda	Panevėžio, Biržų ir Rokiškio apskritys	7
VI apygarda	Šiaulių, Raseinių ir Tauragės apskritys	10
VII apygarda	Telšių, Mažeikių ir Kretingos apskritys	6
VIII apygarda	Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių apskritys	3

 

---

 

 

Kokia konkurencija buvo renkant Seimą? 

1920–1926 metais Lietuvos Respublikos Seimas buvo renkamas demokratiniuose rinkimuose pagal proporcinę sistemą, todėl dėl vietos Seime varžėsi įvairios politinės partijos ir organizacijos, taip pat tautinių mažumų organizacijos bei susivienijimai, kitos politinio, ideologinio ar net atsitiktinio pobūdžio grupės, keldamos savo kandidatų sąrašus. Politinės partijos ir piliečių grupės („kuopos“), ne vėliau kaip 30 dienų iki rinkimų pradžios privalėjo įteikti apygardų komisijoms kandidatų sąrašus, pasirašytus ne mažiau kaip 50-ies apygardos rinkėjų. Tas pats kandidatas galėjo būti įrašytas keliose, bet ne daugiau kaip 5-iose rinkiminėse apygardose, tačiau tik vienos, tos pačios partijos sąraše. Balsuojama buvo už visus sąrašo kandidatus (en bloc), kurie buvo įrašomi vienoje balsavimo kortelėje. Todėl rinkėjas gaudavo tiek kortelių, kiek jo apygardoje komisija buvo patvirtinusi kandidatų sąrašų. Balsavimo kortelės (kandidatų sąrašai) rinkėjams buvo išdalijamos iš anksto. Į balsavimo urną rinkėjas galėjo įmesti tik vieną kortelę (kandidatų sąrašą), nieko neišbraukęs ir neprirašęs. Rinkimai įrodė, kad Lietuva yra politiškai diferencijuota valstybė, pripažinusi rinkimų teisę visiems Lietuvos piliečiams nepaisant tautybės, religijos ir lyties skirtumų. Politinės partijos galėjo atvirai agituoti už savo idėjas ir įgyvendinti jas demokratinių rinkimų pagalba. Iš viso 1920–1926 metais rinkimuose buvo sudaryta 60 kandidatų sąrašų. Kaskart rinkimuose būdavo iškeliama vis daugiau rinkiminių sąrašų. 1927 m. balandžio 12 d. paleidus Lietuvos Respublikos Seimą, kiti rinkimai vyko tik 1936 metais, tų metų pradžioje buvo uždarytos politinės partijos, išskyrus Lietuvos tautininkų sąjungą. Šiuose rinkimuose kandidatus kėlė ne partijos ar politinės organizacijos, o apskričių tarybos ir Klaipėdos krašto seimelis. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose rinkėjai balsavo už atitinkamą skaičių kandidatų sąrašų: 

	Steigiamasis Seimas (1920–1922)	I Seimas (1922–1923)	II Seimas (1923–1926)	III Seimas ( 1926–1927)	IV Seimas (1936–1940)
Iškeltų kandidatų sąrašų skaičius	31 sąrašas	36 sąrašai	41 sąrašas	55 sąrašai	partinio atstovavimo nebuvo*

* Kandidatus kėlė apskričių tarybos ir Klaipėdos krašto seimelis. 

 

---

 

 

Koks buvo rinkėjų aktyvumas?

Lietuvos Steigiamojo Seimo rinkimai parodė didžiulį rinkėjų aktyvumą. Pirmajame Steigiamojo Seimo posėdyje Seimo Pirmininkas Aleksandras Stulginskis pranešė, kad rinkimuose dalyvavo daugiau kaip 90 proc. piliečių. Šis skaičius kai kuriems tyrinėtojams sukėlė abejonių, kai kurių tyrinėtojų skaičiavimai rinkėjų aktyvumas galėjo siekti 70–78 proc. Tačiau, net jeigu rinkimuose dalyvavo ir mažiau negu 90 proc. rinkėjų, piliečių aktyvumas vis tiek buvo labai didelis. Paklaidą ir netikslumus lemia skurdi šaltinių bazė. Tik po Trečiojo Seimo (1926–1927) rinkimų Vyriausioji rinkimų komisija pirmą kartą paskelbė oficialią statistiką. Nei Steigiamojo Seimo, nei Pirmojo (1922–1923 m.), nei Antrojo (1923–1926 m.) Seimo rinkimų metu detali ir įvairiapusė statistika nebuvo renkama. 

	Steigiamasis Seimas (1920–1922)	I Seimas (1922–1923)	II Seimas (1923–1926)	III Seimas (1926–1927)	IV Seimas (1936–1940)
Rinkėjų aktyvumas (proc.)	90 proc.	75 proc.	80 proc.	86,4 proc.	68,30 proc.
Dalyvavusių rinkėjų skaičius	682 291	811 687	901 337	1 017 293	775 951

 

---

 

 

Kurios politinės jėgos buvo išrinktos į Seimą? 

Dėl Lietuvos Respublikos Seimo nario mandato varžėsi įvairios partijos ir kuopos, išrinkti jų atstovai Seime sudarydavo frakcijas, o kai kurios jų sudarydavo blokus. Didžiausia partijų ir frakcijų įvairovė buvo Steigiamajame Seime. 1936 m. pradžioje buvo uždarytos politinės partijos, išskyrus Lietuvos tautininkų sąjungą. Ketvirtajame Seime frakcijų nebuvo, mat buvo pabrėžta, kad šis Seimas – „nepartinis“, tačiau net 42 iš 49 tos kadencijos Seimo narių priklausė Lietuvos tautininkų sąjungai. 1920–1940 metų Lietuvos Respublikos Seime buvo sudarytos šios frakcijos: 

Steigiamojo Seimo (1920–1922) frakcijos ir jų narių skaičius: 

24 – Krikščionių demokratų frakcijos nariai, 
19 – Valstiečių liaudininkų sąjungos frakcijos nariai,  
16 – Ūkininkų sąjungos frakcijos nariai, 
15 – Darbo federacijos frakcijos nariai, 
13 – Socialdemokratų frakcijos nariai, 
9 – Socialistų liaudininkų demokratų frakcijos nariai,  
6 – Žydų frakcijos nariai, 
3 – Lenkų frakcijos nariai, 
4 – Žemdirbių sąjungos frakcijos nariai,  
2 – Nepartiniai atstovai (buvo išrinkti pagal partinius sąrašus, tačiau Seimo dirbo kaip nepartiniai), 
1 – Vokiečių atstovas. 

 

I Seimo (1922–1923) frakcijos ir jų narių skaičius: 

15 – Krikščionių demokratų frakcijos narių, 
14 – Valstiečių liaudininkų sąjungos frakcijos narių, 
12 – Ūkininkų sąjungos narių, 
11 – Darbo federacijos narių, 
11 – Socialdemokratų frakcijos narių, 
5 – Socialistų liaudininkų demokratų frakcijos nariai, 
5 – Darbininkų kuopos nariai, 
3 – Žydų frakcijos nariai, 
2 – Lenkų atstovai. 

 

II Seimo (1923–1926) frakcijos ir jų narių skaičius: 

16 – Valstiečių liaudininkų sąjungos frakcijos narių, 
14 – Krikščionių demokratų frakcijos narių,
14 – Ūkininkų sąjungos frakcijos narių,
12 – Darbo federacijos frakcijos narių,
8 – Socialdemokratų frakcijos nariai,
7 – Žydų frakcijos nariai,
4 – Lenkų frakcijos nariai,
2 – Vokiečių atstovai,
1 – Rusų atstovas. 

 

III Seimo (1926–1927) frakcijos ir jų narių skaičius: 

22 – Valstiečių liaudininkų sąjungos frakcijos nariai,
15 – Socialdemokratų frakcijos narių,
14 – Krikščionių demokratų frakcijos narių,
11 – Ūkininkų sąjungos frakcijos narių,
6 – Vokiečių klaipėdiečių frakcijos nariai,
5 – Darbo federacijos frakcijos nariai,
4 – Lenkų frakcijos nariai,
3 – Žydų frakcijos nariai, 
3 – Tautininkų frakcijos nariai,
2 – Ūkininkų partijos atstovai. 

 

IV Seimo (1936–1940) frakcijos ir jų narių skaičius: 

Frakcijų nebuvo (nors šioje kadencijoje frakcijų nebuvo, tačiau net 42 iš 49 tos kadencijos Seimo nariai priklausė Lietuvos tautininkų sąjungai) 

 

---

 

 

Kiek vyrų ir moterų buvo išrinkta į Seimą? 

Seimo narių sudėtis pagal lytį kito bėgant kadencijų laikui, vieni nariai atsisakydavo mandato, kiti užimdavo jų vietą, todėl 1920–1940 metų laikotarpiu Lietuvos Respublikos Seimo nario pareigas iš viso ėjo 319 Lietuvos Respublikos piliečių – 308 vyrai ir 11 moterų, kai kurie jų būdavo perrenkami daugiau nei vienai kadencijai. Daugiausia moterų buvo išrinkta į Steigiamąjį Seimą, Ketvirtasis Seimas išskirtinis tuo, kad šioje kadencijoje nedirbo nė viena moteris Seimo narė. 

Seimo narių sudėtis pagal lytį kadencijos pradžioje:

Seimo nariai pagal lytį*	Steigiamasis Seimas (1920–1922)	I Seimas (1922–1923)	II Seimas (1923–1926)	III Seimas (1926–1927)	IV Seimas (1936–1940)
Vyrai	107	75	75	81	49
Moterys	5	3	3	4	0
Seimo narių skaičius	112	78	78	85	49

* Lentelėje pateikiami duomenys – atitinkamos kadencijos pirmojo posėdžio „dienos nuotrauka“, jie neatspindi kadencijos metu įvykusios kaitos. Pokytį žr. žemiau esančioje lentelėje. 

Visų atitinkamos kadencijos Seimo narių sudėtis pagal lytį, įvertinus Seimo narių kaitą kadencijos metu: 

Seimo nariai pagal lytį	Steigiamasis Seimas (1920–1922)	I Seimas (1922–1923)	II Seimas (1923–1926)	III Seimas (1926–1927)	IV Seimas (1936–1940)
Vyrai	142	79	93	88	51
Moterys	8	4	3	4	0
Iš viso kadencijos metu dirbusių Tautos atstovų skaičius	150	83	96	92	51

 

---

 

 

Kokių tautybių piliečiai buvo išrinkti Seimo nariais?

Lietuvos Respublikos Seimo nariais buvo renkami visų tautybių Lietuvos Respublikos piliečiai. Rinkimai liudijo stiprią tautinę diferenciaciją – daugumą Lietuvos Respublikoje sudarė lietuviai, tačiau buvo reikšmingos ir įtakingos tautinės mažumos. 1920–1940 metais Lietuvos Respublikos Seime dirbo: lietuvių, žydų, lenkų, vokiečių, rusų tautybių atstovai. Atskirai buvo išskiriami Klaipėdos krašte išrinkti atstovai. 

Seimo nariai pagal tautybę*	Steigiamasis Seimas (1920–1922)	I Seimas (1922–1923)	II Seimas (1923–1926)	III Seimas (1926–1927)	IV Seimas (1936–1940)
Lietuviai	102	73	64	71	46
Žydai	6	3	7	4	0
Lenkai	3	2	4	4	0
Vokiečiai	1	0	2	3	0
Rusai	0	0	1	0	0
Klaipėdiškiai	0	0	0	3	3

 * Lentelėje pateikiami duomenys – atitinkamos kadencijos pirmojo posėdžio „dienos nuotrauka“, jie neatspindi per visą kadenciją įvykusios kaitos.

 

---

 

 

Kiek truko Seimo kadencija?

Lietuvos Steigiamojo Seimo kadencijos trukmė nebuvo nustatyta. 1922 metų Lietuvos Valstybės Konstitucija numatė, kad naujojo Seimo rinkimai turi įvykti prieš pasibaigiant senojo Seimo kadencijai. Seimo rinkimų dieną skelbdavo Lietuvos Respublikos Prezidentas. 1922 m. Steigiamojo Seimo priimtoje demokratinėje Lietuvos Valstybės Konstitucijoje buvo numatyta 3 metų Seimo kadencija, autoritarinėse 1928 ir 1938 metų Konstitucijose buvo įtvirtinta 5 metų trukmės Seimo kadencija. Steigiamasis Seimas baigė savo darbą priėmęs Lietuvos Valstybės Konstituciją ir kitus svarbius teisės aktus. Vienintelis Antrasis Seimas dirbo visą jam numatytą kadenciją. Pirmąjį ir Trečiąjį Seimą paleido Lietuvos Respublikos Prezidentas, Ketvirtojo Seimo darbą nutraukė okupacinė valdžia. Palyginimui – 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta 4 metų Seimo kadencija.

	Steigiamasis Seimas (1920–1922)	I Seimas (1922–1923)	II Seimas (1923–1926)	III Seimas (1926–1927)	IV Seimas (1936–1940)
Konstitucijoje numatyta trukmė	Kadencijos trukmė nebuvo nustatyta*	3 metai	3 metai	3 metai	5 metai
Faktinė kadencijos trukmė	2 metai, 5 mėnesiai ir 29 dienos	0 metų, 6 mėnesiai ir 23 dienos	2 metai, 11 mėnesių ir 28 dienos	0 metų, 10 mėnesių ir 10 dienų	3 metai ir 10 mėnesių

 

 

 

Šaltiniai ir literatūra: 

Blažytė-Baužienė Danutė, Tamošaitis Mindaugas, Truska Liudas. Lietuvos Seimo istorija. XX–XXI a. pradžia, Vilnius: baltos lankos, 2009. 

Blažytė-Baužienė, Danutė, II Seimas (1923–1926), Lietuvos Respublikos Seimų I (1922–1923), II (1923–1926), III (1926–1927), IV (1936–1940) narių biografinis žodynas, sudarytojai Aivas Ragauskas, Mindaugas Tamošaitis, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2007, p. 56–71.

Čepėnas, Pranas. Naujųjų laikų Lietuvos istorija, t. 2, Vilnius, 1992, p. 657–680.

Daugirdaitė-Sruogienė, Vanda. Rinkimai į Lietuvos Steigiamąjį Seimą, Lietuvos Steigiamasis Seimas, New York: Tautos fondas, 1975, p. 23–47.

Ysakas, Pr. Rinkimų teisė Lietuvoje. Atgimusios Lietuvos rinkimų teisė, Teisė, Nr. 8, p. 1–22. 

Kaubrys, Saulius. Tautinių mažumų dalyvavimas rinkimuose į Lietuvos Respublikos Seimą 1920–1926 m.: kiekybinių charakteristikų projekcija, Parlamento studijos, 2005, Nr. 4, p. 125–143.

Kilinskas Kęstutis. Karininkų, kareivių ir karo valdininkų dalyvavimo Steigiamojo Seimo rinkimuose problema ir jos sprendimas 1919–1920 metais, Lietuvos istorijos studijos, 2017, t. 40, p. 23–36. 

Lietuvos istorija, T. X, D. I, Nepriklausomybė (1918-1940 m.), redaktorių kolegija: Česlovas Laurinavičius (ats. red.), Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2015, p. 466–473, 496–498, 501–503, 523–528. 

Lietuvos Konstitucija, Lietuvos Respublikos Seimo priimta 1938 m. vasario 11 d., Vyriausybės žinios, 1938, gegužės 12, Nr. 608, p. 237–245.

Lietuvos Respublikos Konstitucija (Lietuvos Respublikos piliečių priimta 1992 m. spalio 25 d. referendume, 1992 m. lapkričio 2 d.), Lietuvos Respublikos Seimas, https://www.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm 

Lietuvos statistikos metraštis 1924–1926, Kaunas, 1927; 

Lietuvos Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymai. Trečiuoju skaitymu Valstybės Tarybos priimta 1919 m. spalio mėn. 30 d., Laikinosios Vyriausybės žinios, 1919, gruodžio 2, Nr. 16, p. 1–5. 

Lietuvos Valstybės Konstitucija, Lietuvos Steigiamojo Seimo priimta 1922 m. rugpjūčio 1 d., Vyriausybės žinios, 1922, rugpjūčio 6, Nr. 100, p. 1–8. 

Lietuvos Valstybės Konstitucija, priimta 1928 m. gegužės 15 d., Vyriausybės žinios, 1928, gegužės 25, Nr. 275, p. 1–6. 

Maksimaitis, Mindaugas. Seimai tarpukario Lietuvoje, Lietuvos Seimas, Vilnius, 1996, p. 113–130. 

Maksimaitis, Mindaugas. Teisinis rengimasis Steigiamojo Seimo rinkimams, Justitia, 2010, Nr. 1, p. 111-118.

Matas, Juozas. Rinkimai ir jų sistemų raida XX a. Lietuvoje, Seimo rinkimai ʼ96: trečiasis „atmetimas“, sud. Algis Krupavičius, Kaunas: Tvermė, 1998, p. 40–94. 

Nr. 319. Steigiamojo Seimo rinkimų pratęsimas, Laikinosios Vyriausybės žinios, 1920, balandžio 20, Nr. 28, p. 1. 

Nr. 320. Lietuvos Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymo pakeitimas, Laikinosios Vyriausybės žinios, 1920, balandžio 20, Nr. 28, p. 1. 

Seimo rinkimų įstatymas, Vyriausybės žinios, 1936, gegužės 9, Nr. 533, p. 1–7. 

Seimo rinkimų įstatymas. Steigiamojo Seimo priimtas 1922 m. liepos 19 d., Vyriausybės žinios, 1922, rugpjūčio 1, Nr. 98, p. 1–4. 

Seimo rinkimų įstatymo pakeitimas. Seimo Priimtas 1926 m. kovo 5 d., Vyriausybės žinios, 1926, kovo 12, Nr. 219, p. 1.

Seimo rinkimų įstatymo pakeitimas. Seimo priimtas 1926 m. kovo mėn. 5 d., Vyriausybės žinios, 1926, kovo 12, Nr. 219, p. 1. 

Seimo rinkimų įstatymo pakeitimas. Steigiamojo Seimo priimtas 1922 m. spalio mėn. 6 d., Vyriausybės žinios, 1922, spalio 9, Nr. 109, p. 12. 

Seimo rinkimų įstatymo priedas. Rinkimų apygardų sąrašas, Vyriausybės žinios, 1922, rugpjūčio 1, Nr. 98, p. 4. 

Seimo stenogramos (1936.IX.1–1936.XI.30), Kaunas, 1936; 

Sirutavičius, Vladas. Dar kartą rinkimų į Steigiamąjį Seimą klausimu, Steigiamajam Seimui – 90, Vilnius, 2011, p. 39–49.

Sirutavičius, Vladas. Rinkimai į Steigiamąjį Seimą: aktyvumo problema, Lietuvos istorijos metraštis, 2008, t. 2, p. 65–84. 

Steigiamojo Seimo Darbai, Kaunas, 1920–1922.

Steigiamojo Seimo rinkimų dienų paskelbimas, Laikinosios Vyriausybės žinios, 1920, vasario 6, Nr. 19, p. 1. 

Tamošaitis, Mindaugas. I Seimas (1922–1923), Lietuvos Respublikos Seimų I (1922–1923), II (1923–1926), III (1926–1927), IV (1936–1940) narių biografinis žodynas, sudarytojai Aivas Ragauskas, Mindaugas Tamošaitis, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2007, p. 17–31. 

Tamošaitis, Mindaugas. III Seimas (1926–1927), Lietuvos Respublikos Seimų I (1922–1923), II (1923–1926), III (1926–1927), IV (1936–1940) narių biografinis žodynas, sudarytojai Aivas Ragauskas, Mindaugas Tamošaitis, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2007, p. 119–136. 

Truska, Liudas, IV Seimas (1936–1940), Lietuvos Respublikos Seimų I (1922–1923), II (1923–1926), III (1926–1927), IV (1936–1940) narių biografinis žodynas, sudarytojai Aivas Ragauskas, Mindaugas Tamošaitis, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2007, p. 578–594. 

Truska, Liudas. Steigiamasis Seimas ir jo vieta Naujų laikų Lietuvos istorijoje, Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 metų) narių biografinis žodynas, sudarytojai Aivas Ragauskas, Mindaugas Tamošaitis, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2006, p. 11–59. 

Vyriausioji Rinkimų Komisija savo posėdyje 1920 m. I–24 galutinai nustatė į Steigiamąjį Seimą šį atstovų skaičių, Laikinosios Vyriausybės žinios, 1920, kovo 4, Nr. 20, p. 55. 

 

 

Parengė Vilma Akmenytė-Ruzgienė ir Žydrūnas Mačiukas
Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius