Seimo nario R. Šarknicko pranešimas: „Laikas atpažinti visas smurto vaikų atžvilgiu formas“

2017 m. sausio 11 d. pranešimas žiniasklaidai

Seimo laikinosios Vaiko gerovės grupės narys Robertas Šarknickas Seime susitiko su pal. J. Matulaičio bažnyčios Šeimos pagalbos centro socialine darbuotoja Dalia Bukelyte. Susitikime aptartos Seime ir visuomenėje plačiai komentuojamos smurto prieš vaikus apraiškos, jų pasireiškimo priežastys bei žingsniai, kuriuos privalu žengti, kad visuomenėje mažėtų smurto prieš vaikus atvejų ir visuomenė sugebėtų atpažinti smurtą.

Kaip pažymi Seimo narys R. Šarknickas, vienas iš pagrindinių susitikimo klausimų buvo vaiko nepriežiūra. Informacinėje erdvėje dažnai keliamos abejonės, kaip ir kada bus traktuojama vaiko nepriežiūra – ar sunkiai ties skurdo riba balansuojančių tėvų baudimas, ar vaikų paėmimas iš tokios šeimos, ar naudojamos kitos priemonės, kurių dar nežinome. Kaip atskirti skurdžiai gyvenančius vaikus nuo neprižiūrimų vaikų?

Pilietinės visuomenės instituto duomenimis, Lietuvoje apie pusė daugiavaikių šeimų patiria skurdo riziką. 47,6 proc. Lietuvos šeimų, kuriose vienas suaugęs asmuo išlaiko vaikus, gyvena skurde. Kai suaugęs asmuo vienas augina vaikus (dažniausiai tai būna motina), šeimos skurdo rizika net didesnė negu daugiavaikių šeimų. Lietuvoje skursta apie 140 000 vaikų, t.y. beveik kas penktas vaikas. Kaimuose skurdžiai gyvenančių šeimų žymiai daugiau nei miestuose.

Tokios šeimos dažnai neturi vandentiekio, skalbimo mašinos jiems – prabangos prekė, kurios net nėra kaip ir kur prijungti. Turime atskirti ar pastebėti vaikus, patiriančius ilgalaikę nepriežiūrą: dažniausiai jie smulkesni ir žemesnio ūgio nei jų bendraamžiai, nešvariais, per mažo ar per didelio ūgio drabužiais ir avalyne, dažnai neatitinkančia sezono, turi parazitų ar kitokių su nešvara susijusių ligų, sklinda seniai nesipraususio žmogaus kvapas, neturi elementarių higienos ar namų tvarkymosi įgūdžių, yra labai jautrūs ar atvirkščiai – abejingi.

Kai vaikai neturi dantų šepetukų, purvinomis rankomis ir veidu gali vaikščioti kelias dienas, kai namuose kelias dienas iš eilės negauna šilto maisto, nemėgsta užrišamų raišteliais batų, nes nesugeba užsirišti, pavalgę nenusineša lėkštės, nes nėra kur jų padėti susiradę reikiamą drabužį, likusią krūvą palieka ant žemės. Miega ant grindų, užsikloję nebeaiškios spalvos patalynės užvalkalais ar iš vis be jos.

Baisiausia – jie auga suvokdami, kad toks gyvenimo būdas yra norma ir jie negali tam pasipriešinti. Kai iš jų pradeda tyčiotis, prasideda agresija ar užsisklendimas savyje. Tėvas ar mama vietoj to, kad paaiškintų kaip reikia tvarkytis, praustis, kodėl tai daryti, paprasčiausiai reikalauja iš vaikų atlikti darbus, nepaaiškindami kaip ir kodėl tai reikia padaryti. Jei vaikams nesigauna, jie aprėkiami, naudojant įvairius žeminančius epitetus ir keiksmažodžius. Po kurio laiko jie nustoja tai daryti – vis tiek nesigaus, vis tiek rėks. Tokia filosofija perkeliama ir į mokslus, ir į darbą ateityje.

Tai yra vaiką žalojanti nepriežiūra. Tokie tėvai nežino, nenori ar neturi jėgų tinkamai auklėti ir mokinti vaikus, nors žiniasklaidoje apstu informacijos kaip bendrauti su vaikais, ko jiems reikia, kaip juos mokyti ir juos suprasti. Tačiau patys išaugę rykščių ir keiksmų aplinkoje, tokį pat auklėjimo modelį perkelia ir savo vaikams, nes pagrindiniai jų gyvenimo herojai yra jie patys ir jų poreikiai.

Dar vienas „siaubas“ – neigiamas požiūris į vaikus. Tai viena iš smurto prieš vaikus forma, išeinanti už šeimos ribų ir plačiai paplitusi mūsų visuomenėje. Ji labai paprastai ir aiškiai aprašoma Vaikų teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos interneto puslapyje: „bet kurios iš minėtų smurto formų (pavyzdžiui, kai vaikas mušamas, prievartaujamas ar neprižiūrimas) beveik neišvengiamai būna susijusios ir su psichologiniu arba emociniu smurtu. Emocinis smurtas prieš vaikus – nuvertinimas, menkinimas, žeminimas, šmeižtas, grasinimas, gąsdinimas, atskyrimas, kvailinimas ar kitokie ne fizinio kontakto elgsenos modeliai, judėjimo laisvę apribojantys veiksmai, sukeliantys ar sudarantys sąlygas sukelti žalą vaiko fizinei, emocinei, psichinei, dvasiniai, moraliniai ar socialiniai sveikatai ir raidai.“

Tokie vaikai blogiau mokosi, sunkiai įveikia net ir palengvintas mokymosi programas, bėga iš pamokų, nes neigiamas jų žinių vertinimas juos dar labiau traumuoja, būna agresyvūs ar atvirkščiai dar labiau pasyvūs, abejingi. Ypač tai pasireiškia paauglystėje. Todėl aplinkui dejuojama, kokie nesuvaldomi vaikai, kaip jie priešgyniauja ir keikiasi. Kol jie maži, jie negali pasipriešinti, kai  paauga tiek, kad jau gali – prasiveržia visos per jų neilgą gyvenimą sukauptos nuoskaudos ir baimės. Jie kitaip nemoka pasakyti kas jiems netinka, nepatinka ar ko jie bijo – jie išreiškia savo emocijas taip, kaip matė emocijų išraišką savo artimiausioje aplinkoje –tarp tėvų, brolių, seserų.

Augdami smurto aplinkoje, vaikai nežino kam apie smurtą gali pranešti, nes, viena – yra pastoviai gąsdinami, kad, pasiskundus bus paimti iš tėvų ir gyvens vaikų namuose, antra – net nesupranta, kad prieš juos yra smurtaujama, net kai mušama jų motina, o ne jie patys.

Šioje situacijoje labai padėtų geri socialinių pedagogų kontaktai su savo įstaigų auklėtiniais. Mūsų socialinėje ir švietimo sistemoje iš viso yra per mažai socialinių pedagogų ir vaikų psichologų. O dar mažiau apie jų darbo pobūdį ar kam jie reikalingi žino patys vaikai. Nuo pat vaikystės – darželio, vaikas turi būti mokinamas suprasti ir pažinti kas yra smurtas. Nes vaikas, pasiekęs paauglystę, jau beveik susiformavusi asmenybė. Jau reikia labai daug pastangų pakeisti jį. Gali būti, kad giliai paslėptas patirtas smurtas, vėliau giliai pasireikš destrukcija ar veiks prieš patį vaiką (įvairiomis priklausomybėmis ar savižudybe ) arba bus nukreiptas prieš visuomenę.

Todėl nuo darželio, pradinių klasių reikia mokyti vaikus atpažinti visas smurto formas ir kaip joms priešintis. Šią informaciją pastoviai turi pateikti gerai tam paruošti specialistai, o ne papildomo uždarbio norintys įstaigos darbuotojai. Svarbiausia, vaikas turi turėti su kuo pasikalbėti apie smurtą savo ar kitų atžvilgiu, jei jį pastebėjo. Vaikus, prieš kuriuos smurtaujama turi atpažinti ir darželių auklėtojos ir mokytojai ir į tai iš karto reaguoti. Jie turi žinoti kokioms instancijoms apie tai pranešti ir kaip bendrauti, ką sakyti smurtaujantiems tėvams.

Deja darželiuose, mokyklose, o ir pačioje visuomenėje yra labai skatinamas konkuravimas. Pažymiai, elgesys turi būti patys geriausi, jei ne – pasireiškia neigiamas, jau anksčiau minėtas požiūris, tiek iš tėvų, tiek iš mokytojų ar vaikų darželio auklėtojų. O juk mokymasis – tai ir galimybė suklysti, pasitaisyti, suprasti. Ir vaikai jaučia labai didelį psichologinį spaudimą daugumoje lavinimo įstaigų. Ir atsako į jį tokiu būdu, kokį išmoko iš savo  artimiausios aplinkos.

Mokytojams daromas didelis spaudimas iš administracijos, siekiant kuo geresnio pažangumo. Todėl, blogiau besimokantis ar nenusėdintis savo vietoje vaikas mokytojui, pervargusiam nuo perpildytų klasių, mažo atlyginimo ir nuolatinio aukšto pažangumo reikalaujančios administracijos, yra papildomas dirgiklis. Ir toks vaikas dažnai apipilamas jį žeminančiais epitetais visos klasės akivaizdoje.

Kai mokytojas nepuls peikti ar žeminti visos klasės akivaizdoje suklydusio mokinio, o padės suprasti tai, ko jis nesuprato ar paprašys padėti jo bendraklasio, kai mokytojas, pamatęs nesuprantančias akis, pasiūlys, asmeniškai paaiškinti vaikui tai ko jis nesuprato, kai mokinys, pastebėjęs besityčiojančius ar kitaip smurtaujančius bendramokslius, drąsiai apie tai galės pranešti bet kokiam šalia esančiam asmeniui (mokytojui, valytojai ar ūkvedžiui) ir į tai bus tinkamai sureaguota, kai vietoj nesveikos konkurencijos bus skatinamas bendradarbiavimas ir pagalba – mūsų vaikai bus laimingi.

Noriu pabrėžti, niekas pagal šias išdėstytas smurto formas nesiruošia atiminėti vaikų, bausti tėvų, niekas. Mums laikas užtrenkti duris vaikų ir paauglių savižudybėms, nesibaigiančiam smurto proveržiui, laikas padėti tašką, kad visiškai neišnyktumėme, mūsų valstybė yra verta gyvuoti ir branginti kiekvieną žmogų.

Seimo narys Robertas Šarknickas

Tel. (8 5) 239 6641