Seimo Pirmininkas prof. Viktoras Pranckietis: pilietiškumas turi nugalėti atsainumą, rūpestis – šaltą požiūrį

2017 m. vasario 13 d. pranešimas žiniasklaidai

Seimo kanceliarijos (aut. O. Posaškova) nuotrauka

Vasario 14-ąją Seimas rinksis į neeilinį posėdį, kad įstatymu uždraustų smurtą prieš vaikus. Tai mažiausia, ką šiandien gali padaryti Seimas, nes dėl įstatymų ir sąvokų turinio ginčijamasi jau ne vieną dešimtmetį, o problema nesprendžiama.

Šiomis dienomis susitinku su socialiniais darbuotojais, jų stebimomis šeimomis, vaikais. Dažniausiai tų šeimų problemos panašios – alkoholis ir kitos priklausomybės, nedarbas, socialinių įgūdžių stoka, vargas. Tokiose šeimose smurtas neretai tampa auklėjamąja priemone. Taip atsitinka dėl tėvų bejėgiškumo, nesuvokimo ir kitokios patirties neturėjimo. Ne visose aplankytose šeimose sutikau vaikų biologinius tėvus, tačiau supratau, kad visi šių šeimų vaikai besąlygiškai myli mamas, į kurias jie nori atsiremti, iš kurių nori meilės ir saugumo. Kai neturi ką apkabinti, jie rankytėmis apkabina save, susigūžia, užsimerkia ir laukia, tiki ir verkia...

Berniuko likimas tragiškas. Žiniasklaidoje nuolat kalbama apie kenčiančius, pamestus, mušamus, išnaudojamus vaikus. Mums gelia širdis klausiant, kaip juos gelbėti.

Fiziškai skriaudžiami ar patiriantys kitokį smurtą namuose vaikai būna išsigandę, nepasitiki savimi ir suaugusiaisiais, nepasakoja apie savo sunkumus. Smurtas teigiamai nepakeičia nei vaiko elgesio, nei suvokimo, o tik palieka skriaudos jausmą ir sukelia psichologines problemas, lydinčias juos visą gyvenimą. Šešiamečiams nustatoma vaikų depresija! Ar šie vaikai jau prarasti? Ar jiems nėra lemta patirti laimės, dalytis ja? Ar jiems pavyks rasti vietą gyvenime, susirasti draugų? O gal jie nesugebės atleisti, atsitiesti ir visam laikui jų sielose ir kūnuose liks randai ir žiaurumas, kilęs ne iš jų pačių?

Turime pripažinti, kad grėsmės vaiko gyvybei, sveikatai ir saugumui buvo netinkamai įvertintos, sistema neveikia. Darbas su socialinės rizikos šeimomis neduoda norimų rezultatų, formalios socialinės paslaugos teikiamos socialinės rizikos šeimai ilgą laiką, tačiau bėdų priežastys neišnyksta. Užburtas ratas įkalina ir nepaleidžia.

Net 19 tūkstančių vaikų auga socialinės rizikos šeimose. Pernai užregistruoti 1 669 smurto prieš vaikus atvejai. Kiekvienais metais iš šeimų paimama ir grąžinama apie 1 000 vaikų. 30–40 procentų socialinės rizikos šeimų socialinės paslaugos teikiamos ilgiau negu 5 metus, kai kurioms šeimoms – net 14–17 metų, o padėtis šeimose negerėja. Lietuvoje vienam socialiniam darbuotojui tenka apie 10 socialinės rizikos šeimų, Skandinavijos šalyse – mažiau.

Socialiniai darbuotojai daro daug, bet negali užtikrinti psichologinės pagalbos. Kai vaikams  tenka patirti aplinkinių abejingumą, pažeminimą, kai jie neretai atstumiami dėl tėvų pasirinkto gyvenimo būdo, problemos gilėja, vaikai ima jaustis dėl visko kalti.

Matau, kad po itin žiaurių pastarųjų dienų įvykių bendruomenės supratimas ir požiūris į vaikus bei tokias šeimas keičiasi, kyla noras padėti. Bendruomeniniai ryšiai gali labai daug, todėl noriu tikėti, kad jie stiprės. Visi privalome matyti šeimas, kurios šiuo metu dėl kokių nors priežasčių atsiskiria ar yra atskiriamos nuo bendruomenės. Tokioms šeimoms, ypač vaikams, reikia mūsų visų.

Pilietiškumas turi nugalėti atsainumą, rūpestis – šaltą požiūrį. Abejingumas yra visų mūsų priešas. Neskatindami žmogiškumo probleminėse šeimose, išduodame savąjį, todėl kviečiu visus Seimo narius vasario 14-ąją balsuoti atsakingai. Tik žinojimas, kad nelaimingi vaikai auga šalia, nepadės šiems vaikams susidoroti su grėsmėmis. Turime inicijuoti pokyčius. Vasario 14 dieną darykime viską, kas mūsų galioje, kad užkirstume kelią smurtui prieš vaikus. Atsakingai ruoškimės ir pavasario sesijai, kurios metu turėsime panaikinti vaiko teisių užtikrinimo formaliąsias spragas ir pereiti prie nuoseklaus programinio teisėkūros darbo.

Noriu, kad mūsų vaikai gyventų geresniame pasaulyje. Siekime, kad kiekvienas žmogus augtų didžiuodamasis savo bendruomene ir visų mūsų Lietuva.