Seimo nario R. Šarknicko pranešimas: „Viešas kvietimas, arba Kodėl pinigų nederėtų ieškoti žmonių karstuose“

2019 m. vasario 21 d. pranešimas žiniasklaidai

Pavadinimas drąsus. Lygiai toks pats drąsus, kaip ir kai kurių politikų užmojai, jei pastarieji ne drąsesni. Bet apie tai kiek vėliau.

2018 m. rudenį, vadovaujantis Pasaulio sveikatos organizacijos, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos rekomendacijomis, psichologų ir kitų tos srities specialistų nuomonėmis, taip pat Seimo Teisės departamento išvadomis, buvo priimtos Visuomenės informavimo įstatymo pataisos, kurių pagrindu visuomenės informavimo rengėjams ir skleidėjams buvo sugriežtinti reikalavimai turinio pateikimui skelbiant žinias apie savižudybes. Po šių įstatymo pataisų, visuomenės informavimo priemonės nebegali skelbti savižudybės ar bandymo nusižudyti motyvų, priemonių ir būdų, traktuoti savižudybės, kaip tinkamo kokios nors problemos sprendimo būdo ar kaip savaime suprantamo, kasdienio fakto, vartoti savižudybes romantizuojančių apibūdinimų, rodyti savižudybės proceso ar bandančio nusižudyti, nusižudžiusio žmogaus.

Apie džiuginančias šio projekto pasekmes pakalbėsime vėliau, o dabar svarbu paminėti įstatymo reikalingumą. Įstatymo korekcija buvo būtina, siekiant sumažinti imitacinį savižudybių poveikį. Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijose nurodoma, kad atliekant sisteminę imitacinių savižudybių studijų peržiūrą, kaskart prieinama prie tos pačios išvados, kad viešas savižudybės aprašymas, nurodant, kokiu būdu ji buvo įvykdyta, gali paskatinti savižudiškų minčių turinčius asmenis pasirinkti būtent aprašytąjį būdą. Panašios išvados priėjo ir autorės D. Gailienė ir kt. savo moksliniame darbe „Žiniasklaidoje pateikiamų savižudybės pavyzdžių poveikis paaugliams ir jaunuoliams“. Atlikusios mokslinį tyrimą autorės nustatė, kad dažniausiai jaunuoliai apie savižudybes sužino iš visuomenės informavimo priemonių (laikraščių, televizijos), kurios padaro stiprų emocinį poveikį net (!) 42,1 proc. penkiolikmečių, 40,5 proc. trylikamečių ir 36,6 proc. vienuolikmečių. Anot autorių, žiniasklaidos priemonėse pateikiami savižudiško elgesio modeliai stipriausiai veikia tuos jaunuolius, kurie išgyvena egzistencinę frustraciją ir pasižymi ryškesnėmis suicidinėmis tendencijomis. Būtina paminėti, kad tyrimas buvo atliktas dar 1999 m., todėl labai tikėtina, kad šiame, skaitmeniniame amžiuje, kur visa informacija yra be galo lengvai pasiekiama, taip pat pateikiama spalvotai, su iliustracijomis, tokia informacija pasiekia dar didesnį įvairaus amžiaus skaitytojų skaičių su dar didesniu neigiamu poveikiu. Trumpiau tariant, neatsakingas informacijos pateikimas – įrankis psichologiškai silpnesniam, gyvenimu nusivylusiam žmogui įvykdyti savižudybę. Remiantis šiais argumentais, įstatymo pataisas priėmė Seimo dauguma, kurioms, be kita ko, pritarė bei pasirašė ir pati Prezidentė. Ir tai tik pora mokslinių pavyzdžių, kuriais remiantis buvo įgyvendintas būtent toks įstatymo pakeitimas.

Visgi, nors ir būtinas, tačiau įstatymo pakeitimas susilaukė didelės priešiškos vienos srities subjektų reakcijos – visuomenės informavimo priemonių asociacijų – su kurių spaudimu susiduriama nuo pat įstatymo pataisų priėmimo. Nuo pat 2018 m. rugsėjo mėn. tam tikri naujienų portalai reguliariai pasidalina bent vienu prieš minėtą įstatymo pakeitimą nukreiptu straipsniu, o Seimo kanceliarijoje gaunami tarpusavyje susijusių subjektų prašymai dėl įstatymo atšaukimo. Įdomu tai, kad visuose prieš įstatymo pakeitimo pataisas nukreiptose publikacijose yra pateikiama vieno ir to paties asmens (specialisto) priešiška nuomonė. Lygiai taip pat įdomu ir tai, kad visuomenės informavimo priemonių filtro nepraeina kitų kompetentingų specialistų, dirbančių su savižudžiais pacientais, pateiktos viešinti nuomonės ir straipsniai. Tokie straipsniai tiesiog neatsiranda naujienų portalų žinių srautuose. Sutapimas ar ne, bet tos nuomonės (manau, kad jau galit lengvai atspėti) yra priešingos žiniasklaidos interesams, t. y. palaikančios įgyvendintus įstatymo pakeitimus. Viena tokių, psichologės Ramunės Murauskienės įžvalgos, kurios tiesiog nepraėjo naujienų portalų cenzūros, dėl ko buvo paviešintos tik nepriklausomame, tačiau visuomenės mažai skaitomame „BNS spaudos centre“. Su psichologės nuomone plačiau galima susipažinti: https://sc.bns.lt/view/item/294045.

 Ir vėlgi, gal tai atrodytų normalu: pelno siekiantys subjektai, t. y. komercinės visuomenės informavimo priemonės, nori siekti daugiau pelno, todėl priešinasi bet kokiems ribojimams ar griežtesniems reikalavimams, kurie, galimai, galėtų sumažinti skaitytojų, o tuo pačiu ir pajamų, skaičių. O čia ir yra būtent ta grandininė situacija: mažiau aprašoma savižudybė, mažesnis suinteresuotumas naujiena, mažesnis skaitančiųjų skaičius, mažesnės pajamos. Tačiau mano subjektyviu vertinimu, nederėtų pinigų ieškoti savižudžių karstuose. Lygiai taip pat, kaip ir nederėtų save gerbiantiems politikams ir gerbiamiems specialistams atstovauti oligarchinių grupių interesams nepaisant tų, dėl kurių jie neva tai kovoja. Apie tai jau kitoje pastraipoje.

Šių metų sausio mėnesį, Seimo plenariniame posėdyje, kelią nesėkmingai bandė prasiskinti  Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimai (Seimas balsų dauguma atmetė projektą dar jo pateikimo stadijoje), kuriais Seimo narių grupė siekė leisti visuomenės informavimo priemonėms (skaitykite atidžiai) vartoti savižudybes romantizuojančius apibūdinimus, traktuoti savižudybes kaip tinkamą kokios nors problemos sprendimo būdą, taip pat leisti nurodyti savižudybių motyvus ir priemones. Tokiu atveju, grįžtume į netolimą praeitį, kuomet savižudybių naujienose būdavo galima rasti tokių detalių kaip ginklo, kuriuo buvo įvykdyta savižudybė, modelis, kalibras ir šovinių skaičius ir pan. Taip pat būtų galima nurodyti ir traktuoti, kad vienintelė likusi išeitis yra savižudybė. Ar tai normalu?

Šiame kontekste norėčiau kreiptis į projekto iniciatorius, ko tokiais siūlymais buvo siekiama. Normalu, kad žiniasklaida kovoja už savo didesnes pajamas, skaitytojų skaičių. Tačiau gerbiamieji politikai, ypač buvęs Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininke, kuris, rodos, turėtų siekti mažinti savižudybių skaičių, taip pat gerb. Suicidologijos tyrimų centro nary Pauliau Skruibi, noriu kreiptis į jus. Kiek yra vertas savo vertybių, deklaruojamos kovos su savižudybėmis, išdavimas vardan oligarchinių grupių interesų? Kokia naudos dalis procentais jums tenka nuo to? Palankūs rinkiminiai-agitaciniai straipsniai? Žinomumo-populiarumo didinimas? Ar tai yra ta nauda, dėl kurios galima taip lengvai atsisakyti to, dėl ko neva tai kovojate, t. y. savižudybių skaičiaus mažinimo?

Šių asmenų argumentai – daugiau nei juokingi. Iškart atsakau ir paneigiu dezinformaciją: visuomenės informavimo priemonės ir toliau gali rašyti savižudybių tematika, tačiau informacija turi būti pateikiama atsakingai. Visuomenei tikrai nėra verta žinoti, kokiu būdu ar priemone asmuo nusižudė. Lygiai taip pat į suicidinį elgesį linkusiems žmonėms, priešingai nei siūlėte, nereikia (netgi negalima) savižudybės pateikti kaip kasdienio ir eilinio įvykio bei tinkamo kokios nors sprendimo būdo. Kad ir kaip bandote įteigti visuomenei, tačiau įstatymo raidė nedraudžia aprašyti būdus, kaip atpažinti savižudišką elgesį, kaip atsispirti savižudybei, kokių priemonių imtis, siekiant jos išvengti ir žengti į šviesų rytojų. Taip pat labai mėgstamas iniciatorių argumentas, kad žiniasklaida nebegali aprašyti istorinių įvykių, tarkime, R. Kalantos atvejo. Gerbiamieji, jeigu taip manote, tai kodėl neteikiate pasiūlymo dėl įstatymo išimties istoriniams įvykiams, o pateikiate daugybę savižudybėms rankas atrišančių ribojimų panaikinimų? Tad dar kartą: ko siekiate?

Dabar apie įsigaliojusių pakeitimų teigiamas pasekmes, o tiksliau apie konkrečius skaičius. Primintina, kad įstatymo pataisos įsigaliojo 2018 m. rugsėjo mėn. Remiantis Higienos instituto 2018 m. išankstiniais duomenimis (susipažinti galima čia http://www.hi.lt/lt/mpr-statistine-informacija.html), palyginkime tris 2018 m. trečdalius. Taigi, 2018 m. I trečdalis (sausio–balandžio mėn.) – 231 savižudybė; II trečdalis (gegužės–rugpjūčio mėn.) – 266 savižudybės; III trečdalis, kuomet įsigaliojo įstatymo pataisos (rugsėjo–gruodžio mėn.) – 185 savižudybės. Kaip bepažiūrėsi, skaičiai kalba patys už save: 46 išsaugotos gyvybės, lyginant su pirmuoju trečdaliu arba net 84 gyvybės, lyginant su antruoju trečdaliu, iš viso – 130 vis dar gyvų asmenų, susumavus. Ir tai dar ne viskas. Pasaulio sveikatos organizacija yra nustačiusi, kad viena savižudybė emociškai paveikia net šešis artimus žmones. Taigi prie 130 išsaugotų gyvybių pridėkime ir 780 emociškai nenukentėjusius žmones, tikinčius rytojumi. Ir visa tai pasiekta tik per keturis mėnesius. Ir, kas įdomiausia, kad apie savižudybių skaičiaus sumažėjimą kalbame tuo laikotarpiu, kuomet žmonėms dažniausiai pasireiškia sezoninė depresija – vėlyvas ruduo, žiema. Žinoma, Higienos instituto duomenys kol kas tik išankstiniai, tačiau labai mažai tikėtina, kad savižudybių skaičius drastiškai kils ir pasieks praeitus trečdalius. Taigi, ar minėti skaičiai (130 gyvybių ir 780 emociškai nenukentėjusių artimųjų, iš viso beveik tūkstantis emociškai sveikų ir gyvų žmonių per keturis mėnesius) yra nepakankamas argumentas galiojančioms Visuomenės informavimo įstatymo pataisoms?

Paskutinėje šio pranešimo pastraipoje negalėčiau nieko kito pasakyti, kaip tik dar kartą beviltiškai, nesitikint sulaukti atsakymo, paklausti: ko, gerbiamieji, siekiate? Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, iniciatorius viešai kviečiu: jeigu jau manote, kad įsigalioję pakeitimai riboja istorinių įvykių (pvz., R. Kalantos) pateikimą žiniasklaidoje, kviečiu teikti įstatymo pakeitimo projektą, numatantį reglamentavimo išimtį istoriniams įvykiams, tačiau ne eilės ribojimų panaikinimą, atveriantį kelią savižudybėms. Dirbkite dėl tų, dėl kurių deklaruojate, kad dirbate.

Daugiau informacijos:

Seimo LVŽS frakcijos narys

Robertas Šarknickas

El. p. [email protected]