Seimo Pirmininko pavaduotojos Irenos Šiaulienės pranešimas: „Lietuva buvo ta šalis, „Šiaurės Kasablanka“, kuri užtikrino, kad tūkstančiams vargdienių, ieškantiems išsigelbėjimo, galėtų padėti gerasis Čiunė Sugihara“

2020 m. vasario 20 d. pranešimas žiniasklaidai

Seimo kanceliarijos nuotr. (aut. Džoja G. Barysaitė)

Vasario 20 d. Lietuvos laisvės gynėjų galerijoje Seime atverta Čiunės Sugiharos 120-osioms gimimo metinėms ir gyvybės vizų išdavimo 80-mečiui skirta paroda.

Viena iš parodos globėjų, Seimo Lietuvos socialdemokratų darbo (LSDD) frakcijos narė, Seimo Pirmininko pavaduotoja Irena Šiaulienė, inicijavo 2020 metų paskelbimą Lietuvoje Japonijos diplomato Čiunės Sugiharos metais. Japonijos konsulas Čiunė Sugihara 1939–1940 m. Kaune išgelbėjo daugiau kaip 6 000 žydų tautybės žmonių gyvybių, išduodamas jiems Japonijos tranzitines vizas.

Tardama sveikinimo žodį parlamentarė džiaugėsi, kad į parodos atidarymą atvyko Č. Sugiharos sūnus Nobuki su žmona Esin ir akcentavo, kad nepaisant daugelio jau žinomų faktų, vis dar yra ką atskleisti, kalbant apie „gyvybės vizas“.

„Daugelis  žino gyvybės vizų istoriją, bet vis dar nelabai suvokia laiko atkarpą nuo tapimo pabėgėliais iki vizų gavimo ir išvykimo iš Lietuvos Transsibiro geležinkeliu į Japoniją. Ši laiko atkarpa, kupina tarptautinių santykių peripetijų, atskleidžiamų jauno Lietuvos mokslininko Simono Strelcovo knygoje „Geri, blogi, vargdieniai: Č. Sugihara ir Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai Lietuvoje“, kurioje išryškinama prieškario Lietuvos Respublikos pozicija ir vaidmuo gyvybės vizų istorijoje.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir Vokietijai bei Sovietų Sąjungai okupavus Lenkiją, apie 12 000 Lenkijos žydų atsidūrė Lietuvoje. Taip Lietuva, Japonijos konsulatas ir Čiunė Sugihara tapo gyvenimo vartais tūkstančiams karo pabėgėlių, kurie bandė gauti užsienio šalių vizas. Žydų tautybės pabėgėliui tikėtis Europos valstybių teigiamo atsakymo buvo išties naivu“, – pasakojo I. Šiaulienė.

Po Vokietijos 1938 m. kovo 12 d. įvykdyto Austrijos anšliuso pereita prie smurto politikos įgyvendinimo. Žydai veržėsi emigruoti, bet niekas neketino jų priimti. XX a. ketvirto dešimtmečio antroje pusėje dalis Europos valstybių dėl nacių iškilimo net savo piliečius – pirmiausia žydus – ėmė traktuoti kaip problemą, o negatyvus nusistatymas netruko peraugti į humanitarinę krizę. Didžioji dalis lyderiaujančių Vakarų valstybių iš karto po anšliuso sugriežtino imigracinės politikos tvarką, grįsdamos tai ekonomine, politine, socialine situacija, įdarbinimo problemomis, baime užsitraukti Vokietijos rūstybę.

„Č. Sugiharos gyvybės vizų istorija tam tikra prasme yra susijusi su Eviano konferencija, vykusia po Austrijos anšliuso 1938 m. liepos 6–17 dienomis, kurios metu tapo aišku, kad žydų problemos yra svarbios tik patiems žydams. Eviano konferencijos dalyviai netiesmukai, tačiau pakankamai demonstratyviai norėjo parodyti Vokietijai, kad žydų kilmės piliečiais atsikratyti neišeis, ir niekas kitas, o tik pati Vokietija turi spręsti savo galimai esančias problemas“, – sakė Seimo narė.

1939 m. rudenį ir 1940 m. vasarą į Lietuvos Respubliką pradėjo plūsti pabėgėliai iš Lenkijos. Lietuva priėmė daugiau kaip 30 000 pabėgėlių iš Lenkijos. Nepaisant, kad beveik visą prieškarinės Lietuvos gyvavimo laiką su Lenkija ruseno konfliktas, suteikė pabėgėliams prieglobstį ir kasdienę šalpą. Būtent Lietuva buvo tas kraštas, kuriame prieglobstį rado tūkstančiai nuo karo bei nacių ir sovietų totalitarinio režimo išsigelbėjimo ieškantys asmenys.

Buvo įdėta daug įvairių, ir ne tik diplomatinių, pastangų, kad Lietuvoje esantiems karo pabėgėliams taptų įmanomas vienintelis kelias – pasiekti per Japoniją trečiąsias šalis. Todėl šimtai jų kreipėsi į Japonijos konsulatą Č. Sugiharos prašydami išduoti tranzitinę vizą į Japoniją.

„Kodėl Č. Sugiharos ir pabėgėlių istorija yra aktuali ir šiandien? Todėl, kad mąstome apie praeitį,  dabartį ir ateitį. Ateities šaknys dabartyje, o dabarties – praeityje. 18 a. vokiečių filosofas Lesingas į klausimą, kas pasaulyje greičiausias, yra atsakęs: perėjimas iš gėrio į blogį. Deja, pasaulio  istorija yra gana slegianti pavyzdžiais apie nuostabius idealus ir ne tokią idealią elgseną.

Šiandien mes gėrimės Pasaulio tautų teisuolio  Č. Sugiharos humanistine drąsa stovėti  tvirtai, kai kiti atsitraukė ar pasidavė baimei, drąsa, rizikuoti žinomu dėl nežinomo, nes, kaip sakė Č. Sugihara: ,,Jie buvo žmonės, kuriems reikėjo pagalbos. Džiaugiuosi, kad suradau savyje jėgų priimti šį sprendimą ir jiems padėti.“ O Lietuva buvo ta šalis, „Šiaurės Kasablanka“, kuri užtikrino, kad tūkstančiams vargdienių, ieškantiems išsigelbėjimo, galėtų padėti gerasis Č. Sugihara“, – kalbėjo I. Šiaulienė.

Parodoje panaudoti Č. Sugiharos sūnaus Nobukio šeimos archyvo dokumentai ir nuotraukos, Nobukio žmonos Esin Ayirtman-Sugiharos knygos „Čiunė Sugihara“ medžiaga ir fotografių Dž. G. Barysaitės ir A. Dransard nuotraukos.

Seimo kanceliarijos nuotr. (aut. Džoja G. Barysaitė)

Parengė

Lietuvos socialdemokratų darbo frakcijos atstovė

Evelina Basevičiūtė

Mob. 8 659 05 010