Lietuvos parlamento gynyba ir 1991 m. sausio 13-osios atminimo įprasminimas

 

Bėgant metams, 1991 metų parlamento gynėjams pagerbti ir žuvusiųjų Laisvės gynėjų atminimui įamžinti šalia Lietuvos Respublikos Seimo rūmų ir pačiuose rūmuose buvo įrengti atminimo ženklai – Sausio 13-osios memorialas, memorialinės lentos, barikadų vietas žymi aplink rūmus pastatyti granitiniai stulpeliai, parlamento gynybą mena šalia Lietuvos Respublikos Seimo rūmų esanti gatvė, pavadinta Gynėjų vardu.

Žemiau skaitykite apie: 

• Lietuvos parlamentą saugojusią gyvąją barikadą ir Aukščiausiosios Tarybos rūmus saugojusius parlamento vidaus gynėjus; 
• Dramatiškus 1991-ųjų sausio įvykius menančią istorinę Kovo 11-osios Akto salę; 
• Saviraiškos vieta tapusias parlamento gynybines barikadas ir protesto kultūrą; 
• Išsaugotą parlamento gynybos barikadų fragmentą – Sausio 13-osios memorialą ir jame apsilankančias užsienio delegacijas ir kaip atrodė pirmieji vizitai barikadų apsuptame parlamente; 
• Seimo rūmuose įrengtas memorialines lentas, išsaugotą išdaužtą stiklą, Seimo rūmų kieme esantį artezinį šulinį, įamžinančius Laisvės gynėjų atminimą; 
• Atminimo ženklą „Laisvės liepsna“. 

 

 

Lietuvos parlamentą saugojo gyvoji barikada

1991 m. sausio 8 d. prosovietinės jėgos pabandė užimti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmus. Grėsmingas tos dienos šturmas nepavyko, tačiau buvo įdaužti keli veidrodiniai rūmų langai ir apgadintos pagrindinio įėjimo durys. Parlamentas buvo apgintas dėka pastatą saugojusių gynėjų ir jiems į pagalbą atskubėjusių vilniečių – Lietuvos Nepriklausomybės rėmėjų, kurie iš vidinio kiemo išstūmė puolančią minią. Nuo sausio 8-osios Lietuvos Sąjūdis pradėjo organizuoti žmonių budėjimą Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose prie svarbiausių pastatų: Lietuvos parlamento, Vyriausybės, Lietuvos radijo ir televizijos komiteto, Vilniaus televizijos bokšto, telefonų ir telegrafo stočių. Nuo sausio 8-osios žmonės, saugodami Tautos atstovybę, ėmė budėti prie parlamento visą parą. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba buvo saugoma tūkstančių žmonių ir tragiškąją sekmadienio naktį, kai prie Vilniaus Televizijos bokšto bei Lietuvos radijo ir televizijos pastato žuvo Laisvės gynėjai, o šimtai jų buvo sužeisti. Užėmus Televizijos bokštą ir Lietuvos radijo ir televizijos pastatą gynėjai neišsisklaidė, o susirinko prie parlamento.

Svarbiu parlamentą saugojusių žmonių pasiaukojimo pavyzdžiu tapo kraujo donorystė. Į Vilniaus ligonines pradėjus vežti prie Televizijos bokšto, Lietuvos radijo ir televizijos pastato sužeistus žmones, gydymo įstaigose ėmė sparčiai sekti kraujo atsargos. Jo atsargų papildymu rūpinosi Kraujo centras, Vilniuje organizavęs keletą naujų kraujo paruošimo punktų. Kruvinojo sekmadienio naktį donorų buvo ieškoma tarp parlamentą saugojusių žmonių. Trečią valandą nakties, aidint šūviams prie užgrobtų pastatų, donorai tiesiai iš Nepriklausomybės aikštės autobusais buvo vežami į Kraujo centrą ir ligoninių kraujo perpylimo skyrius. Sausio 13-osios naktį vien Kraujo centre Vilniuje apsilankė ir kraujo paaukojo per 600 žmonių. Kraują atidavę ir išsekę donorai vėl skubėjo tiesiai į Nepriklausomybės aikštę. Parlamentą saugojusiems žmonėms medicininę pagalbą teikė Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje įsteigtos ligoninės medikai. Išaušus Sausio 13-osios rytui, Kraujo centro mašinos jau nebegalėjo patekti į Nepriklausomybės aikštę – kelią užtvėrė Nepriklausomybės aikštės prieigose suręstos barikados iš armatūros, gelžbetonio ir skersai gatvių sustatytų sunkvežimių.

1991 m. sausio 13-osios paryčiais į Nepriklausomybės aikštę prie Lietuvos parlamento susirinko daugiau kaip 100.000 žmonių, taip išreikšdami gedulą dėl Laisvės gynėjų žūties, palaikymą sužeistiesiems ir pareikšdami paramą teisėtai išrinktai Lietuvos Respublikos valdžiai. Nepaisant visko, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba ir toliau posėdžiavo, o susirinkę žmonės palaikė ryžtingą parlamento laikyseną – priešintis ir nepasiduoti. Tuo metu tvyrojo ypatinga vienybės atmosfera. Parlamento prieigas dar išvakarėse – 1991 m. sausio 12-ąją užtvėrė daugiau kaip 100 autobusų ir sunkvežimių. 1991 m. sausio 13-ąją iš gretimos statybvietės (šiandien šioje vietoje stovi Seimo viešbutis, tame pačiame pastate yra įsikūręs ir Seimo lankytojų centras) buvo nešami ir statomi palei parlamento sienas statybinės armatūros tinklai, taip užtveriant pagrindinį įėjimą į rūmus bei į didįjį parlamento rūmų kiemą, taip pat užtveriant patekimą į pastatą per langus. Į rūmus buvo patenkama per gerai saugomą šoninį įėjimą, šalia dabartinio Sausio 13-osios memorialo. Per jį į rūmus patekdavo tiek deputatai, pastato gynėjai, tiek ir užsienio svečiai. Armatūros tinklus sutvirtino spygliuotos vielos užtvaros. Vėlesnėmis dienomis parlamentas buvo apjuostas gelžbetoninių perdengimo plokščių ir blokų, inžinerinių tinklų kolektorių siena. Neries krantinėje buvo suguldyti pusantro metro skersmens gelžbetoniniai vamzdžiai. Buvo užtvertos Nepriklausomybės aikštės prieigos, šiaurinėje parlamento pastatų pusėje buvo iškasti prieštankiniai grioviai, buvo įrengtos ir kitos užtvaros. Visi šie gynybiniai įtvirtinimai iškilo per neįtikėtinai trumpą laiką. Taigi sovietų agresijos dienomis Lietuvos parlamentą Nepriklausomybės aikštėje nepaisydami nuolatinės šlapdribos ir šalčio saugojo dešimtys tūkstančių žmonių – Gyvoji barikada. Tankų ir desantininkų puolimą Nepriklausomybės aikštėje turėjo atremti ir gynybinių barikadų siena.

 

 

Parlamento rūmų saugumu rūpinosi parlamento vidaus gynėjai

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba tęsė darbą. Jos saugumą užtikrino tūkstančiai žmonių Nepriklausomybės aikštėje ir savanoriai pastato viduje. Ant parlamento stogo, saugant Aukščiausiosios Tarybos posėdžių salę, buvo įrengti armatūros smaigai, apsunkinantys desantininkų išsilaipinimą, jeigu parlamentas būtų puolamas iš oro. Rūmuose buvo įrengta radijo ryšio blokavimo aparatūra. Pastato viduje įėjimai ir išėjimai buvo užtverti didžiulėmis smėlio maišų krūvomis, smėlio maišai iš vidaus dengė parlamento langus, taip pat įėjimus į rūmus. Patekimą į kai kuriuos koridorius ir laiptines apsunkino iš parlamente buvusių baldų suręstos užtvaros. Visame pirmame aukšte ant grindų buvo išraizgytos gaisrinės žarnos. Po posėdžių sale, žemiau dabartinės Vitražo galerijos, pusrūsyje, kuriame buvo rūbinė, buvo įrengta laikinoji ligoninė – atnešta operacijų įranga, pastatytos lovos su lašelinėmis, budėjo gydytojai ir medicinos seserys. Didelius parlamento langus saugojusios barikados, užgožė dienos šviesą, pastatą slėgė niūri prieblanda.

Sausio 8 d. jedinstvininkų šturmo metu parlamento rūmus iš vidaus jau saugojo Krašto apsaugos departamento pareigūnai, atskubėję Sąjūdžio žmonės, šauliai. Sausio 9-osios naktį Aukščiausiosios Tarybos rūmų kabinete Nr. 308, dabar – Aleksandro Stulginskio salė, kurioje vyksta Seimo valdybos posėdžiai, buvo įkurtas Aukščiausiosios Tarybos gynybos štabas, jo funkcijas po sausio 17 d. perėmė įkurtos Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos štabas. 1991 m. sausio 11 d. apie 800 savanorių parlamento gynėjų – pasieniečių, muitininkų, Krašto apsaugos departamento darbuotojų, Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriaus pareigūnų, Afganistano kare kariavusių Lietuvos vaikinų, studentų ir kitų savanorių – prisiekė ginti Lietuvos valstybę ir jos Nepriklausomybę. Pirmąją priesaiką priėmė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis ir Krašto apsaugos departamento direktorius Audrius Butkevičius, prisiekusiuosius palaimino kunigas disidentas Robertas Grigas. Sausio 12 d. prisiekė dar 371 savanoriai. Taigi tą vakarą rūmus ginti buvo pasiryžę apie 1.200 savanorių. Pasak Aukščiausiosios Tarybos gynybos štabo viršininko, dimisijos pulkininko Jono Gečo: „Parlamento rūmų vidaus gynyba tapo sudėtinga organizacine operacija, kurios metu reikėjo skubiai spręsti rūmuose budėjusio gausaus savanorių būrio maitinimo, poilsio, higienos klausimus, o svarbiausia – organizuoti realią gynybą.“ Savanoriai rengėsi rūmų gynybai, nors jų ginklai buvo tik metaliniai strypai, peiliai, sportiniai mažo kalibro ir medžiokliniai šautuvai, išsaugoti partizanų ginklai. Tomis įtampos dienomis užsienio žurnalistus šiurpino rūsyje, improvizuotoje šaudykloje aidėję šūviai – parlamento gynėjai praktikavosi naudoti ginklus.

Parlamento gynyboje dalyvavęs lietuvių kilmės, JAV „Žaliųjų berečių“ kapitonas Andrius Eiva pasiūlė savanoriams pritaikyti dar sovietų-suomių karo metu besiginančių suomių panaudotą ginklą „Molotovo kokteilius” – benzinu ar kitu degiu skysčiu pripildytus padegamus butelius, taip pavadintus Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministro „garbei“. Netrukus savanoriai parlamente atidarė „Molotovo kokteilių fabriką“. Ne vienas amžininkas mena tuo metu rūmuose jaučiamą stiprų benzino kvapą, dėl kurio teko nuolat vėdinti patalpas. Pasak Andriaus Eivos: „net Michailas Gorbačiovas tuo metu kalbinamas per radiją prasitarė, kad Landsbergis turėtų žinoti, kaip yra pavojinga rūkyti benzino kolonėlėje. Tai parodė, kad sovietai vis dėlto nuogąstavo“, o parlamento gynybos stiprinimas buvo teisingas sprendimas.

Parlamento rūmuose budėjusius savanorius teko aprūpinti nakvynę. Rūmų patalpose, koridoriuose, posėdžių salėse, net parlamento posėdžių salės prieigose stovėjo sulankstomos lovos, ant grindų patiesti čiužiniai buvo tapę gynėjų miego vieta. Poilsio ir atokvėpio valandomis rūmų gynėjams buvo rengiami koncertai, vyko teatro vaidinimai. Rašytoja Jurga Ivanauskaitė po 1991 m. sausio budėjusi parlamento rūmuose, rašė, kad „gyvenimo šauksmas BŪTI, gyventi vardan idealo čia garsesnis už kvietimą vardan to idealo numirti“. Taip ji apibūdino parlamento gynėjų pasiryžimą ištverti ir nugalėti.

 

 

Rūsčiomis 1991 m. sausio dienomis parlamento gynėjus sutelkė malda

Dar vienas išskirtinis to meto reiškinys buvo visuotinė malda. Lietuvos kardinolas ir vyskupai po sausio 11 d. įvykdytų sovietų išpuolių, kreipėsi į Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininką Vytautą Landsbergį, o per jį ir į visus deputatus išreikšdami palaikymą, bei pasigerėjimą tvirta ir garbinga parlamento ir Lietuvos žmonių laikysena. Lietuvos Katalikų Bažnyčios vyskupai pabrėžė, kad lemtingomis Lietuvai valandomis vienijasi dvasioje su Lietuvos parlamentu ir visais žmonėmis, kad kartu siektų visiško Lietuvos nepriklausomybes atkūrimo. Dvasininkų malda ir laiminimas lydėjo žengiančiųjų nepriklausomybės keliu žingsniu. Lietuvos kunigai disidentai: Sigitas Tamkevičius SJ, Jonas Boruta SJ, Algimantas Keina, Robertas Grigas, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, Vaclovas Aliulis, Alfonsas Svarinskas, Jonas Kastytis Matulionis ir kiti, pačiomis sunkiausiomis akimirkomis buvo kartu su gynėjais ir stiprino jų dvasią. Kunigas Robertas Grigas 1991 m. sausio 11 d. priėmė pirmąją Lietuvos karių savanorių priesaiką ir kartu su kun. Jonu Boruta SJ 1991 m. sausio 13-ąją aukojo Šv. Mišias prie Lietuvos Respublikos parlamento. Apie maldos galią, praėjus vos kelioms dienoms nuo įvykių liudijo rašytoja Marytė Kontrimaitė, 1999–2002 m. dirbusi Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo ir kultūros komiteto patarėja: „Baisūs, bet ir skausmingai gražūs išgyvenimai pakeitė viską, o ypač permainė mūsų sielas. Niekada neužmiršiu tų dienų ir naktų, praleistų prie Spaudos rūmų ir televizijos bokšto ir prie Aukščiausiosios Tarybos, o labiausiai – tos nakties, kai stovėdama minioje šalia savo tautinę vėliavą laikančių armėnų, sugniaužta gerkle, trūkinėjančiu balsu giedojau „Marija, Marija“, kunigas A. Keiną tvirtai vedė rožančių, mes nedarniai pritardami kartojom maldas į Lietuvos Globėją, vis pakeldami balsus, kai sudrebindavo pietvakarinę dangaus pusę ten, kur Radijo ir Televizijos komitetas ir televizijos bokštas, tankų pabūklų šūviai ir beginklė minia, tokia pat, kaip ir mes šičia. Klausėm paskutinių diktorės Eglės Bučelytės nerišlių šūksnių: „Mes esame, mes dar čia. Jau daužo studijos duris.“ Ir tyla, baisesnė už trenksmus. O mes meldėmės ir giedojom, prašydami stebuklo.“ Apie begalinę tų akimirkų rimtį liudijo ir to meto žurnalistai, ne kartą pasakoję, kad net ir tie, kurie savęs nelaikė religingais, susikaupę klausėsi maldos žodžių. Tą dieną, per vidurdienio maldą Švento Petro aikštėje Vatikane, jautrų gestą parodė popiežius Jonas Paulius II. Jis gausioje minioje žmonių išvydęs būrį lietuvių su transparantais ir gedulo juostomis perrištomis vėliavomis tarė: „Aikštėje matau būrį lietuvių, noriu užtikrinti lietuvių tautą, kad drauge su ja kenčiu ir meldžiuosi.“ 1991 m. sausio 13-osios sekmadienį popiežius paskelbė maldos už Taiką diena. Dėka Vilniuje dirbusių gausių Lietuvos ir užsienio žurnalistų pajėgų, Vilniaus įvykiai buvo atsidūręs pasaulio žiniasklaidos dėmesio centre.

Apie lietuvių religingumą bylojo prie parlamento įrengti ženklai. Prie buvusio pagrindinio įėjimo į Lietuvos parlamento kiemą, kurį užtvėrė barikadų blokai, buvo įrengtas laikinas altorėlis su Švč. Mergelės Marijos skulptūra. Kas vakarą prie jo rinkosi žmonės, kad sukalbėtų rožinio maldą. Laisvės gynėjų laidotuvių dieną Nepriklausomybės aikštėje prie parlamento buvo pastatytas pirmasis tautodailininko Felikso Augučio sukurtas koplytstulpis, kuris vėliau buvo nuvežtas į Kryžių kalną, o Nepriklausomybės aikštėje buvo pastatyti nauji kryžiai. Užrašas ant vieno iš kryžių skelbia: „Paskutinėms okupacijos aukoms“. Atsirado ir daugiau kryžių, dedikuotų Islandijai, pirmajai pripažinusiai atkurtą Lietuvos valstybės nepriklausomybę, Estijai, buvo įrengtas ir medinis Televizijos bokšto modelis su žuvusiųjų Laisvės gynėjų nuotraukomis. Kai kurie Nepriklausomybės aikštėje stovėję kryžiai vėliau buvo perkelti į Laisvės gynėjų žūties vietas.

 

 

Dramatiškus 1991-ųjų sausio įvykius mena istorinė Kovo 11-osios Akto salė 

Kasmet istorinėje Lietuvos Respublikos Seimo Kovo 11-osios Akto salėje vyksta iškilmingas minėjimas, skirtas Laisvės gynėjų dienai paminėti. Šioje salėje buvo priimti svarbiausi Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valstybės teisės aktai – 1990 m. kovo 11-ąją buvo atkurta Lietuvos valstybės nepriklausomybė. 1991 m. sausį iš šios salės skambėjo kreipimaisi į Lietuvos žmones kviečiant juos ginti Lietuvos valstybės nepriklausomybę ir į pasaulio tautas kviečiant jas palaikyti Lietuvos Respublikos nepriklausomybės siekį ir greičiau ją sugrąžinti į tarptautinių bendrijų šeimą – pripažįstant Lietuvos valstybę de jure. 1991 m. sausio 8–16 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba dirbo be pertraukų – kiekvieną dieną vykdavo po du posėdžius, rytinis ir vakarinis, neretai užsitęsdavę iki vėlyvos nakties. Tomis, Lietuvos valstybei dramatiškomis dienomis, parlamento posėdžiai buvo tiesiogiai transliuojami Lietuvos radijo bangomis ir į Nepriklausomybės aikštę, kurioje prie laužų paromis budėjo žmonės, susirinkę iš visos Lietuvos saugoti parlamento – paskutiniojo Nepriklausomybės simbolio. Prie parlamento budėjusių žmonių žinutė buvo aiški – mes juos išrinkome, mes juos ir apginsime. 1991 m. sausio 13-osios naktį dalis Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatų dirbo ir budėjo parlamento rūmuose, dalis atskubėjo į parlamentą, po vidurnakčio išgirdę apie Vilniaus televizijos bokšto ir Lietuvos radijo ir televizijos komiteto puolimą. 1991 m. sausio 13-osios naktį, 1 val. 53 min. žurnalistė Eglė Bučelytė tiesioginiame televizijos eteryje pranešė apie Televizijos pastato puolimą ir perdavė kvietimą Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatams kaip galima greičiau atvykti į parlamentą. Paryčiais, apie 4 val., susirinkus 82 deputatams, prasidėjo Aukščiausiosios Tarybos posėdis. Parlamento nariai vieningai balsavo už tą naktį priimtus sprendimus. Naktį, baiminantis dujų atakos, deputatams buvo išdalytos dujokaukės. Salėje jie posėdžiavo apsirengę paltus, nes parlamento gynėjai, ruošdamiesi atremti sovietų puolimą, į butelius pilstė benziną – gamino vadinamuosius Molotovo kokteilius. Parlamento rūmai buvo pilni benzino garų, buvo atidaryti langai, sukeltas skersvėjis rūmams vedinti. Nors Aukščiausiojoje Taryboje tvyrojo parlamento gynėjų bruzdesys, parlamento darbas vyko kaip įprasta, tik posėdžių salėje tvyrojo didesnė įtempta nei įprastai.  Per ateinančias dienas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos posėdžiuose kalbėjo daug svečių: moldavų, gruzinų, Nižnij Novgorodo rinktų Rusijos parlamento deputatų, Baltarusijos Aukščiausiosios Tarybos opozicijos narių ir kitų atstovų. Daugumos kreipimųsi esmė buvo ta pati: paremtas Lietuvos laisvės siekis, o tai, kas vyksta Lietuvoje, buvo palyginta su galimos naujos diktatūros pradžia ir tai turėjo būti sustabdyta. Istorinė Kovo 11-osios Akto salė simbolizuoja Lietuvos parlamentarų apsisprendimą ir ryžtą nepasiduoti.

Tomis sausio dienomis ir naktimis Lietuvos parlamentas gynėsi pats ir vadovavo Lietuvos gynybai. 1991 m. sausio 8–16 d. buvo priimtas 41 teisės aktas: 6 įstatymai, 25 nutarimai, 4 kreipimaisi, 5 pareiškimai, 1 paaiškinimas dėl Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo ir Sovietų Sąjungos kariuomenės veiksmų Lietuvos Respublikoje, dėl kainų reformos, dėl Ministrų kabineto formavimo ir Vyriausybės emigracijoje sudarymo, dėl šalies politinės padėties ir Lietuvos Respublikos gynybos, dėl gedulo dienų paskelbimo, dėl Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės gynimo fondo įsteigimo, dėl Vyčio kryžiaus ordino atkūrimo ir apdovanojimų, dėl kompensacijų ir socialinių garantijų nukentėjusiems nuo 1991 m. sausio 11–13 d. ir po to vykdytos Sovietų Sąjungos agresijos, dėl plebiscito – Lietuvos Respublikos gyventojų visuotinės apklausos. Nepaisant nerimo, deputatai vieningai svarstė ir vieningai priėmė parlamento nutarimus. Parlamento darbas nuo ankstesnių dienų skyrėsi tik tuo, kad visas dėmesys buvo skirtas politinei padėčiai aptarti, įvairių politinių pareiškimų redagavimui. Įstatymų projektai, kurių taip reikėjo, buvo atidėti ramesniems laikams. Pirmenybė teikta tik tam, kas buvo svarbiausia.

1991 m. sausio 13-ąją Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinosios gynybos vadovybės sudarymo“ ir „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės emigracijoje“. Parlamentas įgaliojo Lietuvos užsienio reikalų ministrą Algirdą Saudargą, tuo metu buvusį Lenkijoje, prireikus sudaryti egzilinę vyriausybę. Sovietų kariuomenei nepavyko izoliuoti informacijos sklaidos. Pasaulis greitai sužinojo apie tragiškus įvykius Vilniuje. Į parlamentą ėmė plūsti palaikymo telegramos ir laiškai iš viso pasaulio. Dėl agresijos Lietuvoje Norvegijos Vyriausybė kreipėsi į Jungtinių Tautų Organizaciją, prašydama skubiai sušaukti Saugumo tarybą padėčiai Lietuvoje apsvarstyti. 1991 m. sausio 16-ąją, žuvusių Laisvės gynėjų laidotuvių dieną, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė svarbų nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų apklausos“. Lietuvos Respublikos piliečiai dar kartą išreiškė savo valią – 1991 m. vasario 9 d. vykusioje visuotinėje apklausoje-plebiscite pritardami rengiamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos teiginiui: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“. Taip, po kruvinųjų 1991 m. sausio 13-osios įvykių, Lietuva dar kartą patvirtino savarankiško valstybingumo kelią, o pasaulio valstybių bendrijai dar kartą parodė, kad Tauta jau 1990 m. kovo 11 d. pasirinko Lietuvos Nepriklausomybę. Minint pirmąsias Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo metines – 1991 m. kovo 11 d., Kovo 11-osios Akto salėje buvo pagerbtas vos prieš du mėnesius žuvusių Laisvės gynėjų atminimas. Žuvusiems Laisvės gynėjams skirtus valstybės apdovanojimus – Vyčio kryžiaus ordinus atsiėmė jų artimieji.

Kovo 11-osios Akto salėje esanti tribūna taip pat mena ne vieną svarbų žodį ir kreipimąsi. Iš šios tribūnos yra kalbėję ne tik Lietuvos Respublikos parlamentarai, iškilmingų posėdžių metu kalbas sakę Respublikos Prezidentai, Ministrai Pirmininkai, iš šios tribūnos į Lietuvos Respublikos piliečius 1991–1992 m. kreipėsi užsienio svečiai, parėmę Lietuvos nepriklausomybės siekį ir atidavę pagarbą Lietuvos laisvės gynėjams: Norvegijos Karalystės, Islandijos Respublikos, Prancūzijos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Estijos Respublikos, Latvijos Respublikos, Armėnijos Respublikos ir kitų valstybių atstovai. Vėlesniais metais kalbėjusiųjų geografija išsiplėtė dar labiau.

 

 

Parlamento gynybinės barikados buvo tapusios saviraiškos vieta

Per ypač trumpą laiką parlamentą apjuosusi barikadų siena atliko ne tik gynybinę funkciją, bet tapo protesto prieš brutalią Sovietų Sąjungos karinę jėgą simboliu. Labiausiai žinomą Nepriklausomybės aikštės barikadų įrašą – „LIETUVOS ŠIRDIS“ ant barikados Gedimino prospekto ir Nepriklausomybės aikštės prieigose užrašė Trakų sąjūdietis Romualdas Lankas. Netrukus toks pat įrašas atsirado ir ant pietrytinių parlamento barikadų bloko. Pačios barikados tapo žmonių saviraiškos vieta: plakatai, nuotraukos, piešiniai, užrašai, eilėraščiai tapo būdu reikšti protestą prieš karinę Sovietų Sąjungos agresiją. Ant barikadų armatūros virbų buvo užmauta ypač daug dokumentų: sovietinių garbės raštų, sovietinių pasų, karinių bilietų. Ant medinio stulpo buvo sukalti sovietiniai medaliai ir kiti pasižymėjimo ženklai. Pačios gelžbetoninės barikados buvo dekoruotos protesto šūkiais, šmaikščiais posakiais, aštriais palyginimais, netgi grubiais išsireiškimais – ano meto grafičiais. Netrukus ant barikadų atsirado vaikų piešiniai, kuriuose dažniausiai buvo piešiamas Televizijos bokštas, Vilniaus katedra, Gedimino pilies bokštas ir kryžiai, simbolizavę Laisvės gynėjų žūtį. Anuomet rečiau buvo piešiami tankai ir šaudantys kareiviai.

1991 m. sausio 19 d., praėjus vos trims dienoms po atsisveikinimo su žuvusiais Laisvės gynėjais, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas priėmė sprendimą išsaugoti ateičiai piešinius ir šūkius, liudijusius apie Lietuvos Nepriklausomybės gynimą, o po keleto dienų priėmė nutarimą, kuriuo įpareigojo Spaudos departamentą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės parengti ir išleisti lietuvių, rusų ir anglų kalbomis fotoalbumus, medžiagą stendams ir kitus leidinius apie 1991 m. sausio–vasario mėnesių įvykius Lietuvoje, kuriais būtų supažindinama Lietuvos visuomenė, lietuvių išeivija, Sovietų Sąjungos ir Vakarų pasaulio gyventojai apie Lietuvos nepriklausomybės gynimą ir okupacinės kariuomenės žiaurumą. 1991-aisiais buvo išleista knyga „Lietuva. 1991.01.13: dokumentai, liudijimai, atgarsiai“.

 

 

Sausio 13-osios memorialas – išsaugotas parlamento gynybos barikadų fragmentas

1992 metais aplink Lietuvos Respublikos Seimą – Nepriklausomybės aikštėje, A. Goštauto g., A. Tumėno g., Gynėjų g., prie senojo Žvėryno tilto – buvo pastatyta 12 keturkampių granito stulpelių. Ant kiekvieno iš jų buvo pritvirtinta po 4 metalines lenteles su memorialiniu užrašu: „Čia 1991–1992 metais stovėjo gynybinė barikada“. Šie atminimo ženklai buvo išlieti tuometiniame Dailės kombinate. Dalis 1991–1992 metais parlamentą juosusių barikadų blokų buvo išsaugoti kaip Sausio 13-osios memorialas. Tai bene vienintelis pasaulyje tokio tipo paminklas, skirtas parlamento ir valstybės nepriklausomybės gynimo įprasminimui. 1993 m. sausio 13 d. prie Lietuvos Respublikos Seimo rūmų buvo pašventinta memorialinė kompozicija, vėliau išaugusi į Sausio 13-osios memorialą. Ties vakariniu Seimo rūmų fasadu įrengtą kompoziciją sudarė išsaugoti parlamentą juosusių gynybinių barikadų blokai ir 1991 metais Nepriklausomybės aikštėje, priešais parlamentą, žmonių pastatyti mediniai kryžiai. Šventinimo ceremonija vyko pasibaigus iškilmingam Lietuvos Respublikos Seimo posėdžiui, skirtam antrosioms Laisvės gynėjų dienos metinėms pažymėti. Kompozicijos autorius – architektas Algimantas Nasvytis, suprojektavęs ir Lietuvos Respublikos Seimo rūmus. Kompoziciją pašventino monsinjoras vyskupas Juozas Tunaitis, Vilniaus arkivyskupo augziliaras ir generalvikaras. Pašventinimo ceremonijos metu architektas Algimantas Nasvytis pabrėžė: „Blokai su užrašais, kryžiai, šis autentiškas nepriklausomybės gynimo pėdsakas brangus ir šventas mums, nepriklausomybės gynėjams, išliks kaip ženklas tiems, kurie čia bus ateityje – stiprus, nepajudinamas, rūstus“. Ši memorialinė kompozicija buvo tapusi užsienio valstybių delegacijų apsilankymo ir pagarbos pareiškimo Lietuvos valstybės gynėjams vieta.

Artėjant dešimtosioms Laisvės gynėjų dienos metinėms, buvo nuspręsta apsaugoti šią memorialinę kompoziciją, įrengiant Sausio 13-osios memorialą. 2000 m. liepos 11 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu „Dėl Sausio 13-osios memorialo prie Lietuvos Respublikos Seimo rūmų“ buvo pasiūlyta surengti viešą konkursą memorialo projektui parengti. Seimo nutarime buvo pabrėžtas siekis įamžinti Sausio 13-osios įvykių atminimą ir įprasminti Laisvės gynėjų auką Lietuvai. Buvo siekiama išsaugoti gynybinių įtvirtinimų fragmentus ir juos papildyti Švč. Mergelės Marijos koplyčia, taip pagerbiant geros valios žmonių maldas, kai 1991 m. buvo meldžiamasi prie laikinojo altoriaus, iškilusio prie parlamento rūmų. Viešą konkursą laimėjo ir Sausio 13-osios memorialo projektą sukūrė UAB „Vilniaus architektūros studija“ (projekto vadovas – Kęstutis Kisielius; autoriai Kęstutis Kisielius ir Jurgis Dagelis; konstruktoriai Alfonsas Vaškevičius ir Laimonas Stikleris). Projektas buvo įgyvendinamas 2006–2007 metais.

Sausio 13-osios memorialas prie Lietuvos Respublikos Seimo rūmų buvo atidarytas 2008 m. sausio 12 d., 17-ųjų Laisvės gynėjų dienos metinių išvakarėse. Memorialą atvėrė Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas Viktoras Muntianas. Ceremonijoje dalyvavo ir sveikinimo žodį tarė Latvijos Respublikos Saeimos Pirmininkas Gundaras Daudzė. Latvija taip pat 1991 m. sausį patyrė Sovietų Sąjungos karinę agresiją, sostinėje Rygoje taip pat buvo pastatytos gynybinės barikados. Nuo 1991-ųjų sausio prie Lietuvos Respublikos Seimo rūmų išlikusios gynybinės barikados buvo uždengtos stiklo gaubtu, čia buvo įrengta ir ekspozicinė patalpa, skirta parodoms, filmams rodyti, susitikimams rengti, užsienio delegacijų ekskursijoms supažindinti. Memoriale yra atskirai įrengta Švč. Mergelės Marijos koplyčia, kurios altoriaus fone yra eksponuojami autentiški per 1991 m. sausio įvykius žmonių sunešti daiktai – mediniai kryžiai, koplytstulpis, kuriame stovi 1991 metais mokytojos lituanistės atnešta Švč. Mergelės Marijos statula, anuomet tapusi laikinojo altoriaus sudedamąja dalimi, taip pat 1991 metais žuvusių Laisvės gynėjų nuotraukos, piešiniai, užrašai, ano meto gynybinių įtvirtinimų detalės. Mediniai kryžiai ir koplytstulpis su istorine Šv. Mergelės Marijos statula buvo apgaubti erdvine stiklo konstrukcija. Patį memorialą sudaro minimalistinėmis architektūros priemonėmis sukurtas lakoniškas ir trapus tūris, dengiantis autentiškus objektus.

 

 

Barikadų apjuostas parlamentas, o vėliau – Sausio 13-osios memorialas tapo užsienio delegacijų apsilankymo vieta

Nuo pat barikadų atsiradimo pradžios 1991 m. sausio mėnesį jos tapo ne tik Lietuvos nepriklausomybės gynybos dalimi, bet ir reikšmingu už nepriklausomybę kovojančios ir tarptautinio pripažinimo siekiančios valstybės argumentu ir kultūrinės diplomatijos elementu. Bene pirmieji istorines Lietuvos parlamento barikadas apžiūrėjo ir prie jų įsiamžino JAV Kongreso delegacijos nariai, 1991 m. vasario 13 d. atvykę į Vilnių. JAV Kongreso nariai taip pat buvo įamžinti ir prie parlamento rūmų vidaus barikadų – smėlio maišais dengiamo įėjimo į Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko Vytauto Landsbergio kabinetą. Vėlesniais 1991 m. mėnesiais prie Lietuvos parlamento barikadų lankėsi Vakarų demokratinio pasaulio valstybių delegacijų nariai, parlamentarai ir parlamentų vadovai, užsienio reikalų ministrai, prezidentai, tarptautinių organizacijų vadovai, dvasiniai lyderiai, Europos karališkųjų šeimų atstovai. 

2008 m. atvėrus Sausio 13-osios memorialą, jį lankė Lietuvos Respublikos Seimo rūmuose viešėję užsienio valstybių vadovai, parlamentų pirmininkai ir prezidentai. Per pastaruosius penkerius metus Sausio 13-osios memorialą aplankė ir Lietuvos laisvės gynėjų atminimą pagerbė: 2015 m. spalio 7 d. – Švedijos karalius Karlas XVI Gustavas ir karalienė Silvija, 2016 m. gegužės 9 d. – Vatikano Valstybės sekretorius kardinolas Pietro Parolin, 2016 m. gruodžio 29 d. – JAV Kongreso delegacija, vadovaujama senatoriaus respublikono Džono Makeino, 2018 m. birželio 14 d. – Rumunijos Ministrė Pirmininkė Viorika Dančila, 2018 m. birželio 19 d. – Airijos Prezidentas Michaelas D. Higginsas, 2019 m. birželio 3 d. – Korėjos Respublikos Nacionalinės Asamblėjos Pirmininkas Moonas Hee-sangas, 2019 m. rugpjūčio 19 d. – Indijos Respublikos viceprezidentas Shri M. Venkaiah Naidas, 2019 m. rugsėjo 4 d. – Švedijos Karalystės Riksdago Pirmininkas Andreas Norlén, 2019 m. lapkričio 4 d. – Norvegijos Karalystės Ministrė Pirmininkė Erna Solberg, 2020 m. kovo 9 d. – Juodkalnijos Prezidentas Milas Džiukanovičius.

 

 

Laisvės gynėjų atminimą mena memorialinės lentos

Lietuvos Respublikos Seimo rūmuose yra atminimo lentos, skirtos Laisvės gynėjų aukai ir pasiaukojimui pagerbti. Seimo I rūmų vestibiulyje yra išsaugotas įdaužto lango fragmentas, menantis apie 1991 m. sausio 8 d. vykusį parlamento rūmų šturmą. Pagrindinė Seimo I rūmų erdvė yra pavadinta Lietuvos Laisvės gynėjų galerija, taip pat menanti sausio 8 dienos parlamento šturmą ir 1991 m. sausio 11 d. čia vykusią pirmąją parlamento gynėjų – karių savanorių priesaiką.
2011 metais minint 20-ąsias Laisvės gynėjų dienos metines, buvo atidengtos dvi atminimo lentos. 2011 m. sausio 13 d. susitikimo su 1991 m. žuvusiųjų Laisvės gynėjų artimaisiais metu Jono Pauliaus II auloje Seime buvo atidengta atminimo lenta žuvusiems Laisvės gynėjams atminti. Maldos žodį tarė Vilniaus arkivyskupijos vyskupas augziliaras Arūnas Poniškaitis, atminimo lentą atidengė ir žodį tarė Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė Irena Degutienė.

2011 m. sausio 16 d. ant Lietuvos Respublikos Seimo I rūmų sienos buvo atidengta atminimo lenta, skirta Lietuvos valstybės gynėjams pagerbti. Užrašas jame skelbia: „1991 Sausio 13. LIETUVOS VALSTYBĖS GYNĖJAMS. Amžinam gyvenimui ant Lietuvos patekėjo jos laisvės gynėjų širdys. Nemirtingumą ir šlovę Jiems suteikia Tėvynė“. Tai poeto Justino Marcinkevičiaus citata iš jo kalbos, pasakytos 1991 m. sausio 16 d. gedulingame mitinge Katedros aikštėje, atsisveikinant su žuvusiais Laisvės gynėjais. Atminimo lentos tekstą patvirtino Seimo Pirmininkės Irenos Degutienės vadovaujama Lietuvos valstybės atkūrimo istorijos tyrimo ir atmintinų datų paminėjimo komisija. Renginyje dalyvavo Seimo valdybos nariai, Vilniaus arkivyskupas metropolitas, kardinolas Audrys Juozas Bačkis, Lietuvos stačiatikių (ortodoksų) bažnyčios arkivyskupas Inokentijus, Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis, Laisvės gynėjai, Nepriklausomybės Akto signatarai, krašto apsaugos savanoriai kariai, Lietuvos šaulių sąjungos jaunieji šauliai, Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai. Laisvės gynėjams pagerbti suliepsnojo Atminties laužas. Bendra liturgine malda buvo pagerbtas žuvusiųjų už Lietuvos Laisvę atminimas. Atminimo lentą atidengė Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė Irena Degutienė ir Seimo Pirmininko pavaduotojas Česlovas Vytautas Stankevičius, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, 1990–1992 m. ėjęs Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduoto pareigas.

2016 m. sausio 12 d., minint 25-ąsias Laisvės gynėjų dienos metines, Seimo I rūmų Lietuvos Laisvės gynėjų galerijoje buvo atidengta atminimo lenta, menanti 1991 m. sausio 11 d. pirmąją Lietuvos parlamento gynėjų – karių savanorių priesaiką Lietuvai. Tą dieną prisiekė 831 karys, o sausio 12 d. dar 371 rūmų gynėjas. Atminimo lentelė skirta visiems Lietuvos kariams savanoriams, Lietuvai prisiekusiems 1991 m. sausio 11 – rugpjūčio 21 dienomis. Priesaikos tekstas skelbia: „Aš, (vardas, pavardė), jums liudijant prisiekiu negailėdamas savo jėgų ir gyvybės ginti Lietuvos valstybę ir jos Nepriklausomybę, prisiekiu sąžiningai vykdyti Lietuvos valstybės įstatymus ir savo viršininkų įsakymus, prisiekiu šventai saugoti visas patikėtas man paslaptis, Lietuvos priešams jokių žinių neteikti ir visada dirbti Lietuvos Tėvynės labui. Tepadeda man Dievas.“ 

 

 

Parlamento gynimą mena ir Seimo rūmų kieme esantis artezinis šulinys

1991 m. sausio mėnesį organizuojant Lietuvos parlamento gynybą, buvo susirūpinta autonominės vandens tiekimo sistemos įrengimu parlamento rūmuose. Buvo kreiptasi į tuometės Vilniaus hidrogeologijos ekspedicijos vyriausiąjį inžinierių Joną Algirdą Misiūną. Jam prižiūrint Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmų vidiniame kieme per kelias 1991 metų sausio mėnesio dienas buvo išgręžtas ir įrengtas 30 metrų gylio artezinis geriamojo vandens gręžinys, jame buvo sumontuotas giluminis siurblys ir automatinė jo valdymo sistema.

Šis 1991 m. sausio 20 d. įrengtas artezinis gręžinys yra legalus ir yra įregistruotas Lietuvos geologijos tarnybos Žemės gelmių registre pavadinimu „Laisvė“. 2016 m. balandžio 28 d. minint Geologų dieną, Lietuvos Respublikos Seimo rūmų vidiniame kieme įvyko artezinio gręžinio „Laisvė“ dangčio pakeitimo ceremonija. Senasis gręžinio dangtis buvo pakeistas nauju, išlietu iš bronzos. Ant jo išspausti žodžiai: „Vandens gręžinys „Laisvė“ Nr. 27075. 1991 m. sausis. Lietuvos geologai Parlamento gynėjams“.

 

 

Atminimo ženklas „Laisvės liepsna“

Lietuvos Respublikos Seimas ir Seimo kanceliarija jau 10 metų Laisvės gynėjų dienos atminimo ženklu naudoja dailininko Giedriaus Reimerio sukurtą ženklą „Laisvės liepsna“. Dar 2011 m. jį patvirtino Lietuvos valstybės atkūrimo istorijos tyrimo ir atmintinų datų paminėjimo komisija. Ženklas sukurtas pratęsiant Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio ženklo, kurio autorius taip pat yra Giedrius Reimeris, simbolikos vaizdavimą. Jame pavaizduota liepsna apšviečia Lietuvos istorinį nacionalinį ir Lietuvos kovų simbolį – Gediminaičių stulpus. Pasak ženklo autoriaus Giedriaus Reimerio, „Ši liepsna – tai ne tik laužai prie Seimo ar atminimo žvakelių šviesa. Tai pirmiausia šventa laisvės ugnis, kuri per amžius dega laisvės gynėjų širdyse, kad būtų apginta Tėvynė.“ Ženklo apačioje, tamsiai raudonos, beveik juodos nakties tamsumas prašalina saulės nušviestas rytas. Tai simbolizuoja Sausio 13-osios įvykių dramatizmą ir aukas, bet tuo pačiu ir pergalę viename svarbiausių ir fenomenaliausių XX amžiaus Lietuvos mūšių, kai  žmonės plikomis rankomis, neiššovę nė vieno šūvio, nugalėjo tuos, kurie buvo ginkluoti tankais ir automatais. Ženklo apačioje užrašas – „LAISVĖS LIEPSNA“ ir data 1991–2021. 2021 metais atminimo ženklas „Laisvės liepsna“ taip pat naudojamas su nauja įrašo adaptacija – „Apgintai Laisvei – 30“.

 

 

Šaltiniai ir literatūra:

Andrašienė, Alytė. Donorai, neskubėkite!, Lietuvos aidas, 1991, sausio 16, Nr. 10, p. 2.

Bruzgelevičius, Kęstutis. Prognozuoti neįmanoma, Tiesa, 1991, sausio 16, Nr. 9, p. 2.

Freden, Lars Peter. Baltijos šalių išsivadavimas ir Švedijos diplomatija 1989–1991 metais, Vilnius, 2010, p. 197–216.

Ganusauskas, Edmundas. Gyvoji barikada. 1991 01 13, Vilnius, 2010.

Gečas, Jonas. Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynyba 1991 m. sausio–rugpjūčio mėnesiais, Parlamento barikados, Vilnius, 2019, p. 114.

Gurevičius, Ainis, „Į namus jau nebeskambinu“, Lietuvos rytas (vakarinė laida), 1991, sausio 18, Nr. 9, p. 4.

Informaciją apie užsienio delegacijų apsilankymus Seimo Sausio 13-osios memoriale pateikė Seimo kanceliarijos Protokolo skyriaus vyriausiasis specialistas Benjaminas Petraitis.

Ivanauskaitė, Jurga. Naktis Lietuvos širdyje, Atgimimas, 1991, sausio 23, Nr. 5, p. 2.

Kontrimaitė, Marytė. Atlaikę baimę, Dienovidis, 1991, sausio 11–18 d., Nr. 2, p. 4.

Landsbergis, Vytautas. Lūžis prie Baltijos. Politinė autobiografija, Vilnius: Vaga, 1997.

Lietuva. 1991.01.13: dokumentai, liudijimai, atgarsiai, Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1991.

Lietuvių radijo tarnyba Vatikane, Popiežiaus žodis vidudienio maldos proga (sekmadienis, sausio 13 d., 12 val.), Mažoji Lietuva, 1991, sausio 16, Nr. 2, p. 4–5.

Lietuvoje paminėta Sausio 13-oji, Draugas, 1993, sausio 15, p. 1.

Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimas „Dėl Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1991 m. sausio 19 d. nutarimo Nr. I-965 papildymo“, 1991 m. sausio 19 d. Nr. I-1076, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.40B46E00C0D3

Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimas „Dėl piešinių ir šūkių, liudijančių apie Lietuvos Nepriklausomybės gynimą“, 1991 m. sausio 19 d. Nr. I-965, Teisės aktų registras,  https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.5C6DCCB6ECB5

Lietuvos kardinolas ir vyskupai. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui profesoriui Vytautui Landsbergiui, Lietuvos aidas, 1991, sausio 12, Nr. 8, p. 2.

Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas „Dėl Sausio 13-osios memorialo prie Lietuvos Respublikos Seimo rūmų“, 2000 m. liepos 11 d., Nr. VIII-1826, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.4B0EABB79BE2 

Liutkevičienė, Inga. Bibliotekoje – ligoninė, Lietuvos rytas, 1991, sausio 17, Nr. 18, p. 4.

Maldeikienė, Aušra, Viso pasaulio darnos nepateisina vieno vaiko ašaros, Lietuvos rytas (vakarinė laida), 1991, sausio 17, Nr. 18, p. 1, 3.

Nenuilstantis karys – kapitonas Andrius Eiva, https://www.bernardinai.lt/2011-03-18-nenuilstantis-karys-kapitonas-andrius-eiva/ (žr. 2020-12-18)

Pocius, Arvydas. Savanoriai parlamento gynyboje, Konferencijos „Parlamento gynyba 1991 metais“ stenograma, Vilnius, 2010 m. sausio 12 d.

Rėklaitė, Julija. Sausio 13-osios memorialas prie LR Seimo, http://archmap.lt/lt/objektai/sausio-13-osios-memorialas-prie-lr-seimo/ (žr. 2020-12-15)

Repšienė, Danguolė. Mes – kraujo broliai, Tiesa, 1991, sausio 15, Nr. 8, p. 2.

Šaknys, Bernardas. Laužai Nepriklausomybės aikštėje, Tiesa, 1991, sausio 16, Nr. 9, p. 2.

 

Parengė 
Vilma Akmenytė-Ruzgienė ir Žydrūnas Mačiukas
Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius