Seimo kanceliarijos (aut. O. Posaškova) nuotr.

Lietuvos ir Europos Bendrijos santykių pradžia

1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai priėmus Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“, Europos Parlamento politinės grupės užmezgė santykius su Lietuvos parlamentu ir jo frakcijomis. 1990 m. rugsėjo mėn. Lietuvoje pirmą kartą apsilankė Europos Parlamento narių delegacija. Po tragiškų 1991 m. sausio įvykių, Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, kuria pasmerkė SSRS kariuomenės agresiją Baltijos valstybėse. Europos Bendrijos Taryba, Europos Parlamentui reikalaujant, įšaldė ekonominę pagalbą Sovietų Sąjungai. 1991 m. rugpjūčio 27 d., iškart po pučo Maskvoje žlugimo, Europos Bendrija oficialiai pripažino Lietuvos Respubliką.

Atsivėrė oficialaus tarpparlamentinio bendradarbiavimo galimybės tarp Lietuvos ir Europos Bendrijos. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1992 m. vasario 6 d. nutarimu patvirtino Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įvairių frakcijų deputatus atstovais Europos Parlamente, iš kurių balandžio 14 d. nutarimu buvo sudaryta oficiali delegacija ryšiams su Europos Parlamentu.

Lietuvos siekis – narystė Europos Sąjungoje

1993 m. birželio 21–22 d. Europos Vadovų Tarybos posėdyje Kopenhagoje (pirmininkaujant Danijai) buvo nuspręsta, kad Europos (asociacijos) sutartis pasirašiusios Vidurio ir Rytų Europos valstybės ateityje galės tapti Europos Sąjungos (ES) valstybėmis narėmis, taip pat buvo suformuluoti vadinamieji Kopenhagos kriterijai, kuriuos turės atitikti narystės Europos Sąjungoje siekiančios šalys. Todėl Lietuvai reikėjo, kaip galima greičiau, pasirašyti Asociacijos sutartį su ES.

1995 m. birželio 12 d. buvo pasirašyta Europos (asociacijos) sutartis, kuria buvo pripažintas Lietuvos siekis tapti Europos Sąjungos nare. Sutartis sudarė sąlygas Lietuvai dalyvauti pasirengimo stojimui į Europos Sąjungą procese drauge su kitomis Vidurio ir Rytų Europos šalimis. Be to, ši sutartis suteikė galimybes teikti oficialią Lietuvos paraišką dėl narystės Europos Sąjungoje. 1995 m. gruodžio 7 d. Seimas priėmė pareiškimą „Dėl Lietuvos Respublikos paraiškos tapti Europos Sąjungos nare“. Kitą dieną Lietuvos Respublikos Vyriausybė įteikė oficialią paraišką dėl narystės Europos Sąjungoje.

Pasirengimo narystei Europos Sąjungoje „namų darbai“

Paraiškos įteikimas paženklino naują Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą etapą. Prasidėjo darbas, siekiant Lietuvai kaip galima greičiau ir kartu su kitomis šalimis kandidatėmis pasirengti narystei ir pradėti konkrečias derybas dėl narystės Europos Sąjungoje. Tačiau siekiant greičiau pradėti derybas, Seimas turėjo atlikti sudėtingus integracijos „namų darbus“. Pirmiausia – ratifikuoti Europos (asociacijos) sutartį, kurią Europos Parlamentas ratifikavo 1995 m. lapkričio mėn. Tam reikėjo įvykdyti Seimo 1995 m. gegužės 4 d. pareiškime „Dėl rengiamos Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos asociacijos sutarties“ prisiimtus įsipareigojimus suderinti Lietuvos Respublikos įstatymus su Europos (asociacijos) sutarties nuostatomis dėl žemės pardavimo užsieniečiams, o tai galima buvo padaryti tik pakeitus Lietuvos Respublikos Konstituciją. Atlikęs šiuos „namų darbus“, Seimas 1996 m. birželio 20 d. ratifikavo Europos (asociacijos) sutartį tarp Lietuvos Respublikos ir Europos Bendrijų bei jų valstybių narių (įsigaliojo 1998 m. vasario 1 d.).

Asociacijos sutartis atvėrė Lietuvai galimybes dalyvauti visapusiškame struktūriniame dialoge su Europos Sąjunga, padėjusiame perprasti Europos Sąjungos veikimo mechanizmą ir pasirengti dalyvauti jame. Parlamentiniu lygiu toks dialogas reiškė kokybiškai naujus santykius tarp Seimo ir Europos Parlamento, kuriems plėtoti buvo sukurta nauja bendradarbiavimo forma – Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos jungtinis parlamentinis komitetas, suvaidinęs svarbų vaidmenį tolesnėje Lietuvos integracijoje į Europos Sąjungą.

Lietuvai, kaip ir kitoms kandidatėms į Europos Sąjungą, įteikus oficialias paraiškas, dar nebuvo žinoma, kada galėtų prasidėti oficialios derybos dėl narystės. Tuo klausimu pačioje Europos Sąjungoje nebuvo vieningos nuomonės, o šalys kandidatės, tarp jų ir Lietuva, nuolat reikalavo nustatyti derybų pradžios datą. 1995 m. gruodžio mėn. Madride (Ispanija) Europos Vadovų Taryba nusprendė surengti tarpvyriausybinę konferenciją ir įpareigojo Europos Komisiją pasibaigus konferencijai pateikti kandidačių pasirengimo narystei ataskaitą. Tarpvyriausybinė konferencija parengė Europos Sąjungos (Mastrichto) sutarties pataisas (1997 m. Amsterdamo sutartį), o Europos Komisija 1997 m. liepos 15 d. pateikė išsamų dokumentą „Darbotvarkė 2000“. Šiame dokumente Europos Komisija pristatė Europos Sąjungos plėtrai būtinų vidaus reformų gaires ir pateikė nuomonę apie kandidačių į Europos Sąjungą paraiškas narystei bei išsamų kiekvienos kandidatės pasirengimo įvertinimą. Deja, Europos Komisija rekomendavo pradėti derybas tik su 5 kandidatėmis (Čekija, Estija, Lenkija, Slovėnija ir Vengrija), tarp kurių Lietuva nepateko.

Siekiant pradėti derybas, Lietuvai reikėjo įgyvendinti daugelį sudėtingų vidaus reformų, tarp kurių ypač pažymėtinos – mirties bausmės panaikinimas, įsipareigojimas uždaryti Ignalinos atominę elektrinę ir Europos Sąjungos piliečių teisės įsigyti žemės nuosavybės teise Lietuvoje užtikrinimas. Negavus Europos Komisijos rekomendacijos pradėti derybas, Lietuvai buvo iškilusi grėsmė atsilikti nuo kitų pirmaujančių kandidačių. Netikėta Europos Komisijos nuomonė paskatino Seimą imtis ryžtingų veiksmų. 1997 m. liepos 1 d. Seime buvo priimtos Statuto pataisos dėl Seimo Europos reikalų komiteto įkūrimo, o 1997 m. rugsėjo 18 d. priimtas nutarimas „Dėl Europos reikalų komiteto sudarymo“ (vietoj Ekonominės reformos ir integracijos komisijos).

Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės normų derinimas

1998 m. kovo 17 d. Seimas priėmė rezoliuciją „Dėl Nacionalinės Acquis priėmimo programos įgyvendinimo“, kuria pritarė Lietuvos Respublikos Vyriausybės siekiui dėl sparčios integracijos į Europos Sąjungą. Faktiškai Nacionalinė Acquis priėmimo programa tapo svarbia prioritetinių Lietuvos vidaus reformų programa. Joje buvo numatyta įgyvendinti daugelio sričių reformas. Palyginti per trumpą laiką Seimas priėmė daug svarbių dokumentų: patvirtino Teisinės sistemos reformos metmenis, priėmė įstatymus, reglamentuojančius teisės ir teisėtvarkos sritis bei kovą su korupcija (teismų, policijos, viešųjų ir privačių interesų derinimo, politinių kampanijų finansavimo, pinigų plovimo prevencijos), taip pat įgyvendinančius reformas bankininkystės, finansinių paslaugų, vertybinių popierių, draudimo, bankroto, konkurencijos, vartotojų teisių, telekomunikacijų, energetikos, turizmo, žemės ūkio, aplinkos apsaugos, viešųjų pirkimų, viešojo administravimo, audito ir kituose sektoriuose.

1998 m. gruodžio 9 d. Konstitucinis Teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 105 straipsnio sankcijoje numatyta mirties bausmė prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Seimas 1998 m. gruodžio 21 d. priėmė Baudžiamojo kodekso pataisą, kuria panaikino mirties bausmę Lietuvoje. Sudėtingų politinių debatų fone Lietuvai teko rengti Nacionalinę energetikos strategiją, kadangi Europos Komisija reikalavo nustatyti jai priimtiną Ignalinos atominės elektrinės reaktorių sustabdymo grafiką (pirmojo – iki 2005 m., antrojo – iki 2009 m.). 1999 m. spalio 5 d. Seimas nutarimu patvirtino Nacionalinę energetikos strategiją ir tuo atvėrė kelią derybų pradžiai. Patvirtindamas Strategiją, Seimas įsipareigojo, kad Lietuva ne vėliau kaip iki 2005 m. sustabdys Ignalinos atominės elektrinės pirmąjį reaktorių, o dėl antrojo reaktoriaus sustabdymo datos bus apsispręsta 2004 m.

Jau po savaitės, 1999 m. spalio 13 d., Europos Komisija pateikė naują reguliarų pranešimą apie kandidačių pažangą, kuriame teigiamai įvertino Lietuvos pasirengimą pradėti derybas dėl narystės, o tų pačių metų gruodžio mėn. Helsinkyje vykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime Lietuva buvo pakviesta pradėti derybas (drauge su kitomis 5 šalimis kandidatėmis – Bulgarija, Latvija, Malta, Rumunija ir Slovakija).

Derybos dėl narystės Europos Sąjungoje

Oficialiai derybos prasidėjo 2000 m. vasario 15 d. Prasidėjus deryboms, Lietuvai iškilo nelengvas uždavinys – pasivyti anksčiau derybas pradėjusias kandidates, kartu su jomis baigti derybas ir drauge įstoti į Europos Sąjungą. Todėl Lietuvai reikėjo spartinti derybas. Tuo tikslu 2001 m. sausio 18 d. visos Seimo frakcijos pasirašė bendrą pareiškimą dėl spartesnės integracijos į Europos Sąjungą.

2001 m., ypač pirmąjį pusmetį, Švedijos pirmininkavimo laikotarpiu Lietuvos derybos su Europos Sąjunga vyko itin sparčiai. Buvo pradėtos derybos dėl visų derybinių skyriių (29 iš 31), išskyrus institucinius ir kitus baigiamuosius klausimus. 2001 m. viduryje Lietuva baigė derybas dėl 18 derybinių skyrių. 2001 m. lapkričio 13 d. paskelbtoje reguliarioje kandidačių pažangos ataskaitoje Europos Komisija pirmą kartą pripažino, kad Lietuva yra pajėgi iki 2002 m. pabaigos baigti derybas, o iki 2004 m. pasirengti narystei Europos Sąjungoje. Tai reiškė, kad Lietuva visais požiūriais pasivijo pirmaujančias kandidates, kurios šias derybas pradėjo beveik 2 metais anksčiau.

2002 m. gruodžio 12–13 d. Europos Vadovų Tarybos susitikime Kopenhagoje (Danijai pirmininkaujant) su visomis valstybėmis kandidatėmis buvo surengtos baigiamosios derybos, kuriose buvo išspręsti finansiniai Europos Sąjungos plėtros klausimai, užbaigtas visas derybų procesas ir paskelbtas principinis sprendimas dėl beprecedenčio masto Europos Sąjungos plėtros.

2003 m. balandžio 16 d. iškilmingoje ceremonijoje Atėnuose (pirmininkaujant Graikijai) buvo pasirašyta Lietuvos ir kitų būsimų naujųjų valstybių narių stojimo į Europos Sąjungą sutartis.

Referendumas dėl Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą

Dar gerokai iki stojimo sutarties pasirašymo, Lietuva tvirtai apsisprendė stojimo į Europos Sąjungą klausimą pateikti visuotiniam Lietuvos Respublikos piliečių referendumui. Todėl netrukus po stojimo sutarties pasirašymo, 2003 m. gegužės 10–11 dienomis Lietuvoje surengtas visuotinis referendumas, kuriame dalyvavo daugiau kaip 63 proc. balso teisę turinčių piliečių, iš kurių daugiau kaip 91 proc. pritarė Lietuvos narystei Europos Sąjungoje.

Lietuva – Europos Sąjungos valstybė narė

2004 m. gegužės 1 d. oficialiai įsigaliojo 2003 m. balandžio 16 d. Atėnuose pasirašyta ir visų sutarties šalių ratifikuota stojimo į ES sutartis. Nuo tos dienos Lietuva, kartu su kitomis 9 Vidurio ir Rytų Europos valstybėmis, oficialiai tapo ES valstybėmis narėmis. Unikali ekonominė ir politinė, šiuo metu jau 28 valstybes nares vienijanti Sąjunga užtikrina taiką, demokratiją ir gerovę didžiajai Europos žemyno daliai. Narystė ES sustiprino Lietuvos saugumą ir padėjo įtvirtinti europietiškas vertybes – demokratiją, teisės viršenybės principą, pagarbą žmogaus teisėms ir asmens laisvėms, stipriai prisidėjo prie Lietuvos ekonomikos modernizavimo, ūkio konkurencingumo, patikimos verslui ir geresnės investicinės aplinkos kūrimo. Buvimas bendroje 500 mln. vartotojų ES vidaus rinkoje yra vienas svarbiausių Lietuvos ekonomikos augimo veiksnių

Ženkli ES finansinė parama padeda modernizuoti Lietuvos infrastruktūrą, didinti Lietuvos ūkio konkurencingumą, plėtoti mokslą ir inovacijas, saugoti kultūros paveldą. ES politinės ir finansinės paramos dėka Lietuvai pavyko gerokai sustiprinti savo energetinį saugumą. Narystė ES sudarė galimybes Lietuvai įstoti į Šengeno erdvę, kurioje įgyvendintas laisvo asmenų judėjimo principas. Nuo 2015 m. sausio 1 d. Lietuvoje įvedus ES bendrą valiutą eurą Lietuva tapo visateise Ekonominės ir pinigų sąjungos nare.

2013 m. antrąjį pusmetį Lietuva pirmą kartą, pirmoji iš Baltijos valstybių, pirmininkavo Europos Sąjungos Tarybai. Pirmininkavimo laikotarpiu Seimas atliko EST pirmininkaujančios valstybės parlamentui tenkančias funkcijas, tai yra organizuoti ES tarpparlamentinį bendradarbiavimą ­– rengti parlamentų komitetų bendrus posėdžius, tarpparlamentines konferencijas, taip pat ir visų ES parlamentų pirmininkų konferenciją, kuri Seime buvo surengta 2014 m. balandžio 6–8 dienomis. Šios funkcijos paprastai įvardijamos pirmininkavimo ES Tarybai parlamentiniu matmeniu.