1791 m. Gegužės 3-iosios Konstitucija – Ketverių metų seimo reformų rezultatas

 

„Trečiosios Gegužės tai polonezas, ponai!
Gaivindamos ausis, džiaugsmu jas girdė stygos,
Jaunimas veržės šokt, ant vietos nenustygo,
O seniams muzika vėl priminė tą datą,
Ir Trečią Gegužės, ir seimą, ir senatą,
Kur šlovino po to per iškilmingą balių
Jau susitaikiusį su liaudimi karalių.“
 

Adomas Mickevičius. Ponas Tadas, arba Paskutinis antpuolis Lietuvoje:
bajorų nuotykiai iš 1811 ir 1812 metų dvylikoje eiliuotų knygų. Vilnius, 1998, p. 328.

 

2021 metais Lietuva ir Lenkija mini Abiejų Tautų Respublikos 1791 m. Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado akto 230-ąsias metines. Atsižvelgdamas į šią sukaktį, 2020 m. gegužės 21 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė nutarimą, kuriuo 2021 metus paskelbė Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado metais. 1791 m. Gegužės 3-iosios Konstitucija buvo pirmoji parlamentiniu būdu priimta rašytinė konstitucija Europoje ir antroji rašytinė konstitucija pasaulyje – iškilus Apšvietos epochos teisės paminklas. Prof. Mečislovas Jučas taip įvertino 1791 m. Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Ketverių metų seimo reformų laikotarpį: „Konstitucija parodė galingą valstybės reformatorių mintį, jų patriotizmą ir pilietinį požiūrį į valstybės likimą. Konstitucija yra ir mūsų protėvių atlikta gili istorinė pamoka, Respublikos simbolis, netgi testamentas ateinančioms kartoms. Lietuva, jos miestai bei miesteliai ir netgi kaimas dar ilgai gyveno Gegužės 3 d. konstitucijos dvasia ir tai parodė savo dažnomis peticijomis caro valdžiai.“

Žemiau skaitykite apie:

• Ketverių metų seimą ir Abiejų Tautų Respublikos reformų laikmetį 1788–1792 m.;
• 1791 m. Gegužės 3-iosios Konstitucijos rengėjus, rėmėjus ir oponentus iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės;
• Valdymo įstatymą – Abiejų Tautų Respublikos Seime priimtą Konstituciją;
• 1791 m. spalio 20 d. Abiejų Tautų Tarpusavio įžado įstatymą;
• Sužinosite, kaip 1791 m. Gegužės 3-iosios Konstituciją pasitiko Lietuva?

 

 

 

Ketverių metų seimas – Abiejų Tautų Respublikos reformų laikmetis 1788–1792 m.

Ketverių metų seimo laikotarpis atnešė pokyčių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir visos Abiejų Tautų Respublikos istorijoje. Patriotų-reformatorių vieningumas, palanki tarptautinė situacija ir į politinį gyvenimą įsiliejusi nauja Apšvietos epochos atmosferoje užaugusi politikų karta lėmė tai, kad 1788 m. tradiciškai savo darbą pradėjęs Abiejų Tautų Respublikos Seimas tapo naujovių skleidimo židiniu. Buvo siekiama reformuoti ant pražūties slenksčio atsidūrusią Respubliką ir taip sukurti stiprią, klestinčią valstybę. Seimo pradėtos reformos palietė atokiausius valstybės kampelius. Čia būtų verta prisiminti ir publicisto, teisininko Pawelo Popielos (1807–1892), dar asmeniškai pažinojusio kai kuriuos Ketverių metų seimo parlamentarus, teiginius, kad „tuo laiku Abiejų Tautų Respublikoje užaugo nauja karta, formavosi naujos vertybės ir pažiūros. Išsilavinimas, Vakarų įtaka, valstybinės tvarkos poreikis – visa tai atvėrė akis prieš pavojų, kuris grėsė Respublikos visuomenei ir demonstravo pažeminimo jausmą, kad sava valstybė yra priklausoma nuo užsienio dvaro ar užsienio pasiuntinio valios. Naujoji karta siekė reformų, jų taip pat siekė ir karalius. Bet valdovas jų siekė derindamas su Maskva, o naujoji karta troško galutinai atsikratyti šio nepalankaus Maskvos jungo.“ Reformų poreikį valstybėje iliustravo ir ši inauguraciniame Ketverių metų seimo posėdyje 1788 m. spalio 6 d.  išsakyta parlamentaro Pranciškaus Antano Kwileckio mintis: „Šiame seime mums daugiau veikti, nei kalbėti reikės. Tai yra antra ir turbūt paskutinė galimybė Tėvynei, kai galime be kliūčių sustiprinti Respublikos jėgas ir šiame seime užverti atvirus visiems svetimiems valstybės vartus“.

Šie XVIII amžiaus paskutinio ketvirčio Respublikos bajorijos politinio aktyvumo ir reformų siekiai istoriografijoje dar yra vadinami „švelniąja“ Abiejų Tautų Respublikos revoliucija, kuri vyko būtent Ketverių metų seimo darbo metais (1788–1792 m.) kaip priešprieša prievartiniams ir kruviniems valstybės gyvenimo pokyčiams. Antra vertus, Ketverių metų seimo darbe taip pat netrūko aštrių diskusijų, kai emocijos pasiekdavo aukščiausią įtampos laipsnį - skelbiant Gegužės 3-iosios Konstituciją Vshovo pasiuntinys Janas Suchorzewskis puolė valdovui po kojomis ir grasinosi nužudyti savo šešiametį sūnų, kad „šiam netektų gyventi tokioje nelaisvėje, kurią atneš naujoji Konstitucija“. To meto politinė tauta: karalius, Respublikos magnatai ir bajorija – konkrečius valstybės raidos kelius matė skirtingai. Pasak Eligijaus Railos, „bajorijos ideologinis susiskaldymas atvedė vienus į Baro ir Targovicos konfederatų stovyklą, kitus į Gegužės 3-iosios Konstitucijos šalininkų ir Tado Kosciuškos bei Jokūbo Jasinskio sukilėlių gretas“.

1788 m. gegužės 22 d. karalius Stanislovas Augustas paskelbė universalą – specialų raštą dėl naujo seimo sušaukimo. Rinkiminiai seimeliai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje rinkosi 1791 m. rugpjūčio 18–21 d. Šių bajorijos susirinkimų metu buvo renkami du pavieto atstovai, kurie tapdavo naujojo seimo nariais, taip pat rinkiminio seimelio metu išrinkti atstovai gaudavo instrukciją, kurioje surašyti pavieto seimelio politiniai reikalavimai dėl mokesčių, dėl kariuomenės didinimo ir jos išlaikymo, kitų valstybei svarbių valdymo klausimų. Parlamentarams įteikiamos instrukcijos dėl darbo seime atspindėjo to meto bajorijos nuotaikas, valstybės reformų sprendimų būdus. Seimelių instrukcijose atsispindėjo bajorijos pritarimas planams didinti Abiejų Tautų Respublikos kariuomenę, tačiau kartu tikėtasi, kad padidinti mokesčiai kariuomenei nebus per sunkūs. Instrukcijose atsispindi ir tam tikrų luominių skirtumų apraiškos – siekiai apmokestinti Bažnyčios institucijas, žydus, svetimšalius ar net užsienio scenos artistus. Greta šių luominio pobūdžio reikalavimų  Vilniaus, Trakų, Starodubo, Riečycos seimelių instrukcijose atsispindėjo rūpestis Lietuvos miestų, ypač sostinės Vilniaus, politinės ir  ekonominės galios sustiprinimu, rūpintasi, kad  Vilniaus miestas gautų teisę savo atstovus siųsti į seimą, kad Abiejų Tautų Respublikos seimai rinktųsi ne Gardine, bet sostinėje Vilniuje.

1788 m. spalio 6 d. Varšuvoje darbą pradėjęs Ketverių metų seimas, dar vadinamas Didžiuoju seimu, yra unikalus Lenkijos ir Lietuvos parlamentarizmo pavyzdys. Jis pasižymėjo keliomis ypatybėmis. Pirma, tai buvo konfederacinis seimas. Ketverių metų seimo konfederacijos aktas paskelbtas antrąją Seimo darbo dieną, spalio 7 d., prie konfederacijos prisijungė ir senatoriai, ir Atstovų rūmų pasiuntiniai. Tai nebuvo to laikotarpio parlamentinės praktikos naujovė, bet tradicinis sprendimas siekiant pasiekti seimui reikalingų sprendimų. Konfederacinio seimo darbo metu galiojo sutarimas, kad nutarimai priimami balsų dauguma, seimo darbas negalėjo būti nutraukiamas, jame negaliojo liberum veto teisė. Ketverių metų seimui vadovavo du seimo maršalai: Lenkijos Karūnos konfederacijos maršalu buvo išrinktas Sandomiero pasiuntinys Stanislovas Malachowskis, o Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės konfederacijos maršalu tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės artilerijos generolas, Lietuvos Brastos pavieto pasiuntinys Kazimieras Nestoras Sapiega.

Antra, Ketverių metų seimas, arba Didysis seimas, šį vardą gavo dėl to, kad jo darbo metu sujungtos dviejų seimų kadencijos – 1788–1790 m. ir 1790–1792 m. Pirmosios kadencijos Seimo narių įgaliojimai buvo pratęsti, o seimeliuose išrinkti nauji pasiuntiniai 1790 m. buvo „prijungti“ prie jau esamų Seimo narių. 1788 m. iš 174 išrinktų pasiuntinių tik 62 į Seimą buvo išrinkti pirmą kartą, o po dvejų metų, 1790 m. lapkričio 16–21 d., iš seimeliuose išrinktų 172 pasiuntinių  buvo net 112 naujokų. Taigi, 1790 m. pabaigoje dirbusiame Seime buvo dvigubas parlamentarų skaičius – jį sudarė 155 senatoriai ir 346 Atstovų rūmų pasiuntiniai. Seimo kadencija truko nuo 1788 m. spalio 6 d. iki 1792 m. gegužės 29 d. Tai buvo precedento neturėjęs atvejis Abiejų Tautų Respublikos parlamentarizmo istorijoje.

Anglų istorikas Ričardas Butterwikas pastebėjo ir trečią Ketverių metų seimo ypatybę – darbą visiško politinio suvereniteto sąlygomis. Pasak jo, XVIII a. Abiejų Tautų Respublikos seimai, deja, pasižymėjo tuo, kad užsienio valstybės, pirmiausiai Rusijos imperija, tiesiogiai kišosi į Abiejų Tautų Respublikos vidaus reikalus. Valdant Saksų dinastijos karaliams Augustui II Vetinui ir Augustui III Vetinui, Rusija, neretai remiama ir Prūsijos dvaro, sugebėjo užkirsti kelią bet kokioms pastangoms stiprinti Respublikos kariuomenę, rinkti naujus mokesčius ar ieškoti sąjungininkių tarp Europos valstybių. Nuo 1764 m. valdant Stanislovui Augustui Poniatovskiui, beveik visi Abiejų Tautų Respublikos seimai vyko akylai stebint ir kontroliuojant Rusijos pasiuntiniams. Kaimyninių šalių įtaka skausmingiausiai pasireiškė pirmojo padalijimo metu, kai 1773 m. Varšuvos seimas privalėjo patvirtinti teritorijos praradimus.

Tik devintojo dešimtmečio pabaigoje susidarė palanki tarptautinė padėtis vidinėms Abiejų Tautų Respublikos reformoms įgyvendinti ir suverenitetui atkurti. Rusijos imperijos kariuomenė po ilgų metų buvo išvesta iš Respublikos žemių. Pirmiausia, šią tarptautinę situaciją lėmė 1787–1792 metais vykęs Osmanų (Turkijos) imperijos ir Rusijos imperijos  karas. Į šį karą įsitraukė ir reikšminga vidurio Europos žaidėja – Šventoji Romos imperija. Osmanų imperija siekė susigrąžinti teritorijas, prarastas 1768–1774 metų karo metu. Karo pradžią sukurstė 1787 m. vasarą įvykęs carienės Kotrynos II apsilankymas Kryme. Šios kelionės metu ji susitiko su Austrijos imperatoriumi Juozapu II. Turkijos sultonas Abdulchamidas I tai įvertino kaip 1774 m. sudarytos Kučiuk Kainardžio taikos sutarties sąlygų sulaužymą. Užsitikrinę Prancūzijos, Anglijos ir Prūsijos palaikymą, 1787 m. rugpjūčio 12 d. osmanai pradėjo karo veiksmus. Rusija atsakė karo veiksmais Moldavijoje, užėmė Jasus ir Chotymo tvirtovę. Vėlesniais šio karo metais Rusijos imperijos kariuomenė ir laivynas nugalėjo turkų įgulas Očakovo (1788 m. gruodžio 17 d.) ir Izmailo (1790 m.) tvirtovėse. 1790 m. sausio 31 d. sudaryta Osmanų imperijos sutartis su Prūsijos karalyste, nukreipta prieš Austriją ir Rusiją, eliminavo Austrijos dalyvavimą kare, tačiau mūšio lauke Turkija patyrė nesėkmių. Rusijos admirolas Fiodoras Ušakovas  nugalėjo turkų laivyną mūšiuose prie Fidonisijos (1788 m. liepos 14 d.), prie Tendros (1790 m. rugsėjo 8–9 d.), prie Kerčės sąsiaurio (1790 m. liepos 19 d.), prie Kaliakros 1791 m. rugpjūčio 11 d.). 1792 m. sausio 9 d. jaunasis Turkijos sultonas Selimas III buvo priverstas sudaryti Jasų taikos sutartį.

Antrasis karas vyko Baltijos jūros regione tarp Švedijos karalystės ir Rusijos imperijos 1788 m. birželio 27 d. – 1790 m. rugpjūčio 14 d. Pasinaudojęs Turkijos ir Rusijos karu, Švedijos karalius Gustavas III tikėjosi susigrąžinti po ankstesnių karų su Rusija prarastas teritorijas. Švediją, kaip ir Turkiją, kare prieš Rusiją rėmė Anglija, Nyderlandai ir Prūsija. Karo eigą labiausiai lėmė jūrų mūšiai, vykę Baltijos jūroje prie Svenskundos 1789 m. rugpjūčio 24 d. ir 1790 m. liepos 9 d. Pirmosiose kautynėse nugalėjo Rusijos laivynas, o antrosiose, laikomose vienu didžiausių laivų mūšių Baltijos regione, – Švedijos laivynas. 1790 m. rugpjūčio 14 d. sudaryta Verelio taikos sutartis.

Abiejų Tautų Respublikos politinis elitas puikiai suprato palankaus momento svarbą ir skubėjo juo pasinaudoti. 1791 m. Gegužės 3-iosios Konstitucijos preambulė skelbė: „iš ilgos patirties pažinę įsisenėjusias mūsų valdymo ydas, siekdami pasinaudoti metu, kuriame Europa yra atsidūrusi, bei ta blėstančia akimirka, kuri mus sugražino mums patiems, laisvi nuo žeminančių svetimos prievartos reikalavimų, labiau už gyvybę, už asmeninę laisvę brangindami politinę egzistenciją ir tautos, kurios likimas patikėtas mūsų rankoms, išorinę nepriklausomybę bei vidinę laisvę <...> priimame šia Konstituciją ir skelbiame ją šventa ir neliečiama“.

Pasak istoriko R. Butterwiko, „suverenus seimas sugebėjo pratęsti kadencijos terminus, panaikino institucijas, kurias Abiejų Tautų Respublikai buvo primetusi Rusija, sugebėjo padidinti Respublikos kariuomenę iki 100 tūkstančių karių ir atrado pajamų jai finansuoti. Kaip atsvara Rusijos įtakai buvo sudaryta sąjunga su Prūsija. Vėlesniais metais Seimas ėmėsi Respublikos valdymo reformos, susitaikydamas netgi su išplėstos tautos, ne vien bajorų luomo, samprata. Suverenus seimas sprendė svarbiausius valstybės klausimus ir iš reformų kelio nepasitraukė iki pat pabaigos. XVIII amžiuje tai buvo naujovė.“ 1788 m. lapkričio 10 d. Seimo posėdyje pasakyta karaliaus Stanislovo Augusto kalba „Karalius su Tauta, Tauta su karaliumi!“, tapusi oficialiu Ketverių metų seimo darbo devizu, taip pat simbolizavo Respublikos politinės tautos pasiryžimą pradėti pertvarkymų epochą.

Pirmosios Ketverių metų seimo reformos buvo skirtos Abiejų Tautų Respublikos kariuomenei stiprinti. Iškilmingos euforijos sąlygomis 1788 m. spalio 20 d. posėdyje, praėjus vos dviem savaitėms nuo darbo pradžios, Seimas nusprendė padidinti Respublikos kariuomenę iki 100 tūkstančių karių, o  1788 m. lapkričio 3 d. posėdyje buvo priimtas sprendimas likviduoti Nuolatinės tarybos Karo departamentą, o vietoj jo įsteigta Abiejų Tautų Karo komisija. Tolesnis žingsnis turėjo būti 1775 m. Kotrynos II iniciatyva įsteigtos Nuolatinės tarybos, kuri to meto visuomenės akyse buvo Rusijos įtakos simbolis, panaikinimas. Jos likimas kėlė nemenkas aistras Seimo posėdžiuose, nes tokiems sprendimams prieštaravo dalis bajorijos ir įtakingi magnatai, susiję su Nuolatine taryba. Tik 1789 m. sausio 19 d. Nuolatinė taryba buvo panaikinta.

Valstybės suvereniteto atkūrimas Ketverių metų seime ir nauji užsienio politikos tikslai vertė pertvarkyti Lietuvos ir Lenkijos diplomatinę tarnybą. 1788 m. pabaigoje Seimas įsteigė Užsienio reikalų deputaciją, atsakingą už diplomatinius santykius su užsienio valstybėmis. Užsienio reikalų deputacija buvo formuojama  Lietuvos ir Lenkijos pariteto pagrindu: sudaryta iš dviejų kanclerių, dviejų vicekanclerių, abiejų Seimo konfederacijos maršalų, taip pat Seimo išrinktų trijų senatorių ir šešių Seimo pasiuntinių rūmų narių. Užsienio reikalų deputacija veikė nuo 1788 m. gruodžio 29 d. iki 1791 m. gegužės 17 d., kai priėmus naująją Konstituciją ir valstybės valdymą pasukus centralizavimo linkme, Deputacijos funkcijos buvo perduotos Įstatymų sargybos Užsienio reikalų kabinetui, vadovaujamam užsienio reikalų ministro.

Dvejus su puse metų Abiejų Tautų Respublikos užsienio politiką formavo Seimo Užsienio reikalų deputacija, į kurią įėjo Lenkijos ir Lietuvos didieji kancleriai Jacekas Malachovskis ir Aleksandras Sapiega, vicekancleriai Maciejus Garnyszas ir Joachimas Chreptavičius, Kujavijos vyskupas Juzefas Rybinskis, Lietuvos didysis maršalas Ignotas Potockis, Ujsko seniūnas ir Bečo kaštelionas Franciszekas Zielinskis, abu Ketverių metų seimo maršalai Stanislovas Malachovskis ir Kazimieras Nestoras Sapiega, už Deputacijos protokolus ir korespondenciją atsakingas Antanas Dzedušickis, Lietuvos didysis raštininkas, Breslaujos pasiuntinys Severinas Potockis, Lenkijos pataurininkis, Černechovsko pasiuntinys Michałas Czackis, Naklo prie Notečės seniūnas ir Sieradzo pasiuntinys Feliksas Liubienskis, seniūnas ir Varšuvos pasiuntinys Valentas Sobolevskis, Lietuvos Brastos pasiuntinys Tadas Matuševičius ir Lietuvos kariuomenės generolas majoras, Livonijos pasiuntinys Mykolas Zabiela. Žemaičių bajoras Pranciškus Bukota, nuo 1771 m. dirbęs Londone, buvo patvirtintas Abiejų Tautų Respublikos pasiuntiniu Didžiojoje Britanijoje, Lietuvos kardininkas Mykolas Kleopas Oginskis – Abiejų Tautų Respublikos  įgaliotuoju ministru ir ypatinguoju pasiuntiniu  Jungtinėse Nyderlandų Provincijose.

1788 m. gruodžio 4 d. Seimas priėmė Prorogacijos aktą dėl neterminuoto Seimo darbo pratęsimo iki galutinio Respublikos reformų įgyvendinimo, tačiau prireikė beveik 9 mėnesių, kol 1789 m. rugsėjo 7 d. Seimas sudarė deputaciją valdymo formai pataisyti. Tai buvo kompromisinis sprendimas, kuriuo turėjo būti suderinti valdovo, magnatų ir parlamentinės bajorijos interesai. Deputacijai vadovavo Kameneco vyskupas Adamas Krasinskis. Deputacijai taip pat priklausė ministrai: Lietuvos didysis etmonas Mykolas Kazimieras Oginskis, Lietuvos pakancleris Jokimas Liutauras Chreptavičius, Lietuvos didysis maršalas Ignotas Potockis, Lenkijos didysis iždininkas Rochas Kossowskis, Pasiuntinių rūmų atstovai iš Mažosios Lenkijos Vojciechas Valerianas Suchodolskis ir Frydrichas Juozapas Moszynskis, iš Didžiosios Lenkijos Ksaveras Simonas Tadas Działynskis ir Serafinas Rapolas Sokolowskis, iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Breslaujos pasiuntinys Tomas Vavžeckis ir Livonijos pasiuntinys Juozapas Veisenhofas. Su deputacijos nariais aktyviai bendradarbiavo vienas žymiausių Respublikos švietėjų ir publicistų, Lietuvos referendorius Hugas Kolontajus.

1789 m. lapkričio mėn. Seimas nutarė Lenkijoje ir Lietuvoje įsteigti 72 civilines-karines tvarkos komisijas, kurios tapo pirmosiomis vietos valdžios institucijomis, turėjusiomis atlikti naujas, laikmetį atitinkančias administravimo funkcijas. Tai buvo dar vienas reikšmingas Seimo reformų rezultatas. Tuo pačiu metu vietos valdžios stiprinimo sprendimai buvo priimti po vadinamosios 1789 m. gruodžio 2 d. „Juodosios procesijos“ – 269 miestų atstovų eisenos ir karaliui Stanislovui Augustui įteikto prašymo dėl miestiečių pilietinių teisių. Šį klausimą ir miestų įstatymą turėjo parengti įkurta nauja deputacija, kurios vadovu paskirtas Poznanės vyskupas Antonis Onufrijus Okęckis.

1789 m. rudenį aiškėjo valstybės reformų kryptis ir galutinai susiformavo „patriotų“ partija, kuri ėmėsi valstybės reformos įgyvendinimo iniciatyvos. 1789 m. gruodžio mėn. Seimo posėdyje buvo pristatytos Taisyklės valdymo formai pataisyti, kurias rengė Ignotas Potockis, o 1790 m. rugpjūčio mėn. – 658 straipsnių naujas valstybės sąrangos projektas – Projektas valdymo formai pataisyti.

1790 m. rudenį baigėsi Seimo kadencija, o po lapkričio mėn. įvykusių rinkimų Seimas tęsė darbą dvigubos sudėties. Nors tarp naujai išrinktų Seimo narių buvo daug naujokų, šis papildymas buvo svarbus kiekybinis ir kokybinis reformų postūmis – atnaujintos sudėties Seime padaugėjo karaliaus šalininkų ir reformų rėmėjų, kurie sudarė apie 2/3 visų parlamentarų. Politinių jėgų pokyčiai Seime „patriotus“, pirmiausiai Ignotą Potockį, skatino artimiau bendradarbiauti su karaliumi. 1790–1791 m. sandūroje prasidėjo galutinio Konstitucijos projekto rengimo darbai, vykę slaptoje grupėje, į kurią įėjo karalius Stanislovas Augustas, Ignotas Potockis, Hugas Kolontajus bei karaliaus sekretorius Scipionas Piattolis (Scipione Piattoli). Paskutinė Konstitucijos projekto versija buvo tobulinama iki pat 1791 m. balandžio pabaigos. Tuo pačiu laiku Seime taip pat vyko dviejų svarbių įstatymų rengimo ir priėmimo darbai. Šie įstatymai turėjo tapti sudedamąja Konstitucijos teksto dalimi, taigi jų priėmimas klojo naujos Konstitucijos paskelbimo pamatus. Pirmasis iš jų – Seimelių įstatymas – priimtas 1791 m. kovo 24 d. Už Seimelių įstatymą balsavo 137 parlamentarai (110 Atstovų rūmų pasiuntinių ir 27 senatoriai), prieš balsavo 39 parlamentarai. Už šį įstatymą balsavo 33 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės parlamentarai. 1791 m. balandžio 18 d. buvo priimtas įstatymas „Mūsų karališkieji laisvieji miestai Respublikos valstybėse“. Reikšmingą vaidmenį priimant Seimelių įstatymą suvaidino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės parlamentaro Pijaus Kicińskio kalba, kurioje jis oponavo senosioms bajoriškosios demokratijos nuostatoms ir aiškiai formulavo naują požiūrį į seimelių pasiuntinių instrukcijas, kaip „rekomendacines, o ne privalomas“. Prie Miestų įstatymo rengimo daug prisidėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pakancleris Joachimas Liutauras Chreptavičius.

1791 m. balandžio pabaigoje Konstitucijos, arba Valdymo įstatymo, projektas buvo parengtas. Karalius Stanislovas Augustas planavo dokumentą kuo greičiau pateikti Seimui, nes 1791 m. balandžio 24 d. šv. Velykų proga daugelis Konstitucijai priešiškai nusiteikusių Seimo narių buvo išvykę iš Varšuvos. Artimiausias Seimo posėdis turėjo vykti gegužės 5 d., tačiau Seimo sesija buvo sušaukta gegužės 3-iąją, antradienį, tam, kad Konstitucijos priešininkai ir opozicijos atstovai negalėtų dalyvauti posėdyje. 1791 m. gegužės 3 d. prieš Seimo posėdį į Varšuvos gatves išėjo apie 20 tūkstančių varšuviečių, palaikydami karaliaus ir Seimo planus paskelbti Konstituciją. Miestiečių atstovai gausiai dalyvavo ir Seimo posėdyje Karalių rūmų Senatorių salėje. Po beveik septynias valandas trukusių karštų debatų 110 Seimo narių pritarė Konstitucijai, 72 buvo prieš. Iškilminga eisena į Varšuvos Šv. Jono katedrą, po šimto metų meniškai pavaizduota Jano Mateikos paveiksle (1891 m.), ir iškilmingos Šv. mišios užbaigė tos dienos darbą.

 

 

1791 m. Gegužės 3-iosios Konstitucijos rengėjai, rėmėjai ir oponentai iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės

Prisimenant 1791 m. Gegužės 3-iosios Konstitucijos paskelbimą ir Ketverių metų seimo darbą, svarbu paminėti 1788–1792 metais Seime Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei atstovavusius parlamentarus, jų požiūrį į Respublikos reformų būtinybę, įvardyti Konstitucijos reformų šalininkus ir priešininkus. Svarbu atskleisti, kaip formavosi ir kito Lietuvos senatorių ir pavietų seimeliuose išrinktų pasiuntinių požiūris į Konstituciją, kokius sprendimus jie palaikė 1791 m. gegužės 2–5 d., kai vyko lemtingi balsavimai. Ketverių metų seimo darbo metu Lietuvos pasiuntinių pažiūros evoliucionavo, keitėsi Lietuvos idėjiniai lyderiai: 1790 m. lapkričio 21 d. mirė vienas įtakingiausių Abiejų Tautų Respublikos magnatų ir  reformos priešininkų Karolis Stanislovas Anupras Radvila „Pone mielasis“, nuo Ketverių metų seimo darbo buvo nusišalinęs ir dar vienas įtakingas Lietuvos senatorius, kunigaikštis, Lietuvos didysis etmonas Mykolas Kazimieras Oginskis. Kai kurie kiti įtakingi Lietuvos atstovai taip pat paliko Varšuvą, taip rodydami savo nepritarimą reformų būtinybei: Lietuvos vaiskis Mykolas Antanas Zaleskis, Lietuvos didysis iždininkas Stanislovas Poniatovskis ir Lietuvos lauko etmonas Liudvikas Tiškevičius.

Tomis lemtingomis 1791 m. gegužės dienomis Varšuvoje buvo apie 182 parlamentarai, tarp jų apie 52 Lietuvos atstovai, taigi apie 26,8 proc. visų parlamentarų. Remiantis Seimo darbo dienoraščiais, vadinamojo įsipareigojimo (asekuracijos) akto duomenimis ir kitais šaltiniais, galima teigti, kad apie 33 parlamentarai iš Lietuvos aktyviai dalyvavo priimant Konstituciją. 1791 m. gegužės 2 d. Varšuvoje, Radvilų rūmuose (dabar tai Lenkijos Respublikos Prezidento rūmai), vykusiame slaptame Konstitucijos šalininkų susirinkime, kuriame perskaitytas Konstitucijos projektas, taip pat dalyvavo ir Lietuvos pasiuntiniai. Tą patį vakarą buvo pasirašytas Konstitucijos rėmėjų įsipareigojimo (asekuracijos) aktas, kuriuo buvo įsipareigota remti Konstitucijos priėmimą gegužės 3 dienos posėdyje. Šį aktą pasirašė 83 parlamentarai, tarp jų 25 Lietuvos atstovai, taigi apie 30 proc. visų įsipareigojusių Konstitucijos rėmėjų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad net 24 Lietuvos parlamentarai buvo Seimo Atstovų rūmų nariai ir vos vienas Senato narys – reformų stovyklos lyderis, Lietuvos didysis maršalas Ignotas Potockis. 24 pasiuntinių grupėje 10 parlamentarų buvo išrinkti 1788 m.: Volkovysko pasiuntinys Povilas Grabovskis, Oršos pasiuntinys Liudvikas Simonas Gutakovskis, Livonijos pasiuntiniai Stanislovas Kublickis, Julijonas Ursinas Niemcevičius, Petras Potockis, Juozapas Veisenhofas, Mykolas Zabiela, Lydos pasiuntinys Vaitiekus Narbutas, Žemaitijos pasiuntinys Ignotas Pžeciševskis, Breslaujos pasiuntinys Tomas Vavžeckis; likusieji 14 Seime dirbo nuo naujos kadencijos 1790 m.: Livonijos pasiuntinys Aleksandras Batovskis, Trakų pasiuntinys Dominykas Geištoras, Volkovysko pasiuntinys Povilas Grabovskis, Livonijos pasiuntiniai Grigalius Kačanovskis, Juozapas Mostovskis, Antanas Trembickis,  Žemaitijos pasiuntinys Mauricijus Pranciškus Karpis, Pinsko pavieto pasiuntinys Mykolas Koženievskis, Kauno pavieto pasiuntinys Tomas Mineika, Breslaujos pavieto pasiuntinys Bogusavas Mirskis, Smolensko pasiuntinys Juozapas Puzyna, Naugarduko pasiuntinys Stanislovas Reitanas, Upytės pasiuntinys Juozapas Staševskis, Polocko pasiuntinys Martynas Nemirovičius Ščitas. 1791 m. gegužės 3 d. posėdyje prie jau esančių Konstitucijos rėmėjų iš Lietuvos prisijungė du senatoriai – Smolensko vyskupas Timotiejus Povilas Goženskis (būsimasis Lenkijos primas 1821–1825  m.) ir paskutinis Livonijos vaivada Adomas Felkerzambas – bei du pasiuntiniai – Lietuvos Brastos pasiuntinys Tadas Matuševičius ir Smolensko pasiuntinys Mykolas Zdzitovieckis. Konstitucijos rėmėjų iš Lietuvos grupėje išsiskyrė Livonijos pasiuntiniai, sudarę beveik vieningą Konstitucijos rėmėjų grupę.

Konstitucijos priešininkų stovykloje iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės buvo apie 23 parlamentarai. Čia žymiai gausesnę grupę sudarė 7 senatoriai ir ministrai: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pakancleris Joachimas Liutauras Chreptavičius, Livonijos vyskupas Juozapas Kazimieras Kosakovskis, Lietuvos didysis etmonas Mykolas Kazimieras Oginskis, Trakų kaštelionas Kazimieras Konstantinas Pliateris, Lietuvos didysis kancleris Aleksandras Mykolas Sapiega, Smolensko vaivada Pranciškus Ksaveras Sapiega ir Smolensko kaštelionas Antanas Suchodolskis; 16 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasiuntinių Ketverių metų seime taip pat  pasisakė prieš Konstituciją: 3 iš jų priklausė 1788–1790 m. kadencijai,  13 kitų – išrinkti 1790 m. Pirmieji trys buvo Oršos pasiuntinys Vincentas Juzefovičius, Lietuvos Brastos pasiuntinys ir Lietuvos konfederacijos maršalas Ketverių metų seime Kazimieras Nestoras Sapiega (laikėsi santūriai, su Konstitucijos tekstu susipažino tik gegužės 3 d., tačiau Konstituciją parėmė ir pasirašė), Žemaitijos pasiuntinys Juozapas Zabiela, 1790–1792 m. kadencijos tryliktuką sudarė Ašmenos pasiuntinys Ignotas Chominskis, Gardino pasiuntinys Juozapas Dziekonskis, Mozyriaus pasiuntinys Jonas Jelenskis, Vilniaus pasiuntinys Tadas Korsakas (vėliau Konstituciją palaikė), Upytės pasiuntinys Juozapas Antanas Kosakovskis, Vilkmergės pasiuntiniai Juozapas Dominykas Korvinas Kosakovskis  ir Antanas Pomarnackis, Breslaujos pasiuntinys Stanislovas Manucis, Lietuvos Brastos pasiuntinys Stanislovas Ursinas Niemcevičius, Livonijos pasiuntinys Juozapas Pangovskis, Minsko pasiuntinys Jackus Antanas Putkameris, Trakų pasiuntinys Ignotas Sivickis, Žemaitijos pasiuntinys Ignotas Silvestravičius.

1791 m. gegužės 3 d. posėdyje 110 Ketverių metų seimo narių pritarė Konstitucijai, o 72 buvo prieš. Pasak lenkų istoriko Andžejaus Stroinovskio, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasiuntinių, palaikiusių Konstituciją, skaičius padidėjo iki 29, o jai oponavusių buvo 23; lietuvių istorikas Adolfas Šapoka savo studijoje „Gegužės 3 d. konstitucija ir Lietuva“ (paskelbta 1940 m.) nurodė, kad 1791 m. gegužės 3 d. posėdyje tarp Lietuvos pasiuntinių Seime Konstitucijos šalininkų buvo 27 parlamentarai, o Konstitucijos priešininkų – 21. Šiuos  nežymius skirtumus galima paaiškinti ir naujais tyrimais, kurie pateikia papildomos informacijos apie atskirų Lietuvos parlamentarų požiūrį į Konstitucijos priėmimą – pavyzdžiui, Lydos pasiuntinį Dominyką Narbutą ir Livonijos pasiuntinį Juozapą Pangovskį taip pat galima priskirti prie Konstitucijos šalininkų.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasiuntiniai Ketverių metų seimo 1791 m. gegužės 3 d. ir 5 d. posėdžiuose, kuriuose buvo priimta Konstitucija, suvaidino reikšmingą vaidmenį. Gegužės 3 d. posėdyje kalbėjo ir veikė 7 Lietuvos pasiuntiniai: 5 iš jų kalbėjo kaip Konstitucijos rėmėjai, 2 jai oponavo. Pirmasis kalbėjęs Lietuvos Brastos pasiuntinys, Užsienio deputacijos pranešėjas Tadas Matuševičius pristatė iš pasiuntinių atėjusią informaciją apie Respublikai gresiantį užsienio valstybių pavojų ir būtinybę imtis ryžtingų reformų. Pasak Adolfo Šapokos, jis žodžio kišenėje neieškojo, „karštais žodžiais šaukė karalių ir Seimą pagalvoti apie gelbėjimosi priemones“. Po jo posėdyje kalbėjo pagrindinis reformų lyderis Ignotas Potockis: pasakė patriotinę kalbą, kurioje paneigė gandus apie nešvarias intrigas bei sąmokslą ir nurodė, kad išsigelbėjimo kelių ieškoti verčia ne asmeniniai reikalai, bet Tėvynės meilė. Tolesnių debatų metu Kauno pavieto pasiuntinys Tomas Mineika palaikė Konstitucijos skelbimą ir pasisakė už Konstitucijoje nustatytą sosto paveldėjimo tvarką, kuri daug kam kėlė teisinių ir iš tradicijos kylančių prieštaravimų. Konstitucijai palankias nuotaikas posėdyje labai sustiprino patriotinė Livonijos atstovo Mykolo Zabielos kalba – kreipimasis į parlamentarus ir karalių: „Aš tą projektą palaikau, ir palaiko bet kuris, gera Tėvynei linkintis. Tad susivienykime jau visi ir jį priimkime. Tavęs tik, Šviesiausiasis Pone, prašome, kad pirma priesaiką duotum, kad jo laikysies, o mes visi tuo pavyzdžiu seksime“. Konstitucijos skelbimui gegužės 3 d. bei jos straipsniams prieštaravo Vilniaus pasiuntinys Tadas Korsakas ir Ašmenos pasiuntinys Ignotas Chominskis. Pastarasis joje matė kylantį despotizmo pavojų  ir priekaištavo dėl Konstitucijos tvirtinimo pažeidimų. Tadas Korsakas taip pat prieštaravo dėl pažeidimų, daromų posėdyje, ir ragino Konstitucijos dokumentą svarstyti konstitucinėje komisijoje bei duoti 3 dienas laiko susipažinti su pačiu dokumentu. Lietuviams svarbi buvo Lietuvos konfederacijos maršalo Kazimiero Nestoro Sapiegos pozicija. Nors nuo 1790 m. jis buvo suartėjęs su karaliumi, tačiau ruošiama Konstitucija nuo Kazimiero Nestoro Sapiegos buvo slepiama. Savo kalboje jis pastebėjo, kad su Konstitucijos tekstu susipažino tik gegužės 3-iąją. Konstitucijos projektas jį užklupo netikėtai. Linkęs laviruoti, savo kalboje pasisakė palaikysiąs gero siekiančią daugumą, kuri tą dieną buvo patriotų pusėje. Andžejaus Stroinovskio nuomone, savo kalbomis ir laikysena Kazimieras Nestoras Sapiega „atliko vieną mįslingiausių politinių virsmų“. Po jau minėtos patriotinės Mykolo Zabielos kalbos buvo kreiptasi į posėdyje dalyvavusį karalių Stanislovą Augustą prisiekti Konstitucijai. Valdovui sutikus, Krokuvos vyskupas Feliksas Turskis ir Lietuvos senatorius, Smolensko vyskupas Timotiejus Povilas Goženskis priėmė valdovo priesaiką.

Galima sutikti su istoriografijoje paplitusia nuomone apie, kurį Priimant Konstituciją Lietuvos atstovai suvaidino reikšmingą vaidmenį. Tikėtina, kad Konstitucijos priėmimui priešinęsi atstovai kardinaliai nepakeitė savo nusistatymo ir susitaikė su susidariusia padėtimi. 1791 m. gegužės 4 d. protesto aktą pasirašė vos 26 pasiuntiniai ir senatoriai, tarp jų buvo vos du lietuviai – Ignotas Chominskis ir Jackus Antanas Putkameris. Dar vienas – Tadas Korsakas – tą pačią dieną į Varšuvos pilies teismo knygas įrašė savo protesto kalbą, pasakytą gegužės 3 d. 1791 m. gegužės 5 d. posėdyje Lietuvos pasiuntinių protesto balsų nesigirdėjo, išskyrus Livonijos vyskupo Juozapo Kosakovskio, kuris buvo ir konstitucinės komisijos pirmininkas, bandymą dar kartą pasunkinti Konstitucijos priėmimą: pareiškęs, kad jis nėra prieš Konstituciją, tačiau pasirašyti negalįs dėl nebuvusio balsavimo ir nepatikrintos balsų daugumos. Taip Juozapas Kosakovskis bandė sukelti abejonę dėl neteisėto 1791 m. Gegužės 3-iosios Konstitucijos priėmimo. Neutralizuoti šį pasipriešinimą taip pat pavyko kitų lietuvių – Kazimiero Nestoro Sapiegos, Tado Matuševičiaus – kalbomis ir net vakarykščio protestuotojo Tado Korsako pasikeitusia pozicija, dabar palankia Konstitucijai.

Priimant Gegužės 3-iosios Konstituciją, Ketverių metų seime Lietuvos pasiuntiniai suvaidino reikšmingą vaidmenį, lemiamais momentais palankiai pakreipusį įvykių raidą. Kita vertus, dalis Konstitucijai oponavusių lietuvių iki galo nesusitaikė su reformų būtinybe ir 1792 m. prisijungė prie Rusijos imperijos sukurtos Targovicos konfederacijos, kuri sužlugdė Ketverių metų seimo darbą, atšaukė priimtus įstatymus ir Konstituciją (1792 m. liepos 24 d. karalius Stanislovas Augustas taip pat pasirašė prisijungimą prie Targovicos konfederacijos ir taip formaliai nutraukė Konstitucijos galiojimą. 1793 m. lapkričio 23 d. Gardino seimas buvo priverstas panaikinti visus Ketverių metų seimo priimtus įstatymus).

 

 

Valdymo įstatymas – Abiejų Tautų Respublikos Seime priimta Konstitucija

Aštuoni svarbiausi Konstitucijoje įtvirtinti teisiniai, politiniai, visuomeniniai sprendimai ir pokyčiai:

1. Abiejų Tautų Respublika tapo konstitucine monarchija.

2. Atšaukta senoji karalių rinkimų tvarka. Abiejų Tautų Respublika paskelbta paveldima monarchija.

3. Abiejų Tautų Respublika išliko bajoriška valstybė, tačiau Konstitucijoje siekta luominės darnos principų ir atvertos perspektyvos tolesnėms valstybės sistemos pertvarkoms.

4. Katalikų bažnyčia pripažinta viešpataujančiąja religija, pripažįstant tikėjimo toleranciją.

5. Seimelyje išrinktam parlamentarui pripažintas visos Tautos atstovo statusas.

6. Panaikinta liberum veto – bajorų teisė protestuoti prieš Seimo nutarimus ir žlugdyti jų darbą.

7. Socialinės reformos – karališkųjų miestų miestiečiai Konstitucijoje pripažįstami laisvais žmonėmis; jiems suteikiamos teisės eiti administracines ir teismo pareigas, siekti karinių laipsnių. Bajorų ir miestiečių sąjungą Konstitucijos kūrėjai laikė reformuotos santvarkos pagrindu.

8. Garantuota valstybės globa valstiečiams jų santykiams su dvarininkais.

Prieš 230 metų, 1791 m. gegužės 3 d. Abiejų Tautų Respublikos Ketverių metų seimas, balsų dauguma priėmė Respublikos konstituciją – Valdymo įstatymą. Vos po šešių dienų, 1791 m. gegužės 9 d. britų laikraščio „The Times“ numeryje ji buvo įvertinta kaip „racionali, praktiška ir liberali“. Pagal įsitvirtinusią nuomonę Gegužės 3-iosios Konstitucija yra pirmoji rašytinė konstitucija Europoje ir antroji rašytinė konstitucija pasaulyje, pirmoji iš jų – 1787 m. rugsėjo 17 d. priimta Jungtinių Amerikos Valstijų Konstitucija, o Gegužės 3-iosios Konstitucijos amžininkė Europoje – Prancūzijos konstitucija priimta 1791 m. rugsėjo 3 d. Visų šių trijų konstitucijų likimas specifinis. JAV Konstitucijai jau per 230 metų ir ji galioja iki mūsų dienų bei daro įtaką konstitucionalizmo praktikai pasaulyje. Abiejų Tautų Respublikos Konstitucija galiojo vos 15 mėnesių, iki 1792 m. liepos 23 d., kai karalius Stanislovas Augustas prisijungė prie Rusijos dvare suorganizuotos Targovicos konfederacijos ir galutinai sužlugdė Ketverių metų seimo vykdytą teisinę valstybės reformą. Pasak Egidijaus Jarašiūno, „Šios epochos pirmeivės – trys  konstitucijos <...> praskynė kelią prigimtinių teisių, valdžių padalijimo įtvirtinimui aukščiausiosios galios teisės akte“, panašiai,  per žmogaus teisių ir laisvių istorijos prizmę Gegužės 3-iosios Konstituciją įvertino žymus lenkų istorikas Henrykas Samsonowiczius, priskirdamas ją prie trijų svarbiausių XVIII a. pabaigos kūrinių, kilusių iš europinės civilizacijos: Jungtinių Valstijų Nepriklausomybės deklaracija, priimta 1776 m. liepos 4 d., Prancūzijos Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, priimta 1789 m. rugpjūčio 26 d., bei 1791 m. Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios konstitucija. Šios trys konstitucijos atsirado nevienodos socialinės struktūros, nevienodos valdžios organizacijos, nevienodo materialinio išsivystymo lygio JAV, Abiejų Tautų Respublikos ir Prancūzijos visuomenėse, vienintelis jas jungęs elementas –  Apšvietos laikų dvasioje formavęsis supratimas apie teisingos visuomenės sanklodos pamatų sukūrimą.

Gegužės 3-iosios Konstituciją sudaro įvadas ir 11 straipsnių; jos sudedamoji dalis yra 1791 m. gegužės 5 d. priimta Susirinkusiųjų luomų deklaracija su senatorių ir pasiuntinių ištikimybės priesaika Konstitucijai, 1791 m. spalio 20 d. Ketverių metų seimo priimtas Abiejų Tautų tarpusavio įžadas ir Miestų įstatymas:

I. Viešpataujanti religija;

II. Bajorai žemvaldžiai;

III. Miestai ir miestiečiai;

IV. Valstiečiai valsčionys;

V. Valdymas, arba viešųjų valdžių paskirtis;

VI. Seimas, arba įstatymų leidžiamoji valdžia;

VII. Karalius, vykdomoji valdžia;

VIII. Teisminė valdžia;

IX. Regentystė;

X. Karaliaus vaikų edukacija;

XI. Tautos karinė jėga.

Pirmuose keturiuose Gegužės 3-iosios Konstitucijos straipsniuose aptartas Respublikoje vyraujantis katalikybės statusas, taip pat pagrindinių keturių visuomenės luomų – bajorų, dvasininkų, miestiečių ir valstiečių – teisės ir visuomeninė sankloda, V–VIII straipsniuose aptartos trys pagrindinės valstybės valdžios: įstatymų leidžiamoji, įstatymų vykdomoji ir teisminė valdžia. Apšvietos filosofijos dvasioje Konstitucijoje buvo adaptuota J. J. Rousseau doktrina, kad „valdžia kyla iš Tautos valios“, bei Ch. L. de Montesquieu suformuotas valdžių padalijimo principas („Apie įstatymų dvasią“, išleista 1748 m.). Kituose trijuose Konstitucijos straipsniuose aptarti regentystės, karaliaus vaikų edukacijos ir valstybės kariuomenės klausimai.

Gegužės 3-iosios Konstitucijos – Valdymo įstatymo, kaip įrodo ir pats dokumento pavadinimas, didžiausias dėmesys sutelktas į valstybės ir jos valdžios sandaros reformą – konstitucinės monarchijos sukūrimą. Konstituciją skelbė du Konstitucijos preambulėje paminėti subjektai – karalius Stanislovas Augustas ir Ketverių metų seimas: „Stanislovas Augustas iš Dievo malonės ir tautos valios Lenkijos karalius, Didysis Lietuvos <...> Kunigaikštis drauge su dvigubos sudėties konfederuotu seimu, atstovaujančiu lenkų tautai“. Konstitucijos preambulėje įvardyti argumentai ir tikslai, kodėl buvo reikalingas naujos konstitucijos „įvedimas ir ištobulinimas“. Tarp jų galima išskirti: valstybingumui iškilusį pavojų, įsisenėjusias valdymo ydas, palankią tarptautinę padėtį ir realų svetimos prievartos pavojų: „iš ilgos patirties pažinę įsisenėjusias mūsų valdymo ydas, siekdami pasinaudoti metu, kuriame Europa yra atsidūrusi, bei ta blėstančia akimirka, kuri mus sugrąžino mums patiems, laisvi nuo žeminančių svetimos prievartos reikalavimų, labiau už gyvybę, už asmeninę laisvę brangindami politinę egzistenciją ir tautos, kurios likimas patikėtas mūsų rankoms, išorinę nepriklausomybę bei vidinę laisvę <...> priimame šią Konstituciją <...>“.

Konstitucijos šeštasis straipsnis aptarė Abiejų Tautų Respublikos Seimo – „įstatymdavystės šventovės“  – įstatymų leidžiamosios valdžios galias. Šį Konstitucijos straipsnį tiksliau detalizavo 1791 m. gegužės 28 d. priimtas Seimo įstatymas ir Seimelių įstatymas. Įstatymus turėjo leisti dviejų rūmų Seimas, susidedantis iš Atstovų Rūmų ir Senatorių Rūmų. Pirmuosius turėjo sudaryti 204 seimeliuose išrinkti parlamentarai – po 68 iš kiekvienos provincijos (Mažosios Lenkijos, Didžiosios Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės) ir 24 naujieji miestų atstovai (plenipotentai), turėję patariamojo balso teisę. Atstovų Rūmams vadovavo Seimo narių renkamas maršalas ir jo pavaduotojas vicemaršalas. Senato Rūmus sudarė 13 arkivyskupų ir vyskupų, Kijevo unitų arkivyskupas, 102 vaivados ir kaštelionai, 16 ministrų – iš viso 132 asmenys. Senatui pirmininkauti turėjo karalius, Stanislovas Augustas sau pasiliko ir senatorių skyrimo teisę. Seimo darbo naujove laikytina įvesta „visada pasirengusio“ Seimo norma, kuri įtvirtino Seimo dvejų metų kadenciją ir Seimo eilines bei neeilines sesijas. Pastarosios galėjo būti šaukiamos esant neatidėliotiniems klausimams. Sesijos trukmė numatyta 70–100 dienų. Seimo darbo pradžios data buvo fiksuota spalio 1 d., jo posėdžiai turėjo vykti Varšuvoje, o kas trečią kadenciją Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje – Gardine. Priimant sprendimus buvo numatytos 2/3 ir 3/4 kvalifikuotos balsų daugumos normos. Atstovų Rūmų įstatymų leidybos kompetencijai priskirta svarstyti projektus „dėl bendrųjų teisių“, tai yra dėl konstitucinių, civilinių, kriminalinių teisių, ir dėl nuolatinių mokesčių nustatymo. Pagal Konstituciją, „pasiūlymai dėl šių klausimų, sosto pateikti svarstyti vaivadijoms, žemėms ir pavietams ir sugrįžtantys  instrukcijomis į rūmus, turėjo būti sprendžiami pirmiausia“. Be to, Atstovų Rūmuose turėjo būti svarstomi „Seimo nutarimai, dėl laikinųjų rinkliavų, monetos vertės, valstybės paskolų,  nobilitacijų ir kitų nenumatytų apdovanojimų ir kt.“. Teisėkūros iniciatyva priklausė karaliui su Įstatymų sargyba, seimeliams, provincijų sesijoms bei pasiuntiniams. Konstitucija įtvirtino Atstovų Rūmų viršenybę prieš Senatą ir numatė Konstitucijos peržiūros ir pataisymų terminą – kas 25 metai.

Antroji reikšminga valdymo reforma sietina su vykdomosios valdžios pertvarkomis – „Tautų laimė priklauso nuo teisingų įstatymų, o įstatymo pasekmė – nuo jų vykdymo“, tvirtino  Konstitucijos septintojo straipsnio „Karalius, vykdomoji valdžia“ įvadiniai sakiniai. Vykdomąją valdžią sudarė karalius ir Įstatymų sargyba. Pripažįstama, kad Konstitucija sustiprino monarcho galias, buvo panaikinta karaliaus rinkimų teisė, sostas tapo paveldimas. Kadangi Stanislovas Augustas neturėjo teisėtų įpėdinių, Konstitucija numatė sosto paveldėjimo tęstinumą, pagal kurį būsimuoju Abiejų Tautų Respublikos karaliumi turėjo tapti Saksonijos elektorius Frydrichas Augustas (1750 –1827) ir jo įpėdiniai, o jo dukra Marija Augustė Nepomukė (1782–1863) turėjo tapti Lenkijos „infante“. Sosto paveldėjimas lėmė, kad dviejuose Konstitucijos straipsniuose aptariama regentystė ir karaliaus vaikų auklėjimas. Nauja Įstatymų sargybos institucija buvo ir Karaliaus taryba, ir vyriausybės analogas. Ją sudarė primas kaip Lenkijos dvasininkijos galva ir Edukacijos komisijos pirmininkas, kurį Įstatymų sargyboje galėjo pavaduoti pirmasis ex ordine vyskupas, neturėjęs teisės pasirašyti rezoliucijų; 5 ministrai: policijos, antspaudo, karo, iždo ir užsienio reikalų; 2 sekretoriai, iš kurių vieno žinioje turėjo būti Įstatymų sargybos protokolas, kito – užsienio reikalų protokolas, taip pat 4 nariai be balso teisės: pilnametis sosto įpėdinis, Seimo maršalas, turėjęs užtikrinti vykdomosios valdžios ryšį su įstatymų leidžiamąją valdžia. Įstatymų sargybos ministrai buvo atsakingi Seimui. Jeigu jų darbas 2/3 balsų dauguma buvo įvertinamas neigiamai, karalius privalėjo ministrą atšaukti ir vietoj jo skirti naują.

Menkiausiai reformų paliesta liko trečioji valdžios šaka – teisminė valdžia, iš esmės išsaugojusi senąją luominę teismų sistemą. Tik vietoj žemių, miestų ir pakamarės teismų buvo numatyti vaivadijų teismai (kaip pirmosios instancijos) ir suvienodinti žemvaldžių teismai. Apeliacine  instancija buvo tribunolai, atskiri visoms trims Respublikos provincijoms.

Pasak istorikės Anos Grześkowiak-Krwawicz, „Gegužės 3-iosios Konstitucija turbūt nebuvo idealus teisės aktas. Konstitucijoje išliko įstatymų leidybos neatitikimų, kompromiso tarp skirtingų politinių jėgų siekimas tam tikrus sprendimus padarė pernelyg sudėtingus, galiausiai, daug sprendimų buvo palikta ateičiai“, tačiau 1791 m. Gegužės 3-iosios Konstitucija išlieka vienu iškiliausiu Apšvietos epochos teisės paminklu. 2015 metais Gegužės 3-iosios Konstitucija įtraukta į Europos paveldo ženklų sąrašą.

 

 

1791 m. spalio 20 d. Abiejų Tautų Tarpusavio įžado įstatymas

Gegužės 3-iosios Konstitucija nesibaigė Abiejų Tautų Respublikos valdymo reforma. Ją simboliškai vainikavo 1791 m. spalio 20 d. priimtas Abiejų Tautų tarpusavio įžado įstatymas, kuris savaip koregavo pačią Konstituciją. Pasak Juliuszo Bardacho, Ketverių metų seimo darbe lenkų ir lietuvių parlamentarai pademonstravo politinį sumanumą ir apdairumą, sugebėdami kovą dėl savarankiškumo derinti su pastangomis reformuoti valstybės santvarką, išlaikyti federacinės unijos tradiciją ir išsaugoti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę kaip subjektą. Taigi, Lietuvių pasiuntinių ir senatorių paramą Gegužės 3-iosios  Konstitucijai galima laikyti nuolaida lenkams dėl visos Respublikos interesų, o Abiejų Tautų tarpusavio įžadas buvo lenkų parlamentarų nuolaida lietuviams. Įžado įstatymas garantavo, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė bus traktuojama ne kaip viena iš trijų Respublikos provincijų, bet kaip lygiateisė Abiejų Tautų Respublikos partnerė – Lenkija ir Lietuva. Šio įstatymo priėmimą lėmė Seime prasidėję svarstymai dėl bendrų vykdomosios valdžios institucijų sukūrimo, pirmiausiai dėl bendros iždo komisijos.

Gegužės 3-iosios Konstitucijos VII straipsnis „Karalius, vykdomoji valdžia“ aptarė svarbiausių Abiejų Tautų Respublikos vykdomosios valdžios įstaigų organizavimą. Įstatymų sargyba kartu su karaliumi buvo įteisinta kaip aukščiausia įstatymų vykdomoji valdžia. Tame pačiame straipsnyje buvo numatytos ir keturios komisijos: Edukacinės, Policijos, Kariuomenės ir Iždo. Įstatymų sargybą, arba karaliaus tarybą, turėjo sudaryti primas, kaip Lenkijos dvasininkijos galva, ir Edukacinės komisijos pirmininkas, kurį Sargyboje galės pavaduoti pirmasis ex ordine vyskupas, be teisės pasirašyti rezoliucijas; 5 ministrai: policijos, antspaudo, karo, iždo ir užsienio reikalų, du sekretoriai, iš kurių vieno žinioje turėjo būti Įstatymų sargybos protokolas, kito – užsienio reikalų protokolas, taip pat keturi nariai be balso teisės: pilnametis sosto įpėdinis, Seimo maršalas, turėjęs užtikrinti vykdomosios valdžios ryšį su įstatymų leidžiamąją valdžia. 1791 m. gegužės pabaigoje Seime vykę Įstatymų sargybos įstatymo projekto svarstymas didesnių debatų nesukėlė, o pats įstatymas priimtas birželio 1 d. (paskelbtas birželio 6 d.). Toliau imtasi Konstitucijoje numatytų svarbiausiųjų komisijų sukūrimo reikalų. Kadangi bendra Karo komisija buvo patvirtinta dar 1788 m. lapkričio 3 d., o Edukacinė komisija nepertraukiamai veikė nuo 1773 m., teko svarstyti Policijos ir Iždo komisijų įstatymų projektus. Prasidėjus debatams dėl bendrų komisijų steigimo įstatymų projektų, Seime kilo audringos diskusijos, ypač sustiprėjusios po Ketverių metų seimo sesijų pertraukos, trukusios nuo 1791 m. birželio 28 d. iki rugsėjo 15 d. Po vasaros pertraukos Lietuvos atstovai ėmė aktyviai reikalauti atskiros Iždo komisijos. Diskusijos Seime kilo 1791 m. spalio mėnesį, kai buvo pateiktas Iždo komisijos įstatymo projektas, numatantis abiejų iždo komisijų sujungimą. Gindamas tokią poziciją, Lietuvos konfederacijos maršalas Kazimieras Nestoras Sapiega sakė: „Tautų privilegijos nėra jų atstovų ar net visos dabartinės kartos nuosavybė. Mes neturime teisės jų atsisakyti, gavę jas iš protėvių, privalome jas tokias perduoti savo palikuonims“. Už bendros Abiejų Tautų Iždo komisijos įsteigimą pasisakė vos vienas kitas Lietuvos atstovas, tarp jų buvo Žemaitijos pasiuntinys Mauricijus Pranciškus Karpis. Tačiau 1791 m. spalio 17 d. Iždo komisijos įstatymo projekto antrojo svarstymo metu Lietuvos atstovai buvo vieningi dėl atskirų iždo komisijų išlaikymo. Gelbėdamas bendro iždo idėją, kompromisinį sprendimą pasiūlė Liublino pasiuntinys Stanislovas Potockis. Šio pasiūlymo esmė – sudaryti bendrą Iždo komisiją, kurioje vienodą atstovų skaičių turėtų ir Lenkija, ir Lietuva. Karaliaus Stanislovo Augusto prašymu šį pasiūlymą lietuvių pasiuntiniai turėjo apsvarstyti provincijos sesijoje. Lietuviai du kartus rinkosi svarstyti, o galų gale 1791 m. spalio 20 d. Seimo posėdyje  Lietuvos konfederacijos maršalas Kazimieras Nestoras Sapiega pateikė Abiejų Tautų tarpusavio įžado įstatymo projektą, pasak Adolfo Šapokos, parengtą Mstislavlio vaivados Pranciškaus Ksavero Chominskio  ir Naugarduko vaivados Juozapo Niesiolowskio. Iš pradžių Lietuvos pasiūlymas buvo sutiktas santūriai, kai kurie Lenkijos parlamentarai jį vertino nepalankiai. Tačiau Lietuvos pasiūlymą parėmė karalius Stanislovas Augustas, kuris, siekdamas platesnės visuomenės paramos reformų idėjai, buvo pasirengęs nuolaidoms. Karalius nuogąstavo, kad ginčą savo tikslams gali išnaudoti Abiejų Tautų Respublikos reformoms priešiška Rusija. 1791 m. spalio 20 d. Seimo posėdžio metu karalius Stanislovas Augustas kreipėsi į deputatus su siūlymu priimti nutarimą, kuris „įtvirtins ir įamžins šventą uniją <...> ir nepaliks vietos pinklėms ir klastai“. Pagaliau Abiejų Tautų tarpusavio įžadą Seimas priėmė vienbalsiai ir spalio 22 d. jis buvo įtrauktas į teismo knygas. Įstatymo preambulėje patvirtinta, kad Respublika yra dualistinė valstybė, sudaryta dviejų tautų – Lenkijos Karūnos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, kad Lietuvos „provincija“ – tai ne Mažosios Lenkijos ir Didžiosios Lenkijos provincijos. Įstatymas taip pat įteisino, kad Lenkija ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė turės po lygiai narių centriniuose valdžios organuose, kad išliks tam tikros institucinės skirtybės, būtent:

1. Lietuvai ir Lenkijai garantuotas vienodas narių skaičius Iždo ir Karo komisijose. Šio principo turėjo būti laikomasi ir ateityje, sudarant būsimas centrinės valdžios institucijas.

2. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė turės tokį patį tautos ministrų ir pareigūnų skaičių ir jie turės tuos pačius titulus ir pareigas, kuriuos kada nors turės Karūna.

3. Karo ir Iždo komisijose po vienodą laikotarpį paeiliui pirmininkaus Lietuvos ir Karūnos atstovai.

4. Viešųjų Lietuvos pajamų, skirtų Respublikos iždui, kasa turi likti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

5. Teismui pavestos su Lietuva susijusios Iždo komisijos bylos turės savo teismą, sudarytą iš į Komisiją neįeinančių asmenų ir įsteigtą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

 Abiejų Tautų tarpusavio įžado įstatymą iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasiuntinių pasirašė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės konfederacijos maršalas Kazimieras Nestoras Sapiega ir senatoriai: Livonijos ir Kuršo vyskupas, Vilniaus vyskupijos koadjutorius Juozapas Korvinas Kosakovskis ir Trakų kaštelionas Kazimieras Konstantinas Pliateris, Žemaičių kunigaikštystės pasiuntinys Juozapas Zabiela, Livonijos pasiuntinys Juozapas Veisenhofas, Naugarduko pavieto pasiuntinys Adomas Liutauras Chreptavičius, Žemaičių kunigaikštystės pasiuntinys ir žemės teisėjas Adomas Rupeika.

Atsižvelgiant į tai, kad XVIII amžiuje Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė vis dažniau buvo traktuojama tik kaip viena iš trijų Abiejų Tautų Respublikos provincijų, galima sutikti, kad Įžado įstatymas buvo labai naudingas Lietuvai ir niekaip nesikėsino į jos teises ir atskirumą. Priėmus Abiejų Tautų tarpusavio įžado įstatymą, lietuvių senatoriai ir pasiuntiniai karaliaus Stanislovo Augusto karūnavimo sukaktuvių proga Radvilų rūmuose surengė pokylį, kuriame dalyvavo karalius, Seimo ir Lenkijos konfederacijos maršalas Stanisłovas Małachowskis, aukšti valstybės pareigūnai, diplomatinis korpusas. Ta proga buvo nukaldintas medalis, kuriame iškalti žodžiai lotynų kalba: „Stanislovo Augusto laikais buvo užbaigta Žygimanto Augusto pradėta glaudžiausia unija“. Priimtas įstatymas leido sukurti Abiejų Tautų Iždo komisiją. Iždo komisijos įstatymas buvo paskelbtas 1791 m. spalio 27 d. Vertindamas Abiejų Tautų tarpusavio įžado įstatymo reikšmę, Juliuszas Bardachas išsakė nuomonę, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumas išliko ir po 1791 m., jis taip pat pirmasis istoriografijoje iškėlė idėją, kad šis valstybingumas turi tiesioginį ryšį su 1918 m. naujuoju Lietuvos valstybingumu. Pasak Juliuszo Bardacho: „jeigu lietuvių tauta išlaikė savo identitetą ir valstybingumo tradicijas, sugebėdama 1918 metais atgauti nepriklausomybę, tai yra ir dalelė nuopelno tų asmenų, kurie Ketverių metų seime <...> sugebėjo sėkmingai ginti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atskirumą ir teises“.

 

 

Kaip 1791 m. Gegužės 3-iosios Konstituciją pasitiko Lietuva?

Ketverių metų seimo priimta Gegužės 3-iosios Konstitucija Abiejų Tautų Respublikoje susilaukė nevienareikšmių vertinimų. Greta gausios patriotiškai ir reformoms palankios visuomenės dalies, kuri iš tiesų entuziastingai pasitiko naująjį Valdymo įstatymą bei kitas karaliaus ir Seimo įgyvendinamas reformas, netrūko ir besitelkiančios opozicijos balsų, tarp kurios telkėsi dalis diduomenės, siekusios išsaugoti senąją santvarką, valdymo formas ir bajoriškąsias visuomenės tradicijas. Lietuvos istorikų tyrimai atskleidžia, kad Ketverių metų seimo nutarimų įgyvendinimas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, jos pavietuose 1789–1792 m. sulaukė ženklaus bajorijos palaikymo ir vyko sklandžiai. Reikšmingu rodikliu, demonstravusiu, pirmiausia Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinės tautos – bajorijos, požiūrį į paskelbtą Konstituciją buvo 1792 m. vasario mėn. susirinkę Grabnyčių seimeliai. Jų sprendimai buvo savotiškas to laikmečio referendumas už ar prieš Gegužės 3-iosios Konstituciją. Šių seimelių sprendimai parodė, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorija reformoms pritarė labiau nei Lenkijos karalystės bajorai. Istoriko Vojciecho Ščygielskio nuomone, iš 78 Abiejų Tautų Respublikos seimelių apie 90 proc. seimelių viena ar kita forma palaikė Konstituciją, 10 proc. seimelių nutarimų tekstuose apie Konstituciją nutylėta. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje iš 33 seimelių Konstitucijai prisiekė net 27 (Lenkijoje – 10), padėkojo karaliui, Seimui ar Seimo maršalui 5 seimeliai (Lenkijoje – 8), davė įžadus Konstitucijai (prisiekė jos laikytis) 1 seimelis (Lenkijoje – 19). Lenkijos 8 seimeliai apie Konstituciją nutylėjo, Lietuvoje nė vienas seimelis. Įsidėmėtina, kad 1792 m. vasario mėn. Raseinių pavieto seimelio dalyvis, smulkus Žemaitijos bajoras Motiejus Biržiška (kaip neraštingas, pažymėtas trimis kryžiukais) kartu su Dionizu Poška pasirašė po Gegužės 3-iosios Konstitucija, o po 126 metų jo palikuonis Mykolas Biržiška pasirašė 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktą. Upytės pavieto seimelio bajorai 1791 m. vasario mėnesį Konstitucijai prisiekė tokiais žodžiais: „Dievu prisiekiame 1791 m. gegužės 3 ir 5 d. įstatymus ginti, jų laikytis ir juos sergėti, už jų išsaugojimą paaukodami savo turtus ir gyvybę iki paskutinio kraujo lašo <...>“.

Lietuvos bajorijos palankumas Konstitucijai istorikų aiškinamas skirtingais motyvais: Adolfas Šapoka nurodė, kad palankūs seimelių sprendimai buvo pasiekti reformų šalininkams išvysčius aktyvią propagandinę agitaciją. Juliuszo Bardacho nuomone, teigiamą lietuvių požiūrį galima aiškinti jų pasitenkinimu dėl neseniai priimto tarpusavio įsipareigojimo įstatymo. Vojciecho Ščygielskio teigimu, lietuvių palaikymą reformoms nulėmė stipriau nei Lenkijoje suvokta Rusijos grėsmė.

Naujausi lietuvių istorikų Zigmanto Kiaupos tyrimai apie Šiaulių, Telšių, Palangos miestų raidą XVIII a. antroje pusėje, Ramunės Šmigelskytės-Stukienės tyrimai apie Kauno, Upytės, Merkinės ir kitų pavietų bajorijos politinę laikyseną, Roberto Jurgaičio Vilniaus seimelio tyrimai liudija ne tik Lietuvos politinės tautos palankų nusiteikimą Konstitucijai, bet ir realius reformų pokyčius lokalioje erdvėje (naujųjų pavietų administracijos sukūrimas, pavietų pareigūnų rinkimai, 1790 m. visuotinis gyventojų surašymas, Žemvaldžių (žemionių) knygos įvedimas, teismų reforma, Ribų komisijos sudarymas). Deja, šiuos darbus nutraukė 1792 m. vasarą prasidėjusi Rusijos imperijos karinė agresija ir reformų priešininkų pergalė. Ketverių metų seimo sprendimais siekta sustiprinti Respublikos miestus ir miestiečių luomą, 74 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestams buvo suteiktas laisvojo miesto statusas ir herbai, 55 iš šių miestų yra dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijoje. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, Lietuvos Respublikos heraldikos komisija 53 Lietuvos miestams grąžino senuosius dar Konstitucijos dėka gautus herbus.

Gegužės 3-iosios Konstitucija buvo pirmasis Respublikos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisės aktas, kuris tuoj po jo paskelbimo (XVIII a. pab. – XIX a. pr.) buvo išverstas į lietuvių kalbą  „Prowa Pastanawita treczio dieno moios, 1791 miatu. Pastanawims Rondaus“. Tuo laiku neišspausdintas ir platesnės auditorijos nepasiekęs vertimo rankraštis buvo saugomas Lenkijos mokslų akademijos bibliotekoje Krokuvoje. Rankraštį 1977 m. publikavo istorikas Juozas Tumelis. Kartu su 1794 m. Tado Kosciuškos sukilimo lietuviškais patriotiniais raštais šie lietuviški tekstai liudijo lietuvių kalbos „įpilietinimo“ pradžią Abiejų Tautų Respublikoje.

Gegužės 3-iosios Konstitucija per trumpą savo gyvavimo laikotarpį spėjo įsigyventi to meto Abiejų Tautų Respublikos pasaulietinių iškilmių, švenčių, viešųjų pramogų kalendoriuje. Žinią apie Konstitucijos priėmimą ir patriotines visuomenės nuotaikas skleidė to meto Varšuvos ir Vilniaus spauda (Lietuvoje „Gazety Wileńskie“, kurios leidėju buvo Vilniaus universiteto rektorius Martynas Počobutas‑Odlianickis), paramą reformoms ir Konstitucijai pamoksluose skelbė dvasininkai.

Karaliaus Stanislovo Augusto valdymo metais susiformavo tradicija Abiejų Tautų Respublikoje viešai švęsti valdovo vardadienį (Šv. Stanislovo diena – gegužės 8 d.), gimtadienį, išrinkimo į sostą ir karūnacijos sukaktis. 1791 m. gegužės 8 d. – valdovo vardadienis palankiai sutapo su padėkos už priimtą konstituciją ir išgelbėtą Tėvynę švente, 1791 m. gegužės mėn. visoje šalyje kilo daugybė iniciatyvų pažymėti ir įamžinti įvykį. Konstitucijos priėmimą šventė miestai ir mokyklos, vyko iškilmingi priesaikos Konstitucijai aktai, bažnyčios rengė padėkos pamaldas, buvo renkamos aukos Dievo Apvaizdos bažnyčios Varšuvoje, kurioje turėjo būti saugomas Konstitucijos egzempliorius, statyboms, būta privačių bajorų ir miestiečių iniciatyvų. Šventiniai renginiai vyko ir vėlesniais mėnesiais.

Kauno miestiečiai entuziastingai sutiko žinią apie Miestų įstatymą ir Gegužės 3-iosios Konstituciją. 1791 m. gegužės 8 d. kauniečiai mieste įrengė šventinę iliuminaciją ir paruošė šventines vaišes, kurioms skirtos lėšos net 17 kartų viršijo tradicinėms kasmetinėms iškilmėms iš miesto kasos skiriamas lėšas. Žodinę priesaiką kartu su vyrais atliko moterys, o 128 bajorai priėmė miestiečių teises. Tai buvo didelės naujovės ne tik Kauno, bet ir visos valstybės politiniame gyvenime. Kauno gatvėse skambėjo šūkiai: „Vivat naujai priimtas įstatymas! Vivat Seimo maršalai! Vivat Tauta!“.

1791 m. per Šv. Stanislovo oktavą, t. y. gegužės 16 d., Vilniuje prisirišant prie valdovo vardadienio ir dėkojant už teisių miestiečių luomui suteikimą buvo surengta iškilminga eisena į Šv. Jonų bažnyčią. Buvo nešamos Seimo paskelbtos konstitucijos, raktai, kalavijas ir kitos insignijos, po pamaldų – dideli pietūs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio Mykolo Sapiegos rūmuose, o per visą naktį – gyventojų linksmybės. Šventinių renginių metu Vilniaus magistrato raštininkas Jokūbas Sidorovičius kalbėjo: „Miestų įstatymas <...> miestiečių luomo gyventojus įliejo į Respublikos kūną, <...> ir davė mums pilietinį gyvenimą, pagimdydama mus Tėvynei, kurioje iki tol faktiškai negyvenome“. To meto spauda aprašė 1791 m. gegužės šventinius renginius Minske, Pinske, Žiežmariuose. Čia buvo gausiai iliuminuota turgaus galerija, dekoruotame balkone išstatytas valdovo biustas, surengtas fejerverkas, per vaišes skambėjo muzika ir vaikų dainavimas. 1791 m. Vilniuje šventiniai renginiai vyko ir vėlesniais mėnesiais: gegužės 28 d. Vilniaus mieste vyko kariuomenės priesaikos Konstitucijai aktas, birželio 4 d. bajorai iškilmingai priėmė miestiečių teisę, liepos 2 d. Lietuvos vyriausioji mokykla surengė Konstitucijos pagerbimo šventę, liepos 3 d. Vilniaus diecezija surengė pamaldas, per kurias dėkota Dievui už Konstitucijos priėmimą, rugpjūčio 28 d. iškilmingai sutiktas į Vilnių atvykęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės konfederacijos maršalas Kazimieras Nestoras Sapiega, kuris rugsėjo 7 d. surengė valdovo išrinkimo metinių šventę ir drauge su kitais bajorais priėmė miestiečių teisę, lapkričio 25 d. švęstos valdovo karūnavimo metinės, o gruodžio 2 d. Starodubo pavieto pasiuntinys Mykolas Radziševskis surengė Vilniuje karūnavimo oktavos šventę.

Deja, XVIII amžiuje Konstitucijos metines spėta atšvęsti tik kartą. Prof. Zigmantas Kiaupa taikliai pastebėjo, kad 1792 m. gegužės 3 d. šventė tapo bene pirmąja tikra valstybine Abiejų Tautų Respublikos, taigi ir Lietuvos, švente, kurią šventė bajorai ir miestiečiai. Šventinė programa sostinėje Varšuvoje buvo publikuota keliais leidimais 1792 m. balandžio 20 d. ir pavadinta „1792 metų gegužės 3 dienos šventimo tvarka“. Konstitucijos pirmųjų metinių šventė Lietuvoje jau vyko sklindant žinioms apie Rusijos paramą Targovicos konfederacijai. Rytas prasidėjo nuo 100 šūvių iš pabūklų, 10 val. vyko municipaliteto, lydimo būrio žmonių, eisena į bažnyčią, tik nešami buvo ne įprastiniai valdžios atributai, bet Konstitucija ant aksomo pagalvės su aukso kutais. Pasiekus Šv. Jonų bažnyčią, Konstitucija buvo padėta ant specialiai šiai progai vidury bažnyčios pastatyto altoriaus prieš valdovo portretą. Iškilmingose pamaldose prelatas Jonas Nepomukas Kosakovskis sakė pamokslą, skirtą Konstitucijai, priimtai vienybėje, santarvėje ir ramybėje. Po pamaldų surengti iškilmingi pietūs. 17 val. Vyriausiojoje mokykloje vyko posėdis, dalyvaujant miesto prezidentui Antanui Tyzenhauzui, magistratui ir daugeliui kviestinių svečių, kuriame rektorius pasakė kalbą apie „tėviškas valdovo pastangas“. Pirmųjų Gegužės 3-iosios Konstitucijos metinių proga bajoras Vincentas Ignotas Marevičius (Wincenty Ignacy Marewicz) savo dvarelyje Pakalnės gatvėje prie Lukiškių šventei pastatė iliuminaciją-dekoraciją pavadintą „Stanislovo kalnas.“ Ant kalvos viršaus buvo nutapyta dekoracija, kurioje uolos pirmojoje pakopoje vaizduoti plūgai, pjautuvai, grėbliai, šakės, spragilai ir kiti valstiečių įrankiai, antrojoje – statinės, svarstyklės, inkarai, dėžės ir kiti pirklių daiktai, trečiojoje – šarvai, vėliavos, kardai, patrankos ir kiti bajorų ženklai. Šios pakopos viduryje buvo altoriaus viršus su aukuru, iš kurio kilo dūmas, altoriaus pagrindas stovėjo ant valstiečių pakopos. Pirmame lygyje pavaizduoti neturtingi valstiečiai, dešinę koją užkėlę ant miestiečių lygmens, antrame – miestiečiai, dešinę koją pastatę ant bajorų lygmens, trečiame lygyje stovintys bajorai rodė žemdirbiams ir pirkliams į viršuje esančią karaliaus monogramą, o pastarieji klaupėsi prieš altorių. Iš šonų pavaizduoti genijai su maršalų Małachowskio ir Sapiegos monogramomis. Už altoriaus buvo kolona su valdovo herbu, virš jos – įrašas „1791 m. gegužės 3-iosios konstitucija“.

1792 m. Kaune taip pat buvo paminėtos pirmosios konstitucijos metinės, surengta iškilminga šventinė rotušės iliuminacija. Spaudoje išlikę pranešimai apie šventinius renginius Seinuose ir Stoline, Bobruiske, Kobrine ir kitur. Netrukus Targovicos konfederatai pastebėjo šias miestiečių luominės lygybės ir laisvės nuotaikas: „dar Gegužės 3-iosios konstitucijos uždegtos žiežirbos jų galvose rusena, ir pasitaikius tinkamai progai gali įsižiebti kenksminga ugnis“.

 

 

Šaltiniai ir literatūra:

1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija. Vilnius, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2001.

1791 metų gegužės 3 dienos Konstitucijos ir trečiųjų Lietuvos ir Lenkijos valstybių įstojimo į Europos Sąjungą metinių iškilmingo minėjimo ir konferencijos medžiaga. Sudarytoja Sigutė Pagirienė. Vilnius: Valstybės žinios, 2007.

Balaišytė, Lina. „Laimingos revoliucijos“ šventės: apie Gegužės 3-iosios konstitucijos metines Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Menotyra, 2017, T. 24, Nr. 4, p. 261.

Bardach, Juliusz. 1791 metų gegužės 3-iosios konstitucija ir Abiejų Tautų tarpusavio įžadas, Konstytucja 3 Maja 1791 = 1791 Gegužės 3-osios konstitucija = The Constitution of May 3, 1791. Warszawa: Wydawnictwo Sejmowe, 2001.

Bumblauskas, Alfredas. Dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės civilizacijos pobūdžio, Lietuvos istorijos studijos, T. 3, Vilnius, 1996, p. 9–27.

Butterwick, Richard. Sejm Czteroletni — szkoła parlamentaryzmu, Парламенцкія структуры  ўлады  ў  сістэме дзяржаўнага кіравання Вялікага княства Літоўскага і Рэчы Паспалітай у XV–XVIII стагоддзях: Матэрыялы міжнар. навук. канферэнцыі (Мінск– Наваградак, 23–24 лістапада 2007 г.).  Навук. рэд. С.Ф.Сокал, А.М.Янушкевіч, Мінск: БІП-С Плюс, 2008, c. 244–356.

Diariusz sejmu ordynaryjnego pod związkiem konfederacji generalnej obojga narodów w Warszawie rozpoczętego roku Pańskiego 1788, wyd. J. P. Łuszczewski, t. 1, cz. 1, Warszawa, 1789.

Gegužės 3-iosios Konstitucija (1791). Pirmoji moderni demokratiniu būdu priimta Konstitucija Europoje. Varšuva: Varšuvos senųjų dokumentų centrinis archyvas, 2017.

Glemža, Liudas. Gegužės 3 d. Konstitucija – viena pirmųjų pasaulyje ir Europoje, http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-05-03-geguzes-3-d-konstitucija-viena-pirmuju-pasaulyje-ir-europoje/143862

Glemža, Liudas. Pilietinės visuomenės užuomazgos 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijoje, Mūsų konstitucionalizmo raida. Vilnius: Valstybės žinios, 2003, p. 20–28.

Historia Sejmu Polskiego. T. 1: Do schyłku szlacheckiej Rzeczypospolitej, pod red. Jerzego Michalskiego. Warszawa, 1984.

Jarašiūnas, Egidijus. Apie pirmąsias konstitucijas ir jų reikšmę, Jurisprudencija, 2010, Nr. 2, p. 23–52.

Jurgaitis, Robertas. Nuo bajoriškosios savivaldos iki parlamentarizmo: Vilniaus seimelio veikla 1717–1795 m. Vilnius, 2016.

Kiaupa, Zigmantas. Lietuvos istorija. VII tomas, I dalis, Trumpasis XVIII amžius (1733–1795 m.). Vilnius: Baltos lankos, 2012, p. 13–86.

Kiaupa, Zigmantas. Švenčianti Stanislovo Augusto valdymo laikų Lietuva, Viešosios ir privačios erdvės Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Mokslinių straipsnių rinkinys, sudarė Ramunė Šmigelskytė-Stukienė. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2008, p. 149–162. 

Konstytucja 3 maja 1791 roku. Na podstawie tekstu Ustawy Rządowej z Archiwum Sejmu Czteroletniego przechowywanego w Archiwum Głównym Akt Dawnych w Warszawie. Opracowała i wstępem opatrzyła Anna Grześkowiak-Krwawicz. Warszawa: Muzeum Łazienki Królewskie w Warszawie, Archiwum Główne Akt Dawnych w Warszawie, 2018.

Kornat Marek, Uruszczak Wacław. 550 lat parlamantaryzmu Rzeczypospolitej. Warszawa: Wydawnictwo Sejmowe, 2018.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės seimelių instrukcijos (1788–1790). Parengė Robertas Jurgaitis, Adam Stankevič, Asta Verbickienė, Vilnius, 2015.

Lietuvos heraldika. Parengė Edmundas Rimša, Vilnius: Baltos lankos, 2008.

Mačiulytė, Kristina. Pamokslas XVIII a. antrosios pusės LDK visuomenėje, Senoji Lietuvos literatūra, 2004, kn. 18, p. 213–223.

Maksimowicz, Krystyna. O talentach Kazimiera Nestora Sapiehy w świetle obserwatorów życia publicznego drugiej połowy XVIII wieku, Kultura parlamentarna epoki staropolskiej. Studia pod redakcją Andrzeja Stroynowskiego, Warszawa: Wydawnictwo DiG, 2013, s. 483–493.

Malec, Jerzy. Zaręczenie Wzajemne Obojga Narodów – w 220. rocznicę uchwalenia, Studia Iuridica Toruniensia, 2012, t. 10.

Marewicz, Wincenty Ignacy. Opis iluminacji danej w dniu 3 maja r. 1792 na przedmieściu wileńskim, ku Łukiszkom idąc na ulicy Podgórskiej pod numerem 465, w chałupie Wincentego Ignacego Marewicza Rotmistrza Wtwa Trockiego. Wilno, 1792.

Pawlikowska-Butterwick Wioletta, Butterwick-Pawlikowski Richard, Najjaśniejsza gwiazda wileńska. Ks. Rektor Marcin Poczobut w ostatnich latach Rzeczypospolitej, XVIII amžiaus studijos, T. 2: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė: Valstybė. Kultūra. Edukacija. Sudarytoja Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, Vilnius, 2015, p. 88–101.

Raila, Eligijus. Apie 1791 m. gegužės 3-iosios konstituciją. Vilnius: Aidai, 2007.

Raila, Eligijus. Gegužės 3-iosios epocha, 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija. Vilnius, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2001, p. 61–76.

Rakutis, Valdas. Abiejų Tautų karo komisija 1788–1792 m., Modernios administracijos tapsmas Lietuvoje valstybės institucijų raida 1764–1794 metais: kolektyvinė monografija, Vilnius: Petro ofsetas, 2014, p. 312–350.

Stroynowski Andrzej. Kultura obrad sejmu Rzeczypospolitej w XVIII wieku, XVIII amžiaus studijos, t. 1: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė: tarp tradicijų ir naujovių, sudarytoja Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2014, p. 16–34.

Stroynowski, Andrzej. Reprezentanci Wielkiego Księstwa Litewskiego w czasie uchwalania Konstytucji 3 maja. Acta Universitatis Lodziensis, Folia Historica, 1991, Nr. 41, s. 3–16.

Szczygielski, Wojciech. Rozważania na temat Sejmu Wielkiego (w 220. rocznicę inauguracji obrad), Przegląd nauk historycznych, 2008, R. VII, Nr. 2, s. 5–59.

Szczygielski, Wojciech. Sejm Wielki (1788-1792) jako przejaw łagodnej rewolucji (wersja skrócona), http://wojciechszczygielski.pl/sejm-wielki-1788-1792-jako-przejaw-lagodnej-rewolucji-wersja-skrocona/

Szczygielski, Wojciech. O nową ustawą sejmikową. Rezultaty głosowania sejmowego z 24 marca 1791 roku, Kultura parlamentarna epoki staropolskiej. Studia pod redakcją Andrzeja Stroynowskiego, Warszawa: Wydawnictwo DiG, 2013, s. 495–504.

Šapoka, Adolfas. Gegužės 3 d. konstitucija ir Lietuva [Skaitmenintas objektas]. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2014.

Šapoka, Adolfas. Raštai. T. 2: Lietuva Reformų seimo metu. Iki 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2008.

Šmigelskytė-Stukienė Ramunė, Brusokas Eduardas, Glemža Liudas, Robertas Jurgaitis, Valdas Rakutis. Modernios administracijos tapsmas Lietuvoje valstybės institucijų raida 1764–1794 metais: kolektyvinė monografija. Vilnius: Petro ofsetas, 2014.

Šmigelskytė-Stukienė, Ramunė. Nuo 1791 m. gegužės 3 d. iki spalio 20 d. ir po jos: Lietuvos ir Lenkijos valstybinių institucijų „suliejimo“ problema (Iždo komisijos pavyzdžiu), XVIII amžiaus studijos, t. 1: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė: tarp tradicijų ir naujovių, sudarytoja Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2014, p. 128–147.

Šmigelskytė-Stukienė, Ramunė. Targovicos konfederacija – tradicinės elgsenos pavyzdys novacijų akivaizdoje, Mūsų praeitis, Vilnius, 1998, Nr. 5, 1997, p. 40–51.

Šmigelskytė-Stukienė, Ramunė. Už ar prieš reformas: Ketverių metų seimo nutarimų įgyvendinimas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pavietuose 1789–1792 metais, Istorija, 2009/ 2, t. LXXIV/74, p. 13–22.

Tado Kosciuškos sukilimo (1794) lietuviškieji raštai. Paruošė Juozas Tumelis. Vilnius: Žara, 1997.

Tumelis, Juozas. Gegužės Trečiosios Konstitucijos ir Ketverių metų seimo nutarimų lietuviškas vertimas, Lietuvos istorijos metraštis. 1977 metai, Vilnius, 1978, p. 90–132.

Vaitkevičiūtė, Viktorija. Tėvynės likimas Mauricijaus Pranciškaus Karpio Seimo kalbose, XVIII amžiaus studijos, t. 3: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Iššūkiai. Laimėjimai. Netektys. Sudarytoja Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2016, p. 86–106.

Volumina legum. Kraków, 1889,  T. IX.

 

 

Parengė Žydrūnas Mačiukas,
Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius