Seimo laikinųjų Pilietinio dalyvavimo ir bendruomeniškumo skatinimo bei Etno bičiulių grupių pirmininko Kęstučio Vilkausko pranešimas: „Etnokultūrai skiriame nepakankamai dėmesio“

2022 m. gruodžio 15 d. pranešimas žiniasklaidai 

Bendrame Seimo laikinųjų Pilietinio dalyvavimo ir bendruomeniškumo skatinimo ir Etno bičiulių grupių posėdyje gruodžio 14 d. vyko diskusija aktualiais etninės kultūros plėtros, sklaidos, etnokultūrinio ugdymo, tautinės savimonės ir kultūros paveldo apsaugos, etnografinių regionų savitumo išsaugojimo klausimais.

Posėdyje dalyvavo Seimo nariai, Etninės kultūros globos tarybos atstovai, Lietuvos nacionalinio kultūros centro atstovai, Mažosios Lietuvos etninės kultūros globos tarybos atstovai, kiti šia tema suinteresuoti asmenys.

Etninės kultūros globos tarybos pirmininkė D. Urbanavičienė savo pasisakyme apžvelgė situaciją dvejose pasirinktose srityse: 1) etnokultūros ugdymas, šios srities specialistų ir mokytojų rengimas, moksliniai tyrimai ir 2) etnokultūros plėtros vieta regionų plėtros politikoje ir Lietuvos etninių regionų heraldika.

Situacijos pristatymas (apibūdinimas) pagal pirmąją kryptį buvo pradėtas nuo malonesnių dalykų – nuo jau penktą kartą sėkmingai organizuotos Etninės kultūros olimpiados, taip pat parengtos ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos patvirtintos mokymo programos 5–12 klasių mokiniams apie etnokultūrą, kuri turėtų startuoti nuo 2024 metų ( numatoma ją išbandyti dar 2023 metais). Vėliau kalbėta apie tai, kas jaudina ir neramina: 1) apie labai mažą skaičių Lietuvos mokyklų, kuriose mokymo programos etnokultūros klausimais yra privalomos arba pasirinktinės, 2) apie etnokultūros srities specialistų ir mokytojų trūkumą savivaldybių administracijose ir savivaldybių mokyklose, apie nepakankamą naujų šios srities specialistų ir mokytojų rengimą Lietuvos aukštosiose mokyklose ir esamų kadrų kvalifikacijos tobulinimą (kėlimą), apie vienos iš ministerijų vėluojantį įvykdyti įsipareigojimą parengti konkrečias gaires dėl etnokultūros specialistų ir mokytojų ugdymo ir kvalifikacijos tobulinimo (kėlimo) gerinimo, 3) apie antrus metus vykdytos stebėsenos, kaip etnokultūros plėtros klausimai yra sprendžiami savivaldybėse, rezultatus (tik aštuonių Lietuvos savivaldybių strateginiuose planuose yra randama konkrečių priemonių šios srities plėtrai) ir Etninės kultūros globos tarybos įsipareigojimą parengti rekomendacijas savivaldybėms, kokias būdais ir priemonėmis būtų tikslinga (reikalinga) plėtoti šią svarbią Lietuvos kultūros sritį, 4) apie netobulą ir nepakankamą etnokultūros finansavimo sistemą, ypač per Kultūros tarybą, ir būtinumą rasti patrauklesnę ir veiksmingesnę etnokultūros sričių finansavimo sistemą, kuri užtikrintų šios srities subjektų veiklos ir priemonių tęstinumą.

D. Urbanavičienės nuomone, ne mažiau to, kas jaudina ir neramina, egzistuoja ir pagal antrąją etnokultūros plėtros kryptį: 1) Lietuvos etniniai regionai nėra pripažįstami Lietuvoje formuojamos ir įgyvendinamos regioninės politikos objektais, apskričių regioninės plėtros planuose šiai sričiai plėtoti skiriamas pernelyg menkas dėmesys ir finansavimas, 2) šiuo metu yra patvirtintas tik vieno iš penkių Lietuvos etninio regiono herbas, o Mažosios Lietuvos etninio regiono herbo „daryba“ užsitęsė kelerius metus, ir be rimtos pagalbos iš šalies gali nieko nepavykti.

Lietuvos nacionalinio kultūros centro direktoriaus pavaduotoja V. Šatkauskienė savo pasisakyme taip pat pažymėjo, kad etnokultūros plėtojimui ir ypač nematerialios etnokultūros paveldo išsaugojimui ir puoselėjimui stinga horizontalaus požiūrio (įvairių ministerijų, valstybinių ir nevalstybinių institucijų ryšio ir sinergijos), nuoseklesnių veiksmų (greičiausiai atskiros šios srities plėtros strategijos ar programos), aktyvesnės ir tikslingesnės savivaldybių veiklos ir, žinoma, adekvataus šios srities finansavimo. Tuo pačiu buvo informuota apie šios įstaigos dalyvavimą, rengiant rekomendacijas savivaldybėms, kuriose numatoma pristatyti etnokultūros sričių ir veiklų įvairovę, patarti, kokias būdais ir priemonėmis būtų tikslinga (prasminga) plėtoti etnokultūrą savivaldybių lygmenyje.

Mažosios Lietuvos etninės kultūros globos tarybos pirmininkė V. Griškevičienė detaliau informavo apie situaciją, kuri susidarė vykdant Mažosios Lietuvos etninio regiono herbo paiešką; paragino atsakingas valstybės institucijas imtis konkrečių veiksmų plėtojant įvairias etnokultūros sritis ir neapsiriboti tik tuo, kad būtų „gražiai“ suformuluotos egzistuojančios šios srities problemos; pritarė išsakytoms mintims dėl etnokultūros srities specialistų ir mokytojų rengimo ir kvalifikacijos tobulinimo (kėlimo) sistemos gerinimo ir būtinumo rasti geresnę šios srities finansavimo sistemą; taip pat pritarė siūlymui rengti Vietos savivaldos įstatymo pataisas ir savivaldybių funkcijas etnokultūros srityje paskirstyti į tas, kurios būtų savivaldybių savarankiškos funkcijos ir tas, kurios būtų valstybės deleguotos (priskirtos) savivaldybėms su garantuotu finansavimu iš valstybės biudžeto, skiriant tikslines dotacijas.

Dėl etnokultūros problemų (etninių regionų herbų „darybos“; atskirų savivaldybių kai kada kontraversiškos veiklos šioje srityje ir būtinumo į tai atkreipti Lietuvos savivaldybių asociacijos dėmesį; finansinės paramos etnokultūrai dydžio ir pobūdžio ir pan.), galimybių jas spręsti pasisakė posėdyje dalyvavę Seimo nariai Stasys Tumėnas, Rima Baškienė ir Eugenijus Sabutis.  

Posėdžiui pirmininkavęs Seimo laikinųjų Pilietinio dalyvavimo ir bendruomeniškumo skatinimo bei Etno bičiulių grupių pirmininkas Kęstutis Vilkauskas pritarė, kad šioje srityje išties susikaupė nemažai problemų, kad šiai svarbiai Lietuvos kultūros ir kiekvieno mūsų, kaip Lietuvos gyventojo tapatybės, sričiai skiriamas nepakankamas dėmesys ir finansavimas, taip pat tam tikrų pakeitimų reikalingas ir šios srities teisinis reglamentavimas. Parlamentaro nuomone,  posėdžio metu pateikti faktai ir išsakyti argumentai rodo, kad etnokultūros srityje susikaupusias problemas tikslinga aptarti platesniame rate ir Seimo pavasario sesijos metu surengti specialią konferenciją, skirtą etninės kultūros plėtros, sklaidos, etnokultūrinio ugdymo, tautinės savimonės ir kultūros paveldo (materialaus ir nematerialaus) apsaugos, etnografinių regionų savitumo išsaugojimo problemų aptarimui ir sisteminių sprendimų paieškai. 

K. Vilkauskas taip pat pristatė Seimo laikinosios Pilietinio dalyvavimo ir bendruomeniškumo skatinimo grupės 2021 ir 2022 metų veiklos rezultatus. Jis atkreipė posėdžio dalyvių dėmesį į tai, kad Seimo laikinoji Pilietinio dalyvavimo ir bendruomeniškumo skatinimo grupė yra ypatinga tuo, kad ji nuolat dirba (bent kartą per mėnesį posėdžiauja nuotoliniu būdu) ir nuolat apie savo veiklą informuoja viešai. Per ataskaitinį laikotarpį buvo suorganizuota 16 posėdžių ir 3 konferencijos, iš jų: 1) Seimo 2021 m. pavasario sesijos ir rudens sesijų metu suorganizuota 10 posėdžių ir dvi konferencijos, iš kurių viena buvo tarptautinė konferencija (su mokslininkais iš Ukrainos) ir 2) Seimo 2022 m. pavasario sesijos ir rudens sesijų metu suorganizuoti 6 posėdžiai ir viena nacionalinė konferencija.

Baigdamas bendrą dviejų Seimo laikinųjų grupių posėdį K. Vilkauskas padėkojo visiems posėdžio dalyviams ir paragino visus būti pilietiškais ir bendruomeniškais.

Seimo „YouTube“ paskyroje „Atviras Seimas“ galima peržiūrėti visą posėdžio įrašą.

Daugiau informacijos:

Laikinosios Pilietinio dalyvavimo ir bendruomeniškumo skatinimo grupės pirmininkas

Laikinosios Etno bičiulių grupės pirmininkas

Kęstutis Vilkauskas, tel. (8 5) 239 6335