Apie parodą „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS NETENKANT: Represuoti 1920–1940 metų Lietuvos Respublikos Seimo nariai“

 

Paroda „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS NETENKANT: Represuoti 1920–1940 metų Lietuvos Respublikos Seimo nariai“ tęsia gegužės 15-ajai – Steigiamojo Seimo susirinkimo dienai dedikuotų pasakojimų ciklą. Šį kartą parodos tema – 1920–1940 metų Lietuvos Respublikos Seimo nariai, kurie okupacinės valdžios buvo represuoti.

Šių metų parodos temą padiktavo 2022 m. gegužės 24 d. Seimo priimta rezoliucija, raginanti, be kitų, prisiminti ir minėti šias 2023-ųjų sukaktis: paskutinių okupuotos Lietuvos masinių trėmimų 70-metį, Vilniaus geto likvidavimo 80-metį, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) įsteigimo 80-metį, Jungtinių Amerikos Valstijų Kongreso Kersteno komiteto 70-metį. Visas šias atmintinas intencijas apibendrina pasakojimas apie represijas patyrusius Lietuvos Respublikos piliečius, tarp jų – buvusius parlamentarus.

Parodos pavadinimą pasufleravo diplomatas ir buvęs Lietuvos Respublikos III Seimo narys, po Antrojo pasaulinio karo atsidūręs egzilyje – Edvardas Turauskas (1896–1966), o parodos pasakotoju tapo kitas jo kolega – represijas ir persekiojimą okupuotoje Lietuvoje patyręs Lietuvos Respublikos I, II ir III Seimų narys, teisininkas Zigmas Toliušis (1889–1971). Patirtas represijas jis aprašė knygoje „Mano kalėjimai“, kuri buvo publikuota po autoriaus mirties ir jau po to, kai Lietuva atkūrė valstybės nepriklausomybę. Beje, kai kurie 1920–1940 metų Lietuvos Respublikos Seimo nariai sulaukė 1990-ųjų ir tapo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo liudininkais.

1940 m. birželio 15-oji yra tapusi skiriamąja dviejų laikotarpių gaire. Po 1940 metų Sovietų Sąjungos okupacijos ir aneksijos Lietuvos Respublika neteko suvereniteto. Okupacinė valdžia likvidavo visas Lietuvos Respublikos valdžios institucijas, visi politiniai ir kiti svarbesni sprendimai buvo besąlygiškai priimami Maskvoje. Okupuotos Lietuvos aneksiją įgyvendino vadinamasis Liaudies seimas. Toks pat scenarijus buvo įgyvendintas Latvijoje ir Estijoje. Prieš pat marionetinio Liaudies seimo rinkimus, 1940 m. liepos 11–12 d., okupacinė valdžia suėmė kelis šimtus žinomų šalies veikėjų, tarp jų – dalį Seimo narių. Surežisuotuose ir teroro sąlygomis vykusiuose rinkimuose išrinktas Liaudies seimas 1940 m. liepos 21 d. paskelbė Lietuvą Socialistine Tarybų Respublika, o 1940 m. rugpjūčio 3 d. pasiprašė neva savarankiškai įstoti į Sovietų Sąjungos sudėtį. Taip buvo įforminta Lietuvos aneksija. Dėl šių Liaudies seimo sprendimų protestavo užsienio valstybėse likę Lietuvos diplomatinės tarnybos nariai – paskutiniai teisėtos Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskirti Lietuvos Respublikos pareigūnai. Laisvojo pasaulio valstybės nepripažino Lietuvos okupacijos ir aneksijos, kai kuriose šalyse ir toliau nepertraukiamai veikė Lietuvos pasiuntinybės, Lietuvos Respublika ir toliau egzistavo kaip tarptautinės teisės subjektas, nors visa jos teritorija buvo okupuota Sovietų Sąjungos.

Lietuvos okupaciją teko patirti ir 1920–1940 metų Lietuvos Respublikos Seimo nariams, tarp kurių buvo labai skirtingo išsilavinimo ir profesijų žmonių: teisininkų, dvasininkų, ūkininkų, mokytojų, medikų, universitetų dėstytojų, profesorių, diplomatų, verslininkų, rašytojų, žurnalistų... Tie, kurie prisidėjo kuriant valstybę ir ją stiprinant, buvo priversti stebėti jos okupaciją ir aneksiją. Seimo narių ir Seimo vadovų likimai susiklostė skirtingai. 1940 metais Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, didžioji dalis buvusių Seimo narių liko tėvynėje, dalis jų buvo suimti, kalinti, kankinti, sušaudyti jau pirmaisiais okupacijos metais. Deja, tarp buvusių Seimo narių buvo ir talkinusių okupaciniams režimams. Buvusius Seimo narius, ypač žydų tautybės, 1941–1944 metais persekiojo okupacinė nacistinės Vokietijos valdžia – dalis žuvo holokausto metu, likviduojant getus, dalis buvo įkalinti koncentracijos stovyklose Vokietijoje. Tarp buvusių Seimo narių yra žydų gelbėtojų, jų drąsą ir pasiaukojimą įvertino jau Kovo 11-osios Lietuvos Respublika.

Nacistinės Vokietijos okupaciją pakeitusi antroji Sovietų Sąjungos okupacija buvo pasitikta su didžiuliu nerimu. Dauguma Vakaruose atsidūrusių buvusių Lietuvos parlamentarų iš Lietuvos pasitraukė būtent 1944-aisiais, vėl artėjant Raudonajai armijai. Jie asmeniškai ar jų artimieji buvo patyrę suėmimų, kalinimų ir kankinimų siaubą. Antroji sovietinė okupacija lėmė dar ilgesnius traukinių su tremiamaisiais ešelonus. Iškalbingas vien faktas, kad iš septynių 1920–1940 metų Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkų keturi buvo suimti, kalinti ir ištremti: Aleksandras Stulginskis, Leonas Bistras, Vytautas Petrulis, Konstantinas Šakenis (V. Petrulis – sušaudytas), vienintelis Antanas Tumėnas, patyręs nacių okupacinės valdžios persekiojimą, pasitraukė į Vakarus. Buvęs Seimo Pirmininkas vyskupas Justinas Staugaitis buvo sekamas okupacinių režimų, mirė karo metais ir represijų išvengė, jų išvengė ir Jonas Staugaitis.

Kai kurie buvę Seimo nariai tapo ginkluotojo ir neginkluotojo pasipriešinimo dalyviais ir rėmėjais. Vakaruose atsidūrę jie ėmė telkti ir telktis arba įsiliejo į ten jau veikusias lietuvių organizacijas, aktyviai liudijo apie sovietų okupacijos žiaurumą ir neleido laisvajam pasauliui užmiršti Lietuvos valstybės vardo. Buvę Seimo nariai paliko ryškų pėdsaką Lietuvos laisvės byloje: kai kurie 1953–1954 metais liudijo Jungtinių Amerikos Valstijų Kongreso sudarytam senatoriaus Čarlzo J. Kersteno (Charles J. Kersten) komitetui, tyrusiam Baltijos valstybių okupaciją; dalis dalyvavo lietuvių organizacijų – Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK), kurio vadovybę sudarė, Amerikos lietuvių tarybos (ALT) ir kitų organizacijų, kėlusių Lietuvos laisvės bylą, veikloje. Tiek okupuotoje Lietuvoje likę, tiek Vakaruose atsidūrę Seimo nariai puoselėjo viltį atkurti Lietuvos Respubliką demokratinės 1922 metų Lietuvos Valstybės Konstitucijos pagrindais.

Parodą sudaro dvidešimt septyni stendai, kuriuose apie Lietuvos okupaciją ir jos gyventojų patirtas represijas pasakojama buvusio parlamentaro Zigmo Toliušio lūpomis. Kiekvieną stendą lydi trumpa citata iš jo knygos „Mano kalėjimai“. Lengvas, gyvas ir vaizdus prisiminimas geriau nei bet koks kitas atpasakojimas iliustruoja okupacijos metu patirtą siaubą, represijas, žmogiškumo nuvertinimą, beteisiškumą, tačiau kartu atskleidžia orią nepalaužto žmogaus laikyseną. Paroda turi plėtinį, nuskaičius QR kodus galima plačiau susipažinti su Seimo interneto svetainėje publikuojama informacija apie represuotus Seimo narius.

Parodoje eksponuojamos fotografijos ir dokumentai yra saugomi Lietuvos centriniame valstybės archyve, Lietuvos ypatingajame archyve, Šiaulių „Aušros“ muziejuje, JAV Kongreso bibliotekoje (Library of Congress), Jungtinių Valstijų Holokausto memorialiniame muziejuje (United States Holocaust memorial museum). Parodos rengėjai dėkingi parodos partneriams už suteiktą galimybę naudotis archyvine medžiaga, taip pat už pagalbą rengiant parodą.

 

---

 

 

Mūsų kraštą okupavo 1940 m. birželio 15 d. 

„Pirmą kartą sovietų buvau suimtas 1940 m. liepos 12-osios naktį. Sovietai, kaip žinoma, buvo atsiradę Lietuvoje prieš mėnesį, Lietuvai okupuoti panaudoję kariuomenę – dar XVIII a. antrojoje pusėje carizmo išbandytą priemonę, kai buvo užgrobta Lenkijos Lietuvos valstybė. Karines įgulas sovietai įvedė Lietuvon 1939 metų rudenį, bet visiškai kariškiai mūsų kraštą okupavo 1940 m. birželio 15 d.“ (Zigmas Toliušis) 

 

Sovietai rengėsi tvirtai „įsėsti į balną“

„Pirmąsias dvi savaites sovietai rengėsi tvirtai įsėsti į balną. Per tą laiką jie sudarė sau palankią vyriausybę, pašalino senosios Lietuvos vyriausybės vadovaujančius valdininkus, vyresniuosius karininkus, įžymesnius teisėjus, pakeisdami juos sau artimais žmonėmis. <...> Lietuvos ūkis buvo iš pagrindų laužomas ir griaunamas. Tai akivaizdžiai paaiškėjo po finansų ministro Galvanausko, mėginusio gelbėti Lietuvos ekonomiką, atsistatydinimo (liepos 5 d.) bei po Krėvės lankymosi Maskvoje ir pasimatymo su Molotovu, kur jis mėgino ginti nors minimalų Lietuvos savarankiškumą.“ (Zigmas Toliušis) 

 

Įsitvirtinę sovietai pradeda suiminėti žmones

„Gerai įsitvirtinę, sovietai pradėjo suiminėti žmones. Areštų tikslas buvo terorizuoti kraštą ir užkirsti kelią eventualiam pasipriešinimui Lietuvos sovietizacijai. Pirmiausia buvo suimtas vidaus reikalų ministras Skučas, buvęs Policijos departamento direktorius Povilaitis, buvęs Ministras Pirmininkas Merkys, buvęs finansų ministras Indrišiūnas. Pastarasis buvo suimtas Palangoje, kur buvo išvykęs vasaroti.“ (Zigmas Toliušis) 

 

Sovietai išsijuosę ėmėsi pertvarkyti Lietuvą pagal iš Maskvos atsivežtą modelį

„Sovietai išsijuosę, nesivaržydami ėmė pertvarkinėti Lietuvą pagal savo atsivežtąjį iš Maskvos modelį. Beatodairiška Lietuvos sovietizacija vyko visose gyvenimo šakose – politikoje, ekonomikoje, kultūroje ir, be to, nepaprastai skubiu ir smarkiu tempu. <...> sovietai surengė rinkimus, bet prieš rinkimus suėmė ir sukišo į kalėjimus visus buvusius vyriausybės narius bei aukštesniuosius pareigūnus ir politinių partijų veikėjus, likvidavo spaudos ir susirinkimų laisvę. Balsavimui buvo pasiūlytas vienas vienintelis sąrašas, rinkimus gaubė teroro atmosfera.“ (Zigmas Toliušis) 

 

Tikrovė netrukus pralenkė visus blogiausius spėjimus ir tamsiausius numatymus 

„Birželio pabaigoje Kaune aš susitikau su savo jaunesniu broliu Juozu, veterinarijos gydytoju <...>. Mudu nusprendėme, kad nedera palikti savo krašto, žmonių ir privalome likti Lietuvoje su savo liaudimi. To nusistatymo mudu laikėmės, nors <...> patyrėme daug kančių ir nelaimių, o brolis Juozas net žuvo. Nors mudu su broliu, nei niekas iš mums artimų žmonių nežiūrėjome į ateitį optimistiškai, tačiau tikrovė netrukus pralenkė visus blogiausius spėjimus ir tamsiausius numatymus.“ (Zigmas Toliušis) 

 

Naujieji valdovai terorizavo žmones 

„Kad naujos sovietiškos reformos vyktų sklandžiau ir niekas nedrįstų joms priešintis, naujieji valdovai terorizavo žmones, suiminėjo ir kišo į kalėjimus buvusius politikos bei visuomenės veikėjus.“ (Zigmas Toliušis) 

 

Suiminėjo ir kišo į kalėjimus buvusius politikos bei visuomenės veikėjus 

„Kartą, pasirašydami gavę maistpinigius, pastebėjome lape įrašytą buvusio Ministro Pirmininko ir Seimo Pirmininko daktaro Leono Bistro pavardę. Vėliau sužinojome, kad kitose kamerose sėdėjo buvęs finansų ministras Julius Indrišiūnas, paskutiniojo ministrų kabineto teisingumo ministras Antanas Tamošaitis ir antrojo Vyriausiojo štabo viršininko pavaduotojas Kirlys <...>.“ (Zigmas Toliušis) 

 

Tardytojas man tegalėjo pateikti kaltinimus dėl mano veiklos demokratiniuose seimuose 

„Per visą pirmąjį kalinimą, kuris truko bemaž visus metus, aš berods tik du kartus buvau tardomas. Tardytojas domėjosi mano kilme, praeitimi ir ypač politine veikla. Atsakiau, kad iki 1927 metų pavasario, kada buvo paleistas demokratinis seimas, aš buvau seimo nariu <...>“ (Zigmas Toliušis) 

 

Sovietai nutarė suimti visus Lietuvos politinius veikėjus

„Kad okupacija būtų lengvesnė, sovietai nutarė suimti visus Lietuvos politinius veikėjus ir apkaltinti juos už jų politinius įsitikinimus ir veiklą nepriklausomoje Lietuvoje. Vėliau paaiškėjo, kad sovietų saugumo organai be atodairos suiminėjo savo potencialius priešus, o tokiais jie laikė visus nepriklausomos Lietuvos šalininkus ir tuos, kurie jiems nepataikavo, netapo prisiplakėliais arba anksčiau pasireiškė kaip ryškesnės asmenybės, pelniusios žmonių pasitikėjimą ir autoritetą.“ (Zigmas Toliušis) 

 

Man buvo pranešta, kad esu suimtas, nepasakė, už ką ir kokiu pagrindu 

„Grįžęs namo vėlai vakare, atsiguliau ir stipriai užmigau. Pašokau išgirdęs šaižų skambutį. Į butą įėjo civiliai apsirengusių 5 ar 6 žmonių būrys. Vienas iš jų buvo apsivilkęs policininko uniforma, du kviestiniai, kiti – sovietų saugumo pareigūnai. Vienas iš pastarųjų pareiškė, kad jie atėję padaryti kratos mano bute. Tačiau krata buvo paviršutiniška ir neilgai tetruko. <...> Po to man buvo pranešta, kad esu suimtas, nepasakė, už ką ir kokiu pagrindu. Man buvo pasiūlyta eiti drauge.“ (Zigmas Toliušis) 

 

Buvau iškrėstas ir nuvestas į kamerą 

„Buvau pasodintas į mašiną ir nuvežtas į kriminalinės policijos įstaigą – Laisvės alėjos ir Vytauto prospekto kampe. Viename įstaigos rūsio kambaryje, ant kurio sienos kabojo Berijos, tuo laiku buvusio Tarybų Sąjungos vidaus reikalų liaudies komisaro, portretas, buvau iškrėstas ir nuvestas į kamerą.“ (Zigmas Toliušis)

 

Kameros pasieniuose ant suolų miegojo keletas žmonių

„Kameros pasieniuose ant suolų miegojo keletas žmonių, nes buvo dar ankstyvas rytas. <...> Šalia gulėjo pagyvenęs žmogus, ūkininkas Jučas iš Kėdainių apskrities. Jis buvo veiklus kooperatininkas ir „Pienocentro“ valdybos narys. Už ką jis buvo suimtas, aš taip ir nesužinojau, nors gana ilgą laiką sėdėjome drauge. Jis pats irgi nežinojo, už ką pakliuvo.“ (Zigmas Toliušis)

 

Niekados nemaniau, kad atsidursiu čia kaip kalinys 

„Kauno kalėjime, Mickevičiaus gatvėje, man dažnai tekdavo lankytis savo, advokato, profesijos reikalais. Niekados nemaniau, kad atsidursiu čia kaip kalinys. <...> Kalėjimo sovietinė administracija griežtai žiūrėjo, kad vieni kaliniai būtų izoliuoti nuo kitų, tad pasivaikščiojimams buvo sukalti aukšti gardai iš lentų. Kalinių buvo labai daug – pilnas kalėjimas, o gardų mažai, todėl pasivaikščiojimai trukdavo apie pusę valandos. Virš gardų buvo įrengtas sargybos bokštas, iš kurio prižiūrėtojas stebėjo vaikščiojančius, kad šie nesikalbėtų su gretimų gardų kaliniais, nemėtytų raštelių ir nieko nerašytų ant gardų sienų.“ (Zigmas Toliušis)

 

Supratome, kad teks atsisveikinti su Europoje galiojančiais, asmens laisvę saugančiais įstatymais 

„Kambaryje stovėjo ilgas stalas, už stalo sėdintieji pareigūnai ėmė kalinių pirštų atspaudus. Supratau, kad mes visi be jokio teismo ir net be tardymo jau buvome pripažinti pavojingais nusikaltėliais. Visa toji žeminanti procedūra padarė slegiantį įspūdį. <...> Supratome, kad mums teks atsisveikinti su senais, visoje Europoje galiojančiais, asmens laisvę saugojančiais įstatymais ir kad mums taikomi sovietų justicijos, arba revoliucinio teisingumo, dėsniai.“ (Zigmas Toliušis) 

 

Ilgainiui kalinių skaičius dar pagausėjo 

„Kameroje buvo per 20 kalinių <...>. Ilgainiui kalinių skaičius dar pagausėjo. Trūko suolų, ir dauguma gulėjo ant grindų, pasikloję šiaudų prikimštus čiužinius. Rytą atsikėlus, čiužinius reikėdavo suvynioti ir priglausti prie sienų: ant jų dieną sėdėdavo kaliniai.“ (Zigmas Toliušis)

 

Nenutrūkstamai vykdomi suėmimai, dalis suimtųjų išvežami į Rusijos gilumą 

„Atėję į Lietuvą sovietai Sulaitį suėmė. Jis buvo kairiųjų pažiūrų žmogus, artimas socialdemokratams, gynė darbininkų reikalus, bet prie komunistų nepritapo. <...> Iš jo mes sužinojome, kad Lietuvoje nenutrūkstamai vyksta suėmimai ir kad dalis suimtųjų išvežami į Rusijos gilumą.“ (Zigmas Toliušis)

 

Iš Kauno kalėjimo buvo išvežta keliolika kalinių, kurių dauguma sušaudyti prie Červenės 

„<...> iš Kauno kalėjimo buvo išvežta keliolika kalinių, kurių dauguma buvo sušaudyta prie Červenės ir tik dalis išliko gyvi ir grįžo į Lietuvą (Petruitis, prof. Ignas Končius ir kt.). Prisimenu, kaip pirmomis dienomis, vokiečiams okupavus Kauną, prie kalėjimo vartų būriavosi žmonės, daugiausia moterys. Tarp jų buvo diplomato K. Bizausko žmona, kuri teiravosi apie savo vyro, sėdėjusio Kauno kalėjime, likimą. Vėliau paaiškėjo, kad jis žuvo Červenėje.“ (Zigmas Toliušis)

 

Netrukus išgirdome apie kitus baisius įvykius Lietuvoje 

„Netrukus išgirdome apie kitus baisius įvykius Lietuvoje. Pravieniškių lagery, netoli Kauno, pirmąją karo dieną sovietai sušaudė kelis šimtus toje stovykloje laikomų kalinių. Išliko keletas žmonių, kurie tik pradėjus šaudyti iš kulkosvaidžių krito žemėn ir buvo užversti nužudytųjų lavonais. Taip pat daug kalinių buvo nužudyta Rainių miškely, prie Telšių, Panevėžy ir kitose vietose.“ (Zigmas Toliušis)

 

Prasidėjo karas. Sovietai traukiasi iš Kauno ir iš Lietuvos 

„Paaiškėjo, kad kai kurios kameros iš pat ryto išlaužė duris ir kaliniai užpildė kalėjimo koridorius. Iš jų sužinojome tai, ką ir patys nujautėme, — prasidėjo karas. Sovietai traukiasi iš Kauno ir iš Lietuvos. Kalėjimas laisvas. <...> Aš įėjau į gretimą kamerą, kurios kampe pamačiau sėdintį senuką Mironą. Mudu išsibučiavome. Aš pasveikinau Mironą su laisve, bet jis buvo santūrus ir dar netikėjo, kad atėjo tikra laisvė.“ (Zigmas Toliušis)

 

Nekalti žmonės buvo žvėriškai žudomi 

„<...> hitlerininkai įrengė Kaune, Vilijampolės priemiestyje, žydų getą. Vilniaus žydai taip pat buvo suvaryti į getą. Vilijampolės getas buvo aptvertas spygliuota viela: pašaliniams asmenims buvo draudžiama įeiti. <...> Jauni ir darbingi žydai buvo varomi į darbus, o seniai sistemingai naikinami. Nekalti žmonės buvo žvėriškai žudomi IX forte, esančiame už kelių kilometrų nuo Vilijampolės. <...> Dalis žydų išsislapstė Lietuvoje pas gerus žmones, kurie juos priglaudė. Hitlerininkai, prieš pasitraukdami iš Kauno (1944 m. rugpjūčio 1 d.), išžudė ir sunaikino daugybę žmonių.“ (Zigmas Toliušis)

 

Jis buvo pavadintas Lietuvos išlaisvinimo komitetu 

„Slaptas patriotų būrelis periodiškai rinkdavosi, svarstė padėtį ir reagavo į okupantų žygius. Buvo nutarta sudaryti nuolatinį lietuviškos akcijos centrą. Po gana ilgų svarstymų ir derybų tarp įvairių politinių grupių toks organas ir buvo sudarytas. Jis buvo pavadintas Lietuvos išlaisvinimo komitetu. Atsirado slapta lietuviška pogrindžio spauda. Pirmasis nelegalios spaudos organas pasirodė 1942 metų pavasarį. Tai buvo liaudininkų „Nepriklausomoji Lietuva“, kurios pats pavadinimas nusakė jos programą ir siekius.“ (Zigmas Toliušis)

 

Buvau įtrauktas į tuos sąrašus, turėjau būti suimtas ir išgabentas į Štuthofo lagerį 

„Inteligentai patriotai, išlikę Lietuvoje po masinių sovietų areštų ir ištrėmimų, apsvarstę susidariusią padėtį nutarė kreiptis į vokiečių generalinį komisarą Kaune Rentelną su memorandumu, smerkiančiu vokiečių administracinę veiklą Lietuvoje, būtent vokiečių kolonizaciją, geto sistemą, <...> pilietinių teisių varžymą ir kt. <...> Generalinis komisaras į memorandumą tuoj reagavo griežtomis represijomis. Grinius buvo ištremtas iš Kauno į savo gimtąjį Sasnavos valsčių, Krupavičius ir Aleksa išsiųsti į Vokietiją: pirmasis – į Miuncheną, kur jį uždarė į katalikų vienuolyną, antrasis – į Berlyną. <...> Aš buvau įtrauktas į tuos sąrašus, turėjau būti suimtas ir išgabentas į Štuthofo lagerį, į kurį, kaip žinoma, pateko šimtai mūsų inteligentų <...>.“ (Zigmas Toliušis)

 

Išgirdome, kad Raudonoji Armija užėmė Vilnių 

„Išgirdome, kad Raudonoji Armija užėmė Vilnių. <...> Vokiečiai, rengdamiesi bėgti, naikino savo pėdsakus. <...> traukdamiesi sprogdino plento tiltus. Jie norėjo apsunkinti rusams greitą žygiavimą pirmyn. <...> Artinosi klaikios hitlerinės okupacijos galas Lietuvoje. <...> Atėjusių sovietų karių, kurie netrukus užplūdo mūsų vietovę, buvo gerokai daugiau negu išėjusių vokiečių.“ (Zigmas Toliušis)

 

Sužinojau, kad daugelis Kauno inteligentų rengiasi išvykti į Vakarus 

„<...> atvyko mano jaunesnysis brolis Kauno advokatas Dzidas. <...> Iš jo sužinojau, kad daugelis Kauno inteligentų rengiasi išvykti į Vakarus. <...> Iš Kauno 1944 metų vasarą išvyko daug mano idėjos draugų, bičiulių ir artimų žmonių, tarp jų buvęs prezidentas Kazys Grinius su šeima, <...> buvę Demokratinio seimo nariai dr. Juozas Pajaujis, Vincas Kvieska, Pranas Dailydė, advokatai Antanas Sugintas, Liudas Šmulkštys, Birutė Novickienė, Vladas Požėla, Rapolas Skipitis, Antanas Tumėnas <...>. Į Vakarus pasitraukė daugybė žmonių, kurie niekuo nebuvo nusikaltę, bet per sovietų viešpatavimą Lietuvoje pažinę jų režimo smurtą, apgaulę, žiaurią vienos partijos diktatūrą, visų demokratinių laisvių suvaržymą, pilietinių teisių panaikinimą <...>.“ (Zigmas Toliušis)

 

Saugumas turėjo surasti ir suimti visus buvusius politinius veikėjus – izoliuoti savo priešus 

„Dabar man aišku, kad tuo metu saugumas turėjo surasti ir suimti visus buvusius politinius veikėjus – izoliuoti savo priešus. <...> peržiūrėjus kai kuriuos Nepriklausomos Lietuvos Respublikos vyriausybių sąrašus (1918–1939) aiškėja, kad, atmetus mirusius prieš sovietų invaziją ir emigravusius iš Lietuvos, visi Lietuvoje gyvenę buvę ministrai buvo sovietų represuoti, būtent kalinami Sibiro lageriuose bei Sovietų Sąjungos kalėjimuose arba laikomi tremtyje ir daugiausia yra žuvę. <....> sovietų valdžia įvairiai represavo <...> demokratinių seimų atstovus. Atėjus sovietams į Lietuvą, daug senesnio amžiaus Seimo atstovų jau buvo mirę, kiti, paragavę 1940–1941 metais sovietų valdymo metodų, karui baigiantis (1944 m.) pasitraukė į Vakarus, pagaliau treti nuslėpė tai, kad buvo Seimo nariais.“ (Zigmas Toliušis)

 

Susipažinti buvo pateiktas kaltinamojo akto nuorašas 

„<...> tardymas baigtas, man susipažinti buvo pateiktas kaltinamojo akto nuorašas. Tokio nuorašo neduoda į rankas, o tik leidžia jį perskaityti. Kiek prisimenu, man buvo pateiktas kaltinimas pagal sovietinio Baudžiamojo kodekso 58-10 str. Tas straipsnis skamba taip: už propagandą ar agitaciją, skatinančią nuversti, pakirsti ar susilpninti tarybinę valdžią ar padaryti kontrrevoliucinius nusikaltimus. <...> Po neilgo pasitarimo teismas paskelbė nuosprendį, mane nubaudė penkeriems darbo stovyklos metams. Man atrodė, kad esu žiauriai nubaustas. Tačiau, kaip vėliau sužinojau, tai buvo dar švelni bausmė, nes anuomet už panašius „nusikaltimus“ paprastai buvo skiriama dešimt metų stovyklos (lagerio).“ (Zigmas Toliušis)

 

 

Parodos rengėja – Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija

Parodos koncepcijos ir tekstų autorė – dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė, dizaineris Tomas Rastenis, tekstų redaktorė Dainora Mozerė.

 

Parodos partneriai:

Lietuvos centrinis valstybės archyvas

Lietuvos ypatingasis archyvas

Šiaulių „Aušros“ muziejus

JAV Kongreso biblioteka (Library of Congress)

Jungtinių Valstijų Holokausto memorialinis muziejus (United States Holocaust memorial museum) 

 

 

Paroda pristatyta 2023 m. gegužės 15 d., ją sudaro 27 kilnojami stendai, kurių dydis 100x70 cm, norėdami pasiskolinti parodą rašykite el. paštu [email protected]

 

Paroda „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS NETENKANT: Represuoti 1920–1940 metų Lietuvos Respublikos Seimo nariai“ eksponuota:

Nuo 2023 m. gegužės 15 d. – Lietuvos Respublikos Seime.