Apie parodą „SIEKIANT NEPRIKLAUSOMYBĖS: Vyriausiajam Lietuvos išlaisvinimo komitetui – 80“

Paroda „SIEKIANT NEPRIKLAUSOMYBĖS: Vyriausiajam Lietuvos išlaisvinimo komitetui – 80“ skiriama prisiminti ir priminti svarbų XX amžiaus Lietuvos istorijos laikotarpį, kurio esminis bruožas – pavergtos tautos ryžtas siekti valstybės nepriklausomybės atkūrimo. Antrasis pasaulinis karas ir po jo nusileidusi geležinė uždanga padalijo Lietuvos tautą į dvi dalis. Likusieji Tėvynėje buvo priversti ištverti represijas, kovoti partizaninį karą, priešintis neginkluotos rezistencijos formomis. Vakarų pusėje atsidūrusi tautos dalis taip pat patyrė okupantų žiaurumą, kai kurie išgyveno represijas, buvo priversti pasirinkti karo pabėgėlių dalią. Tačiau visus vienijo laisvės ir nepriklausomybės siekis. 

1940 m. birželio 15 d. Lietuvai tapus viena iš Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos sąmokslo aukų kone iš karto prasidėjo rezistencija prieš okupantus. Aplinkybės vertė veikti slaptai, šioje kovoje išryškėjo stipri pogrindžio organizacija – Lietuvių Aktyvistų Frontas. Telkėsi ir pogrindyje veikė politinės partijos bei kitos kovos organizacijos. Netrukus susiformavo Vyriausiasis Lietuvių Komitetas ir Lietuvos Taryba. Nors kovota su tuo pačiu priešu, tačiau tarp organizacijų neišvengta savitarpio trinties. Nepaisant visko, poreikis sudaryti vieną vyriausią rezistencijos centrą vertė ieškoti sprendimų ir kompromisų. Galiausiai buvo sutarta, kad vyriausiojo rezistencijos centro veikloje turėtų dalyvauti partijos, turėjusios savo atstovų demokratiniuose Lietuvos Respublikos Seimuose 1920–1927 metais, ir tos organizacijos, kurios kovoje prieš okupantus pasižymėjo konkrečiais darbais. Taip 1943 m. lapkričio 25 d. okupuotoje Lietuvoje, Kaune, buvo sukurtas politiškai koalicinis Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK), kurį sudarė vienuolika organizacijų – septynios politinės ir keturios rezistencinės. Buvo sutarta, kad VLIK‘as taps vyriausiuoju rezistencijos centru, bus vienintelė ir pati aukščiausia institucija tautos teisėms ginti, galės tautos vardu kalbėti krašte ir užsienyje ir rūpinsis nepriklausomos Lietuvos atkūrimu. 1944 m. vasario 16 d. buvo viešai paskelbta šios laisvės kovos institucijos deklaracija, joje buvo rašoma: „Išlaisvinta Lietuva turi būti demokratinė respublika. Kol bus sušauktas demokratiniu būdu išrinktas Lietuvos seimas, išlaisvintoji Lietuva bus valdoma pagal Laikinosios Valstybės Konstitucijos nuostatus. Laikinosios Valstybės Konstitucijos nuostatus priima VLIK‘as pagal 1922 m. Lietuvos Konstitucijos principus“. 

Pogrindžio Lietuvoje gimusi antinacinio ir antisovietinio pasipriešinimo organizacija sulaukė didelio lietuvių pasitikėjimo. Tačiau neilgai VLIK‘as veikė Lietuvoje – netrukus buvo areštuota dalis jo narių, kita dalis persikėlė į Vakarus – organizacijos veikla buvo apribota. 1945 metais VLIK‘as atsikūrė Vokietijoje ir pradėjo veikti gindamas lietuvius karo pabėgėlius, kad nebūtų išduoti Sovietų Sąjungai, o svarbiausia – nuolat keldamas Lietuvos laisvės bylą. 1955 metais VLIK‘as savo būstine pasirinko Jungtines Amerikos Valstijas ir toliau plačiai veikė tarp pasaulio lietuvių. 

To meto aplinkybėmis, kai nebuvo politinių sąlygų išrinkti tautos atstovybę, VLIK‘as, nors neturėjo demokratiniu būdu suteiktų įgaliojimų, tapo politine institucija, galėjusia tautos vardu vadovauti Lietuvos laisvinimo kovai. Į šios Lietuvos istorijoje žymios politinės institucijos veiklą įsitraukė ir dalis 1920–1926 metų Lietuvos Respublikos Seimo narių, iš devynių VLIK‘o pirmininkų keturi buvo Lietuvos Respublikos Seimo nariai: Steponas Kairys, Mykolas Krupavičius, Kipras Bielinis ir Kazys Bobelis, Lietuvos Respublikos Seimo nariu tapęs jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. 

VLIK‘as nebuvo vienas ir vienišas lietuvių tautos politinėje kovoje, jis veikė bendradarbiaudamas, kartais ir nesutardamas, su Lietuvos diplomatine tarnyba ir kitomis organizacijomis. 1949 m. birželio 14 d. buvo paskelbta lietuvius vienijanti Lietuvių charta, kuri vėliau tapo Pasaulio lietuvių bendruomenės ideologiniu pagrindu. VLIK‘as skatino pasaulio bendruomenę pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, bendradarbiaudamas su kitomis organizacijomis siuntė savo atstovus į įvairias šalis ir tarptautines konferencijas, kuriose buvo sprendžiamas pasaulio šalių likimas, per savo informacijos sklaidos kanalus, išeivijoje atkurtą Lietuvos telegramų agentūrą (ELTA) ir radijo tarnybas siekė telkti pasaulio lietuvius ir palaikyti ryšį su okupuotoje Lietuvoje likusiais tautiečiais. 1989 metais VLIK‘as kartu su okupuotos Lietuvos organizacijomis pasirašė Gotlando komunikatą, kuriuo pabrėžiama, kad visų pasaulio lietuvių aukščiausiasis ir pagrindinis tikslas yra atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos valstybei atkūrus nepriklausomybę, VLIK‘as numatė išeivijos pagalbos atgimstančiai Lietuvai programą, prisidėjo telkiant tarptautinį palaikymą. 

Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas veiklą baigė 1992 m. liepos 1 d., kai Lietuva jau buvo įgijusi tarptautinį pripažinimą. Šios organizacijos savotišku tęsiniu šiandien yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas, tapęs dalies VLIK‘o paveldo tvarkytoju.

Parodoje eksponuojamos fotografijos ir dokumentai yra saugomi Lietuvos centriniame valstybės archyve, Lietuvos valstybės naujajame archyve, Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje, Maironio lietuvių literatūros muziejuje, Lietuvos istorijos institute, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje, Šiaulių „Aušros“ muziejuje, JAV Kongreso bibliotekoje. Parodos rengėjai dėkingi parodos partneriams už suteiktą galimybę naudotis archyvine medžiaga, taip pat už pagalbą rengiant parodą.

Parodos rengėja – Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija

Parodos koncepcijos ir tekstų autorė – dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė, dizaineris ir nuotraukų redaktorius Tomas Rastenis, nuotraukų redaktorius Andrius Petrulevičius, tekstų redaktorės Dainora Mozerė ir Gražina Belickienė. 

Parodos partneriai: 

Lietuvos centrinis valstybės archyvas 

Vilniaus universiteto biblioteka 

Lietuvos valstybės naujasis archyvas 

Lietuvos istorijos institutas 

Maironio lietuvių literatūros muziejus 

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras 

Šiaulių „Aušros“ muziejus

JAV Kongreso biblioteka