Komisijos išvada "Dėl Lietuvos Respublikos Seimo nario Andriaus Navicko pasisakymų"

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO

ETIKOS IR PROCEDŪRŲ KOMISIJA

IŠVADA

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO NARIO ANDRIAUS NAVICKO PASISAKYMŲ

2023-02-08           Nr. 101-I-3

Vilnius

Lietuvos Respublikos Seimo Etikos ir procedūrų komisija (toliau – Komisija): Aušrinė Norkienė, Andrius Bagdonas, Guoda Burokienė, Irena Haase, Silva Lengvinienė, Antanas Matulas, Rita Tamašunienė, gavusi Lietuvos Stačiatikių arkivyskupijos (toliau – Stačiatikių arkivyskupija arba Pareiškėjai) prašymą įvertinti Seimo nario Andriaus Navicko elgesio atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodekso nuostatoms ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (toliau – Seimo statutas) 78 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata, teikia šią išvadą.

Etikos ir procedūrų komisija nustatė:

Pareiškėjai 2022 m. rugsėjo 8 d. skunde ir 2022 m. lapkričio 14 d. papildomuose paaiškinimuose nurodė, kad Seimo narys A. Navickas savo viešuose pasisakymuose socialinėje medijoje (socialiniame tinkle „Facebook“, internetiniame puslapyje „Andrius Navickas“,  savo tinklalaidėje „youtube“ kanale) paskleidė tikrovės neatitinkančius ir dezinformuojančius  teiginius apie visą Stačiatikių arkivyskupiją ir jos vadovus, šiurkščiai įžeidinėjo ir menkino jos vadovus, žemino ir šmeižė Stačiatikių arkivyskupiją ir jos tikinčiuosius.

Skunde teigiama, kad tokiais pasisakymais buvo siekiama sumenkinti Stačiatikių arkivyskupijos dalykinę reputaciją, paskatinti  neapykantą bei diskriminaciją jos vadovų, taip pat tikinčiųjų, išpažįstančių Rytų krikščionybės kryptį, atžvilgiu dėl jų tikėjimo, įsitikinimų ir pažiūrų, taip pat siekiama suskaldyti ir silpninti Stačiatikių arkivyskupiją.

Pareiškėjų nuomone, Seimo nario A. Navicko pasisakymai turi būti vertinami kaip Seimo nario priesaikos sulaužymas ir atitinkamai kaip šiurkštus Konstitucijos pažeidimas. Pareiškėjų nuomone, Seimo narys A. Navickas taip pat padarė nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso 170 straipsnyje „Kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę“.

Pareiškėjai nurodė, kad Seimo narys A. Navickas Stačiatikių arkivyskupiją ir jos vadovus nepagrįstai tapatina su agresore Rusijos Federacija, laiko Stačiatikių arkivyskupiją paklūstančia bei reiškiančią palaikymą Kremliaus režimui.

Pareiškėjai nurodė, kad Stačiatikių arkivyskupija nekelia jokios grėsmės Lietuvos Respublikos suverenumui ar nacionaliniam saugumui, religijai ar tikėjimui, neprisideda prie jos naikinimo, nevykdo jokių Kremliaus instrukcijų ir jos veikla nėra susijusi su Rusijos Federacijos vykdoma politika, Stačiatikių arkivyskupija nesitapatina su V. Putino režimu, nepalaiko karo demokratinėje ir nepriklausomoje Ukrainoje.

Pareiškėjai pabrėžė, kad Stačiatikių arkivyskupijos vadovas Vilniaus ir Lietuvos Metropolitas I. yra ne kartą viešai išdėstęs savo aiškią ir nedviprasmišką poziciją ir ryžtingai pasmerkęs Rusijos Federacijos nepagrįstą karą prieš Ukrainą, kuri yra oficiali visos Lietuvos stačiatikių bažnyčios, priklausančios Maskvos patriarchatui, pozicija.

Pareiškėjų teigimu, Stačiatikių arkivyskupijos vadovas metropolitas I. ir Maskvos bei visos Rusios patriarchas Kirilas laikosi visiškai skirtingo požiūrio į Rusijos Federacijos vykdomą politiką (įskaitant invaziją), Ukrainos atžvilgiu. Patriarcho vieši pasisakymai apie karą Ukrainoje – tai yra išimtinai tik jo asmeninė nuomonė, su kuria Stačiatikių arkivyskupija bei jos vadovas kategoriškai nesutinka, jos nepalaiko ir smerkia tokius patriarcho Kirilo viešus pasisakymus.

Pareiškėjai nurodė, kad Stačiatikių arkivyskupija morališkai, dvasiškai ir finansiškai yra nepriklausoma ir visus savo sprendimus priima visiškai autonomiškai. Taip pat pareiškėjai pabrėžė, kad visa ortodoksų bažnyčia – tai absoliučiai nepriklausomų viena nuo kitos Bažnyčių, kurias vienija bendras tikėjimas, šeima.

Buvo pabrėžta, kad tradicinėms bendruomenės ir bendrijoms, sutinkamai su Konstitucijos ir įstatymų nuostatomis, yra suteikta visiška autonomija tvarkytis bei laisvai spręsti įvairius religinius klausimus ir į kuriuos valstybė nesikiša.

Pareiškėjai pažymėjo, kad autokefalija (savivalda) Ortodoksų Bažnyčioje visada yra ne skelbiama, o suteikiama. Ją suteikia ta Bažnyčia, kurios sudėtyje yra bendruomenė. Nurodyta, kad politiniai argumentai negali būti autokefalijos (savivaldos) steigimo pagrindu, nes tai, kaip erezijos forma, buvo pasmerkta 1872 m. Konstantinopolio sinode (vyskupų taryboje). Pažymėta, kad dėl šios priežasties Stačiatikių arkivyskupija net ir nepritardama bei smerkdama Patriarcho ir Rusijos Federacijos vykdomą politiką (invaziją) Ukrainos atžvilgiu, negali laisvai pasirinkti ir / ar pareikšti, kad yra visiškai nepriklausoma nuo Maskvos patriarchato. Pabrėžta tai, kad Stačiatikių arkivyskupiją su Maskvos patriarchatu sieja tik kanoninis ir bažnytinis ryšys, kuris pasireiškia tradicijoje ir pamaldų atlikimo praktikoje.

Pareiškėjai atkreipė dėmesį į tai, kad Maskvos patriarchatui Europos Sąjungos mastu sankcijos nėra taikomos, jis nėra įtrauktas į jokius sąrašus dėl kokių nors taikytinų apribojimų, vadinasi, pagal galiojančius teisės aktus Maskvos patriarchatas nėra atsakingas už veiksmus ar politiką, kuriais kenkiama ar kėsinamasi į Ukrainos teritorinį vientisumą, suverenitetą ir nepriklausomybę.

Pareiškėjų nuomone, tai reiškia, kad kol Maskvos patriarchatui ir / ar kitoms Ortodoksų Bažnyčioms, priklausančioms Maskvos patriarchatui, nėra taikomos sankcijos ir apribojimai, tol niekas, įskaitant Seimo narį, negali nepagrįstai skleisti tikrovės neatitinkančią informaciją bei kritikuoti ar menkinti Stačiatikių arkivyskupijos priklausomumo Maskvos patriarchatui, remiantis tik Patriarcho viešai dėstoma nuomone ar demonstruojamu palaikymu, Rusijos Federacijos vykdomai politikai Ukrainos atžvilgiu.

Pareiškėjų teigimu, Seimo nario A. Navicko sąsajų su Kremliumi implikavimas, kalbant apie Stačiatikių arkivyskupiją, paskleistas viešai, socialinėje medijoje skatina priešiškumą Stačiatikių arkivyskupijos, jos vadovų bei tikinčiųjų atžvilgiu.

Pareiškėjai prašė įvertinti šiuos socialiniuose tinkluose viešai paskelbtus Seimo nario A. Navicko pasisakymus (dalis teksto pareiškėjų paryškinta):

1) 2022 m. liepos 29 d. publikacija „Karas, kuriame viskas vienareikšmiška“

„Todėl labai aiškiai pasakykim, kad yra labai aiškaus apsisprendimo metas. <...> Todėl visi amvrosijų svaičiojimai, kad niekšas gundiajevas, žinomas, kaip kirilas, ne taip suprastas, neverti sudilusio skatiko. Maskvos patriarchatas šiandien yra nusikalstama organizacija.“

2) 2022 m. liepos 26 d. „Sekti Kristų ar Putiną?“

„<...> Amvrosijaus paaiškinimai, grįžus iš susitikimo Maskvoje, stebina nebent tuo, kad iš krikščionio ir vyskupo nesitikime melo. Pavyzdžiui, apie tai, kad ponas Kirilas jį patikino, kad niekada viešai nepritarė karui. <...> Žinau, kad Amvrosijaus svarbiausias tikslas yra įtikinti Lietuvos ortodoksus <...> Parapijose vykdoma intensyvi šmeižto prieš pašalintus dvasininkus kampanija.“

„Iš esmės aišku, kad Maskvos patriarchato perspektyvos tiesiogiai priklauso nuo Putino režimo perspektyvų. Šiandien Kirilas yra vienos Rusijos karo pajėgų dalių vadas. Jis kovoja informacinio karo fronte <...> Taip pat tikiu, kad religijos laisvės principo įgyvendinimas reikalauja, kad tie ortodoksai, kurie išliko Kristaus, o ne Putino sekėjais, turėtų galimybę savo dvasiniu lyderiu ir sutelkiančiu autoritetu pasirinkti Konstantinopolio  patriarchą.“

3) 2022 m. birželio 6 d. „Maskvos patriarchatas grasina Lietuvai?“
„Pasakysiu tiesiai, apmaudu, kad patriarchas Kirilas buvo išbrauktas iš sankcionuotų asmenų sąrašo. Viktoras Orbanas pasistengė. Nieko nuostabaus – jie abu aptarnauja tą patį kruviną režimą.“

4) 2022 m. gegužės 29 d. Istorinis žingsnis? Nepanašu?

„Beje, tai visai kas kita, nei tas žingsnis, kurį viešai reklamuoja metropolitas Inokentijus. Pastarasis paprasčiausiai siūlo svarstyti Lietuvos vyskupijos statusą ir šis menamas svarstymas vyks šešių žmonių grupėje, kurioje nėra nė vieno Lietuvos atstovo, o jai vadovauja patriarchas Kirilas. Ši grupė pasiūlymą perduos patriarchato Sinodui, kuris turėtų vykti metų pabaigoje, o gal ir vėl bus nukeltas. Sinodas paprastai tik patvirtina tai, kad nusprendė Kirilas. Tai reiškia, kad šiandien Kirilui siūloma nuspręsti, kiek savarankiškumo jis teiksis suteikti Lietuvos vyskupijai. Nepanašu į tikrą savarankiškumą ar istorinį žingsnį. Veikiau tai primena viešų ryšių akciją, norint sukurti didesnio savarankiškumo siekio iliuziją <...>“

5) 2022 m. gegužės 22 d. Apie vidaus ir išorės perskyros paradoksus (I) Metropolitas perspėja premjerę.

„Neabejoju, kad nuo Maskvos patriarchato būtų atskirtas ir Jėzus Kristus, jei ne su tuo papietautų ar ne tą pakalbintų. <...>“

„O gal netrukus išgirsime, kad viskas, kas vyksta Lietuvoje, turi būti derinama su Kirilu ir Putinu (jų pozicijos, kiek suprantu, sutampa visais klausimais)? Situacija paradoksali tuo, kad kuo buvo mažiau vyskupų Amvrosijaus ar Inokentijaus viešų pranešimų, tuo patrauklesnė atrodė Stačiatikių Bažnyčia Lietuvoje. <...> kunigas Vitalijus Mockus, kuris iki šiol skelbdavo didžiąją daugumą viešumai skirtos šios religinės bendrijos  informacijos, sugebėdavo viską perteikti dvasingai ir diplomatiškai <...>. Deja, panašu, tai tebuvo bergždžios pastangos agresyvią laikyseną vaizduoti, kaip nuoširdų susirūpinimą krikščioniškų vertybių gynimu. <...>

Kai šiandien sakoma, kad yra „blogasis“ Putinas ir visai kitokia Rusija, turiu, deja, atkreipti dėmesį, kad egzistuoja labai stipri imperialistinė nuostata, grindžiama įsitikinimu, kad Rusijos visuomenė, kariuomenė, net Maskvos patriarchatas turi tam tikras pretenzijas visam pasauliui, kurias privalome tenkinti, nes ji atstovauja „tiesą“, „teisingumą“ ir „tikrą dvasingumą“. Būtent ši nuostata ir paverčia Rusiją Mordoru, o šios nuostatos išpažinėjai labai primena orkus iš Tolkieno knygų.“

6) „2022 m. balandžio 15 d. Maskvos patriarchatas kontratakuoja? Nauja specialioji operacija – https://andriusnavickas.lt/maskvos-patriarchatas-kontratakuoja-nauja-specialioji-operacija/

<...> Mockus, Dauparas, Sungaila <...> tai geriausiai žinomi dvasininkai. Aktyviausi, dalyvaujantys ekumeninėje veikloje, labai daug darantys, idant santykinai nedidelė ortodoksų bendruomenė netaptų sekta. Po vis-dar-patriarcho Kirilo viešų pasisakymų tapo akivaizdu, kad Maskvos patriarchatas virto karo partija. <..> Tačiau panašu, kad nieko kurti ir nereikia ir Maskvos patriarchatas mokosi iš Mordoro, o Kirilas išpažįsta valdovą Vladimirą, o ne Kristų.“

7) „2022 m. balandžio 22 d. Garso įrašas: „Gedimino pr. 53: valstybė ir religija“ – https://www.youtube.com/watch?v=6wrbc238N4w&t=262s

„Man tikrai buvo didelis smūgis, kai tie žmonės, apie kuriuos aš žinojau, kurie buvo gražiausias veidas <...> staiga pasirodė tarsi netinkantys tai Bažnyčiai <...> ir vyskupas Avrosijus pasirodė panašus į kirilą ir visą Maskvos patriarchatą,“, „<...> Maskvos patriarchatas paskelbė Konstantinopolį eretikais. Jis iš pradžių atsiskyrė nuo Konstantinopolio, dabar nuo kunigų, todėl atrodo, kad tai tapsmas sekta. Kai tu atsiskiri, esi neplatus, nevisuotinis, kai tu visur bandai atrasti priešus. Pasirodo, Miniotas, Sungaila yra kažkokie agentai, atskilėliai. <...> Keliamas klausimas, ar Maskvos patriarchatas nepradeda kelti grėsmės nacionaliniam saugumui su tokia pozicija. Nes čia ne dvasinė pozicija, su dvasine pozicija viskas gerai, bet čia mes kalbame apie agresyvų palaikymą tų, kurie sako – dabar mes nukariausim Ukrainą, o paskui ir Jus visus čia išžudysim. <...> Bet kada gali Maskvos patriarchas pakeisti Inocentą, gali vietoje jo paskirti bet ką, nebūtinai Avrosijų. Jis gali priimti tokį (Tkačenką), kuris laimino karą arba sakė, kad visus ukrainiečius reikia išžudyti.“

Seimo narys A. Navickas Komisijai pateiktuose paaiškinimuose nurodė: „Atkreipiu dėmesį, kad SA per pastarąjį pusmetį ne tik kovoja su kritišką požiūrį Rusijos karo Ukrainoje atžvilgiu turinčiais Lietuvos ortodoksais (stačiatikiais), bet ir yra paskelbusi viešus protestus apie tai, kad LR Premjerė Ingrida Šimonytė ar Užsienio reikalų viceministras Mantas Adomėnas elgiasi kitaip nei SA norėtų. SA viešai išsakė pageidavimą, kad politikai ar valstybės tarnautojai nebendrautų su tais asmenimis, kurie neatitinka SA įsitikinimų.

A. Navickas išskyrė teiginius, kuriuos Stačiatikių arkivyskupija vertina kaip neobjektyvius arba turinčius šmeižto požymių:

„1. Maskvos patriarchatas yra tapęs nusikalstama organizacija, o patriarchas Kirilas, kuris veikiau pataikauja Putinui nei seka Kristumi, kartu su savo bosu grimzta į pragarą.

2. SA yra sudėtinė Maskvos patriarchato dalis ir pastarojo pozicija turi aiškų poveikį SA. Visos kalbos apie SA autonomijos siekį, bent kol kas, tėra migla, nes nėra aišku, kiek reali tai galėtų būti autonomija, taip pat jos suteikimas priklauso išskirtinai nuo Maskvos patriarchato atstovų malonės.

3. Nors formaliai Maskvos patriarchate sprendimus priima Šventasis Sinodas, bet tikrovėje jis tik patvirtina patriarcho Kirilo siūlymus.

4. SA pretenzija, kad Lietuva yra kanoninė Maskvos patriarchato teritorija yra niekinis, žvelgiant iš Lietuvos teisinės sistemos pozicijų. Tokia pretenzija gali būti vertinama kaip pavojinga, nes gali suteikti pretekstą Rusijai „apginti savus“.

5. Sankcijos Maskvos patriarchui Kirilui yra labai teisingas sprendimas ir man nepriimtini Vengrijos premjero Viktoro Orbano bandymai jas blokuoti.

6. Apgailestauju, bet tenka konstatuoti, kad Rusijos ortodoksų (stačiatikių) bažnyčia vis labiau virsta sekta.

7. Konstantinopolio patriarchatui priklausančios ortodoksų bendruomenės atsiradimas Lietuvoje būtų svarbus, vertinant iš religijos laisvės puoselėjimo pozicijos.“

Atsakydamas dėl 1-ojo, 5-ojo ir 6-ojo teiginių Seimo narys A. Navickas paaiškino:  <...> Labiausiai SA papiktino mano vertinimas, kad Maskvos patriarchatas yra tapęs nusikalstama organizacija, nes patriarchas Kirilas, kartu su Putinu, grimzta į pragarą. Tokį pat pasipiktinimą sukelia ir mano tvirtinimas, kad patriarchas Kirilas šiandien seka paskui Putiną, o ne Kristų, o pats Kristus, jei apsireikštų šiandien, būtų nubaustas už „neteisingas“ pažiūras ir palaiminimą taikdariams. <...> Tačiau tai, ką „išvaduotojai“ darė ir daro Ukrainoje (Būča, Irpenė, Iziumas ir t.t.) negalima vadinti kitaip, nei pragariškos neapykantos liepsnos pliūpsniais. Nė karto neteko girdėti, kad patriarchas Kirilas būtų pasmerkęs šiuos nusikaltimus. Veikiau galima atrasti daug pamokslų, kuriuose ryškėja idėja, kad „šventoji Rusija“ kovoja su sugedusiu pasauliu, o viskas, kas vyksta Ukrainoje, esą tėra „tarp brolių kilę nesutarimai“.<...>

Kaip katalikas, pritariu popiežiaus Pranciškaus kritikai, kurią jis išsakė patriarchui Kirilui, jog jam nedera būti Putino liokajumi. <...> Aš tvirtai įsitikinęs, kad Maskvos patriarchatas užėmė nusikalstamą poziciją karo Ukrainoje atžvilgiu, todėl labai pritariau, kai patriarchui Kirilui buvo įvestos sankcijos. <...> Tiesa, verta pabrėžti, kad sankcijos patriarchui Kirilui pritaikytos ne už jo religinę veiklą, bet už politinę poziciją. <...>

Taip pat viešai išsakau savo vertinimus apie vidinius ginčus SA. Vidiniais ginčais, kiek suprantu, vadinamas kelių mano gerbiamų kunigų pašalinimas iš SA. Formaliai jie pašalinti nes esą kėlė sumaištį ir nepakluso teisėtiems SA sprendimams. Gilinausi į situaciją, nes man, kaip LR Seimo Žmogaus teisių komiteto nariui, taip pat darbo grupės, skirtos tobulinti LR Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą vadovui, svarbu kaip Lietuvoje saugoma religijos laisvė. <...>

Domiuosi situacija ne tik SA, bet ir visose Lietuvos religinėse bendrijose ar bendruomenėse <...> Skirtingai nei mano SA, tai niekaip nepažeidžia religijos ir valstybės atskirumo principo. Jis būtų pažeistas, jei aš, kaip politikas, pradėčiau reikalauti, kad religinės bendrijos savo vidaus reikalus tvarkytų ir sprendimus priimtų pagal mano valią. Dabar gi paprasčiausiai išsakau savo vertinimus <...>

Noriu atkreipti dėmesį į kelis nerimą keliančius dalykus. Viena vertus, informacija, kurią pavyko surinkti ir išanalizuoti, leidžia teigti, kad metropolitas Inokentijus tėra tik formalus lyderis, o visas įtakos gijas perėmė vyskupas Amvrosijus, kuris įvardijamas kaip Inokentijaus įpėdinis. Yra pagrindo nerimauti, kad Inokentijaus, kuris seniau atliko taikytojo ir telkiančio lyderio vaidmenį, pozicija keitėsi dėl to, kad jo socialinės garantijos ir gyvenimo, palikus vyskupo pareigas, komfortas tiesiogiai priklauso nuo patriarcho Kirilo sprendimo.

Kita vertus, bent kelis kartus pastaruoju metu viešumoje pasirodė SA tvirtinimai, kad Lietuva esą yra kanoninė Maskvos patriarchato teritorija ir todėl čia negali veikti jokia kita ortodoksų bendrija, negavusi Maskvos patriarchato leidimo. Tokie pareiškimai, mano įsitikinimu, pavojingi, atsižvelgiant į tai, kad Rusija laiko Lietuvą nedraugiška valstybe ir ne kartą grasino karine invazija. Šiame kontekste bet kokios kalbos apie „kanoninę teritoriją“ skamba kaip dar vienas galimos intervencijos pateisinimas.

<...> gali kilti klausimas, kodėl Maskvos patriarchatą vadinu „sekta“. Noriu atkreipti dėmesį, kad religijos sociologijoje yra įsitvirtinęs trinaris religinių institucijų skirstymas: bažnyčia, denominacija ir sekta. Bažnyčia orientuojasi į visuotinumą, priima vidinę įvairovę ir santykinai palankiai vertina pasaulį už jos ribų, o sektai svarbiausia pozicijos homogeniškumas ir jai būdinga į pasaulį už jos ribų žvelgti kaip į pavojų.

<...> patriarchas Kirilas Vakarų pasaulį vertina kaip pavojų ir priešą, taip pat ragina „apsivalyti“ nuo išdavikų ir mažatikių. Todėl tikrai galima sakyti, kad Maskvos patriarchatas įgauna vis daugiau sektai būdingų bruožų.

Seimo narys A. Navickas paaiškino 2-ąjį, 3-ąjį ir 4-ąjį teiginius: „Trikdantis yra SA pasipiktinimas, jog esą negalima tapatinti SA ir Maskvos patriarchato.

Pavyzdžiui metropolitas Inokentijus jaučia turintis teisę pašalinti, jo įsitikinimu, netinkančius bendrijai asmenis, net ir užėmusius aukštas pareigas. Metropolitas yra skiriamas Maskvos patriarcho. Taip pat ir galimybės turėti autonomiją vyskupas Amvrosijus važiavo prašyti pas Maskvos patriarchą ir būtent pastarasis nusprendė sudaryti komisiją. Beje, konfliktas SA, kuris baigėsi kelių kunigų pašalinimu, taip pat prasidėjo nuo klausimo, ar ir prasidėjus karui su Ukraina ir patriarchui Kirilui vienareikšmiškai palaikant Putino agresiją, per liturgiją su dėkingumu ir pamaldumu bus minimas patriarcho vardas? <...>

Pagal Rusios Stačiatikių Bažnyčios vidinį statutą, kurį galima atrasti oficialiame Maskvos patriarchato puslapyje www.patriarchia.ru, aiškiai rašoma: „vyskupijos vyskupas [ordinaras] yra įgaliotasis Rusios Ortodoksų Bažnyčios atstovas atitinkamoms valstybės ir vietos valdžios institucijoms klausimais, susijusiais su vyskupijos veikla“ (XVI, 17).

Be to, „vyskupijos vyskupas [ordinaras] privalo pateikti Maskvos ir visos Rusios patriarchui nustatytos formos metinę ataskaitą apie religinę, administracinę, finansinę ir ekonominę vyskupijos būklę bei savo veiklą“ (XVI, 16).

Vyskupijos vyskupą renka Rusios Ortodoksų Bažnyčios Šventasis Sinodas, dekretą pasirašo Maskvos ir visos Rusijos patriarchas (XVI, 7), vyskupijai galioja Rusios Ortodoksų Bažnyčios statutas (XVI, 4).

Visose Rusios Ortodoksų Bažnyčios šventovėse Maskvos patriarchas pamaldų metu minimas kaip „Mūsų Tėvas ir Didysis Ponas Švenčiausiasis [vardas], Maskvos ir Visos Rusios patriarchas“ («О Великом Господине и Отце нашем (имя), Святейшем Патриархе Московском и всея Руси») (IV,3). Taigi, patriarchas turi ne tik administracinę galią, bet ir religinį autoritetą.

<...> sprendimą atimti tarnystę iš penkių buvusių Vilniaus vyskupijos dvasininkų, remiantis Bažnytinio teismo reglamentu, turėjo patvirtinti būtent Maskvos patriarchas. Tai taip pat parodo, jog SA yra integrali Maskvos patriarchato dalis.“

Atsakydamas dėl 7-ojo teiginio, A. Navickas paaiškino: „Kaip žmogus, kuriam rūpi religijos laisvės principas, jaučiu pareigą, kiek sugebu ir turiu kompetencijos, padėti Lietuvoje stiprėti tai ortodoksų tradicijai, kuri susijusi su Konstantinopolio patriarchatu. Manau, kad tokia „sveika konkurencija“ būtų naudinga ir SA. Konstantinopolio patriarchatui priklausančios ortodoksų bendruomenės Lietuvoje susiformavimas leistų užtikrinti teisę išpažinti savo religiją tiems asmenims, kurie buvo priversti palikti SA, taip pat krikščionims ortodoksams, dėl karo atvykusiems iš Ukrainos ir jaučiantiems nuoskaudą viskam, kas susiję su Maskvoje esančiomis struktūromis. Taip pat Konstantinopolio patriarchato sugrįžimas į Lietuvą tikrai praturtintų Rytų krikščionybės tradiciją.

<...> prasidėjus Rusijos agresijai prieš Ukrainą (turiu galvoje įvykius, kai buvo užgrobta dalis Ukrainos teritorijos 2014 m.), būtent Maskvos patriarchatas praėjo veiksmus, nukreiptus prieš Konstantinopolio patriarchą. Buvusią vienybę suardė patriarcho Kirilo rūpestis politiniais Putino interesais, kuris buvo didesnis nei siekis išlaikyti vienybę Rytų krikščionių bažnyčiose. Neabejoju, kad po to, kai Putinas ir Rusija patirs triuškinantį pralaimėjimą Ukrainoje, Maskvos patriarchatui teks labai sudėtingi iššūkiai <...>

Taip pat ir Lietuvoje vis tenka girdėti nepasitenkinimą, jog SA tampriai susijusi su Maskvos patriarchatu ir galimai jo veikiama. Nors SA viešai atsiribojo nuo karo, tačiau neatrasime aiškaus ir viešo patriarcho Kirilo pozicijos atmetimo. Nors aš pats manau, kad pastaruoju metu SA priėmė sprendimus, kurie labai ją nusilpnino, (vien jau dėl to, kad buvo išmesti dvasininkai, kurie, mano įsitikinimu, buvo SA „stuburas“), tačiau nepritariu politiniams sprendimams, kurie galėtų būti vertinamai kaip intervencija į SA veiklą.<...>“

Komisija gavo Seimo nario A. Navicko persiųstą iš Stačiatikių arkivyskupijoje eitų pareigų atleistų kunigų V.S. ir V. M. 2022 m. gruodžio 20 d. raštą, kuriame reiškiamas nepritarimas Stačiatikių arkivyskupijos teiginiams dėl šios arkivyskupijos autonomijos, atskirumo nuo Maskvos patriarchato, nepritariama teiginiui, kad patriarcho Kirilo pozicija laikytina jo asmenine nuomone.

Maskvos Ortodoksų bažnyčios vadovas, Maskvos ir visos Rusios patriarchas Kirilas (toliau – patriarchas Kirilas) savo viešuose pasisakymuose ne kartą reiškė palaikymą Rusijos Federacijos vykdomai karinei invazijai Ukrainoje.  Reaguodamos į šį faktą, kelios valstybės (Jungtinė Karalystė, Kanada) yra priėmusios sprendimą dėl sankcijų patriarchui Kirilui taikymo.

Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija 2022 m. birželio 23 d.  įtraukė patriarchą Kirilą į nepageidaujamų asmenų sąrašą. Lietuvos Respublikos valstybės institucijos yra uždraudusios šiam asmeniui atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją dėl to, kad jis sąmoningai neigia Ukrainos teritorinį integralumą ir suverenitetą, pateisina ir remia agresyvius Rusijos veiksmus, kurie šiurkščiai pažeidžia tarptautinės teisės normas ir principus.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovai kartu su kitų valstybių atstovais taip pat siekia, kad sankcijos patriarchui Kirilui būtų taikomos Europos Sąjungos mastu (https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/simonyte-lietuva-yra-tarp-saliu-kurios-atkakliai-kovoja-kad-patriarchas-kirilas-butu-itrauktas-i-es-sankciju- sarasa.d?id=91865987).

2022 m. kovo mėn. Stačiatikių arkivyskupija pasmerkė Rusijos karą prie Ukrainą ir žadėjo siekti didesnės nepriklausomybės nuo Maskvos patriarchato. (https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/ortodoksu-baznycia-del-rusijos-sukelto-karo-kritikos-atleido-tris-lietuviu-kunigus-56-1667308).

Stačiatikių arkivyskupija 2022 m. balandžio 19 d. ir 2022 m. gegužės 6 d. savo  internetiniame puslapyje www.orthodoxy.lt paskelbė viešą kreipimąsi, kuriame išreiškė savo poziciją dėl Rusijos Federacijos vykdomos karinės agresijos Ukrainoje: „<...> Mes pilnai palaikome savo atstovą Lietuvos ir Vilniaus Metropolitą I., kuris pareiškė, jog vienareikšmiškai smerkia karą ir agresiją, juk ir mes esame taikūs piliečiai, laikomės visų LR įstatymų, bei nuoširdžiai meldžiamės už Lietuvą, jos kariuomenę ir visus žmones, o taip pat už kenčiančius Ukrainoje. <...>.“(https://www.orthodoxy.lt/novosti/3695-tukstanciai-zmoni-prisijung-prie-pasaulieci-kreipimosi-palaikyti-ortodoks-baznycia-lietuvoje-prad-tas-paras-rinkimas-internete)

2022 m. lapkričio mėnesį viešojoje erdvėje buvo pateikta informacija, jog „Lietuvos stačiatikių bažnyčios vadovybė teigia, kad yra pateikusi prašymą suteikti jai savivaldos Bažnyčios statusą. Rusijos Stačiatikių Bažnyčios Šventojo Sinodo sudaryta komisija šį Vilniaus-Lietuvos vyskupijos prašymą pradėjo nagrinėti.“ (https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/simonyte-lietuva-yra-tarp-saliu-kurios-atkakliai-kovoja-kad-patriarchas-kirilas-butu-itrauktas-i-es-sankciju-sarasa.d?id=91865987)

2022 m. balandžio mėn. trys kunigai V. M, V. D. ir G. J. S. buvo atleisti iš Stačiatikių arkivyskupijoje einamų pareigų, kai kurie kunigai buvo pašalinti ir iš kunigų luomo. Pagal viešojoje erdvėje pateikiamą informaciją, Stačiatikių arkivyskupijos kunigai buvo atleisti iš eitų pareigų gavus jų prašymus. Taip pat buvo skelbiama, kad šie kunigai atsisakė liturgijos metu minėti patriarcho Kirilo vardą, vadindami jį „didžiuoju ponu, mūsų tėvu“. (https://www.bernardinai.lt/ortodoksu-vyskupas-amvrosijus-apie-nusalintus-dvasininkus-apsispreskit-kuo-norit-buti-kunigais-ar-politikais/).

Komisija nėra gavusi patikimos ir objektyvios informacijos apie šių prašymų pateikimo aplinkybes, apie Stačiatikių arkivyskupijoje vykusį kunigų atleidimo iš pareigų procesą. Taip pat negauta informacijos apie parapijose galimai skleidžiamą šmeižtą šių kunigų atžvilgiu.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 26 straipsnyje yra skelbiama, kad  minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma. Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo. Niekas negali kito asmens versti nei būti verčiamas pasirinkti ar išpažinti kurią nors religiją arba tikėjimą. Žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves.

Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad valstybė pripažįsta tradicines Lietuvoje bažnyčias bei religines organizacijas, o kitas bažnyčias ir religines organizacijas – jeigu jos turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai.

Valstybės pripažintos bažnyčios bei kitos religinės organizacijos turi juridinio asmens teises (Konstitucijos 43 straipsnio 2 dalis). Bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai tvarkosi pagal savo kanonus ir statutus (Konstitucijos 43 straipsnio  dalis).

Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo (toliau – Įstatymas) 5 straipsnyje nustatyta, kad valstybė pripažįsta devynias Lietuvos istorinio, dvasinio bei socialinio palikimo dalį sudarančias tradicines Lietuvoje egzistuojančias religines bendruomenes ir bendrijas: lotynų apeigų katalikų, graikų apeigų katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, ortodoksų (stačiatikių), sentikių.

Šio įstatymo 7 straipsnis reglamentuoja valstybės ir religinių bendruomenių bei bendrijų santykių pagrindus.

Religinės bendruomenės ir bendrijos nevykdo valstybės funkcijų, o valstybė nevykdo religinių bendruomenių ir bendrijų funkcijų.

Religinės bendruomenės ir bendrijos turi teisę laisvai organizuotis pagal savo hierarchinę ir institucinę struktūrą, vidaus gyvenimą tvarkyti savarankiškai pagal savo kanonus, statutus bei kitas normas.

Konstitucijos 25 straipsnyje skelbiama, kad žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.

Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija (Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalis).

Seimo statuto 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Seimo narys už balsavimus ar kalbas Seime, t. y. Seimo, Seimo komitetų, komisijų ir frakcijų posėdžiuose negali būti persekiojamas, tačiau už asmens įžeidimą ar šmeižtą jis gali būti traukiamas atsakomybėn bendra tvarka.

Civilinio kodekso 2.24 straipsnio „Asmens garbės ir orumo gynimas“ 1 dalyje  nustatyta, kad asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą.

Baudžiamojo proceso 154 straipsnyje „Šmeižimas“ numatyta atsakomybė asmeniui, kuris per visuomenės informavimo priemonę paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, arba šmeižė asmenį, neva šis padarė tyčinį nusikaltimą.

Valstybės politikų elgesio kodekse įtvirtinti elgesio principai, kuriais politikai privalo vadovautis viešajame gyvenime: 1) pagarbos žmogui ir valstybei principas, įpareigojantis politikus laikytis žmogaus teisių ir jas užtikrinti, vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucija ir teise, didinti pasitikėjimą valstybe ir jos institucijomis; 2) teisingumo principas, įpareigojantis politikus vienodai tarnauti visiems žmonėms nepaisant jų tautybės, rasės, lyties, kalbos, kilmės, socialinės padėties, išsilavinimo, religinių įsitikinimų, politinių pažiūrų, amžiaus ar kitų skirtumų; 3) sąžiningumo principas, įpareigojantis politikus pareigas eiti sąžiningai ir laikytis aukščiausių elgesio standartų, vengti situacijų, galinčių paveikti sprendimų, kurie sukeltų visuomenėje abejonę, priėmimą; 4) skaidrumo ir viešumo principas, įpareigojantis politikus nekelti abejonių dėl sąžiningumo priimant sprendimus, taip pat pateikti visuomenei savo elgesio ir sprendimų motyvus, visada laikytis atvirumo ir viešumo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, ribojančius informacijos atskleidimą, deklaruoti savo privačius interesus; 5) padorumo principas, įpareigojantis politikus  elgtis deramai pagal einamas pareigas, vengti situacijų, kai politiko elgesys kenktų institucijos, kurioje jis eina pareigas, reputacijai ir autoritetui; 6) pavyzdingumo principas, įpareigojantis politikus deramai elgtis visuomenėje, laikytis visuotinai pripažįstamų dorovės, moralės ir etikos normų; 7) nesavanaudiškumo principas, įpareigojantis politikus tarnauti valstybei ir visuomenės interesams, vengti tariamų ar tikrų viešųjų ir privačių interesų konfliktų, jiems iškilus, imtis visų reikiamų priemonių, kad jie būtų išspręsti greitai ir atitiktų visuomenės interesus, nenaudoti savo pareigų ar padėties siekiant daryti įtaką kito asmens sprendimui, kuris galėtų būtų naudingas politikui ar jo artimam asmeniui; 8) nešališkumo principas, įpareigojantis politikus neturėti sutartinių ar kitų santykių, kurie galėtų kliudyti atlikti valstybės politiko pareigas ir varžytų jo apsisprendimo laisvę priimant sprendimus, taip pat būti objektyviam priimant sprendimus ir vengti išankstinio nusistatymo; 9) atsakomybės principas, įpareigojantis politikus atsakyti už savo elgesį viešajame gyvenime, priimamus sprendimus ir atsiskaityti už juos visuomenei (Valstybės politikų elgesio kodekso 4 straipsnio 1-9 punktai).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) yra pažymėjęs, kad „nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškraipant faktų ir duomenų; pagrįsta ir objektyvi kritika ginama, jei ji išreiškiama tinkamai – neįžeidžiant asmens, nesiekiant jo žeminti ir menkinti, o turint pozityvų tikslą – išryškinti asmens ar jo veiklos trūkumus ir siekiant juos pašalinti. Subjektyvūs samprotavimai pripažintini žeminančiais garbę ir orumą (įžeidžiančiais), kai jie nesąžiningi, neturintys objektyvaus faktinio pagrindo, suponuoja neigiamas visuomenės nuostatas dėl asmens, apie kurį reiškiama nuomonė (Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2014)

LAT taip pat yra konstatavęs, kad „žiniai taikomas tiesos kriterijus, jos egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, nuomonės teisingumas nėra įrodinėjamas.“ (Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 27 d. nutartis, priimta byloje 3K-3-1-219/2015).

Vyriausioji tarnybinės etikos komisija savo sprendimuose yra ne kartą pabrėžusi, kad Seimo nariams yra taikomi aukštesni veiklos skaidrumo ir atsakomybės standartai nei paprastiems valstybės pareigūnams ar tarnautojams. Visuomenė turi pagrįstų ir teisėtų lūkesčių, kad Seimo nariai veikia laikydamiesi aukštesnių moralės ir tarnybinės etikos principų.

Etikos ir procedūrų komisija konstatuoja:

1. Seimo narys A. Navickas socialinėje medijoje viešai paskelbtuose savo pasisakymuose neigiamai vertino Maskvos Ortodoksų bažnyčios vadovo, Maskvos ir viso Rusios patriarcho Kirilo viešus pasisakymus, kuriuose reiškiama parama Rusijos Federacijos prezidento V. Putino režimui ir Rusijos vykdomai karinei agresijai Ukrainoje:

1.1. Seimo narys A. Navickas Maskvos patriarchatą pavadino nusikalstama organizacija, kritikavo jos vertybines nuostatas („Maskvos patriarchatas šiandien yra nusikalstama organizacija“, Po vis-dar-patriarcho Kirilo viešų pasisakymų tapo akivaizdu, kad Maskvos patriarchatas virto karo partija. <..> Maskvos patriarchatas mokosi iš Mordoro, o Kirilas išpažįsta valdovą Vladimirą, o ne Kristų.“, „<...> net Maskvos patriarchatas turi tam tikras pretenzijas visam pasauliui, kurias privalome tenkinti, nes ji atstovauja „tiesą“, „teisingumą“ ir „tikrą dvasingumą“. Būtent ši nuostata ir paverčia Rusiją Mordoru, o šios nuostatos išpažinėjai labai primena orkus iš Tolkieno knygų.“, „Keliamas klausimas, ar Maskvos patriarchatas nepradeda kelti grėsmės nacionaliniam saugumui su tokia pozicija. <...> čia mes kalbame apie agresyvų palaikymą  tų, kurie sako – dabar mes nukariausim Ukrainą, o paskui ir Jus visus čia išžudysim. <...>“).

1.2. Seimo narys A. Navickas išreiškė apgailestavimą, kad Maskvos patriarchas Kirilas nėra įtrauktas  sankcionuotų asmenų sąrašą, taip pat teigė, kad patriarchas Kirilas ir Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas savo pasisakymais ir (ar) veiksmais palaiko Rusijos Federacijos vykdomus karinės agresijos veiksmus Ukrainos atžvilgiu („Pasakysiu tiesiai, apmaudu, kad patriarchas Kirilas buvo išbrauktas iš sankcionuotų asmenų sąrašo. Viktoras Orbanas pasistengė. Nieko nuostabaus – jie abu aptarnauja tą patį kruviną režimą.“)

2.  Maskvos patriarchas Kirilas savo viešuose pasisakymuose ne kartą reiškė palaikymą Rusijos Federacijos vykdomai karinei invazijai Ukrainoje. Reaguodamos į šį faktą, kelios valstybės (Jungtinė Karalystė, Kanada) yra priėmusios sprendimą dėl sankcijų patriarchui Kirilui taikymo.

Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija 2022 m. birželio 23 d.  įtraukė patriarchą Kirilą į nepageidaujamų asmenų sąrašą. Lietuvos Respublikos valstybės institucijos yra uždraudusios šiam asmeniui atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją dėl to, kad jis sąmoningai neigia Ukrainos teritorinį integralumą ir suverenitetą, pateisina ir remia agresyvius Rusijos veiksmus, kurie šiurkščiai pažeidžia tarptautinės teisės normas ir principus.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovai siekia, kad sankcijos patriarchui Kirilui būtų taikomos Europos Sąjungos mastu.

3. Seimo narys A. Navickas Stačiatikių arkivyskupijos vadovų viešus pareiškimus vertino kaip nenorą aiškiai ir viešai atmesti patriarcho Kirilo poziciją.

4. Stačiatikių arkivyskupija 2022 m. balandžio 19 d. ir 2022 m. gegužės 6 d. internetiniame puslapyje www.orthodoxy.lt paskelbė viešą kreipimąsi, kuriame palaikė Lietuvos ir Vilniaus Metropolitą I., pareiškusį, kad „vienareikšmiškai smerkia karą ir agresiją“.

5. Seimo narys A. Navickas savo pasisakymuose neigiamai vertino Stačiatikių arkivyskupijos vadovų priimtą sprendimą iš pareigų pašalinti keletą kunigų ir teigė, kad stačiatikių parapijose vykdoma aktyvi šmeižto kampanija jų atžvilgiu.

6. Pagal viešojoje erdvėje pateikiamą informaciją, keli Stačiatikių arkivyskupijos kunigai buvo atleisti iš einamų pareigų, kai kurie buvo pašalinti iš kunigų luomo. Nurodoma, kad kunigai buvo pateikę prašymus juos atleisti iš einamų pareigų.

Komisija nėra gavusi patikimos ir objektyvios informacijos apie šių prašymų pateikimo aplinkybes, apie Stačiatikių arkivyskupijoje vykusį kunigų atleidimo iš pareigų procesą ir apie parapijose galimai skleidžiamą šmeižtą šių kunigų atžvilgiu. Nesant pakankamos informacijos, kuri leistų patvirtinti ar paneigti A. Navicko teiginį apie vykdomą šmeižto kampaniją, Komisija šio teiginio atitikimo tikrovei nevertino.

7. Seimo narys A. Navickas savo pasisakymuose neigiamai vertino Stačiatikių arkivyskupijos vadovų  vertybinę poziciją, komunikavimo procesą viešojoje erdvėje ir informacijos pateikimo būdą („Situacija paradoksali tuo, kad kuo buvo mažiau vyskupų Amvrosijaus ar Inokentijaus viešų pranešimų, tuo patrauklesnė atrodė Stačiatikių Bažnyčia Lietuvoje. <...> kunigas V. M., kuris iki šiol skelbdavo didžiąją daugumą viešumai skirtos šios religinės bendrijos  informacijos, sugebėdavo viską perteikti dvasingai ir diplomatiškai <...>. Deja, panašu tai tebuvo bergždžios pastangos agresyvią laikyseną vaizduoti, kaip nuoširdų susirūpinimą krikščioniškų vertybių gynimu. <...>“)

8. Seimo narys A. Navickas savo pasisakymuose kritiškai vertino Stačiatikių arkivyskupijos ir jos vadovo metropolito I. siekį iš naujo svarstyti šios arkivyskupijos statusą ir didinti jos savarankiškumą savo veiksmus derinant su  Maskvos patriarchu Kirilu.

(„Beje, tai visai kas kita, nei tas žingsnis, kurį viešai reklamuoja metropolitas Inokentijus. Pastarasis paprasčiausiai siūlo svarstyti Lietuvos vyskupijos statusą ir šis menamas svarstymas vyks šešių žmonių grupėje, kurioje nėra nė vieno Lietuvos atstovo, o jai vadovauja patriarchas Kirilas. Ši grupė pasiūlymą perduos patriarchato Sinodui, kuris turėtų vykti metų pabaigoje, o gal ir vėl bus nukeltas. Sinodas paprastai tik patvirtina tai, kad nusprendė Kirilas. Tai reiškia, kad šiandien Kirilui siūloma nuspręsti, kiek savarankiškumo jis teiksis suteikti Lietuvos vyskupijai. Nepanašu į tikrą savarankiškumą ar istorinį žingsnį. Veikiau tai primena viešų ryšių akciją, norint sukurti didesnio savarankiškumo siekio iliuziją <...>“)

9. Rusios Ortodoksų Bažnyčios vidinio statuto, skelbiamo oficialiame Maskvos patriarchato puslapyje www.patriarchia.ru, nuostatos patvirtina Seimo nario A. Navicko viešuose pasisakymuose pateiktą informaciją apie Stačiatikių arkivyskupijos sąsajas su Maskvos patriarchatu (pvz. vyskupijos vyskupo (ordinaro) statusas, Maskvos patriarcho įgaliojimai tvirtinant Sinodo išrinktą vyskupą (ordinarą), Rusios Ortodoksų Bažnyčios statuto galiojimas vyskupijai, vyskupijos atskaitomybė ir kt.).

10. Seimo narys A. Navickas kai kuriuose pasisakymuose kvestionavo Trakų vyskupo A. elgesį (<...> Amvrosijaus paaiškinimai, grįžus iš susitikimo Maskvoje, stebina nebent tuo, kad iš krikščionio ir vyskupo nesitikime melo. Pavyzdžiui, apie tai, kad ponas Kirilas jį patikino, kad niekada viešai nepritarė karui. <...> Žinau, kad Amvrosijaus svarbiausias tikslas yra įtikinti Lietuvos ortodoksus <...>; Todėl visi amvrosijų svaičiojimai, kad niekšas gundiajevas, žinomas, kaip kirilas, ne taip suprastas, neverti sudilusio skatiko.“)

11. Seimo narys A. Navickas viešai paskelbė vertinamojo pobūdžio teiginius apie Stačiatikių arkivykupijos vadovo metropolito I. ir Trakų vyskupo A. elgesį ir priimtus sprendimus, tačiau nereiškė nuomonės apie asmenis, išpažįstančius stačiatikių (ortodoksų) tikėjimą ir priklausančius Lietuvos ortodoksų bendruomenei, nevertino jų tikėjimo, įsitikinimų ir pažiūrų.

12. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje yra skelbiama, kad kiekvienas žmogus turi įsitikinimų laisvę, todėl Komisija nevertino Seimo nario A. Navicko samprotavimų religiniais klausimais, jo keliamų versijų ir hipotezių apie Stačiatikių arkivyskupijos ar visos ortodoksų bendruomenės galimas raidos kryptis ir perspektyvas („Taip pat tikiu, kad religijos laisvės principo įgyvendinimas reikalauja, kad tie ortodoksai, kurie išliko Kristaus, o ne Putino sekėjais, turėtų galimybę savo dvasiniu lyderiu ir sutelkiančiu autoritetu pasirinkti Konstantinopolio  patriarchą.“)

13. Komisijai adresuotame kunigų V. S. ir V. M., atleistų iš Stačiatikių arkivyskupijoje eitų pareigų, rašte reiškiamas nepritarimas Stačiatikių arkivyskupijos teiginiams dėl šios arkivyskupijos autonomijos, atskirumo nuo Maskvos patriarchato, pasirinktam savivaldos siekimo būdui, nepritariama teiginiui, kad patriarcho Kirilo pozicija laikytina jo asmenine nuomone.

14.  Asmuo už kitų asmenų garbės ir orumo pažeidimą atsako pagal civilinės teisės normas, už šmeižimą – pagal baudžiamosios teisės normas.

Etikos ir procedūrų komisija nusprendė:

Jeigu, pareiškėjų nuomone, buvo paskleisti duomenys, žeminantys Lietuvos Stačiatikių arkivyskupijai atstovaujančių asmenų garbę ir orumą ir neatitinkantys tikrovės arba paskleistas šmeižtas jų atžvilgiu, siūlyti pareiškėjams kreiptis į teismą civilinio arba baudžiamojo proceso tvarka.

Pritarta bendru sutarimu.

Pagal Valstybės politikų elgesio kodekso 10 straipsnio nuostatą Komisijos sprendimas gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo arba jo įteikimo valstybės politikui, dėl kurios yra priimtas sprendimas, dienos.

Komisijos pirmininkė                                                                                            Aušrinė Norkienė