Seimo Darbo partijos frakcijos nario Vytauto Gapšio pranešimas: „Milijoninė saulės energetikos ambicijų kaina“

2021 m. sausio 29 d. pranešimas žiniasklaidai

Atsinaujinanti energetika yra neabejotinai svarbi siekiant ekologinių ir energetikos nepriklausomybės tikslų, tačiau reikia nepamiršti, kad tai turi ir savo kainą, kuri galiausiai tiesiogiai ir netiesiogiai užgula ant mūsų – vartotojų – pečių. Būtent dėl energijos kainos valdžia įprastai atidžiai renkasi priemones ir kelią, kuriuo bus judama įgyvendinant strateginius tikslus.

Norėdami pažvelgti, kokios pasekmės mūsų laukia priimant skubotus sprendimus, reikia sugrįžti atgal maždaug dešimt metų, kai Andriaus Kubiliaus Vyriausybė ėmėsi sparčiai skatinti saulės energetiką ir nustatė skatinamąjį tarifą. Štai kaip žurnalistai apibūdino saulės energijos supirkimui taikytą 2012-ųjų tarifą: „[...] galiojusį saulės elektros energijos tarifą galima vadinti tiesiog fantastišku – jis maždaug 10 kartų viršijo elektros energijos kainą rinkoje ir siekė 1,44 lito už kilovatvalandę elektros“[1].

Žinoma, tai paskatino saulės elektrinių statybą, o energijos supirkimo tarifas galiausia persikėlė ant visų mūsų pečių, nors nedidelė žmonių grupė neblogai uždirbo mūsų visų sąskaita.

A. Kubiliaus Vyriausybės eksperimentą galima vadinti brangiu, bet ribotu, nes kiekvienos elektrinės maksimali galia buvo ribota: reikėjo gauti leidimus ir t. t. Tačiau naujoji, konservatorių valdžia, užsimojo ambicingam eksperimentui, kurio kaina gali tapti multimilijonine Lietuvos vartotojams.

Praėjusią savaitę Seimo Energetikos ir darnios plėtros komisijai ministras Dainius Kreivys pristatė Vyriausybės ambiciją 2025-aisiais turėti 1 GW galios saulės jėgainių tinklą. Tam, kad suvoktume, kaip tai yra ambicinga, geriausia pažiūrėti ekspertinius vertinimus apie energetikos potencialią plėtrą Lietuvoje iki 2030-ųjų. „Litgrid“ užsakyta studija brėžia štai tokias gaires[2]:

Maksimali ekspertų įsivaizduojama saulės elektrinių galia 2025-aisiais yra numatoma 0,46 GW, o tai yra daugiau negu dvigubai mažesnė nei Vyriausybės suplanuota. Dar daugiau, nė viename scenarijuje nenumatyta tokia galia net 2030-aisiais.

Ekspertų atsargus vertinimas yra dėl keleto priežasčių. Pirmiausia, kaina ir technologinės kliūtys. Lietuvoje gamtinės sąlygos saulės elektrinėms yra prastesnės nei piečiau esančiose šalyse, todėl elektros pagaminama mažiau. Kita vertus, nemažiau svarbu yra ir tai, kad saulės elektrinių pagaminamas elektros energijos kiekis yra nepastovus – saulėtą dieną jis yra didelis, o apniukusią žiemos popietę mažas. Esant tokiems netolygumams, reikia alternatyvių energijos šaltinių, kurie subalansuotų atsirandančius skirtumus, o tai taip pat didina galutinę kainą.

Dėl įvairių veiksnių saulės energijos gamybą greičiausiai teks subsidijuoti. Pavyzdžiui, esant dideliam saulės ir vėjo energijos kiekiui tuo pačiu metu, energijos kaina rinkoje gali tapti net neigiama. Nors elektrinė potencialiai gali pagaminti daug energijos, tačiau ji tampa labai pigi ir tolina atsipirkimo galimybes. Tai gali būti tiek dalies kaštų padengimas gaminantiems vartotojams įsirengiant elektrines, tiek specialūs tarifai, tiek papildomos investicijos į energetikos sistemą, kurios galiausiai vis tiek turės būti apmokėtos.

Ir diskusijos dėl kaštų gali atsirasti labai greitai: mes jau pajutome, kaip sukruto gaminantys vartotojai, kai paaugo energijos „pasaugojimo“ kaštai. Natūraliai iškyla klausimas – ar padengsime gaminantiems vartotojams dalį „pasaugojimo“ išlaidų visų sąskaita, ar stebėsime mažėjantį gaminančių vartotojų skaičiaus augimą?

Čia ir vėl tenka priminti, kad šios problemos keliamos turint tik mažą dalį iš planuojamo 1 GW instaliuotos galios.

Kad būtų išsamiau, reikia pažymėti, kad su kiekvienais metais technologijos tobulėja ir pagaminamos saulės energijos kaina mažėja. Būtent todėl ekspertai ir prognozuoja, kad ši energetikos sritis sparčiai plėsis, bet tai įvyks jau po 2025-ųjų, kai vartotojams perkeliami kaštai bus žymiai mažesni.

2020 m. balandį buvo skaičiuojama, kad vidutinė išlyginta energijos kaina (angl. levelized cost of energy LCOE) didelėse saulės elektrinėse krito iki 50 dolerių (arba 41,07 Eur) už MW/h (kai kuriuose regionuose – Australijoje, Kinijoje statant dideles elektrines ši kaina gali būti reikšmingai mažesnė, tačiau Lietuvoje labiau tikėtina, kad kaina gali būti net didesnė nei vidurkis, nes skatiname gaminančių vartotojų plėtrą, o jų mažos galios elektrinės santykinai yra brangesnės)[3].

Elektros energijos kaina Lietuvoje svyruoja. Pavyzdžiui, vidutinė kaina gruodį buvo 45,75 Eur už MW/h, o tai lyg ir suponuotų saulės elektrinių atsiperkamumą, tačiau gruodį saulės elektrinės energijos pagamina labai nedaug, o vasaros mėnesiais vidutinė kaina būna ir žymiai mažesnė. Kaip antai, 2020 m. liepą ji buvo 30,1 Eur už MW/h, o liepos 6 d. vieną valandą ji buvo neigiama.

Tokį susidarantį kainų skirtumą, t. y. kainos, kuri būtina projektui būti konkurencingam, ir rinkos kainos skirtumą, reikia kažkokiu būdu padengti – valstybei, o galiausiai mums visiems – jei norime pasiekti Vyriausybės numatytą milžinišką proveržį saulės energetikoje. Ir tai kainuos ne vieną milijoną eurų.

Nesu saulės ar atsinaujinančios energetikos priešas, priešingai, džiaugiuosi jos plėtra! Tačiau esu nustebęs, kodėl Vyriausybė be išsamesnių diskusijų nusprendžia forsuoti jos plėtrą, nors ekspertų skaičiavimai ekonominių prielaidų tam nenumato. Nejaugi Vyriausybė, kaip ir prieš dešimtmetį, nusprendė saujelei išrinktųjų leisti uždirbti visų mūsų sąskaita?

Seimo nario asmeninio archyvo nuotr.

Daugiau informacijos:

Seimo narys Vytautas Gapšys

El. p. [email protected]

Mob. 8 600 24 242