1972 m. baigė Kauno 17-ąją vidurinę mokyklą (dabar – Kauno Jurgio Dobkevičiaus vidurinė mokykla) ir įstojo į Vilniaus inžinerinio statybos instituto (dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas) Architektūros fakultetą. Pradėjo rašyti noveles, pirmoji buvo išspausdinta 1976 m. „Literatūroje ir mene“.

1977 m. baigė institutą ir metus dirbo architektu Vilniuje. Supratęs, kad pašaukimas yra rašymas, metė gana prestižinį architekto darbą ir kurį laiką dirbo automobilių aikštelės sargu. Kelios novelės – jo nuomone, tais laikais gana avangardistinės – buvo išspausdintos žurnale „Nemunas“. Tačiau vėliau bandymai kovoti už išraiškos laisvę buvo nesėkmingi – spausdinimas įstrigo.

1979 m. vedė ir dėl šeimyninių aplinkybių persikėlė į Kauną, kur pradėjo dirbti Statybos ir architektūros mokslinio tyrimo instituto moksliniu bendradarbiu architektūros istoriku. Netrukus įstojo į neakivaizdinę aspirantūrą ir pradėjo rašyti disertaciją apie Lietuvos dvarų architektūrą.

1981 m. grįžo į Vilnių ir pradėjo dirbti moksliniu redaktoriumi Vyriausiojoje enciklopedijų redakcijoje. Šešerius metus rengė vieną vienintelį cenzūros niekaip nepraeinantį leidinį – „LTSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadą“.

1988 m. pajutęs permainų vėjus, ėmė reikštis kaip publicistas. Dar kartą metė geriau mokamą darbą ir perėjo į „Literatūrą ir meną“. Buvo korespondentas, vėliau – Dailės ir architektūros skyriaus redaktorius. Įvairiuose leidiniuose vėl buvo pradėtos spausdinti novelės. Tačiau rimtai atsidėti literatūros kūrybai sutrukdė visuomeninė ir politinė veikla. Įsitraukė į Sąjūdžio organizavimą, vadovavo pirmajai tarp žurnalistų „Literatūros ir meno“ Sąjūdžio grupei, 1988 m. rudenį spaudos darbuotojų išrinktas Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo delegatu. 1989 m. dalyvavo atkuriant Lietuvos krikščionių demokratų partiją, buvo išrinktas į jos tarybą ir valdybą.

1990 m. pradžioje kartu su Arvydu Juozaičiu ir Sauliumi Šalteniu įsteigė savaitraštį „Šiaurės Atėnai“ ir kurį laiką lygiomis teisėmis jį redagavo. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo buvo paskirtas dienraščio „Lietuvos aidas“ vyriausiuoju redaktoriumi. Laikraštį privatizavus ir įvykus konfliktui tarp akcininkų, 1994 m. buvo atleistas.

Vėliau buvo „Lietuvos ryto“ apžvalgininkas, 1996–1997 m. – atkurtų „Lietuvos žinių“ vyriausiasis redaktorius. Konkurentams sufabrikavus bylą, 1997 m. buvo nuteistas už neteisėtą finansinę veiklą „Lietuvos aide“.

Išleido 5 knygas. Kalėjimo įspūdžiai – „Užrašai iš Pasmerktųjų namų“. Detektyviniai romanai – „Nuostabi negyvėlė“ ir „Bestseleris“. Publicistikos rinktinė – „Gyvenimas ant plausto“. Rimčiausias, skaitytojus jau pasiekęs, darbas – romanas „Anapus tavęs ir manęs“, išleistas Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos ir pristatytas Frankfurto knygų mugėje 2002 metais.

2003 m. buvo priimtas į Rašytojų sąjungą.

Moka anglų, rusų ir lenkų kalbas.

Išsiskyręs.

Turi du vaikus – sūnų Simoną ir dukrą Laimą Mariją.