​Litvakų palikuonis Michael Shubitz apie parodą:

„Praėjus metams nuo to laiko, kai fotografavau šią portretų seriją, kai nurimo audros, galiausiai atsirado reikiama perspektyva giliau pažvelgti į kūrybinį procesą ir jo svarbą man pačiam. Esu fotografas, todėl nuolat klausiu savęs: ar įmanoma papasakoti asmens istoriją fotografijoje? Ar fotografija tikrai pranoksta žodžius? Ar ji kalba pati už save? Koks jausmas sąmoningai ar nesąmoningai perteikiamas žiūrovui, kai jis stebi žmogaus portretą, jo akis, išraišką, laikyseną; tyrinėja, kaip portrete dera šviesa, aplinka, – o visa tai juk yra mūsų pasąmonės gelmių atliepas. 

„Kas yra žmonija?“ – į šį filosofinį klausimą ir ieškoma atsakymo žvelgiant į dvylikos Holokaustą Lietuvoje išgyvenusių žmonių portretus. Fotografavimas man buvo ne tik kūrybinis procesas, bet ir susitikimai su šiais žmonėmis, o jie, tada vaikai, buvo įkalinti tame pačiame gete, kur ir mano tėvas, jaunas, vedęs vyras. Šių žmonių fotografavimas man buvo būtinas sustojimas kelyje į savo asmeninius slėpinius, į nepapasakotą istoriją.

Apimti pokario entuziazmo, mano tėvai, užuot gyvenę praeitimi, nutarė pasikliauti šviesios ateities pažadu. Jie buvo jauni ir dar kartą išlošė gyvenimą. Šalis, kurioje gimiau, Izraelis, buvo nauja ir gaivi. Ilgainiui aš pats pasiekiau tašką, kai mano gyvenimas negalėjo tęstis be tos vidinės kelionės, privalėjau atskleisti savyje glūdinčią vidinę traumą. Ši paroda yra reikšmingas sustojimas toje kelionėje – paskui eisiu toliau, jau įgijęs papildomų įrankių kurti ir suprasti. Visi fotografuojami asmenys davė sutikimą būti pristatomi Lietuvoje, vietoje, kur jų vaikystė buvo brutaliai sugriauta. Už šių nuostabių žmonių nugarų – lietuviai, kurie rizikavo savo ir savo artimųjų gyvybėmis, kad anuomet juos išslapstytų.
Sukurti čia eksponuojamas nuotraukas paskatino vienintelė mano turima šeimos nuotrauka. Ji nebuvo sunaikinta Holokausto pragare, nes prosenelė, 1920 m. išvykdama į Palestiną, ją išsivežė. Teturiu vieną nuotrauką, bet ji padeda man įsivaizduoti šeimos gyvenimą Lietuvoje. Tai liūdna nuotrauka. Mano močiutė, našlė, vilki juodai, jos vaikai našlaičiai, studijos fonas romantiškas.“