Peticijų komisijos veikla

Lietuvos Respublikos Seimo Peticijų Komisija – tai nuolatinė Seimo komisija, sudaroma vadovaujantis Peticijų įstatymo Nr. VIII-1313 18 straipsniu, skelbiančiu, kad peticijų komisijos (Seimo, Vyriausybės ir savivaldybių) turi būti sudarytos iki 1999 m. spalio 1 d., o pradeda veikti nuo 1999 m. spalio 1 d.

Pagal Peticijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalį Seimo Peticijų komisiją sudaro ir jos nuostatus tvirtina Seimas Seimo statuto nustatyta tvarka.

XIII kadencijos Seimas Seimo Peticijų Komisiją (toliau – Komisija) sudarė 2016 m. lapkričio 22 d. Seimo nutarimu Nr. 33 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo Peticijų komisijos sudarymo“. Ji buvo sudaryta iš 10 Seimo narių: Petro Čimbaro,Arūno Gumuliausko,Juozo Imbraso,Ričardo Juškos,Rūtos Miliūtės,Česlavo Olševskio,Edmundo Pupinio,Juozo Rimkaus,Egidijaus Vareikio ir Juozo Varžgalio. 2016 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. XII-54 Komisijos pirmininku buvo patvirtintas Petras Čimbaras, o gruodžio 8 d. nutarimu Nr. XII-80 Komisijos pirmininko pavaduotoju buvo patvirtintas Edmundas Pupinis. 2017 m. gegužės 9 d. Seimo nutarimu Nr. 355 vietoje Ritos Miliūtės Komisijos nariu buvo paskirtas Gintautas Kindurys, Seimo 2018 m. rugsėjo 20 d. nutarimu Nr. XIII-1488 iš Komisijos narių sąrašo buvo išbrauktas Arūnas Gumuliauskas.

Komisija. dirba Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Peticijų įstatyme Nr. VIII-1313 nustatytais pagrindais bei vadovaujasi Komisijos nuostatuose Nr. VIII-1408 ir Seimo statute nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 3 dalyje skelbiama, kad piliečiams laiduojama peticijos teisė, kurios įgyvendinimo tvarką nustato įstatymas. Toks įstatymas buvo priimtas 1999 m. liepos 7 d. Šiame įstatyme nustatyta, kad peticijų komisijos – nuolatinės komisijos, kurios sprendžia kreipimosi pripažinimo peticija bei peticijų priėmimo nagrinėti klausimus, jas nagrinėja ir pateikia išvadas dėl peticijoje išdėstytų reikalavimų ir siūlymų tenkinimo.

Šiame įstatyme taip pat nustatyta, kad peticijos teisė – tai yra teisė kreiptis į Seimą, Vyriausybę ar savivaldybės institucijas su siūlymais ir reikalavimais, kurių įgyvendinimui reikia priimti naują teisės aktą, pakeisti, papildyti ar pripažinti netekusiu galios galiojantį teisės aktą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 26 d. nutarime „Dėl Peticijų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 10 straipsnio 4 dalies ir 16 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pažymėjo, kad „konstitucinė peticijos teisė – viena iš teisių, kurias įgyvendindami piliečiai gali dalyvauti valdant savo šalį. Lietuvos, kaip ir daugelio Europos valstybių, teisės sistemose peticija paprastai suprantama kaip individualus ar kolektyvinis kreipimasis į viešosios valdžios institucijas, kuriame yra išdėstytas reikalavimas (siūlymas) spręsti tam tikrą ne tik pareiškėjui, bet ir visai visuomenei ar jos daliai svarbų klausimą, kai reikia pakeisti, papildyti ar pripažinti netekusiu galios galiojantį arba priimti naują teisės aktą“, t. y. peticijos esmę sudaro ne teisės akto projekto teikimas, bet reikalavimas (siūlymas) spręsti tam tikrą klausimą (svarbų jam ar visai visuomenei, ar jos daliai). Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat pažymėta, kad Konstitucijos 33 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos piliečių teisės kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus negalima tapatinti su Konstitucijos 33 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta piliečių peticijos teise: kiekviena iš šių teisių turi savo, tik jai būdingą turinį; tai suponuoja inter alia skirtingą šių teisių įgyvendinimo tvarką, taip pat kai kuriuos jų gynimo ypatumus.