Melanijos Širvienės fotografijų paroda „Ir visa tai yra laikina…“ (II rūmai, prie kavinės)

2026 m. birželio 9 d. pranešimas žiniasklaidai (daugiau naujienų)

Birželio 9–23 dienomis Seimo Ii rūmų parodų galerijoje (prie kavinės) Seimo nares Indrės Kižienės iniciatyva eksponuojama Melanijos Širvienės fotografijų paroda „Ir visa tai yra laikina…“

Parodos pristatymas – birželio 9 d. 13.30 val.

Melanija Širvienė – fotografė, kurios kūryba gimsta iš ryšio su gamta ir žmogaus būties apmąstymo. Ji užaugo Ukmergės rajone, Pabaisko miestelyje, vaizdingos gamtos apsuptoje sodyboje, kur ankstyvieji patyrimai – tėvo sodintas obelų sodas, bičių dūzgimas, čiurlenantis upelis, kalvos ir laukai, mamos rankdarbiais puošti namai – suformavo jautrų pasaulio matymą. Klajodama pievomis ir miškais ji stebėjo nuolatinį gamtos virsmą. Todėl autorės fotografijoje girdimas tylus kvietimas sustoti ir įvertinti kiekvieną akimirką: tai, kas šiandien gyva, rytoj gali būti tik prisiminimas. Tačiau šiuo atveju pasirinkta medija – fotografija, sustabdo tik akimirką. Todėl paroda yra ir apie laikinumą, ir kartu apie laikinumo įamžinimą.

Fotografija Melanijai Širvienei – tai praėjusio laiko liudijimas. Todėl ji savo darbuose ne tiek pasakoja, kiek leidžia pabūti, perteikia ne tik vaizdą, bet ir būseną – šviesos ir šešėlių santykį, formų kaitą, vidinę nuotaiką. Autorės fotografijos skleidžia ramybę, ji fotografuoja ne tam, kad parodytų, o tam, kad leistų pamatyti ir patirti, pajusti tylų gamtos kalbėjimą, kuris, nors ir be žodžių, skatina atsigręžti į tai, kas iš tiesų svarbu: šviesą, gerumą, tai kas jungia žmogų ir gamtą į vieną nedalomą visumą.

Studijuodama dailę Melanija gilino piešimo, tapybos, kompozicijos, grafikos ir kaligrafijos įgūdžius. Šių studijų metu subtiliam pasaulio matymui svarbią įtaką padarė dėstytojas, tapytojas Algimantas Švėgžda.  O ypatingas potraukis meninei fotografijai atsirado žymaus fotomenininko, dėstytojo Rimanto Dichavičiaus dėka. Vėlesnėse fotografijos studijose tobulino tiek analoginės fotografijos žinias, tiek savo pasaulėžiūros perteikimą šia menine kalba.

Autorė jau studijų metu pradėjo dalyvauti įvairiose Lietuvos ir tarptautinėse parodose. Tarp jų pažymėtinas dalyvavimas 2002 metais Čikagoje vykusioje 31-ojoje kasmetinėje lietuvių fotografijos parodoje „Žmogaus ir gamtos žiema“, kurią organizavo Algimantas Kezys. Ši patirtis įprasmina menininkės kūrybą platesniame kultūriniame kontekste.

Parodoje eksponuojamos nuotraukos yra vėlesnio, brandaus kūrybos laikotarpio. Todėl čia rodomi vaizdai byloja apie jautrų santykį su fiksuojamomis erdvėmis bei jose vykstančia kaita – matome Ukmergės piliakalnį, jau iš praeities, vadinasi irgi laikiną – dar pasidengusį medžiais, jo pokyčius metų eigoje. Laikinumą byloja ir trapūs gamtos reiškiniai – sniegas, rudens lapų geltonis, kuris dar visai nesenai buvo pilnas žalios gyvybės. Jūros bangų išplauti efemeriški smėlio raštai ir jų formą atkartojantis, atrodytų amžinas, bet taip pat lėtai kintantis akmuo. Autorė fiksuoja ne tik tai, kas įprasta tradicinėje gamtos fotografijoje, bet parodo prasmę ir nykstančiose gamtos formose, kurios, nesenai žydėjusios, vėliau begaliniame gamtos cikle taps pagrindu naujai pradžiai.

Ši paroda aktuali šiandien, kai gyvenimo tempas spartėja, o dėmesys išsiskaido. Ji siūlo priešingą patirtį – sulėtėjimą, buvimą, įsižiūrėjimą. Kūrėja primena, kad grožis ir prasmė slypi paprastuose dalykuose, kurių dažnai nepastebime. Todėl ji kviečia ne tik žiūrėti, bet ir patirti – sustoti, įkvėpti, pajusti. Tai vizualinė erdvė, kurioje galima pabūti su savimi, su laiku ir su tuo, kas tyliai, bet nuolat kinta.

Daugiau informacijos:

Informacijos ir komunikacijos departamento

Ryšių su visuomene skyriaus vyriausioji specialistė

Asta Markevičienė, tel. (0 5) 209 6202, el. p. [email protected]