Apie parodą „Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Vytautas Kolesnikovas (1948–2021)“

Noriu, kad Kovo 11-oji būtų svarbi mums visiems. Tikiu, kad Lietuvos valstybė atkurta visiems laikams. Man teko pasirašyti Aktą „Dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo“, bet visa tauta turi ją kurti, kad ir kaip sunku, sudėtinga būtų.
Vytautas Kolesnikovas, 2020 m. kovo 11 d.

Vienas iš trijų Alytaus miesto žmonių atstovų Lietuvos Respublikos Aukščiausiojoje Taryboje 1990–1992 metais, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Vytautas Kolesnikovas gimė 1948 m. spalio 25 d. Alytaus mieste, TSRS kariuomenės karininko Aleksandro Kolesnikovo ir Antaninos Kolesnikovienės (Palukaitytės) šeimoje. Tėvai santuokoje pragyveno neilgai, po kurio laiko išsiskyrė. Vytautas turėjo vyresnį brolį Valerijų. Vėliau motina ištekėjo už Juozo Šalvaičio, gimė sesuo Liana.
Vaikystės ir jaunystės metais Vytautui didelę įtaką padarė mamos Antaninos tėvai, Vytauto seneliai Antanas Palukaitis, Nepriklausomybės kovų karys savanoris, Lietuvos šaulių sąjungos narys, Lietuvos pašto tarnautojas, ir Michalina Palukaitienė, namų šeimininkė. Iš senelių, ypač iš senelės Michalinos, jaunasis Vytautas daug sužinojo apie nepriklausomą Lietuvos valstybę. Senelių namuose sukauptoje bibliotekoje Vytautas perskaitė Adolfo Šapokos redaguotą „Lietuvos istoriją“, vartė Vytauto Didžiojo mirties 500 metinių minėjimo albumą. Tai buvo gera pažintinė medžiaga apie Lietuvos valstybę ir jos praeitį. Galbūt kai kuriuos senelio Antano Palukaičio būdo bruožus paveldėjo pats Vytautas – išlaikytą, ramų būdą, dalykišką kalbėjimą, paprastumą ir kuklumą.
Kurį laiką augęs ir senelių globojamas, 1955–1964 m. Vytautas mokėsi Alytaus 2-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazija), Kaliningrado 23-iojoje vidurinėje mokykloje, Alytaus r. Simno internatinėje mokykloje. 1968 m. baigė Alytaus mechanikos technikumą, 1970–1974 m. studijavo dailę Nadeždos Krupskajos liaudies menų universitete (Maskva), įgijo tapytojo grafiko specialybę. Vytautas, meniškos sielos jaunuolis, turėjo atrasti save industrializacijos virsmą išgyvenusiame, socialinį ir kultūrinį kraštovaizdį keitusiame Alytaus mieste. Įgijęs dailininko profesiją, 1970–1979 m. jis išbandė Alytaus cirko artisto duoną, Alytaus pramonės įmonėse dirbo kontrolės meistro, staliaus, dailidės, dažytojo, betonuotojo darbus. 1979–1989 m. Alytaus eksperimentiniame namų statybos kombinate dirbo dailininku. 1975 m. vedė Nijolę Krukonytę. Vytauto ir Nijolės Kolesnikovų šeimoje užaugo dukra Auksė ir sūnus Algirdas.
Atgimimo metais, 1988–1989-aisiais, V. Kolesnikovas buvo vienas iš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio kūrėjų Alytaus mieste ir rajone: 1988 m. liepos 14 d. išrinktas į Alytaus Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, 1988 m. spalio 22–23 d. dalyvavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo darbe, buvo išrinktas į Sąjūdžio Seimą. 1988–1989 m. dirbo Sąjūdžio Seimo politinėje komisijoje. Tais pačiais metais jis buvo renkamas Alytaus Sąjūdžio tarybos nariu, dvi kadencijas ėjo tarybos pirmininko pareigas. Kartu su Alytaus Sąjūdžio bendražygiais – keramiku Vytautu Ledu, Lietuvos kalvių kalviu Vytautu Jaručiu, kunigu Pranu Račiūnu MIC, miškininku Gintaru Gibu, poetu Jurgiu Kunčinu, žurnalistu Linu Jakštoniu, fotografu Vytautu Stanioniu ir kitais, Vytautas Alytaus mieste ir rajone organizavo Sąjūdžio pilietines, memorialines, protesto akcijas. Daug talkino ir žmona Nijolė, tapusi Alytaus Sąjūdžio koordinacinės grupės vadove. Tų dienų ir mėnesių Vytauto Kolesnikovo darbinė užrašų knygelė mirga nuo įrašų apie suplanuotus susitikimus, susirinkimus, mitingus, keliones, vizitus, skambučius ir debatus.

Atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės parlamento – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – nariu bei Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru Vytautas Kolesnikovas tapo būdamas 41-erių. 1990 m. sausio 15 d. Alytaus Sąjūdžio tarybos posėdyje Vytautas Kolesnikovas buvo iškeltas kandidatu rinkimuose į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą Vidzgirio rinkimų apygardoje Nr. 61. Rinkimuose kandidatavo kaip Sąjūdžio remiamas nepartinis kandidatas, tiesa, dar 1989 m. gruodžio mėn. V. Kolesnikovas dalyvavo Lietuvos komunistų partijos XX suvažiavime. 1990 m. kovo 4 d. antrajame rinkimų ture į Aukščiausiąją Tarybą išrinktas Vytautas Kolesnikovas nurungė vienos didžiausių Alytaus įmonių ir buvusios savo darbovietės Alytaus eksperimentinio namų statybos kombinato generalinį direktorių Bronislovą Joną Janonį. Pirmajame rinkimų ture (1990 m. vasario 24 d.) V. Kolesnikovo varžovais buvo Feliksas Džiautas (Lietuvos komunistų partijos Alytaus miesto komiteto pirmasis sekretorius), Vaclovas Kleponis (Alytaus miesto Liaudies kontrolės komiteto pirmininkas) ir jau minėtas Alytaus eksperimentinio namų statybos kombinato generalinis direktorius Bronislovas Jonas Janonis.
Lietuvos Respublikos Aukščiausiojoje Taryboje Vytautas Kolesnikovas buvo paskirtas į nuolatinę Švietimo, mokslo ir kultūros komisiją (nuo 1990 m. kovo 20 d.), buvo šios komisijos pirmininko Stanislovo Gedimino Ilgūno pavaduotoju, Kultūros pakomisės pirmininku. Aukščiausiojoje Taryboje Vytautas Kolesnikovas priklausė Tautininkų frakcijai, Reorganizuotai tautininkų frakcijai, Tautos pažangos frakcijai. 1991 m. Sovietų Sąjungos agresijos dienomis Vytautas Kolesnikovas kartu su kitais 28-iais Aukščiausiosios Tarybos deputatais prisiekė Lietuvai tapdamas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos departamento Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos 10-osios kuopos savanoriu. Plenarinių posėdžių metu V. Kolesnikovas pasisakydavo Lietuvos kultūros, šalies valstybingumo klausimais. 2000-aisiais prisimindamas darbo Aukščiausiojoje Taryboje metus Vytautas Kolesnikovas pažymėjo: „Darbas komisijoje buvo įdomus, daug susitikimų su įvairiais žmonėmis, naujų įstatymų kūrimas, svarstymas, priėmimas. Dažnai dirbdavome šeštadieniais ir sekmadieniais. <...> Įsimintini ir 1991 m. sausio įvykiai. Man su deputatu Algimantu Sėjūnu po sausio 13-osios teko važinėti po Naujosios Vilnios gamyklas ir Šalčininkų miesto įmones. Susitikimų pradžioje atmosfera būdavo gana įkaitusi, tačiau ilgiau pabendravus žmonių nuotaikos keisdavosi į gerąją pusę. Ir Naujojoje Vilnioje, ir Šalčininkų rajone buvo daug agitatorių prieš Lietuvos nepriklausomybę. Darbas Aukščiausiojoje Taryboje buvo nuolatos trukdomas: 1990 m. blokada, 1991 m. sausio įvykiai, pučas Maskvoje, „parlamentinė rezistencija“ ir pan.“ Aukščiausiosios Tarybos deputatas, Švietimo, mokslo ir kultūros komisijos narys Virgilijus Kačinskas taip apibūdino V. Kolesnikovo veiklą Aukščiausiojoje Taryboje: „Yra politikų, kurie veržiasi į televizijas, tribūnas, stengiasi būti matomi, atpažįstami, bet yra tokių, kurie kiek tik gali padeda savo rinkėjams, rengia dokumentų projektus ir nuoširdžiai, kruopščiai dirba – be ovacijų. Toks yra Vytautas Kolesnikovas.“ 

Pasibaigus Aukščiausiosios Tarybos kadencijai, Vytautas Kolesnikovas grįžo į gimtąjį Alytų. Buvo aktyvus Alytaus bendruomenės narys. 1993–2011 m. dirbo Kultūros paveldo inspekcijos Alytaus apygardos viršininku (iki 1995 m.), vėliau – Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Alytaus teritorinio padalinio vadovu. Alytuje rengė personalines ir bendras su kitais dailininkais dailės darbų parodas, dalyvavo Alytaus miesto kultūriniuose, memorialiniuose renginiuose, parengė ir išleido knygą „Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis Alytuje 1988–1990 m.“ 2020 m. Vytauto ir Nijolės Kolesnikovų šeima tapo Alytaus policijos organizuoto konkurso „Kaimynų kaimynas“ Alytaus miesto nugalėtojais. 
Lietuvos valstybės atkūrimo dešimtmečio proga už nuopelnus atkuriant ir įtvirtinant Lietuvos nepriklausomą valstybę Respublikos Prezidento dekretu 2000 m. Vytautas Kolesnikovas apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, 2009 m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi, 2021 m. už parlamentarizmo tradicijų puoselėjimą, pilietiškumo ir demokratijos skatinimą apdovanotas Lietuvos Respublikos Seimo apdovanojimu – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“.
Parlamentarizmo istorinės atminties skyriaus parengta paroda vaizdiniu pasakojimu pristato signataro Vytauto Kolesnikovo gyvenimo kelią, giminės, šeimos istoriją, jaunystės metus, profesinę veiklą, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio kūrimą Alytaus mieste ir rajone, kartu su Alytaus Sąjūdžio bendražygiais 1988–1989 m. organizuotas protesto, pilietines, memorialines akcijas ir mitingus, reikšmingiausius parlamentinio darbo metus, kultūrinę ir paveldosaugos veiklą.
Parodoje eksponuojamos nuotraukos yra saugomos Alytaus kraštotyros muziejuje, Lietuvos centriniame valstybės archyve, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo archyve, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijoje, Lietuvos Respublikos Seimo archyve, Vytauto Kolesnikovo šeimos archyve. Daugelis nuotraukų eksponuojamos pirmą kartą. Nuotraukų autoriai: Džoja Gunda Barysaitė, Algimantas Barzdžius, Jonas Bucevičius, Zenonas Bulgakovas, Romualdas Damulis, Alfredas Girdziušas, Stanislovas Gediminas Ilgūnas, Povilas Jarmala, Vilius Jasinevičius, Jonas Juknevičius, Romualdas Jurgaitis, Algimantas Mockus, Andrius Petrulevičius, Olga Posaškova, Algirdas Sabaliauskas. Nuoširdžiai dėkojame signataro našlei Nijolei Kolesnikovienei, parodai atrinkusiai šeimos archyvo nuotraukas, Alytaus kraštotyros muziejaus muziejininkui Vilmantui Dunderiui ir kitiems, savo patarimais ir darbu talkinusiems rengiant šią parodą.

Parodą parengė – Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija.

Parodos koncepcijos ir tekstų autorius Žydrūnas Mačiukas, nuotraukų redaktorius Andrius Petrulevičius, redaktorės Gražina Belickienė ir Jurgita Kelpšienė, dizainerė Neringa Motiejūnaitė-Lilienė.

Parodos partneriai:

Alytaus apskrities vyriausiasis komisariatas
Alytaus kraštotyros muziejus
Lietuvos centrinis valstybės archyvas
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubas
Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija
Lietuvos Respublikos Seimo archyvas