Seimo rūmus sudaro trys pastatai, kurie buvo pastatyti XX a. aštuntajame dešimtmetyje.

Seimo I rūmai buvusio stadiono vietoje pradėti statyti 1976 m. balandžio mėn.; architektų Algimanto ir Vytauto Nasvyčių sumanymas atitiko užsakymą: naujasis pastatas turėjo būti skirtas Lietuvos SSR Aukščiausiajai Tarybai (konstruktorius – inž. Č. Gerlekas).

Dabartinių Seimo pastatų vietoje buvo „Žalgirio“ jaunimo stadionas (1950).
Iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo Vaizdo ir garso dokumentų skyriaus fondų, 1999 m.
Nuotraukos maketavimas – Darius Gudukas, 2002 m.

I ir III Seimo rūmai. Vaizdas iš pastato Gedimino prospekte.

Tuo laikotarpiu parlamentas, dar tiesiogiai priklausomas nuo Komunistų partijos ir nuo SSRS Aukščiausiosios Tarybos priimamų teisės aktų, buvo tik sovietinės tvarkos „puošmena“. Parinkti pagal lytį, tautybę, išsimokslinimą, profesijas, priklausomybę komunistų ar komjaunimo organizacijoms, vienintelei profesinei sąjungai, vadinamieji deputatai suvažiuodavo du ar tris kartus per metus ir balsuodavo dėl jau pateiktų projektų. Tad nesuklysime sakydami, kad tai buvo valdžios imitacija, vaidinimas. Išties pagrindinė fojė galėjo priminti teatro aplinką. Tokių minčių gali kilti netgi dabar, įėjus į pirmuosius rūmus, nors jie jau pritaikyti ne proginiams suvažiavimams, o kasdieniniam Seimo narių ir Seimo kanceliarijos tarnautojų darbui.

Seimo I rūmų fojė: laiptai, vedantys į istorinę Kovo 11-osios Akto salę. Holą puošia dailininko Kazio Morkūno vitražas „Šventė“ (8x22 m), sukurtas devintojo dešimtmečio pradžioje. Jis sukomponuotas iš realistinių ir alegorinių figūrų. Viduryje moters su kūdikiu figūra – motinystės alegorija, kompozicijos branduolys. Apatinėje vitražo dalyje – figūros, simbolizuojančios mokslą ir meną. Dabar šioje Seimo rūmų fojė rengiamos parodos.

Vilniaus statybos tresto VII statybos valdyba rūmus, kurių bendras plotas yra 9717,37 m², baigė statyti 1980 m. gruodžio mėn. (apdailą atliko XIII statybos valdyba).

Prie Seimo I rūmų (dešinėje) prijungti balti II rūmai (iki rekonstrukcijos).
Vaizdas nuo A. Goštauto gatvės pusės.

Panašiu metu greta statytų administracinių pastatų paskirtis buvo kitokia.

Pastate šalia Neries upės sovietmečiu buvo įkurdinta Finansų ministerija (arch. A. Gudaitis, konstr. I. Semeniukas; dabar – Seimo II rūmai), o kitame, šalia Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos – jau minėta vienintelė Profesinių sąjungų centro taryba (arch. Č. Mazūras, kontr. J. Čivis; dabar – Seimo III rūmai). Atkūrus valstybingumą, nuolatiniam parlamento darbui prireikė ne tik papildomo ploto, bet ir reikėjo racionaliai panaudoti tai, kas paveldėta iš „vaidinimo“ laikų.

Minėtieji pastatai buvo sujungti, iškirtus šoninius įėjimus iš II ir III rūmų į Seimo I rūmų pagrindinę fojė.

I rūmuose dauguma kabinetų skirti Seimo nariams, jų padėjėjams. Iki II rūmų rekonstrukcijos šiame pastate buvo pagrindinė įstatymų leidėjų posėdžių salė, kuri yra 673,52 m² ploto ir 12 m aukščio. Šioje salėje 1990-ųjų kovo 11-ąją buvo atkurta Lietuvos valstybės Nepriklausomybė. Dabar Kovo 11-osios Akto salėje Seimo nariai renkasi į iškilmingus posėdžius, skirtus svarbiausiems mūsų valstybės istorijos įvykiams paminėti.

Kovo 11-osios Akto salė. Tolumoje matyti salę puošiantis dailininko Kęstučio Balčikonio batikos darbas, kuriame išaustas Vytis kryžiaus fone.

I rūmuose taip pat yra konferencijoms, pasitarimams, susitikimams skirtos salės: Algirdo Mykolo Brazausko (2 a.), Lietuvos Tarybos (2 a.), Konstitucijos (3 a.). Pastarojoje 1990 metais, paskelbus Nepriklausomybę, dažniausiai vykdavo pagrindinės spaudos konferencijos.

Be to, I rūmų vakariniame sparne 1993–1997 metais laikinai buvo įkurdinta Lietuvos Respublikos Prezidento įstaiga. Dabar, kaip ir 1990–1992 metais, ten vėl yra Seimo Pirmininko ir jo sekretoriato kabinetai.

II rūmuose (A. Goštauto g.), kurių bendras plotas po 2007 metais atliktos rekonstrukcijos – 8734,53 m², yra naujoji Seimo posėdžių salė. Rūmuose įkurdinta Seimo kanceliarija. Šiuose rūmuose yra įrengtos darbo vietos žiniasklaidos atstovams: Spaudos konferencijų salė, Žurnalistų kambarys, interviu stendai; veikia  kavinė.

Viena moderniausių Europoje parlamento salių – naujoji Posėdžių salė, buvo atidaryta 2007 m. rugsėjo 10 d.

Salė pastatyta įvertinus jos būtinybę politiniu, technologiniu, moraliniu ir ekonominiu aspektais bei atsižvelgiant į informacijos technologijų iššūkius ir aukščiausio lygio informacijos mainų kokybę. Salėje yra įrengtos atskiros vietos (stebėjimo ložės) Seimo lankytojams (ekskursijų, rinkėjų grupėms, atvykstančioms į parlamentą kasdien), žurnalistams, oficialiems svečiams. Salė yra 1287,8 m² ploto ir 8 m aukščio.

Statybos darbus atliko AB „YIT Kausta“, laimėjusi naujos Seimo posėdžių salės su II rūmų rekonstrukcija statybos darbų pirkimo konkursą. Projekto autoriai: architektai Algimantas Nasvytis, Vytautas Nasvytis, Juras Balkevičius.

Rekonstruotų II rūmų fragmentas (Posėdžių salė). Vaizdas nuo Gedimino prospekto pusės.

III rūmuose (Nepriklausomybės a.) dirba Seimo komitetai, techninės tarnybos, Seimo restoranas. Pastato plotas – 8623,94 m².

Už Seimo I rūmų – parlamento III rūmai. Vaizdas nuo Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos pusės.

Barikadų fragmento paminklo autorius – Kęstutis Kisielius.
Vaizdas nuo A. Goštauto gatvės pusės.

Minint septynioliktąsias tragiškųjų Sausio 13-osios įvykių metines atidarytas ties vakariniu Seimo rūmų fasadu įrengtas Sausio 13-osios memorialas. Erdvinis stiklo statinys dengia barikadų, juosusių parlamentą – „Lietuvos širdį“, fragmentą ir koplytstulpį.

2011 m. liepos 18 d. Seimo II rūmuose iškilmingai atidengta vitražo „Žalgirio mūšis“ pirmoji dalis. Vitražo autorius – dailininkas-vitražistas prof. K. Morkūnas, sukūręs Seimo I rūmus puošiantį vitražą „Šventė“. Idėja vitražuose įamžinti Žalgirio mūšį kilo beveik prieš tris dešimtmečius, kai dar buvo statomas parlamento pastatas.

Literatūra:
Lietuvos Seimas: iliustruota parlamento istorija (XX a.). – Vilnius: Seimo leidykla „Valstybės žinios”, 2001. – P. 81-84.