II Seimo narys
(1923 06 05 – 1924 10 01)

Gimė 1896 m. spalio 18 d. Bazelyje (Šveicarija) vokiečių amatininkų šeimoje.

Literatūros tyrinėtojas, filosofas, visuomenės veikėjas.

1914 m. baigė Bazelio gimnaziją.

1917 m. baigęs Karo mokyklą įgijo leitenanto karinį laipsnį.

Vėliau studijavo Friburgo, Bazelio, Lozanos universitetuose.

1918 m. gruodžio 12 d. Lozanos universitete apgynė daktaro disertaciją apie jėzuitų teatrą Friburge ir įgijo filosofijos mokslų daktaro laipsnį.

Mokėsi lietuvių kalbos. Nuo 1918 m. vasario 10 d. pradėjo dirbti Lietuvos informacijos biure Šveicarijoje.

1919 m. dirbo Lietuvos atstovu Berlyne atašė spaudai.

Nuo 1918 m. spalio 14 d. buvo Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos patarėju , atsakingu už informacijos aparato organziavimą.

Nuo 1920 m. balandžio 1 d. buvo Užsienio reikalų ministerijos Informacijos departamento direktorius,  1920–1922 m. ELTA steigėjas ir direktorius.

1920–1922 m. dėstė vokiečių kalbą Aukštuosiuose kursuose bei visuotinę literatūrą Dramos studijoje prie Valstybės teatro Kaune.

1922–1931 m. vadovavo Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto Visuotinės literatūros katedrai.

Aktyvus visuomeninėje veikloje.

1913–1917 m. vadovavo Bazelio skautų organizacijai.

1919 m. persikėlė gyventi į Kauną, o 1920 metais lenkams vykdant Vilniaus krtašto okupaciją, tarnavo Lietuvos Respublikos kariuomenėje savanoriu.

1921 m. įkūrė Blaivybės draugiją Lietuvoje.

Prisidėjo prie Suomijos Vyriausybės Lietuvos pripažinimo de jure.

1922 m. buvo vienas pagrindinių Lietuvos sporto lygos ir Lietuvos gimnastikos bei sporto federacijos įkūrėjų. 

Įsteigė katalikiškus leidinius "Sargyba", "Angelas sargas" ir kt.

1922 m. vasarą tapo Lietuvos piliečiu.

1922–1928 m. vadovavo katališkikai jaunimo sąjungai "Pavasaris".

Nuo 1923 metų – Lietuvos krikščionių demokratų partijos (toliau – LKDP) centro komiteto narys.

Į II Seimą kandidatavo I (Marijampolės), II (Kauno), III (Raseinių) rinkimų apygardose pagal LKDP ir katalikiškų organizacijų sąrašą bei V (Panevėžio) apygardoje pagal Katalikų bepartyvių sąrašą. Išrinktas I (Marijampolės) rinkimų apygardoje (ketvirtas sąraše).

Priklausė LKDP frakcijai.

Dirbo Švietimo komisijoje.

1923 m. birželio 15 d. Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga pateikė Seimo Mandatų komisijai svarstyti J. Ereto išrinkimo į Seimą teisėtumo klausimą, argumentuodami tuo, kad jis yra Šveicarijos pilietis. Tačiau daugumos balsais šis siūlymas buvo atmestas, pripažinus, kad Ministrų Kabineto sprendimu jam 1922 m. buvo suteikta Lietuvos pilietybė.

Tačiau 1924 m. spalio 1 d. pats atsisakė Seimo nario mandato. Jį Seime pakeitė Petras Karvelis.

Toliau aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime.

1925–1926 m. dėstė žurnalistiką Administracijos kursuose prie Ministrų Kabineto.

Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo tapo ryškia opozicinia asmenybe.

1927 m. liepos 2–4 dienomis Kaune surengė jubiliejinį pavasarininkų kongresą, įkurį susirinko apie 11 tūkst. atstovų. Dėl kongrese vyravusių opozicinių nuotakų užsitraukė Antano Smetonos nemalonę. 1932 metais už Vyriausybės kritiką viešojoje paskaitoje buvo suimtas ir 1932 m. liepos – rugsėjo mėnesiais kalintas Marijampolės kalėjime.

Nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-Filosofijos fakulteto žurnalo "Athenaeum" redaktorius.

Aktyviai veikė katalikiškoje visuomeninėje veikloje, "Hispanus" slapyvardžiu pasirašinėjo dienraštyje "XX amžius", straipnsiu visuomeniniais, politiniais valstybingumo klausimais rašė įvairiuose katalikiškos krypties laikraščiuose ir žurnaluose. Yra parašęs ir išleidęs apie 40 filosofinių, kultūrologinių , literatūros mokslo, biografinių knygų.

1940 m. sovietams okupavus Lietuvos valstybę apsigyveno lietuvės žmonos Onos (buvusi Jakaitytė) ūkyje Sintautų valsčiuje (Šakių apskritis). Buvo verčiamas dirbti NKVD organų vairuotoju.

1941 m. slapstėsi nuo sovietų valdžios, vėliau su šeima pasitraukė iš SSRS teritorijos, tačiau buvo suimtas vokiečių. Pusę metų kalėjo lageriuose. 1941 m. rugsėjo 14 d. Šveicarijos Vyriausybės pastangomis išlaisvintas. Vėl įgijo Šveicarijos pilietybę.

1942 m. buvo Friburgo universiteto kancleris.

1956–1969 m. – Bazelio kantono Švietimo tarybos narys.

Dažnai lankėsi JAV, kur skaitė paskaitas lituanistinėmis temomis bei nušviesdamas sovietų okupaciją Lietuvoje. Aktyviai bendradarbiavo su Pasaulio lietuvių bendruomene.

Mirė 1984 m. kovo 13 d. Bazelyje (Šveicarija).

Literatūra

Visuotinė lietuvių enciklopedija, Vilnius, 2004, p. 548–549.

Svarauskas A., Eretas Juozas (Ehret Joseph), Lietuvos Lietuvos Respublikos Seimų I (1922-1923), II (1923-1926), III (1926-1927), IV (1936-1940) narių biografinis žodynas, sud. Aivas Ragauskas, Mindaugas Tamošaitis, Vilnius, 2007, p. 251–254.