Seime paminėtas 1951 m. Konvencijos dėl pabėgėlių statuso ir jos 1967 m. protokolo ratifikavimo Lietuvoje 20-metis

2017 m. balandžio 21 d. pranešimas žiniasklaidai

Šiandien vykusioje Seimo Žmogaus teisių komiteto (ŽTK), Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamento Europos informacijos biuro ir Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro biuro organizuojamoje konferencijoje „Pabėgėlių konvencijai Lietuvoje 20 metų. Pabėgėlių apsaugos Lietuvoje pažanga, iššūkiai bei ateitis“ buvo nagrinėjami pabėgėlių apsaugos klausimai Lietuvoje, pasauliniame bei ES kontekste.

Konferencija buvo organizuojama minint 1951 m. Konvencijos dėl pabėgėlių statuso ir jos 1967 m. protokolo ratifikavimo Lietuvoje 20-metį. Konferencijos dalyvius pasveikino Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Valerijus Simulik, Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros (UNHCR) atstovai,  į  dalyvius lietuviu kalba  kreipėsi ir pabėgėlis iš Afganistano Šahynas Malukas (Shaheen Malook). Šahynas į Lietuvą atvyko be tėvų būdamas 15 metų vaiku, nes Afganistane likti jam buvo nesaugu. Apsauga Lietuvoje suteikė jam ateitį. Po daug metų praleistų čia jis sakė, kad šiuo metų jau nesijaučia pabėgėliu Lietuvoje, tačiau, tam, kad jaustųsi „savas“ čia, labai nori gauti Lietuvos pilietybę, atitiko visus reikalavimus, bendravo su Lietuvos Respublikos Prezidente ir jau turi jos Pilietybės dekretą, tik dar kol kas neturi piliečio paso.

ŽTK pirmininkas Valerijus Simulikas, kreipdamasis į konferencijos dalyvius apgailestavo, kad Lietuvoje vis dar nėra susiformavusi pabėgėliams palanki visuomenė, tačiau norint, kad požiūris pasikeistų reikalingos kiekvieno mūsų pastangos. Jis pažymėjo, kad 1951 m. konvencija dėl pabėgėlių statuso yra tarptautinio pabėgėlių teisinės apsaugos režimo kertinis akmuo. Konvencijoje pateikiama pabėgėlio sąvoka, apibrėžiama, kokiems asmenims pabėgėlio statusas neturėtų būti suteikiamas, bei kada asmuo nustoja būti pabėgėliu. Konvencija taip pat įtvirtina esmines teises, kurias valstybės privalo suteikti  pabėgėliams, pvz., teisę į darbą, teisę į socialinę apsaugą, religijos laisvę ir kt. Konvencijos 33 straipsnyje įtvirtintas pabėgėlio negrąžinimo principas. Juo draudžiama grąžinti ar išsiųsti pabėgėlį į šalį, kurioje  jo laisvei ar gyvybei gresia pavojus.

Konvencijoje dalyvauja 145 valstybės, įskaitant visas ES valstybes nares. Vadovaujantis Sutarties dėl ES veikimo 78 str. 1 d., bendra ES prieglobsčio politika privalo neprieštarauti Pabėgėlių konvencijai. ES pagrindinių teisių chartijos 18 str. skelbiama, kad Sąjungoje teisė į prieglobstį garantuojama  pagal Pabėgėlių konvenciją bei Europos Sąjungos Sutartį ir Sutartį dėl ES veikimo.

Jungtinių Tautų atstovai konferencijoje akcentavo, kad pabėgėlių klausimas dėl jo mąsto jau reikalauja solidarumo pasauliniu mastu, referavo  į 2017 rugsėjo mėnesį Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimtą Niujorko Deklaraciją – politinį visų šalių įsipareigojimą veikti pabėgėlių labui, taip pat pristatė JT viziją ES dėl geresnės pabėgėlių apsaugos, nagrinėjo 1951 Konvencijos įgyvendinimo klausimus ir iššūkius, tarp kurių pabėgėlių integracijos strategijos ir įgyvendinimo plano priėmimas nacionaliniu mastu, poreikis didesnio savivaldybių ir bendruomenių įsitraukimo į pabėgėlių integraciją ir papildomą apsaugą Lietuvoje gavusių asmenų, bei jų socialinių teisių užtikrinimą. Kaip pažangą JT vertina nacionalinės sistemos sukūrimą, kur yra suteikiama galimybė pateikti apsaugos prašymą ir jį išnagrinėti, pagerėjusia sprendimo priėmimo kokybę, apskundimo galimybes bei pagerėjusią teisinę pagalbą, materialių priėmimo sąlygų Užsieniečių registracijos centre pagerinimą ir naujai priimtą sprendimą dėl galimybės apgyvendinti prieglobsčio prašytojus bendruomenėse. JT pažymi, kad NVO tapo svarbiais partneriais pabėgėlių srityje. Lietuvos dalyvavimas ES sutartoje perkėlimo schemoje, integracijos pagalbos teikimas ir integracijos strategijos parengimas yra teigiamai vertinami JT, kaip gerosios praktikos pavyzdžiai.

Pabėgėliai dalyvaujantys renginyje pasakojo apie priežastis privertusias juos palikti savo namus ir šeimas, apie tai, ką veikia Lietuvoje, kokius turi planus ir kas jiems padėjo čia įsikurti.

Tarp kalbėjusių buvo ir Eskedar Maštavičienė iš Etiopijos į Lietuvą atvykusi 2007 metais ir sukūrusi savo naują gyvenimą Lietuvoje. Eskedar, kuri neseniai patyrė rasistinį išpuolį teisme atleido nusikaltusiam, o priteistus pinigus skyrė „Jaunimo linijos“ paramos fondui.

Renginio metu taip pat buvo diskutuojama dėl pabėgėlių apsaugos ateities, aptarti aktualūs iššūkiai ir galimi jų sprendimų būdai.

Konferencijos metu fotožurnalistas Artūras Morozovas atidarė Seime eksponuojamą Lietuvos fotomenininkų parodą, kurioje atspindėtas pabėgėlių vilties kelias ir jų gyvenimas Lietuvoje.

Renginio metu dalyviams buvo suteikta unikali galimybė virtualioje 3D erdvėje apsilankyti Zataryje – vienoje didžiausių pasaulio pabėgėlių stovyklų, esančioje Jordanijoje  JT sukurto video „Debesys virš Sidros“.

Konferencijos vaizdo įrašas

Lietuvos Respublikos Seimas Pabėgėlių konvenciją ratifikavo 1997 m. sausio 21 d. Lietuvai konvencija įsigaliojo 1997 m. liepos 27 d.

Vadovaujantis Pabėgėlių konvencijos 1 str. A d. 2 p., pabėgėliu laikomas asmuo, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės  būti  persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali  arba bijo naudotis tos šalies gynyba; arba neturėdamas atitinkamos pilietybės ir būdamas už šalies, kurioje anksčiau buvo jo  nuolatinė  gyvenamoji vieta, ribų dėl tokių įvykių negali ar bijo į ją grįžti.

 Seimo kanceliarijos nuotraukos (aut. – O. Posaškova)

Parengė

Žmogaus teisių komiteto biuro patarėja

Rūta Ragaliauskienė, tel. (8 5) 239 6821, el. p. [email protected].