ŽTK surengtoje diskusijoje aptarti pavojai žodžio laisvei, įvardintas svarbus teisėkūros kultūros aspektas

2019 m. vasario 12 d. pranešimas žiniasklaidai

Seimo kanceliarijos nuotraukos (aut. Olga Posaškova)

Vasario 11 d. Seimo Žmogaus teisių komitetas surengė komiteto nario Andriaus Navicko inicijuotą diskusiją „Teisė į žodžio laisvę: iššūkiai ir konstruktyvus atsakas“. Renginyje, dalyvaujant teisininkams, žurnalistams, akademinės bendruomenės nariams, buvo kelti klausimai:

–ar reikalingos Visuomenės informavimo įstatymo pataisos?

–ar reikėtų keisti Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymą?

–kaip derinti sąžiningos žurnalistikos principus su valstybės institucijų veiklos viešinimo užsakymais?

–koks vaidmuo turėtų tekti Medijų tarybai, jei ji reikalinga?

Diskusija surengta reaguojant į pateiktas Visuomenės informavimo ir Nacionalinio  radijo ir televizijos įstatymų pataisas, sukėlusias viešų abejonių dėl galimų žodžio laisvės suvaržymų.

Diskusijoje dalyvavusi Žmogaus teisių komiteto visuomeninė patarėja – ekspertė, prof. dr. Liudvika Meškauskaitė pažymėjo tris būtinas sąlygas nustatyti žodžio laisvės ribas:

–apribojimas turi būti labai konkretus;

–apribojimu turi būti ginama vertybė, kuri yra žmogaus teisių ginamų vertybių sąraše (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 str. 2 dalis);

–kilusi būtinybė.

Pasak profesorės, žodžio laisvės ir kitų teisių balansą užtikrina dvi sąlygos – teisminis procesas ir savireguliavimo sistema. L. Meškauskaitės nuomone, šiandien yra kilusi būtinybė tobulinti teisminio proceso reglamentavimą, o taip pat ir savireguliavimo institutą. Remiantis Visuomenės informavimo įstatymo 44 straipsnio 6 dalimi, atsisakymas išspausdinti ar kitu būdu paskelbti paneigimą gali būti skundžiamas teismui, ir skundas turi būti išnagrinėtas „ne vėliau kaip per 30 dienų nuo jo padavimo, į šį terminą įskaitomos ir nedarbo dienos“. L. Meškauskaitė įvardijo tokio reglamentavimo spragas. Visų pirma, teismui teikiamas ieškinys, o ne skundas, terminas turi būti realus (2 mėnesiai) ir nustatytas Civilinio proceso kodekse.

Dėl savireguliavimo – savireguliavimo sistema negali pilnai funkcionuoti, jei neužtikrinamas visuomenės atstovų dalyvavimas. Šiandien tai yra problema.

Pasak L. Meškauskaitės, žiniasklaidos teisėje pataisos reikalingos, tačiau jos turi būti plačiai išdiskutuotos ir nustatyta konkrečių pataisų būtinybė, o tada rengiamas įstatymo pataisų projektas.

Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė kritikavo naujai pateiktame naujos redakcijos LRT įstatymo projekte numatytą sudėtingą ir komplikuotą LRT valdymo ir kontrolės sistemą. Ji kritiškai vertino naujo darinio – Valdybos – atsiradimą (pagal galiojantį teisinį reglamentavimą LRT valdymo organai yra Taryba ir generalinis direktorius, be to, yra Tarybos skiriama Administracinė komisija). Generalinė direktorė iš esmės pritarė, kad reikalingas ombudsmeno institutas nuomonių pliuralizmui užtikrinti, kuris yra numatytas įstatymo projekte, tačiau stebėjosi ombudsmenui priskiriamomis galiomis, prasilenkiančiomis su ombudsmeno misija. Pasak M. Garbačiauskaitės-Budrienės, sukurta įtampa tarp valdymo institucijų – tai darbo paralyžiavimas. Generalinės direktorės nuomone, reikėtų stiprinti Administracinę komisiją, o ne kurti papildomus valdymo darinius.

Kritines pastabas dėl dabartinės LRT veiklos ir reikalingus pokyčius išreiškė žurnalistas Linas Medelis. Jis pabrėžė pliuralizmo trūkumą visuomeninėse politinėse laidose. Pasak žurnalisto, neturi būti taip, kad penki laidoje dalyvaujantys pašnekovai atstovauja vienai pusei arba diskusijos dalyviai kviečiami kalbėti santykiu trys prieš vieną.

Apie rizikas žiniasklaidos laisvei, kaip demokratijos garantui, kalbėjo ir prof. dr. Andrius Vaišnys. „Jei daliai visuomenės atrodo, kad vis tik yra pavojus žiniasklaidos laisvei – tai turi būti išgirsta“, – teigė profesorius. „Ribodama žiniasklaidos laisvę valdžia atima atsakomybę sau,“ – kalbėjo A. Vaišnys. Renginyje pasisakyta ir apie tai, kad visada bus priešprieša tarp politikų ir žiniasklaidos – ir tai yra normalu. Tačiau pavojinga būtų, jei politikai pradėtų galvoti, „kam mums reikalingi žurnalistai, juk viską teisingai išaiškinti gali mūsų viešųjų ryšių specialistai“.

Esmine problema rengiant žiniasklaidos veiklą reglamentuojančių įstatymų pataisas buvo įvardintas teisėkūros kultūros aspektas. Įstatymo projektas negali atsirasti „iš po stalo“. Įstatymo projektas turi gimti plačiose diskusijose išsiaiškinus būtinybę. Pažymėta ir tai, kad Medijų taryba buvo sukurta turint tikslą vystyti kalbėjimosi kultūrą, tačiau šis tikslas kol kas liko tik siekiu. Diskusijos dalyvių nuomone, žiniasklaidos teisės pataisos negali būti nuleidžiamos iš viršaus. „Kitaip, – sakė diskusijos iniciatorius Žmogaus teisių komiteto narys A. Navickas, – galime atsidurti tokioje  situacijoje – Kinija modernizuoja Tibetą ir stebisi, kodėl jie nepatenkinti.“ Pasak žurnalisto Dariaus Lukoševičiaus, žodžio laisvė nėra žurnalistų privilegija, žodžio laisvė priklauso visiems ir tai privalu gerbti.

Parengė ir informaciją suteiks

Žmogaus teisių komiteto biuro patarėja

Eglė Gibavičiūtė

Tel. (8 5) 239 6809, el. p. [email protected];