Steigiamojo Seimo Seniūnų sueiga

Šių laikų Lietuvos Respublikos Seime veikia Seniūnų sueiga, sudaryta iš daugiau nei dvidešimties Seimo narių – Seimo valdybos narių ir frakcijų atstovų. Seniūnų sueiga buvo sudaryta ir Lietuvos Steigiamajame Seime. 

Lietuvos Steigiamojo Seimo statute buvo rašoma, kad sėkmingesniam Steigiamojo Seimo darbui organizuoti yra steigiama Seniūnų sueiga,  ir toliau detalizuojama: „Seniūnų sueiga susideda iš frakcijų atstovų ir Steigiamojo Seimo Prezidiumo.“ Seimo vicepirmininkas Jonas Staugaitis, pabrėždamas Seniūnų sueigos svarbą, jau 6-ajame Seimo posėdyje sakė: „mum jis [Seniūnų sueigos sudarymas – red.] yra labai svarbus, nes yra reikalų, kurių prezidiumas be Seimo atstovų spręst negali“. Tą pačią dieną, 1922 m. gegužės 22-ąją, be didelių diskusijų buvo išrinkti Seniūnų sueigos nariai. 

Lietuvos Steigiamojo Seimo statutas skelbė: „Kiekviena frakcija Seniūnų sueigon skiria savo narių: didesnės frakcijos nuo 10 narių siunčia po vieną atstovą. Likučiai, didesni kaip 5, skaitomi pilna dešimtimi.“ Frakcijos, kurias sudarė mažiau nei 10 narių, į Seniūnų sueigą deleguodavo po vieną narį. Iš viso Steigiamojo Seimo Seniūnų sueigą sudarė 19 parlamentarų: 7 – Steigiamojo Seimo Prezidiumo nariai ir 12 – frakcijų atstovų (iš jų: 6 – Krikščionių demokratų bloko atstovai, 3 – Valstiečių liaudininkų bloko atstovai, 1 – Socialdemokratų frakcijos atstovas, 1 – Žydų frakcijos atstovas ir 1 – Lenkų frakcijos atstovas).  Seniūnų sueiga išsirinkdavo trijų asmenų prezidiumą, kuris koordinuodavo jos veiklą. Deja, tačiau dėl menkai išlikusios XX amžiaus Lietuvos Respublikos Seimo istorijos šaltinių bazės kol kas neįmanoma rekonstruoti, kurie Seimo nariai sudarė Seniūnų sueigos prezidiumą, tačiau yra žinoma, kad Seniūnų sueigos pirmininku buvo išrinktas – Jonas Staugaitis,  kartu ėjęs ir Steigiamojo Seimo pirmojo vicepirmininko pareigas. 

Į Seniūnų sueigą įėjo septyni Steigiamojo Seimo Prezidiumo nariai: 

• Aleksandras Stulginskis, Steigiamojo Seimo Pirmininkas, Krikščionių demokratų bloko atstovas; 
• Jonas Staugaitis, pirmasis vicepirmininkas, Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų ir Lietuvos valstiečių sąjungos frakcijų bloko atstovas; 
• Justinas Staugaitis, antrasis vicepirmininkas, Krikščionių demokratų bloko atstovas;
• Ladas Natkevičius, pirmasis sekretorius, turėjęs sprendžiamąjį balsą, Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų ir Lietuvos valstiečių sąjungos frakcijų bloko atstovas (vėliau jį pakeitė Vytautas Račkauskas);
• Petras Radzevičius, antrasis sekretorius, turėjęs sprendžiamąjį balsą, Krikščionių demokratų bloko atstovas (vėliau jį pakeitė Antanas Milčius); 
• Bronislovas Cirtautas, sekretorius, turėjęs patariamąjį balsą, Socialdemokratų frakcijos atstovas; 
• Naftalis Fridmanas, sekretorius, turėjęs patariamąjį balsą, Žydų frakcijos atstovas (vėliau jį pakeitė Nachmanas Rachmilevičius).

1920 m. gegužės 22 d. Seniūnų sueigos nariais buvo išrinkti šie dvylika parlamentarų: 

• Jonas Vailokaitis, Krikščionių demokratų bloko atstovas (vėliau jį Seniūnų sueigoje pakeitė Eliziejus Draugelis); 
• Zigmas Starkus, Krikščionių demokratų bloko atstovas; 
• Kazimieras Bizauskas, Krikščionių demokratų bloko atstovas (vėliau jį Seniūnų sueigoje pakeitė Antanas Tumėnas, jį pakeitė Valdemaras Vytautas Černeckis, o jį – Antanas Bulionis); 
• Kazimieras Jokantas, Krikščionių demokratų bloko atstovas;
• Kazimieras Ambrozaitis, Krikščionių demokratų bloko atstovas;
• Mykolas Krupavičius, Krikščionių demokratų bloko atstovas (vėliau jį Seniūnų sueigoje pakeitė Vladas Jurgutis, o jį – Julius Kaupas); 
• Kazys Grinius, Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų ir Lietuvos valstiečių sąjungos frakcijų bloko atstovas (vėliau jį Seniūnų sueigoje pakeitė Jonas Makauskas); 
• Motiejus Petrauskas, Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų ir Lietuvos valstiečių sąjungos frakcijų bloko atstovas (vėliau jį Seniūnų sueigoje pakeitė Vladas Lašas, o jį – Vytautas Račkauskas); 
• Matas Untulis, Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų ir Lietuvos valstiečių sąjungos frakcijų bloko atstovas (vėliau jį Seniūnų sueigoje pakeitė Mykolas Sleževičius); 
• Kazimieras Venclauskis, Socialdemokratų frakcijos atstovas (1921 m. gegužės 20 d. frakcijos sprendimu buvo atšauktas iš Seniūnų sueigos, vėliau jį pakeitė Stasys Digrys); 
• Maksas Soloveičikas, Žydų frakcijos atstovas (vėliau jį Seniūnų sueigoje pakeitė Ozeris Finkelšteinas, o jį pakeitė Simonas Rozenbaumas); 
• Antanas Šnielevskis, lenkų atstovas. 

Nors iš viso Steigiamojo Seimo Seniūnų sueigą sudarė 19 narių, tačiau per visą Steigiamojo Seimo kadenciją Seniūnų sueigos nariais yra buvę 37 parlamentarai: 16 – Krikščionių demokratų bloko atstovų, 12 – Valstiečių liaudininkų bloko atstovų, 3 – socialdemokratai, 5 – Žydų frakcijos atstovai ir 1 – lenkų atstovas. Visi jie paliko ryškų įspaudą Lietuvos parlamento istorijoje. Deja, dėl prastos XX a. Lietuvos Respublikos Seimo istorijos šaltinių būklės neįmanoma tiksliai rekonstruoti Seimo narių kaitos Seniūnų sueigoje, tačiau yra žinoma, kam buvo patikėta dirbti joje (Pilnas Seniūnų sueigos narių sąrašą frakcijomis – žemiau tekste).

Steigiamojo Seimo Seniūnų sueigos veikla 

1921 m. gegužės 15 d. – iškilmingame Seimo posėdyje, skirtame Steigiamojo Seimo susirinkimo pirmosioms metinėms paminėti, Seimo Pirmininkas Aleksandras Stulginskis, apžvelgdamas parlamento darbą, paminėjo: „Tuo pačiu metu dirbo pagelbinės Steigiamojo Seimo įstaigos: prezidiumas, Seniūnų sueiga, komisijos.“  Seniūnų sueiga buvo vienas iš Seimo valdymo organų, kuriame buvo sprendžiami Seimo darbo organizavimo klausimai, kartais jį Seimo nariai pavadindavo „konventu“ arba „seniūnų konventu“. Lotynų kalbos žodis „konventas“ dažniausiai vartojamas įvardijant svarbiausius klausimus spręsti įgaliotų asmenų susirinkimą. Būtent tokią funkciją atliko Seniūnų sueiga – sprendė svarbiausius Steigiamojo Seimo klausimus: Seimo posėdžių organizavimo, Seimo statuto, Seimo narių darbo sąlygų sudarymo klausimus, teikė siūlymus Seimui dėl Seimo komisijų veiklos, komisijų sujungimo, narių komisijose skaičiaus ir pan.  Seniūnų sueigoje buvo derinami, vėliau Seime priimami ir Steigiamojo Seimo vardu platinti atsišaukimai, raginę piliečius susitelkti krašto gynybai ar palaikyti Lietuvos ekonomiką įsigyjant valstybės platintus paskolos lakštus.  

Dar 1920 m. gegužės pabaigoje, po intensyvių pirmųjų Steigiamojo Seimo darbo savaičių, Seniūnų sueiga pasiūlė sumažinti Seimo posėdžių skaičių ir labiau susitelkti konstruktyviam darbui komisijose. Seimas pritarė šiam pasiūlymui ir apsisprendė posėdžiauti tris dienas per savaitę: pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais nuo 9 val. ryto iki 14 val. po pietų.  Pirmieji posėdžiai vykdavo skirtingu laiku, neretai prasidėdavo tik 18 ar 19 val. vakaro ir užsitęsdavo iki vidurnakčio. Po keturių mėnesių, 1920 m. rugsėjo 20 d., Seniūnų sueigos siūlymu plenarinių Seimo posėdžių skaičius buvo sumažintas iki dviejų per savaitę: „Seniūnų sueiga yra nutarusi, kol komisijos neparengs daugiau medžiagos plenumui svarstyt, laikinai daryt plenumo posėdžius du kart per savaitę, būtent: pirmadienį ir penktadienį.“ O 1921 m. sausio 25 d. Steigiamojo Seimo posėdyje buvo pritarta Seniūnų sueigos sprendimui plenarinius posėdžius rengti antradieniais ir penktadieniais nuo 10 val. ryto iki 14.30 val. po pietų.  Nors buvo nustatytas labai konkretus Seimo posėdžių trukmės laikas, neretai jie užsitęsdavo, vykdavo visą dieną iki vėlyvos nakties, o kartais prasidėję ryte baigdavosi po vidurnakčio, kitos dienos ryte. Pavyzdžiui, du paskutiniai Steigiamojo Seimo posėdžiai: priešpaskutinis 256-asis prasidėjo 1922 m. spalio 6 d. – 10 val. 13 min. ryte, baigėsi – 14 val. 50 min., o paskutinis 257-asis Steigiamojo Seimo posėdis prasidėjo tos pačios dienos vakare – 18 val. 30 min. ir trukęs kone visą naktį baigėsi 1922 m. spalio 7 d. paryčiais – 3 val. ryto. Seniūnų sueiga pirmaisiais Steigiamojo Seimo metais posėdžiaudavo keletą kartų per savaitę, dažnai posėdžiai vykdavo šeštadieniais, kol 1921 m. liepos 9 d. Seimo posėdyje buvo paskelbta, kad Seniūnų sueiga posėdžius rengs ketvirtadieniais 10 val. ryto.  

Steigiamojo Seimo nariams buvo svarbi patikima ir aktuali informacija – Seniūnų sueiga inicijavo Seimo bibliotekos steigimą 

Seniūnų sueiga inicijavo svarbaus Steigiamojo Seimo raštinės padalinio – Bibliotekos – steigimą. Šiandien internetu pasiekiama informacija Steigiamojo Seimo nariams būtų buvusi neįsivaizduojama fantastika. Seimo nariai vertino patikimos, analitinės informacijos svarbą, todėl Seniūnų sueiga, spręsdama Seimo narių aprūpinimo aktualia informacija klausimą, jau pirmuosiuose savo posėdžiuose iškėlė Seimo bibliotekos klausimą. Apie poreikį turėti Biblioteką pirmą kartą Seimo posėdyje buvo balsuota dar 1920 m. gegužės 31 d., o jau kitame posėdyje 1920 m. birželio 2 d. Seniūnų sueigos pirmininkas Jonas Staugaitis kalbėjo: „pripažinta, kad biblioteka būtinai reikalinga ir kad ją reikia kuo veikiau organizuot. Seniūnų sueiga rado tiksliausia išrinkt komisiją iš visų frakcijų atstovų, kuri priiminės reikiamų knygų sąrašus. Visos komisijos, kurios reikalingos knygų, privalo kreiptis į tą komisiją.“  Taip buvo sudaromi Seimo bibliotekos prenumeruojamų periodinių leidinių, žinynų, enciklopedijų, mokslinių žurnalų, leistų Lietuvoje ir užsienyje, sąrašai. Vėliau Seniūnų Sueigos sprendimu į visų Lietuvos valstybės įstaigų bibliotekas, skaityklas ir raštines buvo išsiuntinėtos ir Seimo kanceliarijos išleistos Steigiamojo Seimo posėdžių stenogramos „Steigiamojo Seimo Darbai“. 

Seniūnų sueiga sprendė Steigiamojo Seimo posėdžių pertraukos klausimą 

Steigiamasis Seimas sprendė ir Seimo atostogų klausimą. Dar 1920 metais Steigiamojo Seimo pertraukos, arba Seimo „trumpų atostogų“ klausimas buvo pavestas būtent Seniūnų sueigai. Seniūnų sueigos pirmininkas Jonas Staugaitis 1920 m. rugpjūčio 11 d. pabrėžė: „Seniūnų sueiga pripažino reikalingu ir galimu padaryt Steigiamojo Seimo posėdžių pertrauką. Pripažino reikalingu todėl, kad Steigiamojo Seimo nariai, dirbusieji intensingai plenume, frakcijose ir komisijose, po 10–12 valandų kasdien, jaučias nuvargę, ir todėl būtų reikalinga jiem padaryt nors trumpą posėdžių pertrauką. Pertrauką daryt pripažino galimu, nes svarbesnieji klausimai tapo priimti, konstitucijos gi ir žemės reformos klausimai gali būt parengti tik po kelių mėnesių, visi kiti klausimai ir įstatymų sumanymai pripažinti neskubotais ir todėl negali būt kliūtimi padaryt mažą pertrauką. Seniūnų sueigos nutarimu galima padaryt pertrauką plenumo 4 savaitėm, o komisijų darbam – 2 savaitėm.“  Taigi 1920 metais Steigiamasis Seimas vieną mėnesį, nuo rugpjūčio 15 d. iki rugsėjo 15 d., atostogavo.  Iš esmės tai reiškė, kad mėnesį nevyko plenariniai Steigiamojo Seimo posėdžiai ir tik dvi savaites nevyko komisijų posėdžiai, tuo metu dirbo Seniūnų sueiga, kurios rankose buvo sutelkta svarbi Seimo galia. 1920 m. rugpjūčio mėnesį atskiru įstatymu,  Seimo plenarinių posėdžių pertraukos metu, Steigiamojo Seimo Seniūnų sueigai buvo pavesta įstatymų vykdymo priežiūra.  Deja, kai susidarė ypatingos krašto gynimo sąlygos ir kai Steigiamojo Seimo nariai ėmė svarstyti galimybę neberengti Seimo posėdžių, bet imtis organizuoti valstybės gynimą ir ginklu ginti valstybę, Seniūnų sueigai nebuvo patikėta atstovauti Steigiamajam Seimui. Nors tokių siūlymų buvo. 1922 m. spalio 22 d. Seimo posėdyje svarstant Mažojo Seimo sudarymo įstatymą buvęs Seniūnų sueigos narys Vladas Lašas, paremdamas Mažojo Seimo idėją, kalbėjo: „Aš pasakysiu, kad Seniūnų sueiga yra dar didesnis aparatas. O Mažasis Seimas bus mažesnis aparatas ir taip pat išeis iš Steigiamojo Seimo.“ Dauguma Seimo narių parėmė Mažojo Seimo, sudaryto vos iš 7 Seimo narių, idėją, buvo manančių, kad iš 19 Seimo narių sudaryta Seniūnų sueiga nebus greita priimant sprendimus, o kai kurie Seimo nariai įžvelgė pavojų, kad suteikus daugiau galių Seniūnų sueigai ji gali pretenduoti tapti antraisiais parlamento rūmais.  

Seniūnų sueigoje rengtas Steigiamojo Seimo statutas  

Bene svarbiausias Steigiamojo Seimo Seniūnų sueigos darbas – Lietuvos Steigiamojo Seimo statuto redakcija. Steigiamojo Seimo statutas, reglamentavęs Seimo darbą, buvo priimtas 3-ajame Seimo posėdyje – 1920 m. gegužės 18 d., tačiau 1920 m. liepos 9 d. buvo papildytas, o Steigiamojo Seimo Pirmininkas, einantis Respublikos Prezidento pareigas, jį pasirašė tik 1921 m. rugsėjo 14 d. ir tik 1921 m. rugsėjo 28 d. Statuto tekstas buvo paskelbtas „Vyriausybės žiniose“.  Šio statuto pagrindą sudarė pakoreguotas ir papildytas Lietuvos Valstybės Tarybos statutas. Antraisiais Steigiamojo Seimo veiklos metais paaiškėjo šio Statuto trūkumai. Statutui parengti, jo nuostatoms nugludinti ir suderinti buvo sudaryta atskira Statuto komisija, tačiau 1921 m. gegužės 4 d. Seimas Statuto rengimą pavedė Seniūnų sueigai. Tokį sprendimą lėmė Seimo narių, dirbusių Statuto komisijoje, įtraukimas į kitų komisijų darbą, kuriose buvo rengiami visam kraštui svarbūs įstatymai, todėl Seimo statuto rengimas buvo primirštas. 1921 m. gegužės 4 d. posėdyje Seniūnų sueigos narys Jonas Makauskas kalbėjo: „[...] manyčiau, kad visus klausimus, surištus su Steigiamojo Seimo statutu, reiktų pavesti Seniūnų sueigai; ji vis tiek paduoda iniciatyvą ir numato, kuriuos punktus reikalinga pakeisti. Jai vistiek reikia svarstyt, tai reikia jai duoti teisės, kad ji galėtų referuot ir Steigiamojo Seimo plenume.“  Taip statuto rengimo darbas buvo pavestas Seniūnų sueigai, kurios atstovai ne kartą Seimo posėdyje referavo, komentavo arba paaiškindavo įvairias Statuto nuostatas dėl Seimo posėdžių vedimo tvarkos, Seimo posėdžio darbotvarkės sudarymo, Seimo narių ir frakcijų pasisakymų posėdžių metu ir kitais klausimais. Būtent Seniūnų sueigos iniciatyva buvo nuspręsta Seimo posėdžio darbotvarkę skelbti ne tik posėdžio pradžioje, bet ir posėdžio išvakarėse. 1921 m. gegužės 31 d. Steigiamojo Seimo Pirmininkas Aleksandras Stulginskis trumpai išdėstė problemos esmę: „Prie tokio nusistatymo Seniūnų sueiga priėjo dėl to, kad darant darbų tvarkos pakeitimą posėdžiui pradedant, nei Steigiamojo Seimo nariai, nei Kabinetas [Ministrų Kabinetas – red.] dažnai nežino, kas bus svarstoma; dėl to Seniūnų sueiga, atsižiūrėdama į tai, ir yra nusistačiusi, kad darbų tvarka būtų nustatoma kiekvienam posėdžiui baigiantis.“  Apskritai, Seniūnų sueiga prisidėdavo suformuojant Seimo posėdžių darbotvarkę.  Amžininkai liudijo, kad Seimo statutą puikiai išmanė jo rengėjai, Steigiamojo Seimo Seniūnų sueigos ir Seimo Prezidiumo nariai Aleksandras Stulginskis, Jonas Staugaitis ir Justinas Staugaitis, vėliau dar ne kartą ėję Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko pareigas. 

Seimo Seniūnų sueigos nariais yra buvę šie Steigiamojo Seimo nariai: 

Krikščionių demokratų bloko atstovai: 

• Kazimieras Ambrozaitis (1920 m. gegužės 22 d. – 1922 m. lapkričio 13 d.);
• Kazimieras Bizauskas (1920 m. gegužės 22 d. – 1920 m. spalio 1 d.); 
• Antanas Bulionis (1921 m. liepos 9 d. – 1922 m. lapkričio 13 d.);
• Valdemaras Vytautas Čarneckis (1921 m. vasario 15 d. – 1921 m. liepos 9 d. [Seniūnų sueigoje nebedalyvaudavo jau anksčiau – 1921 m. balandžio 15 d. jis buvo paskirtas Lietuvos Respublikos nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Vašingtone]; 
• Eliziejus Draugelis (1921 m. liepos 9 d. – 1922 m. lapkričio 13 d.); 
• Kazimieras Jokantas (1920 m. gegužės 22 d. – 1922 m. lapkričio 13 d.); 
• Vladas Jurgutis (1922 m. kovo 3 d. – [1922 m. kovo 3 d.]); 
• Julius Kaupas (1921 m. liepos 9 d. – 1922 m. lapkričio 13 d.); 
• Mykolas Krupavičius (1920 m. gegužės 22 d. – 1921 m. vasario 15 d.); 
• Antanas Milčius, Seimo Prezidiumo narys – antrasis sekretorius, turėjęs sprendžiamąjį balsą (1921 m. spalio 25 d. – 1922 m. lapkričio 13 d.); 
• Petras Radzevičius, Seimo Prezidiumo narys – antrasis sekretorius, turėjęs sprendžiamąjį balsą (1920 m. gegužės 17 d. – 1922 m. spalio 25 d.); 
• Zigmas Starkus (1920 m. gegužės 22 d. – 1922 m. lapkričio 13 d.); 
• Justinas Staugaitis, Seimo Prezidiumo narys – antrasis vicepirmininkas (1920 m. gegužės 17 d. – 1922 m. lapkričio 13 d.);
• Aleksandras Stulginskis, Seimo Prezidiumo narys – Steigiamojo Seimo Pirmininkas (1920 m. gegužės 15 d. – 1922 m. lapkričio 13 d.); 
• Antanas Tumėnas (1920 m. spalio 1 d. – 1921 m. vasario 15 d.); 
• Jonas Vailokaitis (1920 m. gegužės 22 d. – 1921 m. liepos 9 d.). 

Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų ir Lietuvos valstiečių sąjungos frakcijų bloko atstovai: 

• Juozas Buzelis (1921 m. balandžio 19 d. – 1922 m. lapkričio 13 d.);
• Kazys Grinius (1920 m. gegužės 22 d. – 1920 m. liepos 5 d.);
• Jonas Kriščiūnas (1921 m. liepos 9 d. – 1922 m. lapkričio 13 d. – pavaduojantis Seniūnų sueigos narys);
• Vladas Lašas (1920 m. liepos 5 d. – 1920 m. rugpjūčio 13 d.); 
• Jonas Makauskas (1920 m. liepos 5 d. – 1922 m. lapkričio 13 d.); 
• Ladas Natkevičius, Seimo Prezidiumo narys – pirmasis sekretorius, turėjęs sprendžiamąjį balsą (1920 m. gegužės 17 d. – 1922 m. vasario 21 d.); 
• Motiejus Petrauskas (1920 m. gegužės 22 d. – 1920 m. liepos 5 d.); 
• Vytautas Račkauskas, Seimo Prezidiumo narys – pirmasis sekretorius, turėjęs sprendžiamąjį balsą (Seniūnų sueigos nariu buvo patvirtintas – 1920 m. rugpjūčio 13 d., nuo 1921 m. liepos 9 d. buvo pavaduojantis Seniūnų sueigos narys, 1922 m. kovo 2 d. – 1922 m. lapkričio 13 d. – Seimo Prezidiumo narys); 
• Mykolas Sleževičius (1920 m. rugpjūčio 13 d. – 1921 m. balandžio 19 d.);
• Jonas Staugaitis, Seimo Prezidiumo narys – pirmasis vicepirmininkas (1920 m. gegužės 17 d. – 1922 m. lapkričio 13 d.); 
• Matas Untulis (1920 m. gegužės 22 d. – 1920 m. spalio 15 d.). 

Socialdemokratų frakcijos atstovai: 

• Bronislovas Cirtautas, Seimo Prezidiumo narys – sekretorius, turėjęs patariamąjį balsą (1920 m. gegužės 17 d. – 1922 m. lapkričio 13 d.); 
• Stasys Digrys (nuo 1921 m. liepos 9 d. - – 1922 m. lapkričio 13 d.);
• Kazimieras Venclauskis (1920 m. gegužės 22 d. – 1921 m. liepos 9 d.).

Žydų frakcijos atstovai: 

• Ozeris Finkelšteinas (1920 m. liepos 5 d. – 1921 m. balandžio 5 d.); 
• Naftalis Fridmanas, Seimo Prezidiumo narys – sekretorius, turėjęs patariamąjį balsą (1920 m. gegužės 17 d. – 1921 m. rugpjūčio 30 d., tą dieną buvo nutraukti jo įgaliojimai, nors jis mirė anksčiau – 1921 m. gegužės 5 d.); 
• Nachmanas Rachmilevičius, Seimo Prezidiumo narys – sekretorius, turėjęs patariamąjį balsą (1921 m. lapkričio 8 d. – 1922 m. lapkričio 13 d.); 
• Simonas Rozenbaumas (1921 m. balandžio 5 d. – 1922 m. lapkričio 13 d.);
• Maksas Soloveičikas (1920 m. gegužės 22 d. – 1920 m. liepos 5 d.). 

Lenkų frakcijos atstovas: 

• Antanas Šnielevskis (1920 m. gegužės 22 d. – 1922 m. lapkričio 13 d.).

Šaltiniai: 

Įstatymas dėl steigiamojo Seimo seniūnų sueigos teisės prižiūrėti įstatymo vykdymą, Vyriausybės žinios, 1920, Nr. 45, p. 2. 

Lietuvos Steigiamojo Seimo statutas. Steigiamojo Seimo priimtas 1920 m. gegužės mėn. 18 d., papildytas liepos mėn. 9 d., einantis Respublikos Prezidento Pareigas Steigiamojo Seimo Pirmininkas Aleksandras Stulginskis ir Ministras Pirmininkas Kazys Grinius pasirašė 1921 m. rugsėjo 14 d., Vyriausybės žinios, 1921, Nr. 71, p. 1–5.  

Steigiamojo Seimo Darbai, Kaunas, 1920–1922.

Parengė Vilma Akmenytė-Ruzgienė 
​Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius