Laisvė – esminis Vytauto Plečkaičio gyvensenos akcentas

Seimo Skaitykloje pristatyta Nepriklausomybės Akto signataro, istoriko, diplomato, politiko Vytauto Plečkaičio knyga „Mums reikėjo Laisvės“, skirta Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiui.

Renginį, kuriame dalyvavo knygos autorius V. Plečkaitis, Nepriklausomybės Akto signataras Mečys Laurinkus, Seimo nariai, žiniasklaidos ir visuomenės atstovai, moderavo žurnalistas Virginijus Savukynas.

Prisimindamas komunistinę praeitį, V. Plečkaitis savo politinėje biografinio pobūdžio apybraižoje pastebi, kad Lietuva buvo prisitaikiusi, o žmonės sąmoningai vengė šnekėti apie tai, kas, atrodo, turėtų labiausiai rūpėti – laisvę. Bet, anot jo, „svarbiausia, kad Lietuva sujudėjo“. Knygoje autorius dienoraščio forma pateikia savo įžvalgas, komentarus apie Lietuvos išsivadavimo pradžią, pabrėždamas tai, kas įstrigo jo sąmonėje, o gal net pasąmonėje. Knygą papildo dokumentai, autoriui artimų žmonių ir giminaičių pasakojimai, nuotraukos.

 „Mums reikėjo Laisvės“ jau šeštoji V. Plečkaičio knyga. Jo bibliografijoje – monografija „Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Jurgis Šaulys“ (2016), knygos „Šveicarija, kurios nepažįstame“ (2013), „Masonai: laisvieji mūrininkai, kūrę ir stiprinę Lietuvą“ (2018), „Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1917–1994“ (1998) ir kt.

Spalio 16-ąją V. Plečkaitis minės gražią 70-mečio sukaktį. Garbingo jubiliejaus proga Seimo skaitykloje paruošta signatarui skirta knygų paroda.

Plečkaitis buvo aktyvus Klaipėdos Sąjūdžio tarybos iniciatyvinės grupės, Sąjūdžio Seimo narys, išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą. 1992 m. ­– Seimo narys. 1996 m. paskirtas Lietuvos Respublikos nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Ukrainoje, vėliau Moldovoje ir Gruzijoje. Nuo 2005 m. pabaigos – generalinis konsulas Ženevoje, nuo 2007 m. ­– pirmasis Lietuvos ambasadorius Šveicarijoje.

            Renginyje signataras sakė:  „Manau, ši knyga jauniems skaitytojams padės suprasti tą gyvenimą, kuris buvo komunistiniais laikais, jie galės suprasti, kaip viskas tuomet vystėsi, kas buvo galima, ko nebuvo galima ir kaip mes iš komunistinės sistemos perėjome į nepriklausomą valstybę. Manau, mano knyga padės visiems jauniems žmonėms, kurie moka ir nori skaityti.“

           Knygoje autorius dienoraščio forma pateikia savo įžvalgas, komentarus apie Lietuvos išsivadavimo pradžią, pabrėždamas tai, kas įstrigo jo sąmonėje, o gal net pasąmonėje. Knygą papildo dokumentai, autoriui artimų žmonių ir giminaičių pasakojimai, nuotraukos.

            Renginio metu Virginijus Savukynas stebėjosi autoriaus drąsa, kai šis dar būdamas paauglys drįso kabinti ant stulpų proklamacijas apie Sovietų Sąjungos okupuotą Lietuvą, vėliau už tai buvo ne kartą baustas. Bet toji drąsa, pasak moderatoriaus, ypatingai svarbi savybė sveikoje visuomenėje.

             Rašytojas Herkus Kunčius knygos pristatymo metu sakė: „Man visuomet kyla mintis, kodėl yra rašomos knygos. Juk darbas atrodytų beprasmis, pastaraisiais metais niekas nepuola knygų skaityti. Bet Vytautas man pritars, kad jei mes neparašysime, parašys už mus...“

              „Prasminga fiksuoti tą laiką taip, kaip mes jį matėme, o ne taip, kaip kad kiti norėjo, kad matytume“, – apie knygoje aprašomą laikotarpį sakė H. Kunčius. Be to, biografija per savo asmeninę patirtį yra kur kas paveikesnė.

               Nepriklausomybės Akto signataras Mečys Laurinkus puikiai pamena V. Plečkaičio aprašomus laikus. „Knyga parašyta V. Plečkaičiui būdingu stiliumi. Jis yra labai geras ir talentingas pasakotojas. Jei paminima kokia nors pavardė, tai duodama papildomos informacijos apie tą žmogų. Žmogus koncentruojasi ne tik apie save, jis suteikia ir visų įvykių, situacijos panoramą“, – kalbėjo M. Laurinkus.

                Herkus Kunčius tvirtino, kad nors ėjome į laisvę, bet gyvenimo aplinkybės buvo tikrai keistos, o ir buitinės aplinkybės iš dabartinių laikų žiūrint kai kada net ir juoką keliančios. Virginijus Savukynas pritarė sakydamas, kad istorinius dalykus rašyti yra sunku tuomet, kai dar yra liudininkų, kurie atsimena menamus įvykius.

                Vytautas Plečkaitis antrino, kad dienoraštis yra gana tikslus praėjusio laiko atspindys, tiksliau perteikia nuotaiką, vertinimą, faktus. Rodos, parašai viena, o praėjus daugeliui metų galvoji visai kitaip. Nors, žinoma, ir dienoraštis, pasak signataro, yra subjektyvus dalykas.

                V. Savukynas sakė, kad reikia rašyti prisiminimus, tokie prisiminimai naudingi ir reikalingi. Galima atrasti daug siužetų vingių, įdomių pasakojimų, detalių apie vieną ar kitą laikotarpį.

                Signataras Algirdas Endriukaitis paklausė knygos autoriaus – kokia šios knygos refleksija. V. Plečkaitis sakė, kad knyga skirta visiems, ką domina praeitis, nes suprasti savo praeitį yra labai svarbu, apgailestaudamas, kad lietuvių tauta neturi, kaip sakykim, lenkų tauta, prisiminimų kultūros.  

                 Vytautas Plečkaitis atsakęs ir į kitų dalyvių klausimus prisipažino, kad dar turi dar daug kūrybinių sumanymų.  

                 Nuotraukos Olgos Posaškovos ir Audronės Svėrienės

                 Parengė Rasa Praninskienė