Apie virtualią parodą „Justas Vincas Paleckis – Signataras, europarlamentaras, visuomenininkas“

J. V. Paleckio biografija įdomi ir turtinga. Pavyzdžiui, ar žinote, kad be visos labiausiai visuomenėje žinomos veiklos, Signataras buvo ir žymus sportininkas – Justas Vincas Paleckis ne tik Lietuvos vandensvydžio rinktinės narys, bet ir daugkartinis Lietuvos vandensvydžio čempionas. 

Kaip žurnalistas savo veiklą pradėjo leidinyje „Komjaunimo tiesa“, kur kartu su kitu autoriumi Algimantu Semaška rašė didelį susidomėjimą kėlusius straipsnius. 

Justas Vincas Paleckis – Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto Signataras, Užsienio reikalų komisijos pirmininko pavaduotojas, VU Žurnalistikos instituto dėstytojas, Prezidento Algirdo Brazausko patarėjas užsienio politikai, LR nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje, LR užsienio reikalų viceministras. 

2004–2014 m. Europos Parlamento narys.

J. V. Paleckis įvairių šalių spaudoje yra paskelbęs straipsnių tarptautiniais klausimais, skaitė pranešimus (Europos integracijos, saugumo, regioninio bendradarbiavimo ir kitais klausimais) daugelyje tarptautinių konferencijų. 

Kviečiame peržvelgti LR Seimo archyvo nuotraukas apie J. V. Paleckį, jo parašytų knygų viršelius, paskaityti kelis straipsnius, kuriuose Signataras J. V. Paleckis dalijasi savo mintimis apie politinę kultūrą Lietuvoje ir Europos Parlamente, visuomeninį gyvenimą. Publikuojame ir straipsnį, kuriame atskleidžiamos kelios detalės iš Signataro asmeninio gyvenimo.  

Viename interviu, kuris publikuojamas Algio Juozo Kustos knygoje „Pašnekesiai iš besikeičiančio laiko“ Justas Vincas Paleckis sako: „Mokslininkų teiginiai neginčijamai įrodo, kas mums gresia, kaip keisis klimatas, kaip kils vandenynų ir jūrų vanduo, kaip apsems salas ir pusiasalius, kaip vis sparčiau dykumos slinks ašigalių link, kaip karštas klimatas užlies net šiaurinius rajonus. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad šie procesai jau nebesustabdomi ir jau galima pasiduoti panikai. Išgelbėti planetą galima ir būtina. Mūsų credo: žmogus susargdino planetą, jis turi ją ir pagydyti. Jei to nepadarysime, visos kalbos apie keliones, laisvalaikį, gražią ateitį bus beprasmės, nes tie siaubo scenarijai – visai realūs. Kita vertus, panikuoti, vaizduoti, kad artėja pasaulio pabaiga, neverta. Reikia labai blaiviai daryti tai, kad to neatsitiktų... Visada prisiminkime, kad neturime nei atsarginės Lietuvos, nei kokio gero „dėdės“, kuris kas mėnesį įdėtų mums į piniginę kokį pinigėlį. Save praturtinti ir išsaugoti gamtą galime tik mes patys.“