Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo teisinė konstrukcija

1990 m. pirmuosiuose demokratiniuose ir laisvuose, tačiau vis dar aneksijos sąlygomis vykusiuose rinkimuose išrinktos Aukščiausiosios Tarybos pagrindinis tikslas buvo parlamentiniu keliu panaikinti aneksiją ir viešai pareikšti, kad Lietuva yra nepriklausoma valstybė ir tęsia Lietuvos Respublikos valstybingumo tradicijas. Teisinis Lietuvos valstybės Nepriklausomybės atkūrimas buvo grindžiamas Lietuvos valstybės tęstinumo principu, kuris buvo išplėtotas į Aukščiausiąją Tarybą išrinktų Sąjūdžio deputatų darbo grupės parengtame penkių dokumentų rinkinyje, priimtame trečiajame Aukščiausiosios Tarybos posėdyje 1990 m. kovo 11 dieną. Šie penki Nepriklausomybės atkūrimo dokumentai tapo Nepriklausomybės atkūrimą grindžiančia teisine konstrukcija. Dokumentų rinkinį sudaro:

• Deklaracija „Dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų“ (I-10)
• Įstatymas „Dėl valstybės pavadinimo ir herbo“ (I-11)
• Aktas „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ (I-12)
• Įstatymas „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ (I-13)
• Įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“ (I-14)

Šioje publikacijoje rekonstruojama pirmųjų trijų Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo posėdžių chronologija, taip pat pristatomi 1990 m. kovo 11 d. priimti teisės aktai, parodomos jų tarpusavio sąsajos bei ryšys su prieškario Lietuvos Respublikos teisės aktais.

1990 m. kovo 10 d. – vyko pirmasis Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo posėdis

21 val. – prasidėjo pirmasis išrinktų Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų posėdis

1990 m. kovo 10 d. 21 val. į pirmąjį posėdį susirinko, pirmuosiuose per 50 okupacijos metų laisvuose ir demokratiniuose rinkimuose, išrinkta Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba. Iki pirmojo posėdžio buvo išrinkti tik 133 iš 141 Aukščiausiosios Tarybos deputatų. Posėdžio dieną dar vyko pakartotinis balsavimas dviejose apygardose, jų rezultatai paaiškėjo tik baigiantis dienai. O aštuoniose apygardose pakartotiniai rinkimai buvo paskirti vėliau – balandžio 7-ąją. 

Pirmąjį Aukščiausiosios Tarybos posėdį pradėjo 125 deputatai, tačiau vykstant posėdžiui į jį susirinko visi iki tos dienos išrinkti atstovai. Į antrąjį posėdį, kuris prasidėjo kovo 11-osios ryte, atvyko ir du kovo 10 dieną išrinkti deputatai.

Posėdžių salėje deputatai buvo susodinti pagal apygardas, sėdėjo ilgomis eilėmis salės parteryje, už jų dar liko vietos į posėdį pakviestiems Lietuvoje išrinktiems TSRS liaudies deputatams. Tribūnose sėdėjo posėdžio svečiai, tarp jų ir iš svečių šalių: iš JAV Juozas Kazickas, Romas Sakadolskis, Jonas Jurašas, iš Estijos Martas Tarmakas, taip pat Rusijos disidentas Sergejus Kovaliovas, Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovai, Sąjūdžio Seimo Tarybos nariai ir kiti svečiai. Visi trys 1990 m. kovo 10 ir 11 dienomis vykę Aukščiausiosios Tarybos posėdžiai buvo tiesiogiai transliuojami per Lietuvos radiją ir televiziją. Pirmajame šios Aukščiausiosios Tarybos posėdyje buvo išrinkta ir patvirtinta Balsų skaičiavimo komisija, Mandatų komisija ir pirmosios sesijos sekretoriatas. Šio posėdžio metu vyko debatai dėl Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko rinkimo tvarkos. Kadangi Mandatų komisijai, turėjusiai patvirtinti deputatų įgaliojimus, baigti darbą reikėjo daugiau laiko, pirmasis posėdis, prasidėjęs 21 val. Vakare, baigėsi po dviejų valandų – apie 23 val., paskelbus, kad į kitą posėdį Aukščiausioji Taryba rinksis 1990 m. kovo 11 d. 9 val. ryto.

23 val. – vyko Sąjūdžio remtų deputatų pasitarimas dėl Nepriklausomybės atkūrimo 

Po pirmojo Aukščiausiosios Tarybos posėdžio Sąjūdžio remti deputatai, susirinkę į Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo salę, svarstė rytojaus, kovo 11 dienos, scenarijų ir parengtų teisės aktų projektų priėmimo tvarką. Telefonu buvo konsultuojamasi ir su Lietuvos diplomatinės tarnybos atstovais užsienyje. Po telefoninio pokalbio su Vašingtone buvusiu Stasiu Lozoraičiu, tuo metu ėjusiu Lietuvos pasiuntinybės Jungtinėse Amerikos Valstijose patarėjo pareigas, buvo galutinai nutarta Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ skelbti 1990 m. kovo 11 dieną ir taip atkurti Lietuvos valstybės Nepriklausomybę.

1990 m. kovo 11 d. – atkurta Lietuvos valstybės nepriklausomybė 

9 val. – buvo patvirtinti išrinktų Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų mandatai 

Mandatų komisijos pirmininkui deputatui Aloyzui Sakalui perskaičius pranešimą, Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba vienbalsiai pripažino 133 Lietuvos TSR Aukščiausiosios Taryba deputatų, išrinktų 1990 m. vasario 24, kovo 4, 7, 8 ir 10 dienomis, mandatus. Nuo šio momento Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba įgijo visas teises priimti teisės aktus.

15.30 val. – buvo išrinktas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas 

Apie 10 val. prasidėjo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko rinkimai. Antrasis šio posėdžio darbas buvo susijęs su Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko veikla. Balsų dauguma buvo priimtas, dar išvakarėse svarstytas, įstatymas „Dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos reglamento papildymo“, kuriuo buvo nustatyta Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko rinkimo ir atšaukimo tvarka. Į Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkus, į aukščiausią to meto šalies pareigybę, buvo iškeltos keturios kandidatūros: Romualdas Ozolas, Vytautas Landsbergis, Algirdas Mykolas Brazauskas ir Kazimieras Motieka. Dviem iš jų Romualdui Ozolui ir Kazimierui Motiekai atsisakius dalyvauti rinkimuose, dėl aukščiausiosios šalies pareigybės susirungė Algirdas Mykolas Brazauskas ir Vytautas Landsbergis. Po trumpos pertraukos, apie 11 val. abu kandidatai išdėstė savo programas, jiems teko pristatyti artimiausios ateities vizijas ir atsakyti į kitų deputatų klausimus. Po baigiamųjų, abiejų kandidatų kalbų, parlamento rūmų fojė, kur buvo pastatytos balsavimo kabinos ir balsadėžė, vyko slaptas balsavimas. Balsavimo procedūra ir balsų skaičiavimas užtruko apie pusantros valandos.

Visiems deputatams vėl susirinkus į posėdžių salę, prasidėjo kitas ir svarbiausias kovo 11 d. posėdis. Balsų skaičiavimo komisijos pirmininkas deputatas Saulius Razma paskelbė komisijos protokolą, kad 91 deputatui balsavus „už“, 42 balsavus „prieš“, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininku išrinktas Vytautas Landsbergis.

15.40 val. – buvo išrinkti Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojai ir sekretorius 

Išrinktas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis pradėjęs pirmininkauti posėdžiui pažymėjo „konstruktyvaus bendradarbiavimo ir politinių jėgų konsolidavimosi“ svarbą ir pakvietė savo politinį varžovą Algirdą Mykolą Brazauską būti kandidatu į Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojus. Šiam atsisakius, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojais buvo išrinkti Česlovas Vytautas Stankevičius (surinko 105 balsus), Kazimieras Motieka (98 balsus), Bronislovas Juozas Kuzmickas (117 balsų). Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos sekretoriumi buvo išrinktas deputatas Liudvikas Sabutis. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas, jo pavaduotojai ir sekretorius kartu su Mandatų komisijos pirmininku sudarė Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumą.

16.40 val. – buvo patvirtintas Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Pirmininkas 

Senoji Lietuvos TSR Ministrų Taryba grąžino įgaliojimus naujai išrinktai Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Pirmininko pareigas laikinai eiti buvo pavesta Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Pirmininko pavaduotojai, deputatei Kazimirai Danutei Prunskienei. Už tai balsavo 127 deputatai, tik 3 deputatai susilaikė. Po to buvo pristatytas, išvakarėse suderintas, Sąjūdžio deputatų klubo parengtų penkių dokumentų paketas dėl Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo.

18 val. – Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba tapo Lietuvos Aukščiausiąja Taryba 

Prieškario Lietuvos valstybės tęstinumas tapo pagrindu 1990 m. kovo 11-ąją atkurti Lietuvos Nepriklausomybę. Kaip pažymi teisininkas Vytautas Sinkevičius, „reikėjo būtinai atsiriboti nuo „Lietuvos TSR“ kaip „valstybės“ kategorijos ir šią demokratiniuose rinkimuose išrinktą Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą labai aiškiai atriboti ir nuo „Lietuvos TSR“ kaip sovietinio teritorinio darinio, ir nuo ankstesnių „Lietuvos TSR Aukščiausiųjų Tarybų“ kaip sovietinių institucijų, kad tarp šios Aukščiausiosios Tarybos, kuri priims Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą, ir vadinamosios „Lietuvos TSR“ neliktų nė menkiausios sąsajos.“ Šį uždavinį atliko Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos priimta deklaracija „Dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų“ – tai pirmasis dokumentas iš penkių Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dokumentų paketo. Šios deklaracijos tikslą pristatė ir tekstą perskaitė Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas. Vadovaujantis ja nuo 1990 metų kovo 11 d. 18 val. Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba tapo Lietuvos Aukščiausiąja Taryba. Nors pavadinime neliko tik trijų raidžių (TSR), tačiau tai parodė, kad atsirado visiškai kitokio pobūdžio institucija – Lietuvos Aukščiausioji Taryba. Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas tapo pirmuoju 1990 m. kovo 11 d. atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovu. Deklaracija buvo priimta vardiniu balsavimu: „už“ balsavo 126 deputatai, prieš nebalsavo nei vienas, susilaikė 6, vienas biuletenis buvo negaliojantis.

Deklaracija „Dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų“ (I-10) 

Dokumento tekstas Teisės aktų registre: Deklaracija „Dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų“

Tai pirmasis dokumentas, tiesiogiai susijęs su Kovo 11-osios Aktu. Ši deklaracija atribojo išrinktąją Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą nuo ankstesnių Lietuvos TSR Aukščiausiųjų Tarybų ir pripažino jos nariams Tautos atstovų mandatą ir prievolę atkurti Lietuvos valstybę bei reikšti Tautos suverenią galią (suprema potestas) per šią Aukščiausiąją Tarybą, kuri nuo 1990 m. kovo 11 d. 18 val. imta vadini Lietuvos Aukščiausiąja Taryba. Tą akimirką pavadinime neliko trijų raidžių (TSR). Taip buvo konstatuota, kad atsirado visiškai kitokio pobūdžio institucija – Lietuvos Aukščiausioji Taryba. Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas tapo pirmuoju 1990 m. kovo 11 d. atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovu.

Deklaracija pabrėžė tautos apsisprendimo teisę ir Lietuvos valstybingumo tęstinumą 

Deklaracija „Dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų“ skelbia: „Lietuvių tautos apsisprendimu 1918 m. vasario 16 d. atstatytoji nepriklausoma Lietuvos valstybė, įtvirtinusi save 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija ir 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija, tapo pasaulio tautų bendrijos pilnateise nare ir iki 1940 m. birželio 14 d. reiškė tautos suvereninę galią per Lietuvos valstybės suverenines institucijas.“
Remiantis tautų apsisprendimo teise, lietuvių tautos valia ir 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Lietuvių konferencijos nutarimu 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybos nariai Vilniuje pasirašė nutarimą dėl Lietuvos valstybės atkūrimo, plačiai žinomą Lietuvos Nepriklausomybės Akto pavadinimu. Šiuo nutarimu buvo nustatyta, kad Lietuvos valstybė bus demokratinė, o jos sostinė – Vilnius. Nutarimas numatė, kad valstybės santvarką nustatys kaip galima greičiau išrinktas Steigiamasis Seimas.

Demokratiškuose ir visuotiniuose rinkimuose išrinktas Lietuvos Steigiamasis Seimas, 1920 m. gegužės 15 d., pirmajame posėdyje  priėmė rezoliuciją, kuria proklamavo Lietuvos Nepriklausomybę ir įgyvendindamas 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto priesaką – nustatė Lietuvos valstybės santvarką – Lietuvą paskelbė demokratine respublika. Steigiamasis Seimas turėdamas ypatingą steigiamosios galios mandatą, nustatė valstybės valdžios struktūrą, politinio ir ūkinio gyvenimo pamatus, apibrėžė asmens ir valstybės santykius. Visa tai Steigiamasis Seimas įtvirtino 1922 m. rugpjūčio 1 d. priimtoje pirmojoje nuolatinėje Lietuvos Valstybės Konstitucijoje, dar kartą patvirtinusioje demokratinės respublikos raidos kelią. 
Per nepriklausomybės laikotarpį Lietuvos valstybė nemažai pasiekė tarptautinėje arenoje, užmezgė santykius su kitomis valstybėmis – Lietuva buvo pripažinta de facto ir de jure. Lietuvos Respublika turėjo diplomatinius atstovus užsienio valstybėse, o dauguma didžiųjų valstybių turėjo savo atstovus Lietuvoje. Nuo 1921 m. rugsėjo 22 d. Lietuvos Respublika buvo pilnateise Tautų Sąjungos nare, buvo sudariusi tarptautines sutartis su kitomis valstybėmis.

Deklaracija pabrėžė Lietuvos tautos nepertraukiamo priešinimosi svarbą

Deklaracija „Dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų“ skelbia: „1940 m. birželio 15 d. smurtu ir agresija Tarybų Sąjunga suvaržė tautos suvereninę galią ir neteisėtai inkorporavo Lietuvą į TSRS sudėtį. Nors tauta nepertraukiamai priešinosi, svetima jėga ilgainiui sugriovė Lietuvos valstybės struktūras, pakeisdama jas iš šalies primestomis.“

1940 m. birželio 15 d., šiurkščiai sulaužiusi visas dvišales sutartis su Lietuva, Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvos teritoriją. Anot teisininko Vytauto Sinkevičiaus, nepaisant 50 okupacijos metų, buvo daug požymių, įrodančių prieškario Lietuvos valstybės egzistavimą de jure net ir jos fizinio slopinimo metu. Kai kuriose užsienio valstybėse ir toliau veikė Lietuvos diplomatinės atstovybės. Vakarų demokratinės valstybės vykdė Lietuvos aneksijos nepripažinimo politiką – Jungtinės Amerikos Valstijos ir dar apie pusšimtis valstybių niekada de jure nepripažino Baltijos valstybių aneksavimo ir inkorporavimo į Sovietų Sąjungą. Kaip pažymi teisininkas Dainius Žalimas, jeigu kas 1940–1990 metais ir galėjo būti laikomas Lietuvos valstybės pareigūnu, tai būtent tik Lietuvos diplomatinės tarnybos nariai. 

Svarbi dar viena institucija, liudijanti valstybės valdžios tęstinumą okupuotoje Lietuvoje, – tai Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. priimta deklaracija, kuriose buvo paskelbtas Lietuvos valstybės Nepriklausomybės atkūrimo siekis. Taryba tapo aukščiausia politine institucija, vadovavusia politinei ir karinei Lietuvos išlaisvinimo kovai. Taryba Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą grindė 1922 metų Lietuvos Valstybės Konstitucijos vertybėmis. 1999 metais Lietuvos Respublikos Seimas, 1949 m. vasario 16-osios Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracijai suteikė Lietuvos valstybės teisės akto statusą. 

Deklaracija pabrėžė tautos atgimimo ir tautos valios raiškos pilietinėse akcijose svarbą 

Deklaracija „Dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų“ skelbia: „Nuo 1988 metų, randantis naujoms galimybėms, tautos atgimimo ir nepriklausomybės sąjūdis pradėjo reikštis atvirai, apimdamas plačiausius visuomenės sluoksnius. Tautos valia, viešai prabilusi pilietinėse akcijose, virto jos suvereninės galios raiška per esamas institucijas. Lietuvai primestų svetimos valstybės struktūrų panaudojimas neturi būti interpretuojamas kaip jas primetusios valstybės suvereniteto lietuvių tautai ir jos teritorijai arba tos valstybės įvykdytos aneksijos pripažinimas.“

Atgimimo pradžią ir demokratinį virsmą žymėjo 1987-ieji, kai prie paminklo Adomui Mickevičiui įvyko pirmasis nesankcionuotas mitingas, kuriame viešai buvo pasmerktas 1939 m. rugpjūčio 23 d. Vokietijos ir Sovietų Sąjungos paktas. Jau kitais metais, 1988 m. birželio 3 d., buvo išrinkta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Tų metų vasarą per visą Lietuvą nuvilnijo pirmieji tūkstantiniai Sąjūdžio organizuoti mitingai. O 1988 m. spalio 22–23 d. Vilniuje susirinkęs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamasis suvažiavimas, kurio delegatai buvo išrinkti Sąjūdžio miestų ir rajonų skyriuose. Šio suvažiavimo buvo išrinktas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimas ir Seimo taryba, kurie įprasmino dalinį, dar sovietų okupacinėje sistemoje veikiantį, bet teisėtą demokratinį tautos atstovavimą. Sąjūdžio Seimas 1989 m. vasario 15 d. deklaracijoje pirmą kartą paskelbė aiškiai suformuluotą siekį atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką, nepavaldžią Sovietų Sąjungos administracinei sistemai ir jurisdikcijai, o 1989 m. rugpjūčio 23 d. pareiškė, kad 1940 metais politinio diktato ir teroro sąlygomis išrinkto vadinamojo „liaudies seimo“ sprendimai neturėjo ir neturi teisinės galios. 

Viena didžiausių Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio, Latvijos ir Estijos Tautos frontų pilietinių akcijų Baltijos kelias – simbolinis tautų referendumas už Nepriklausomybę – buvo suorganizuotas 1989 m. rugpjūčio 23 d., minint 50-ąsias nusikalstamo Molotovo–Ribentropo pakto sudarymo metines. Tą dieną, 2–2,5 mln. žmonių, susikibo rankomis į gyvąją grandinę ir taip sujungė tris Baltijos tautas nuo Vilniaus Gedimino pilies bokšto per Latvijos sostinę Rygą iki Talino Hermano bokšto. Tai buvo garsus ir aiškus trijų Baltijos valstybių pareiškimas pasauliui apie Nepriklausomybės siekį ir slapto 1939 m. rugpjūčio 23 d. nacistinės Vokietijos bei Sovietų Sąjungos susitarimo, po kurio Baltijos valstybės neteko nepriklausomybės ir buvo aneksuotos Sovietų Sąjungos, pasmerkimas. 

Deklaracija pabrėžė laisvų ir demokratinių Aukščiausiosios Tarybos rinkimų svarbą  

Deklaracija „Dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų“ skelbia: „1990 m. vasario 24 d. rinkimuose į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą rinkimų teisę turintys Lietuvos gyventojai savo valia suteikė išrinktiems Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatams tautos atstovų mandatą ir prievolę atstatyti Lietuvos valstybę ir reikšti tautos suvereninę galią (suprema potestas) per šią Aukščiausiąją Tarybą, kuri nuo 1990 m. kovo 11 d. 18 val. bus vadinama Lietuvos Aukščiausiąja Taryba.“

Po 50 okupacijos metų, 1990 m. vasario 24 d., įvyko pirmieji laisvi ir demokratiniai rinkimai į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą. Jie buvo organizuoti vadovaujantis 1989 m. priimtu Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų rinkimų įstatymu, kuris sumažino renkamų deputatų skaičių nuo 350 iki 141 ir nustatė mažoritarinę rinkimų sistemą. Rinkimų teisę turėjo visi Lietuvos TSR piliečiai, vyresni nei 18 metų, o renkami galėjo būti asmenys nuo 21 metų. Atskiru 1990 m. sausio 15 d. nutarimu rinkimuose neleista dalyvauti okupacinės kariuomenės kariams, tuo metu atlikusiems karinę tarnybą Lietuvos teritorijoje. Pirmą kartą per visą okupacijos laikotarpį vyko reali kandidatų konkurencija. Pirmajame rinkimų rate 1990 m. vasario 24 d. triuškinamą pergalę pasiekė Sąjūdžio remti kandidatai, žadėję „atkurti nepriklausomą, demokratiškai tvarkomą Lietuvos valstybę“. Iš 90-ies tą dieną išrinktų deputatų 72 buvo remiami Sąjūdžio (tarp jų buvo ir savarankiškosios Lietuvos komunistų partijos, Lietuvos socialdemokratų, Lietuvos krikščionių demokratų, Demokratų partijos, Lietuvos žaliųjų judėjimo narių), 14 išrinktų deputatų –  savarankiškosios Lietuvos komunistų partijos atstovai, 4 – LKP (TSKP) atstovai. Per pakartotinį balsavimą, vykusį kovo 4, 7, 8, 10 dienomis buvo išrinkti 43 deputatai, Sąjūdžio kandidatai laimėjo dar 24 mandatus. Iki 1990 m. kovo 10 d. buvo išrinkti 133 deputatai (iš 141), 96 iš jų buvo Sąjūdžio atstovai, o kartu su rinkimuose Sąjūdžio paremtais kandidatais, bendras Sąjūdžio remtų deputatų skaičius siekė 102 iš 133. Nors šie rinkimai vyko dar aneksuotoje Lietuvoje, tačiau pagrindinis tikslas buvo parlamentiniu keliu panaikinti aneksiją ir viešai pareikšti, kad Lietuva yra nepriklausoma valstybė ir tęsia Lietuvos Respublikos valstybingumo tradicijas. 

18.08 val. – sugrąžintas Lietuvos valstybės pavadinimas – Lietuvos Respublika ir jos herbas – Vytis

Priėmus deklaraciją „Dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų“, kitas svarbus žingsnis buvo įstatymo „Dėl valstybės pavadinimo ir herbo“ priėmimas. Šis įstatymas buvo priimtas, siekiant išvengti bet kokių spekuliacijų dėl to, kokios valstybės Nepriklausomybė bus atkuriama. Šio įstatymo projektą, pasiūlius Lietuvos pasiuntinybės Jungtinėse Amerikos Valstijose patarėjui Stasiui Lozoraičiui, parengė Sąjūdžio deputatų darbo grupė. Įstatymas buvo priimtas vienbalsiai, visi 133 deputatai balsavo „už“. 

Paskelbus balsavimo rezultatus, audeklu buvo uždengtas posėdžių salėje (dabar – Kovo 11-osios Akto salė) kabojęs sovietų Lietuvos herbas, o Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatus pasveikinusi politinė kalinė Jadvyga Bieliauskienė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui įteikė Lietuvos Respublikos herbą – Vytį. 

Įstatymas „Dėl Valstybės pavadinimo ir herbo“ (I-11)

Dokumento tekstas Teisės aktų registre: įstatymas „Dėl Valstybės pavadinimo ir herbo“ (I-11)

Šis įstatymas buvo priimtas siekiant išvengti bet kokių spekuliacijų dėl to, kokios valstybės Nepriklausomybė bus atkuriama. Jame nustatyta, kad Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose turi būti vartojamas vienintelis valstybės pavadinimas – Lietuvos Respublika, taip pat įtvirtintas Lietuvos Respublikos valstybės herbas ir ženklas – Vytis. Vadovaujantis šiuo įstatymu Lietuvos Aukščiausioji Taryba imta vadinti „Lietuvos Respublikos Aukščiausiąja Taryba“, o Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pareigybę – „Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininku“. Nutraukus bet kokias sąsajas su „Lietuvos TSR“, būtent ši Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba galėjo priimti sprendimą dėl valstybės (Lietuvos Respublikos) Nepriklausomybės atkūrimo.

22.44 val. – atkurta Lietuvos Respublikos Nepriklausomybė

Priėmus įstatymą „Dėl valstybės pavadinimo ir herbo“, sekė trijų, glaudžiai susijusių, dokumentų projektų dėl Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, pristatymas ir svarstymas. Juos pristatė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojas Česlovas Vytautas Stankevičius, vienas iš darbo grupės, rengusios pagrindinių nepriklausomos valstybės atstatymo dokumentų projektus, narys. Jis posėdyje kalbėjo: „Jums išdalinti trijų nepaprastos svarbos dokumentų projektai. Pirmasis dokumentas – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimas „Dėl Lietuvos valstybės atstatymo“. [...] Kitas dokumentas – Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“, [...] ir Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio įstatymo“.“ Galutiniams teisės aktų variantams parengti buvo sudaryta redakcinė komisija. Deputatas Arvydas Leščinskas pasiūlė pagrindinį dokumentą dėl Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo, vadinti ne nutarimu, kaip buvo projekte, o Aktu. Apie 21 val. buvo pristatyti, jau galutinai dokumentų projektai suderinti redakcinėje komisijoje. Deputatas Česlovas Juršėnas pasiūlė, dėl šio Akto balsuoti vardiniu balsavimu. Balsavimas prasidėjo kovo 11-osios vakarą, apie 22 val. ir ir vyko I rūmų galerijoje (dabar – Vitražo galerija). Deputatams buvo išdalintos vardinio balsavimo kortelės, o jas užpildžius, prasidėjo balsų skaičiavimas.

22.44 val. Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis paskelbė vardinio balsavimo rezultatus: „už“ Lietuvos valstybės Nepriklausomybės atkūrimą balsavo – 124 deputatai, susilaikė – 6, prieš nebalsavo nei vienas. Pirmininkas skelbdamas rezultatus, skaitė deputato pavardę, šis atsistodavo taip patvirtindamas savo parašą kortelėje. Po balsavimo rezultatų Vytautas Landsbergis tarė: „Aktas priimtas. Sveikinu Aukščiausiąją Tarybą, sveikinu Lietuvą.“ Skambant šiems žodžiams posėdžių salėje buvo iškelta Lietuvos valstybės vėliava – trispalvė. 

Aktas „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ (I-12)

Dokumento tekstas Teisės aktų registre: Aktas „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ (I-12)

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktu „Dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo“ de jure buvo atkurta valstybės nepriklausomybė. Viena iš Akto nuostatų skelbė, kad: „Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės niekada nebuvo nustoję teisinės galios ir yra Lietuvos Valstybės konstitucinis pamatas.“ Netrukus deputatas Virgilijus Čepaitis pasiūlė Aktą „Dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo“ pasirašyti ne tik Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui ir Tarybos sekretoriui, kurių parašais buvo tvirtinami priimti teisės aktai, bet ir visiems balsavusiems „už“. Taip atsirado antrasis 1990 m. kovo 11-osios Akto variantas su balsavusių „už“ parašais. Visi balsavusieji už šį Aktą vadinami Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarais.

Aktas atkūrė Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymą ir įtvirtino valstybingumo tęstinumą 

Aktas „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ skelbia: „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, reikšdama Tautos valią, nutaria ir iškilmingai skelbia, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė. Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės niekada nebuvo nustoję teisinės galios ir yra Lietuvos Valstybės konstitucinis pamatas. Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma, joje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija.“

Kaip pabrėžė teisininkas Vytautas Sinkevičius, 1990 m. Kovo 11-osios Akte, rašoma ne apie pačios valstybės atkūrimą, nes teisiškai ji egzistavo ir ją fiziškai nuslopinus, bet apie Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymo atkūrimą. Taip pat 1990 m. Kovo 11-osios Akte įtvirtinta, kad 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto galiojimas niekada nebuvo nutrauktas, taip pabrėžiant Lietuvos valstybės tęstinumą, taip pat įtvirtinta, kad 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucijos galiojimas niekada nebuvo nutrauktas, taip pabrėžiant Lietuvos valstybės kaip demokratinės respublikos tęstinumą. Nuostata, kad šie teisės aktai niekada nebuvo nustoję teisinės galios reiškia ir tai, kad visi vadinamojo 1940 m. „liaudies seimo“, o vėliau – marionetinių „Lietuvos TSR Aukščiausiųjų Tarybų“ sprendimai, kurie prieštaravo šiems esminiams konstituciniams aktams, yra neteisėti. 1990 m. Kovo 11-osios Akte buvo aiškiai konstatuota, kad nepriklausoma Lietuvos valstybė atsiranda tik kaip prieškario nepriklausomos Lietuvos valstybės tęsinys. Kaip pabrėžė teisininkas Vytautas Sinkevičius, „akivaizdu, kad po 1940 metų okupacijos ir aneksijos Lietuvoje buvo įgyvendinama ne Lietuvos valstybės valdžia, bet okupacinės valstybės – tuometinės Sovietų Sąjungos – valdžia.“

Aktas pabrėžė ištikimybę visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams

Aktas „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ skelbia: „Lietuvos valstybė pabrėžia savo ištikimybę visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, pripažįsta sienų neliečiamumą, kaip jis suformuluotas 1975 metų Europos saugumo ir bendradarbiavimo pasitarimo Helsinkyje Baigiamajame akte, garantuoja žmogaus, piliečio ir tautinių bendrijų teises.“

1975 m. rugpjūčio 1 d. Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencija priėmė vieną iš pagrindinių dokumentų – Helsinkio Baigiamąjį aktą, kuris ilgainiui padėjo Lietuvos laisvės bylai. Šį aktą Helsinkyje pasirašė Jungtinės Amerikos Valstijos, Kanada ir trisdešimt trys Europos valstybės (tarp jų ir Sovietų Sąjunga) – jos visos įsipareigojo gerbti žmogaus teises. Baigiamojo akto nuostata skelbė, kad jokia okupacija ar panašaus pobūdžio pažeidžiantis tarptautinę teisę teritorijos įgijimas negali būti pripažįstamas teisėtu. Taigi sienų neliečiamybės principas galėjo reikšti tik teisėtų sienų neliečiamybę, kuriomis Sovietų Sąjungos vakarinės sienos nebuvo pripažįstamos. Šios nuostatos laikėsi JAV, Prancūzija, Danija ir daugelis Vakarų valstybių. Pradėjusi derybas su užsienio valstybėmis, šia nuostata pasinaudojo jau atkurtos Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba. 1990 m. Kovo 11-osios Akte buvo įtvirtinta, kad tarptautiniuose santykiuose Lietuva pabrėžia ištikimybę visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams. 

Aktas įtvirtino, kad Lietuvos valstybės suverenitetą įgyvendina Lietuvos Respublikos parlamentas

Aktas „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ skelbia: „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba kaip suvereninių galių reiškėja šiuo aktu pradeda realizuoti visą Valstybės suverenitetą.“ 

Ši nuostata patvirtino, kad jokios kitos valstybės valdžios Lietuvoje nėra, jokia kita institucija negali įgyvendinti valstybės suvereniteto, kurį jau pradėjo įgyvendinti būtent ši Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba. Lietuvos parlamentas vadovavo Lietuvos valstybei ir jos gynybai 1990–1992 metais. 

23–23.30 val. – buvo įtvirtintas Lietuvos valstybės ir jos teisės aktų tęstinumas 

Valstybė negalėjo būti be Konstitucijos, todėl būtinai reikėjo nedelsiant konstatuoti, kad atkurtoji nepriklausoma Lietuvos valstybė turi Konstituciją. Siekiant dar kartą įtvirtinti valstybės tęstinumą, buvo sutarta atkurti 1938 metų Lietuvos Konstitucijos galiojimą, bet tik trumpam laikui. Už įstatymą „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ balsavo 128 salėje buvę deputatai. Deklaravus konstitucinį tęstinumą, teko pripažinti, kad 1990 metų Lietuvos Respublika negali gyventi pagal 1938 metų Konstituciją, todėl netrukus priėmus Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą, kitaip Laikinąją Konstituciją, buvo sustabdytas 1938 metų Konstitucijos galiojimas. 

Tos dienos posėdis baigėsi priėmus Kreipimąsi į pasaulio tautas, kuriame skelbiama: „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, paskelbusi nepriklausomos Lietuvos valstybės tęstinumą ir sugrįžimą į laisvųjų pasaulio šalių šeimą, tikisi jų broliško solidarumo ir paramos.“ Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai iš Aukščiausiosios Tarybos rūmų skirstėsi jau naktį iš kovo 11-osios į kovo 12-ąją, prie rūmų jų laukė ir sveikino nepriklausomos Lietuvos Respublikos piliečiai.

Įstatymas „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ (I-13)

Dokumento tekstas Teisės aktų registre: įstatymas „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ (I-13)

Rengiant Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dokumentus pirmiausia buvo minima demokratinė Lietuvos Steigiamojo Seimo 1922 metais priimta Lietuvos Valstybės Konstitucija, tačiau prieš okupaciją ji jau negaliojo, todėl trumpam, vos kelioms minutėms, buvo atkurtas iki okupacijos galiojusios 1938 metų Lietuvos Konstitucijos veikimas. Tai buvo padaryta siekiant dar kartą pabrėžti prieškario Lietuvos Respublikos tęstinumą ir atkurtos Lietuvos nepriklausomos valstybės ryšį su prieškario Lietuvos Respublika. 

Įstatymas įtvirtino, kad Lietuvos teritorijoje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija

Įstatymas „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ skelbia, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba nutaria: „1. Nutraukti 1978 m. balandžio 20 d. Lietuvos TSR Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo) galiojimą. 2. Nutraukti 1977 m. spalio 7 d. TSRS Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo), taip pat TSRS ir sąjunginių respublikų įstatymų pagrindų, kitų TSRS įstatymų galiojimą Lietuvos Respublikos teritorijoje.“

Ši nuostata yra tiesiogiai susijusi su Kovo 11-osios Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ teiginiu, kad Lietuvos teritorijoje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija. 

Įstatymas atnaujino 1938 m. Lietuvos Konstitucijos galiojimą  

Įstatymas „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ skelbia, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba nutaria: „3. Atnaujinti 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos veikimą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, sustabdant tų skyrių ir straipsnių, kurie reglamentuoja Respublikos Prezidento, Seimo, Valstybės Tarybos ir Valstybės Kontrolės statusą, galiojimą. 4. Nustatyti, kad 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymas pats savaime neatkuria Lietuvos Respublikoje iki 1940 m. birželio 15 d. veikusių įstatymų.“

Kovo 11-osios Akte konstatavus, kad „Lietuvoje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija“, trumpam buvo atnaujintas būtent 1938 metų Konstitucijos galiojimas. Tai buvo padaryta siekiant dar kartą pabrėžti prieškario Lietuvos Respublikos tęstinumą ir atkurtos Lietuvos ryšį su prieškario Lietuvos Respublika. 1990 m. kovo 11-ąją buvo atnaujintas visos 1938 m. Lietuvos Konstitucijos galiojimas, bet, kadangi 1990 m. pradžioje Lietuvoje veikė ne visos Konstitucijoje numatyto institucijos, įstatyme buvo išvardinta, kurių straipsnių ir skyrių galiojimas buvo sustabdytas. 

Įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“ (I-14)

Dokumento tekstas Teisės aktų registre: įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“ (I-14)

1990 m. kovo 11 d. atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė negalėjo gyventi pagal 1938 metų Lietuvos Konstituciją, nes nuo to laiko visuomeniniai, politiniai, ekonominiai santykiai buvo iš esmės pasikeitę. Todėl buvo nutarta sustabdyti 1938 metų Konstitucijos galiojimą ir priimti Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą – Laikinąją Konstituciją, kuri galiojo iki 1992 m., kai ją pakeitė referendume priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija.

Įstatymas sustabdė 1938 m. Lietuvos Konstitucijos galiojimą 

Dvidešimt dvejus metus gyvavusioje prieškario Lietuvos Respublikoje veikė trys laikinosios ir trys nuolatinės Konstitucijos. Pirmąją nuolatinę demokratinę Lietuvos Valstybės Konstituciją 1922 metais priėmė Lietuvos Steigiamasis Seimas. Deja, jos peržiūra įvyko po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo ir 1927 m. balandžio 12 d. Seimo paleidimo, turėjusių tiesioginį poveikį tolesnei Lietuvos Respublikos raidai. Šių įvykių padarinys – 1928 metais Lietuvos Respublikos Prezidento paskelbta naujoji Lietuvos Valstybės Konstitucija, simbolizavusi ryškų nutolimą nuo parlamentinės respublikos. Lietuvos Respublikos Prezidento patariamąja institucija virtęs Ketvirtasis Seimas 1938 m. vasario 11 d. priėmė trečiąją nuolatinę Lietuvos Konstituciją. Ši Konstitucija įsigaliojusi 1938 m. gegužės 12 d., rodė ryškų nutolimą nuo demokratinės santvarkos, ji dar labiau išplėtė vykdomosios valdžios, pirmiausia Respublikos Prezidento, galias ir galutinai įtvirtino autoritarinius valdymo elementus. Šios Konstitucijos galiojimą nutraukė 1940 metų Lietuvos Respublikos okupacija ir aneksija. 1990 m. kovo 11-ąją trumpam atnaujinus šios Konstitucijos galiojimą, netrukus ją pakeitė Laikinoji Konstitucija.

Įstatymas tapo atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės Laikinąja Konstitucija 

Teisininkas Vytautas Sinkevičius pabrėžia, kad nors šio įstatymo pavadinime nebuvo žodžio „Konstitucija“, tačiau savo esme jis buvo Laikinoji Konstitucija. Demokratinėse teisinėse valstybėse yra įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas reiškiantis, kad jokie teisės aktai negali prieštarauti konstitucijai. Kad būtų išvengta teisinio chaoso įstatyme buvo numatyta nuostata: „nustatyti, kad Lietuvos Respublikoje ir toliau galioja tie iki šiol veikę Lietuvos įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui.“

Įstatymą pakeitė 1992 m. spalio 25 d. referendumu priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija 

Įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“, arba Laikinąją Konstituciją pakeitė ir šiandien galiojanti 1992 m. spalio 25 d. referendumu priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija. 

Šios Konstitucijos pirmasis straipsnis buvo priimtas 1991 m. vasario 9 d. vykusioje visuotinėje Lietuvos gyventojų apklausoje (plebiscite), kurios metu Lietuvos piliečiai pritarė rengiamos Konstitucijos teiginiui: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“. Apklausa vyko po 1991 m. sausio 13-ąją įvykdytos karinės  Sovietų Sąjungos agresijos prieš beginklius Lietuvos piliečius. Visuotinė apklausa (plebiscitas) pasaulio valstybių bendrijai dar kartą parodė, kad Lietuva jau pasirinko Lietuvos nepriklausomybę – Tautos valią 1990 m. kovo 11 d. Aktu išreiškė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatai. Visuotine apklausa (plebiscitu) siekta dar kartą paskatinti užsienio valstybių vadovus kuo greičiau pripažinti Lietuvos valstybės nepriklausomybę.

Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo priimta referendumu 1992 m. spalio 25 d., balsuojant Lietuvos Respublikos piliečiams. Konstitucijos projektą prieš tai patvirtino Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba. Beveik 81 procentas į referendumą atėjusių piliečių balsavo už Lietuvos Respublikos Konstituciją. Iš viso „taip“ pasakė beveik 1,5 milijono referendumo dalyvių. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba savo darbą baigė iškilminga Lietuvos Respublikos Konstitucijos promulgacija 1992 m. lapkričio 6 d.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos „Seimas kasmet renkasi į dvi eilines – pavasario ir rudens – sesijas. Pavasario sesija prasideda kovo 10 dieną ir baigiasi birželio 30 dieną. Rudens sesija prasideda rugsėjo 10 dieną ir baigiasi gruodžio 23 dieną.“ Taip 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos kūrėjai įprasmino demokratiškai išrinktos Aukščiausiosios Tarybos pirmojo posėdžio datą – kovo 10-ąją Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, simbolizuojančią Lietuvos parlamentinės demokratijos tradicijas.

Lietuvos Respublikos Seimas 1996 m. lapkričio 28 d. priėmė deklaraciją, kuria 1990–1992 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą pavadino Lietuvos Respublikos Aukščiausiąja Taryba-Atkuriamuoju Seimu, taip įvertindamas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos veiklą atkuriant valstybės Nepriklausomybę ir įtvirtinant Lietuvos valstybingumą. 

Šaltiniai ir literatūra: 

Ozolas, Romualdas. Du Nepriklausomybės atkūrimo eigos projektai, Nepriklausomybės sąsiuviniai, 2013, Nr. 4, p. 35–38. 

Deklaracija „Dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų“, Vilnius, 1990 m. kovo 11 d., Lietuvos Respublikos Seimo archyvas, f. 2, ap. 1, b. 2, l. 16. 

Landsbergis, Vytautas. Lūžis prie Baltijos. Politinė autobiografija, Vilnius: Vaga, 1997, 338 p. 

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo 1989 m. rugpjūčio 23 d. pareiškimas pasaulio tautoms, valstybių vyriausybėms ir visiems geros valios žmonėms, Vilnius, 1989 m. rugpjūčio 23 d., Lietuvos valstybės naujasis archyvas, f. 10, ap. 1, b. 45, l. 51–51ap. 

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktas „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ (I-12), Vilnius, 1990 m. kovo 11 d., Lietuvos Respublikos Seimo archyvas, f. 2, ap. 1, b. 2, l. 18. 

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktas „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ su deputatų parašais, Vilnius, 1990 m. kovo 11 d., Lietuvos naujasis valstybės archyvas, f. 2, ap. 1, b. 1, l. 1. 

Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ (I-13), Vilnius, 1990 m. kovo 11 d., Lietuvos Respublikos Seimo archyvas, f. 2, ap. 1, b. 2, l. 19. 

Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“ (I-14), Vilnius, 1990 m. kovo 11 d., Lietuvos Respublikos Seimo archyvas, f. 2, ap. 1, b. 2, l. 20. 

Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl valstybės pavadinimo ir herbo“ (I-11), Vilnius, 1990 m. kovo 11 d., Lietuvos Respublikos Seimo archyvas, f. 2, ap. 1, b. 2, l. 17. 

Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas, Vilnius, 1990 m. kovo 11 d., Lietuvos Respublikos Seimo archyvas, f. 2, ap. 6, b. 2, l. 21–50. 

1990 m. vasario 24 d. rinkimų Sąjūdžio rinkiminė programa, Lietuvos Sąjūdis ir valstybės idealų įgyvendinimas, sudarė Danutė Blažytė ir Vanda Kašauskienė, Vilnius: LII leidykla, 1998, p. 333–349. 

Čepaitis, Virgilijus. Su Sąjūdžiu už Lietuvą: nuo 1988 06 03 iki 1990 03 11. Vilnius: Tvermė, 2007, p. 424–449.

Maksimaitis, Mindaugas. Lietuvos valstybės konstitucijų istorija (XX a. pirmoji pusė), Vilnius: Justitia, 2005, 390 p.

Sinkevičius, Vytautas. Kovo 11-oji: Nepriklausomybės atkūrimo teisinė konstrukcija, Jurisprudencija, 2010, Nr. 3, p. 55–71; Nepriklausomybės sąsiuviniai, 2012, Nr. 1, p. 7–16.

Kelyje į Nepriklausomybę, Nepriklausomybės sąsiuviniai, 2012, Nr. 2, p. 37–52.

Kelyje į Nepriklausomybę. LTSR Aukščiausiosios Tarybos Komisijos Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo planui rengti 1990 m. vasario 19 d. posėdžio stenograma, Nepriklausomybės sąsiuviniai, 2013, Nr. 1, p. 40–60. 

Raškauskas, Vytautas. Signataras Č. Stankevičius: Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas – stebuklas, bernardinai.lt, 2018-03-11, http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2018-03-11-signataras-c-stankevicius-lietuvos-nepriklausomybes-atkurimas-stebuklas/168658 

Žalimas, Dainius. Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. tarptautiniai teisiniai pagrindai ir pasekmės, Vilnius: Demokratinės politikos institutas, 2005. 

Žalimas, Dainius. Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais teisiniai pagrindai, Vilnius: Žaltvykslė, 2008, 173 p. 

Žalimas, Dainius. Sąjūdis ir Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimas, Kelias į Nepriklausomybę: Lietuvos Sąjūdis 1988–1991, sudarė Bronislovas Genzelis ir Angonita Rupšytė, Kaunas: Šviesa, 2010, p. 163–217.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 10 d. posėdžio (Nr. 1) stenograma, https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/TAIS.251059 

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. posėdžio (Nr. 2) stenograma, https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/TAIS.251075 

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. posėdžio (Nr. 3) stenograma, https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/TAIS.251084 

Lietuvos Respublikos Seimas Deklaracija „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo“, Vilnius, 1996 m. lapkričio 28 d., Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.47977DD45C58 

Parengė Vilma Akmenytė-Ruzgienė ir Žydrūnas Mačiukas, 
Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius 

Susijusi informacija: 

Virtuali paroda „Kovo 11-osios Akto įtvirtinimo kelias pirmaisiais atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės metais“

Pirmieji laisvi ir demokratiniai Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos rinkimai 1990 m. vasario 24 d. 

1991 m. vasario 9 d. visuotinė Lietuvos gyventojų apklausa (plebiscitas) ir pirmieji diplomatiniai pripažinimai 

Lietuvos Steigiamasis Seimas (1920–1922 m.)

Lietuvos Respublika: nuo Vasario 16-osios iki Kovo 11-osios

RESPUBLIKA – kas tai?

Lietuvos valstybės herbo istorija