Lietuvos Respublika

Lietuvos Respublikos Seimas 2020-uosius buvo paskelbęs Steigiamojo Seimo šimtmečio metais, tais metais Lietuvos visuomenė pasitiko ir modernios Lietuvos Respublikos šimtmetį.

1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija – Lietuva tampa demokratine Respublika 

1920 m. gegužės 15 d. laikinojoje Lietuvos sostinėje Kaune į pirmąjį posėdį susirinko Lietuvos Steigiamojo Seimo vienas pirmųjų darbų buvo priimta rezoliucija, kuria įgyvendinta 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto priesaką – nustatyti Lietuvos valstybės santvarką („Lietuvos valstybės pamatus“) ir santykius su kitomis valstybėmis. Rezoliucijos tekstas skelbė: „Lietuvos Steigiamasis Seimas, reikšdamas Lietuvos žmonių valią, proklamuoja esant atstatytą nepriklausomą Lietuvos valstybę kaip demokratinę respubliką, etnologinėmis sienomis, ir laisvą nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitom valstybėm.“ Vos vieno sakinio rezoliucijoje, sudarytoje iš trisdešimties žodžių, buvo nužymėtas Lietuvos valstybės raidos kelias. Rezoliucija galutinai patvirtino dar Lietuvos Tarybos deklaruotą Lietuvos valstybės atkūrimo faktą.

Ne atsitiktinai ir 1990 m. kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo akte Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba pabrėžė, kad „Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės niekada nebuvo nustoję teisinės galios ir yra Lietuvos Valstybės konstitucinis pamatas.“ Galutinį ir negrįžtamą sprendimą „dėl Lietuvos demokratinės respublikos“ 1991 m. vasario 9 d. vykusioje visuotinėje apklausoje-plebiscite priėmė Lietuvos tauta. Daugiau kaip 90 proc. balsavusiųjų, kurie sudarė per 76 proc. visų turinčių aktyvią rinkimų teisę piliečių, pasisakė už nepriklausomą ir demokratinę Lietuvos Respubliką.

Demokratinės respublikos kūrimo uždavinius savo pirmojoje kalboje nurodė Lietuvos Steigiamojo Seimo Pirmininkas Aleksandras Stulginskis: „Pilietinių teisių ir pareigų pamatus padės mūsų Valstybės konstitucija. Ji turės būti perdėm demokratinga, kaip ir visas mūsų kraštas, jame šeimininkaus pati tauta per renkamuosius atstovus. Lietuva turės būt savo Valstybės forma demokratinė respublika.“ Nuo 1920 m. gegužės 15 d. Lietuvos Valstybę imta oficialiai vadinti Lietuvos Respublika. Tai buvo pirmas kartas, kai bendra lietuvių tautos ir Lietuvos gyventojų – piliečių valia, remiantis demokratiniais principais, buvo pareikšta, kad atkurtoji Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika ir kad jos aukščiausioji valdžia – suverenitetas priklauso Lietuvos Tautai (visiems Lietuvos piliečiams). Konstitucinė norma, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, buvo įtvirtinta Steigiamojo Seimo 1920 m. birželio 2 d. priimtoje Laikinojoje Lietuvos Valstybės Konstitucijoje ir dar kartą pakartota 1922 m. rugpjūčio 1 d. – priimtoje pirmojoje nuolatinėje Lietuvos Valstybės Konstitucijoje.

Lietuvos valstybės valdymo formos – Lietuvos Respublikos – paskelbimo faktas Lietuvos visuomenės istorinėje sąmonėje nėra iki galo suvokiamas. 1920 m. gegužės 15-ąją Steigiamojo Seimo priimtos rezoliucijos svarbą dažnai užgožia 1918 m. vasario 16-osios Aktas, o Valstybės ir Respublikos politinių kategorijų funkcionavimo ištakos siejamos tik su 1918 m. vasario 16 d. Aktu. Iš tikrųjų 1918 metais atkurta Nepriklausoma Lietuvos valstybė iki pat Steigiamojo Seimo susirinkimo ir rezoliucijos paskelbimo 1920 m. gegužės 15 d. dar nebuvo vadinama respublika, nes jos valdymo forma 1918–1920 m. laikotarpiu nebuvo nustatyta. Tad, kaip Lietuvos valstybė tapo demokratine respublika?

Respublika – tai valdžia iš žmonių, per žmones, už žmones...

„Respublika – tai valdžia iš žmonių, per žmones, už žmones...“, taip valstybės valdymo formos, respublikos, esmę ir turinį glaustai nusakė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Albinas Januška.

Istoriškai terminas Res publica – „viešasis reikalas“, yra kildinamas iš senovės Romos valstybės – respublikos, egzistavusios beveik 500 metų, laikų, kai susiformavo bendrieji Romos respublikos valdymo principai: įstatymų – romėnų teisės – viršenybė, valstybės pareigūnų rinkimai, pareigūnų kadencijos ir valdžios kolegialumas, „pareigybių seka“ (Cursus honorum).

Dabar šis mūsų dienas siekiantis istorijos, teisės, politologijos terminas apibrėžia tokią valstybės valdymo formą, kurioje valstybės ir valdžios reikalai yra visos tautos „reikalai“: valstybę, kurioje valdžia kyla iš tautos suvereniteto; valstybę, kurios vadovai ir pareigūnai yra viešai renkami nustatytam laikotarpiui ar kadencijai; valstybę, kurioje viešpatauja teisės valdžia. Taigi „valdžia iš žmonių“ iš tikrųjų reiškia, kad jos aukščiausioji valdžia – suverenitetas – priklauso Lietuvos Tautai (visiems Lietuvos piliečiams), „per žmones“, kad Lietuvos piliečiai savo suverenią galią vykdo tiesiogiai arba per demokratiškai išrinktus savo atstovus, „už žmones“, kad valdžios įstaigos ir demokratiškai išrinkti Tautos atstovai tarnauja žmonėms ir yra jiems atskaitingi. Respublika, kaip ir bet kuri kita valdymo forma, nėra statiška struktūra, jos demokratijos ir respublikoniškumo laipsnį lemia valstybės piliečių rūpestis savo laisvėmis, įsitraukimas į „viešąjį reikalą“, piliečių dalyvavimas ar ne dalyvavimas renkant savos valdžios atstovus, suverenių Tautos ir valdžios galių slinktys.

Lietuvos Respublikos idėjos ištakos

Aptardamas Lietuvos Respublikos idėjos ištakas, kultūros istorikas Darius Kuolys respublikoniškosios Lietuvos ženklus yra pastebėjęs lietuvių kilmės iš romėnų mito pasakojime, kuriame Lietuvos valstybės kūrėjai – Romos kilmingieji – esą laisvi, savo teises ir laisves branginantys žmonės. Būtent gindami savo laisves jie bėga į Lietuvą nuo Nerono despotijos. Pasak Dariaus Kuolio, XVI a. pradžioje Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio raštuose greta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atsiranda ir Lietuvos Respublikos (respublica Lithuana) terminas, nusakantis Lietuvos politinę bendruomenę. Analizuodamas XVI–XVII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinės, poleminės ir proginės raštijos autorių tekstus, Darius Kuolys pastebėjo, Lietuvos intelektualai Augustinas Rotundas, Andrius Volanas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pakancleris Leonas Sapiega ir kiti ragino suvokti laisvą ir tvarkingą Respubliką kaip bendros teisės, bendro valdovo ir bendrų vertybių jungiamą, bendros naudos (viešojo gėrio) siekiantį piliečių susibūrimą. Šiam susibūrimui priklausąs ir pats įstatymui paklusnus viešpats – Lietuvos didysis kunigaikštis. Piliečių laisvė, suderinta su visuomenės gerove, esanti aukščiausia Respublikos vertybė. Šie autoriai pavertė Respublikos idėją pagrindu valstybinės ideologijos, kuri Lietuvos visuomenėje išsaugojo telkiančią, bendruomenės politinę elgseną motyvuojančią galią net ir žlugus Abiejų Tautų Respublikai.

Nors Lietuvos valstybingumo tradicijoje buvo Abiejų Tautų Respublikos laikotarpis, tačiau XX amžiuje atkurta Lietuvos valstybė žengė kokybiškai kitokios Respublikos kryptimi, pirmą kartą Lietuvos istorijoje visiems jos piliečiams buvo suteikta teisė spręsti dėl savo likimo patiems, per demokratiškai išrinktus Tautos atstovybės – Seimo narius. 1925 m. vienas iškiliausių Lietuvos parlamentarų, Steigiamojo Seimo narys Mykolas Krupavičius rašė: „Pas mus yra tokia tvarka, kur karališkas vainikas vainikuoja visos Respublikos gyventojų galvas.“ Tačiau ar lengvai tą karališkąjį vainiką pakeitė demokratiškasis cilindras?

Lietuvos Valstybės Taryba: tarp monarchijos ir respublikos 

Lietuvos Tarybą išrinkusi Lietuvių konferencija Vilniuje 1917 m. rugsėjo 21 d. vienbalsiai priėmė Lietuvių konferencijos rezoliuciją, kurioje nubrėžė atkuriamos Lietuvos valstybės politinius žingsnius: „nepriklausoma, demokratiškai sutvarkyta valstybė etnografinėmis ribomis, kurios valstybinę sąrangą ir santykius su kaimyninėmis valstybėmis nustatys sušauktas steigiamasis Lietuvos seimas Vilniuje, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas“. Taigi 1917 m. rudenį Lietuvių konferencija Steigiamajam Seimui patikėjo spręsti vieną svarbiausių klausimų, būtent – „nustatyti Lietuvos valstybės pamatus“ – atkurtos valstybės valdymo formą.

Prisimindamas tą laiką, Mykolas Krupavičius rašė: „Anuo metu dar ne visų buvo aiškiai suprasta ir įsivaizduota, kokia bus Lietuva – monarchija ar respublika. Nors tas klausimas viešai nebuvo diskutuojamas, bet jį visu griežtumu iškėlė Uracho problema.“ Pereinamuoju laikotarpiu, 1918–1920 m., kol nebuvo išrinktas Lietuvos Steigiamasis Seimas, faktine Tautos atstovybe buvo Lietuvos Taryba. Laviruodama tarp okupacinės valdžios ir realizuodama Lietuvos nepriklausomybės skelbėjos suverenias teises, Lietuvos Taryba 1918 m. liepos 11 d. pasivadino Lietuvos Valstybės Taryba ir tą pačią dieną, nesulaukusi Steigiamojo Seimo sušaukimo, pati ketino nustatyti Lietuvos valstybės santvarką, paskelbdama Lietuvą konstitucine monarchija. 1918 m. liepą diskusijos dėl būsimos valstybės formos Lietuvos Valstybės Taryboje buvo pačios karščiausios, buvo aštriai pasisakyta dėl būsimojo valstybės vadovo – monarcho ar prezidento. Iš esmės tai buvo diskusija dėl Lietuvos Valstybės Tarybos galios ribų. Tarybos nariai priekaištavo Prezidiumui, anot jų, uzurpavusiam Steigiamojo Seimo galias. Juk valstybės santvarką buvo pavesta nustatyti demokratiškai išrinktam Steigiamajam Seimui, o Lietuvos Valstybės Taryba neturėjo teisės priimti valstybės santvarką nustatančios Konstitucijos. Diskusijų įkarštyje keli Valstybės Tarybos nariai iš jos pasitraukė. Monarchijos oponentas Jonas Vileišis Tarybos posėdyje klausė, „ar 20 žmonių Taryba gali išdrįsti kviestis žmogų, kurs uždės pančius visam kraštui“. Pasak būsimojo Lietuvos Respublikos Seimo nario, socialisto liaudininko Jono Vileišio, „kaimas pasisako už karalių, nes jį išauklėjo Bažnyčia. Ten vienas už visus meldžiasi ir pamokslus sako, o kiti tik klauso. Vis dėlto teko girdėti ir tokio sodiečio, kurs ne monarcho geidė. [...] Jau geriau prezidentas: pastatėm jį ir vėl atmainėm. Gal liaudžiai smagiau kepurę kelti prieš karalių.“ Krikščionis demokratas, būsimasis Steigiamojo Seimo Pirmininkas ir Lietuvos Respublikos Prezidentas Aleksandras Stulginskis Lietuvos Valstybės Tarybos posėdyje tąsyk pareiškė: „Liaudžiai patinkanti respublika, man gi atrodo, kad monarchija reikalingesnė“. Po debatų trylikos balsų dauguma Lietuvos Valstybės Taryba išrinko Viurtembergo hercogą Vilhelmą fon Urachą Lietuvos karaliumi Mindaugu II. Tuo laiku parengtame Konstitucijos projekte buvo numatyta, kad „Lietuva yra monarchinė valstybė“, kurią valdo karalius ir dviejų rūmų atstovybė. Tačiau realybėje šis konstitucinės monarchijos projektas nebuvo įgyvendintas, o į Lietuvos sostą karalius Mindaugas II taip ir neįžengė. 

Lietuvos Valstybės Tarybos nariai palaikė monarchiją atsižvelgdami į to laikmečio sąlygas, kurios vertė ieškoti stipresnės konstitucinės organizacijos naujai kuriamai valstybei, susidūrusiai su sunkiais vidaus ir užsienio politikos uždaviniais. Prie šių motyvų prisidėjo ir dar vienas įsitikinimas, esą monarchinei Lietuvai būsią lengviau išlaikyti savo nepriklausomybę prieš to meto monarchinę Vokietiją. Be to, šios diskusijos parodė, kokia sudėtinga buvo to meto Lietuvos gyventojų pasaulėžiūra. Kaip sudėtinga buvo eiliniam Lietuvos piliečiui suprasti, kas yra respublika, juk gimę monarchijoje, išaugę joje, ne vienas iš jų ieškojo to vieno vienintelio valdovo ir negalėjo suprasti, koks „ciesorius“ juos valdys, kai Lietuva taps Respublika. 

Nepaisant to, Lietuvos Respublikos šalininkų gretos 1918 m. nuosekliai augo, ypač dėl tų Lietuvos gyventojų, kurie buvo išvykę laimės ieškoti Jungtinėse Amerikos Valstijose, ir tų, kurie siaučiant Pirmajam pasauliniam karui palikę gimtinę pasitraukė į Rusijos imperijos gilumą. Respublikos idėjos populiarėjimą lėmė iš Rusijos į Lietuvą grįžtantys pabėgėliai, respublikos šalininkų gretas gausino Lietuvos politinių partijų diskusijos, griežtais respublikos šalininkais buvo Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantys lietuviai, kurie Lietuvos ateitį matė Lietuvos Respublikoje. 

1918 m. rugsėjo 5–16 d. Lozanoje (Šveicarijoje) vykusioje trečiojoje lietuvių konferencijoje kaip Amerikos lietuvių atstovas dalyvavęs Kazys Pakštas taip apibūdino JAV lietuvių nuotaikas dėl Lietuvos valstybės ateities: „[Lietuvos] valdžios forma – respublika. To reikalauja visi. Jeigu kas užsimena apie monarchiją, tai žmonės pyksta. Kun. Antanas Milukas vos per langą išspruko nuo minios, kuomet išreiškė prijautimą monarchijos formai.“ Iš tikrųjų, dar 1918 m. kovo 13–14 d. Niujorke susirinkęs JAV lietuvių visuotinis seimas, kuriame dalyvavo virš 1200 delegatų, atstovaujančių beveik 700 000 JAV lietuvių bendruomenę, priėmė rezoliuciją, kurioje pasisakė už tai, „kad Lietuvos valstybėje būtų įgyvendinami kuo plačiausieji tikros demokratijos principai su respublikoniška valdžios forma.“ Lozanos konferencijoje vykusiuose debatuose Amerikos lietuvių atstovai paaiškino, kodėl respublika yra geresnė nei monarchija: „prie dvaro gali įsivyrauti lenkiškas skonis; monarchijos dabar griūva: nėr ką mums dabar statyti, o paskui griauti; su griuvimu monarchijos nukenčia ir Bažnyčia; prie respublikos mažiau papuošalų; prie dvaro daugiau intrigų; Amerikos lietuviai praktiškai yra patyrę respublikos parankumus.“

Beveik penkis mėnesius tarp karūnos ir demokratijos šalininkų vykusią dramą 1918 m. lapkričio 2 d. įšaldė Lietuvos Valstybės Taryba, priėmusi Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatinius dėsnius – laikinąją Konstituciją, kurioje monarcho institucijos steigimas jau nebebuvo numatytas. Šia Laikinąja Konstitucija Lietuvos Valstybės Taryba vėl grįžo prie Vasario 16-osios Akto nuostatos, kad „Lietuvos valdymo formą ir konstituciją“ nustatys Steigiamasis Seimas.

Respublikos idėja Lietuvos politinių partijų programose 

Lietuvos valstybės valdymo formai nustatyti lemiamos įtakos turėjo Lietuvos politinės partijos, jų patvirtintos programos ir požiūris į aktualiausius to meto politikos klausimus. Katalikiškoje Lietuvoje labai svarbi buvo Lietuvos krikščionių demokratų partijos pozicija. Dar 1918 m. liepos mėn. Lietuvos Valstybės Taryboje iškeltas Lietuvos karalystės projektas, krikščionių demokratų partijos narių buvo sutiktas nevienareikšmiškai, iš Rusijos grįžę krikščionių demokratų atstovai šį planą vertino skeptiškai. 1918 m. lapkričio mėnesį Vilniuje įvyko Lietuvos krikščionių demokratų partijos konferencija, kuri į vieningą partinę organizaciją sujungė Lietuvoje ir tremtyje Rusijoje buvusias krikščionių demokratų grupes, išgrynino partijos politines vertybes ir programą. Jos metu krikščionių demokratų partijos delegatai vienbalsiai pasisakė, kad Lietuva turi būti demokratinė respublika. Šioje konferencijoje krikščionių demokratų partijos pirmininku išrinktas Mykolas Krupavičius taip prisiminė šį lemiamą balsavimą: 

„– Kas už šį paragrafą? – klausia kiek neramiu balsu pirmininkaujantis A. Stulginskis. Pakyla visos rankos. – Kas prieš? Nė vienos. Pakyla rankų plojimu audra. Skamba Lietuvos himnas iš šimtų krūtinių, Lietuva demokratiška respublika. Monarchistų krikščionių demokratų partijoje nėra.“ Tiesa, nepaisant vienbalsio balsavimo, Mykolas Krupavičius pastebėjo, kad diskusijose dėl monarchijos ir respublikos valdymo formos pasirinkimo „ne kartą buvo prieita prie gana aštrių pasikalbėjimų ir net vienų kitiems priekaištavimų.“

Iš varpininkų ir Lietuvos demokratų partijos kilusių dviejų giminingų Lietuvos politinių organizacijų, Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos ir Lietuvos valstiečių sąjungos (jos susijungė į vieną politinį darinį – Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungą 1922 m. pabaigoje), politines pažiūras vienijo nuoseklus parlamentinės demokratijos įtvirtinimo Lietuvoje siekis. Į Steigiamojo Seimo rinkimus tiek Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partija, tiek Lietuvos valstiečių sąjunga ėjo su panašiomis programomis, priimtomis šių organizacijų suvažiavimuose 1920 m. vasario mėnesį. Abi jas vienijo bendras tikslas – „Lietuva turi būti nepriklausoma demokratinė respublika su sostine Vilniumi.“ 

Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos atstovas Lietuvos Respublikos Seime, Respublikos Prezidentas Kazys Grinius apie respublikos valdymo formos stipriąsias puses taip rašė: „Tauta, dalyvaudama visa per savo išrinktuosius atstovus šalies valdyme, mokosi to meno, išskiria geriausius iš savęs asmenis į seimą, arba į savivaldybes, kontroliuoja valdininkų darbą [...] duoda galimumo be perversmo pakeisti vyriausybę ir seimą, be to, sunkiomis valstybei dienoms atėjus, demokratiška šalis geriau tokį krizį pakelia, nes į šalies apgynimo veiksmus įtraukia plačiausias šalies jėgas.“ 

Steigiamasis Seimas Lietuvos istorijoje ir buvo vilties ir tikėjimo žybsnis, tai kadencija, kuri kritinėmis akimirkomis demonstravo susitelkimo pavyzdį, tačiau, kaip sakė Ciceronas: „Valdyti respubliką – sudėtingas menas“ ir kaip parodė XX amžiaus Europos ir Pasaulio istorija, ne viena valstybė išgyveno patirtį, kai demokratinėmis priemonėmis laimėjus parlamento rinkimus, buvo panaikinta pati demokratija ir paminti respublikos principai.

Šaltiniai ir literatūra: 

Akmenytė-Ruzgienė, Vilma. Respublikos Prezidento institucija ir rūmai (1919–1940 m.), Prezidento rūmai Kaune, kolektyvinė monografija, Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra Kaune, 2019. 

Baranauskas, Tomas. Ar Lietuvai reikalinga Respublikos diena?, Parlamento studijos, 2006, Nr. 6.

Blažytė-Baužienė, Danutė. Valstiečių liaudininkų vaidmuo Steigiamajame Seime (1920–1922 m.) ruošiant demokratinės santvarkos Lietuvoje pagrindus, Parlamento studijos, 2016, Nr. 21.

Grinius, Kazys. Monarchija ar respublika?, Lietuvos žinios, 1931-05-16, Nr. 109, p. 1.

Jasaitis, D. Mykolas Krupavičius, visuomeninkas, politikas ir kovotojas, Tėvynės sargas, 1955, Nr. 2.

Kas yra lietuvių krikščionių demokratų partija ir ko ji nori, Vilnius: „Žaibo“ spaustuvė, 1918.

Kasparavičius, Algimantas. Parlamentarizmo ir politinės kultūros problemos Lietuvoje 1920–1926 metais, Parlamento studijos, 2006, Nr. 6.

Kelmutis, A., Steigiamasis Seimas ir demokratija, Darbas, 1920 m. vasario 4 d., Nr. 8, p. 1.

Ko reikalaus Lietuvos valstiečių sąjunga Steigiamajame Seime, Lietuvos ūkininkas, 1920 m. balandžio 4 d., Nr. 14, p. 1.

Krupavičius, Mykolas. Atsiminimai, Čikaga: Lietuviškos knygos klubas, 1972.

Kuolys, Darius. Lietuvos Respublika: idėjos ištakos, Senoji Lietuvos literatūra, 2005, Kn. 19.

Laučka, Juozas Bronius. Lietuvos parlamentinė santvarka 1918–1922, Tėvynės sargas, 1970, Nr. 1.

Lietuvių politikos partijos, parašė M. Keršys (Mykolas Krupavičius), Kaunas, 1919.

Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos suvažiavimo Kaune, vasario 17 d. 1920 m. protokolas, Darbas, 1920 m. vasario 25 d., Nr. 14, p. 1.

Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 metų) narių biografinis žodynas, sud. Aivas Ragauskas, Mindaugas Tamošaitis, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2006.

Lietuvos Taryba ir nepriklausomos valstybės atkūrimas 1914–1920 metų dokumentuose, sudarė Alfonsas Eidintas ir Raimundas Lopata, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2017.

Maksimaitis, Mindaugas. Konstitucinė Steigiamojo Seimo 1920 m. gegužės 15 d. rezoliucijos reikšmė, Lietuvos teisė 1918–2018. Šimtmečio patirtis ir perspektyvos, Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2018.

Račkauskas, Konstantinas. Steigiamasis Seimas ir jo dvi Konstitucijos, Tėvynės sargas, 1970, Nr. 1.

Ragauskas, Aivas. Kiek Lietuvoje būta „Respublikų“? Valstybės kontinuiteto problema politinėje istorinėje simbolikoje, Parlamento studijos, 2006, Nr. 6.

Rėmeris, Mykolas. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos, Vilnius, 1990.

Parengė Žydrūnas Mačiukas, iliustravo Vilma Akmenytė-Ruzgienė 
Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius