MATULAITIS Antanas (1895–1920)

Vardas ir pavardė – Antanas MATULATIS

Gimimo data ir vieta – 1895 m. gruodžio 27 d., Netičkampio kaimas, Liudvinavo valsčius, Marijampolės apskritis

Mirties data ir vieta – 1920 m. lapkričio 21 d., Alytaus karo ligoninė (mirė nuo sužeidimų, patirtų 1920 m. lapkričio 17 d. Babriškių kaime, Varėnos valsčiuje ginkluoto susirėmimo su Lenkijos kariuomene metu)

Palaidojimo vieta – Marijampolės kapinės

Profesija – karininkas, leitenantas

Tautybė – lietuvis (katalikas)

Tėvas – Juozas Matulaitis 

Šeiminė padėtis – nevedęs

Lietuvos Respublikos Seimo kadencijos

Steigiamojo Seimo (1920–1922) narys – 1920 m. gegužės 15 d.–1921 m. sausio 17 d. 

Seimo nario veikla

Steigiamojo Seimo (1920–1922) narys – 1920 m. gegužės 15 d.–1921 m. sausio 17 d. 

Rinkimų apygarda: Išrinktas V (Panevėžio) rinkimų apygardoje, pagal „Lietuvos Darbo Federacijos, Krikščionių Darbininkų Ordinarčikų, bežemių ir mažažemių“ sąrašą Nr. 8 (jame buvo įrašytas 5-as). 1920 m. gegužės 21 d. – Lietuvos kariuomenės įsakymu Nr. 335 nuo 1920 m. gegužės 15 d. buvo paleistas iš kariuomenės. Nors mirė anksčiau – 1920 m. lapkričio 21 d., tačiau jo, kaip Seimo nario, įgaliojimai formaliai nutrūko tik 1921 m. sausio 17 d., kai vėl ėmė posėdžiauti Seimas. Vietoj jo šias pareigas pradėjo eiti Antanas Aleliūnas.

Frakcija: Seime priklausė Lietuvos darbo federacijos frakcijai (frakcijos pirmininkas), įėjusiai į Krikščionių demokratų bloką. 

Seimo prezidiumo narys: nebuvo

Seniūnų sueigos narys: nebuvo 

Seimo komisijų narys: 

Krašto apsaugos komisijos narys (nuo 1920 m. gegužės 20 d.). 

Mažojo Seimo narys: nebuvo 

1920 m. spalio 22 d. grįžo į Lietuvos kariuomenę, tapo Generalinio štabo leitenantu, vėliau II šaulių lauko štabo Ukmergėje viršininku. 

Parlamentinės veiklos bruožai: Antanas Matulaitis buvo vienas iš jauniausių Steigiamojo Seimo narių. Minima, kad 1920 m. gegužės 15 d., būdamas jauniausiu Steigiamojo Seimo nariu, jis turėjo užimti „amžiaus sekretoriaus“ pareigas pirmojo Steigiamojo Seimo posėdžio metu, tačiau priėmus politinį sprendimą, „amžiaus sekretore“ tapo dviem mėnesiais vyresnė Ona Račiukaitienė (Muraškaitė). Antanas Matulaitis vienas pirmųjų į Seimo darbotvarkę įtraukė darbininkams palankius įstatymus. Rūpinosi Lietuvos kariuomenės karių padėtimi, jų aprūpinimu, jam buvo svarbi dvarų darbininkų padėtis. Buvo nusistatęs prieš amnestijos taikymą Lietuvai priešiškiems asmenims, ypač lenkų dvarininkams. Tokią poziciją išsakė svarstant Amnestijos įstatymo projektą. Bičiulių atmintyje liko kaip „karštas, griežtas ir teisingas“ žmogus.

Išsilavinimas

Iki 1914 m. – mokėsi Marijampolės gimnazijoje Lietuvoje; 1915 m. – vykstant Pirmajam pasauliniam karui, baigus penkias gimnazijos klases, kartu su Marijampolės gimnazija buvo evakuotas į Rusijos imperijos gilumą; 

1915 m. rudenį–1918 m. vasarį – tęsė mokslus ir baigė Lietuvių komiteto nukentėjusiems dėl karo šelpti išlaikomą Martyno Yčo berniukų gimnaziją Voroneže (Rusija);  

1919 m. birželio 15 d.–gruodžio 16 d. – mokėsi Karo mokykloje Lietuvoje (baigė II laidą), jam buvo suteiktas leitenanto laipsnis. Buvo paskirtas į Pirmojo atsargos bataliono kuopą Marijampolėje.

Politinė, visuomeninė, profesinė ir kultūrinė veikla

1914 m. – būdamas ketvirtoje Marijampolės gimnazijos klasėje įsitraukė į ateitininkų veiklą; 

1915 m. – kartu su mokykla pasitraukė į Rusijos imperijos gilumą ir apsistojo Voroneže (Rusija); 

1916 m. – prisidėjo leidžiant Voronežo moksleivių ateitininkų laikraštėlį „Inkaras“; 

1916 m. vasarą – dalyvavo Rusijos lietuvių (karo pabėgėlių) ateitininkų moksleivių konferencijoje Voroneže; jos metu buvo priimti organizacijos įstatai ir išrinkta Centro valdyba. Antanas Matulaitis tapo jos nariu; 

1916 m. – prisidėjo leidžiant ateitininkų leidinį „Ateities spinduliai“; 

1917 m. birželio 2–13 d. – dalyvavo pirmojoje viešoje Rusijos lietuvių (karo pabėgėlių) ateitininkų konferencijoje, kurios metu buvo sudaryta Ateitininkų centro vykdomoji taryba. Antanas Matulaitis buvo išrinktas jos pirmininku;  

1918 m. – būdamas Rusijoje buvo suimtas bolševikinio režimo ir kalintas. Po įkalinimo persikėlė iš Voronežo į Tambovą;  

1918 m. – grįžo į Lietuvą, apsigyveno Marijampolėje, įsitraukė į darbininkų ir moksleivių organizacijų veiklą;

1918 m. lapkričio mėn. – tapo laikinosios Marijampolės miesto Tarybos nariu;  

1919 m. sausio mėn. – dalyvavo Antrojoje lietuvių konferencijoje Kaune, kurios metu buvo papildyta Lietuvos Valstybės Taryba; 

Iki 1919 m. birželio mėn. – dirbo Spaudos biure, kuris veikė prie dienraščio „Lietuva“ redakcijos, gyveno Kaune; 

1919 m. rugsėjo 27–28 d. – dalyvavo Kaune vykusiame visuotiniame Lietuvos darbininkų suvažiavime, kurio metu buvo įkurta darbininkų organizacija – „Lietuvos darbo federacija“, tapo jos nariu, buvo ir Lietuvos krikščionių demokratų partijos centro komiteto narys;

1920 m. – ėjo Lietuvos darbo federacijos Vyriausiojo sekretoriato vicepirmininko pareigas; 

1920 m. sausis–gegužės 15 d. – ėjo Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo, Kultūros ir švietimo sekcijos vedėjo pareigas;  

1920 m. gegužės 15 d.–1920 m. lapkričio 21 d. – Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922) narys (formaliai Seimo nario įgaliojimai buvo nutraukti tik 1921 m. sausio 17 d., kai Steigiamasis Seimas susirinko į pirmąjį plenarinį posėdį, po Mažojo Seimo pertraukos); 

1920 m. gegužės 21 d. – Lietuvos kariuomenės įsakymu Nr. 335 nuo 1920 m. gegužės 15 d. buvo paleistas iš kariuomenės;

1920 m. spalio 22 d. – darbą pradėjus Mažajam Seimui, grįžo į Lietuvos kariuomenę, tapo Generalinio štabo leitenantu, vėliau II šaulių lauko štabo Ukmergėje viršininku;

1920 m. lapkričio 17 d. – buvo sunkiai sužeistas mūšio metu. Tą naktį Lenkijos kariuomenės dalys perėjo demarkacinę liniją ir puolė priešakines Lietuvos kariuomenės dalis. Susirėmimas vyko Babriškių kaime (dabar – Varėnos rajonas), ten leitenantas Antanas Matulaitis vizitavo ties fronto linija buvusias šaulių sargybas. Sužeistas Antanas Matulaitis buvo pervežtas į Alytaus karo ligoninę;

1920 m. lapkričio 21 d. – mirė Alytaus karo ligoninėje; 

1920 m. lapkričio 23 d. – velionio Antano Matulaičio palaikai buvo pervežti iš Alytaus į Marijampolę ir pašarvoti Marijampolės bažnyčioje; 

1920 m. lapkričio 24 d. – palaidotas Marijampolės kapinėse.

Organizacijų, asociacijų narys

Ateitininkų sąjungos narys (tapo vienu iš ateitininkų organizacijos vadovų); 

Lietuvos darbo federacijos narys (1919 m. – vienas iš šios organizacijos steigėjų, 1920 m. – Vyriausiojo sekretoriato vicepirmininkas); 

Krikščionių demokratų partijos narys (1919 m. – Centro komiteto narys); 

Lietuvos šaulių sąjungos narys. 

Įvertinimas, apdovanojimai, atminimo įamžinimas

1931 m. – apdovanotas (po mirties) Šaulių žvaigždės ordinu 

Rašytinis palikimas 

Dar būdamas Voroneže įsitraukė į spaudos leidybos darbą, prisidėjo rengiant spaudai Voronežo lietuvių ateitininkų laikraštėlį „Inkaras“, taip pat rengiant ateitininkų leidinį „Ateities spinduliai“, bendradarbiavo leidiniuose „Ateitis“, „Darbininkas“, „Laisvė“. 

Kas mūsų likimą lemia?, Darbininkas, 1920, lapkričio 30 d., p. 2–3.

Iš Ateitininkų darbuotės Didžiojo Karo metu, Ateitis, 1920, Nr. 9, p. 114–148. 

Antanas Matulaitis – vienintelis pareigas einantis Lietuvos Respublikos Seimo narys, žuvęs mūšyje

1920 m. vykstant kovoms su Lenkijos kariuomene, Seimo nariai taip pat stojo ginti valstybės. 1920 m. spalio 22 d. Steigiamasis Seimas nutarė laikinai nebešaukti plenarinių posėdžių, o savo narius pasiųsti į frontą, centrines ir vietines valdžios įstaigas ir ten organizuoti krašto gynybą. Nuo 1920 m. spalio 22 d. iki 1921 m. sausio 17 d. dirbo Steigiamojo Seimo išrinktas Mažasis Seimas. Steigiamojo Seimo narys Antanas Matulaitis 1920 m. spalio 22 d. grįžo į Lietuvos kariuomenę, kur tapo Generalinio štabo leitenantu, vėliau II šaulių lauko štabo Ukmergėje viršininku.

Antanas Matulaitis 1920 m. lapkričio 17 d. buvo sunkiai sužeistas mūšio metu. Tą naktį Lenkijos kariuomenės dalys perėjo demarkacinę liniją ir puolė priešakines Lietuvos kariuomenės dalis. Susirėmimas vyko Babriškių kaime (dabar – Varėnos r.), ten leitenantas Antanas Matulaitis vizitavo ties fronto linija buvusias šaulių sargybas. Sužeistas Antanas Matulaitis buvo pervežtas į Alytaus karo ligoninę, kur mirė – 1920 m. lapkričio 21 d., po poros dienų – lapkričio 23 d. velionio palaikai buvo pervežti iš Alytaus ir pašarvoti Marijampolės bažnyčioje. Antano Matulaičio laidotuvės vyko 1920 m. lapkričio 24 d., 11 val. Marijampolėje. Jose dalyvavo Steigiamojo Seimo nariai, įvairių organizacijų, Lietuvos kariuomenės atstovai, taip pat gausi visuomenė. Respublikos Prezidento vardu (jo pareigas ėjo Steigiamojo Seimo Pirmininkas Aleksandras Stulginskis) buvo padėtas vainikas su dedikacija: „Karštai mylinčiam tėvynę piliečiui narsiam karžygiui St. Seimo nariui karininkui Antanui Matulaičiui“. Seimo vicepirmininkas kanauninkas Justinas Staugaitis atstovavo Steigiamojo Seimo Prezidiumui ir pasakė pagrindinę kalbą Steigiamojo Seimo vardu. Tarp kalbėtojų buvo ir kiti Steigiamojo Seimo nariai: Krikščionių demokratų bloko vardu kalbėjo Eliziejus Draugelis, Socialistų liaudininkų demokratų ir valstiečių sąjungos bloko vardu – Kazimieras Ralys, Lietuvos Darbo Federacijos vardu – Seimo sekretorius Petras Radzevičius, Šv. Juozapo draugijos vardu – Viktoras Beržinskas, kalbėjo ir Steigiamojo Seimo narys Petras Jočys, dalyvavo Steigiamojo Seimo narys Kazimieras Ambrozaitis, atstovavęs Lietuvos Darbo Federacijai. Kai kurių Steigiamojo Seimo frakcijų vardu (Lietuvos krikščionių demokratų bloko, Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų ir valstiečių sąjungos bloko, Žydų frakcijos vardu) buvo padėti vainikai. Taip pat vainikai buvo padėti įvairių organizacijų ir Krašto apsaugos ministerijos vardu.

Steigiamojo Seimo nario Antano Matulaičio įgaliojimai formaliai nutrūko 1921 m. sausio 17 d., kai vėl susirinko pilnos sudėties Steigiamasis Seimas. Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas einantis Steigiamojo Seimo Pirmininkas Aleksandras Stulginskis sveikindamas po pertraukos į posėdžių salę susirinkusius Steigiamojo Seimo narius, kalbėjo: „Vietoj ramaus krašto atstatymo darbo, vietoj nuosakios pagrindinių įstatymų leidimo darbuotės tenka mūsų kraštui, mūsų tautai pakelti sunkią kovą dėl nepriklausomybės. Kad tą žūtbūtinę kovą laimėtum, tenka kartais suspiesti visos tautos pajėgos, neskiriant net Steigiamojo Seimo narių. [...] Gerbiamieji Steigiamojo Seimo nariai! Kalbėdamas apie nuotykius perstogės laiku, negaliu nepažymėti to liūdno įvykio, kuris patiko mus šios perstogės metu: šiuo metu mes netekom vieno brangaus ir nenuilstančio mūsų darbuotėj darbininko, Steigiamojo Seimo nario karininko Antano Matulaičio. Velionis, idealų kupinas, karštai mylėdamas Tėvynę, matydamas jai pavojų, pirmas iš Steigiamojo Seimo narių stojo Tėvynės gynėjų eilėsna ir eidamas ten pareigas jis žuvo. Jis žuvo nuo vylingo lenko rankos, iš pasalų pultas, priešui sulaužius sutarties nustatytą demarkacijos liniją. Tuo būdu Steigiamasis Seimas per savo narius, kovojusius dėl Tėvynės laisvės, ankštai susijungė su kitais Tėvynės gynėjais. Ir šiandien, liūdėdami dėl žuvusių savo narių, jungiamės su liūdesiu, daugumos Lietuvos šeimų, kurioms taip pat skaudu yra, kad neteko savo artimiausių žmonių.“

1927 metais, minint septintąsias Steigiamojo Seimo susirinkimo metines, buvo rašoma: „Garbinga Steig. Seimo nario a. a. Antano Matulaičio mirtis kovoje su lenkais yra aiškiausias liudytojas, kokiose sunkiose sąlygose teko mūsų Steig. Seimui dirbti. Steig. Seimas viena ranka turėjo laikyti kardą prieš priešus puolikus, o kita statyti nepriklausomojo gyvenimo rūmus. A. a. A. Matulaičio, kaipo Steig. Seimo nario, mirtis kovos lauke yra gyvas ir amžinas simbolis to, kaip ir kokiomis sąlygomis teko mums tuomet dirbti.“

 

 

Šaltiniai ir literatūra:

[Pranešimas] A. a. leit. Antano Matulaičio kūnas, Laisvė, 1920, lapkričio 23 d., Nr. 244, p. 1. 

[Pranešimas] apie Antano Matulaičio žūtį, Lietuva, 1920, lapkričio 23 d., p. 1.

„Laisvės“ plunksnos draugų užuojauta, Laisvė, 1920, lapkričio 23 d., p. 1.

Aks. A.a. Leitenantas Antanas Matulaitis, Karys, 1920, gruodžio 10 d., Nr. 49(81), p. 465.

Antanas Matulaitis [fotografija], Krikščionis demokratas, 1927, Nr. 3–5, p. 154.

Antano Matulaičio laidotuvės, Laisvė, 1920, lapkričio 28 d., Nr. 249, p. 2.

Ateitininkų centro tarybos užuojauta, Laisvė, 1920, lapkričio 24 d., p. 1.

Į Steigiamąjį Seimą. V. Rinkimų Apygardos kandidatų sąrašas, Lietuva, 1920, balandžio 9, p. 2.

Karininkų ir kareivių užuojauta, Lietuva, 1920, gruodžio 2 d., p. 1.

Lietuvoje. Kaunas. Lapkr. 24 d., Darbininkas, 1920, gruodžio 5 d., Nr. 46, p. 6.

Lietuvos darbo federacijos nekrologas. A. a. Antanas Matulaitis, Darbininkas, 1920, lapkričio 30 d., Nr. 45, p. 1.

Lietuvos darbo federacijos užuojauta, Darbininkas, 1920, lapkričio 30 d., Nr. 45, p. 1.  

Lietuvos krikščionių demokratų partijos Centro komiteto užuojauta, Laisvė, 1920, lapkričio 23 d., p. 1.

Lietuvos šaulių užuojauta, Trimitas, 1920, gruodžio 2 d., Nr. 18, p. 1.

Matulaitis, Antanas. Iš Ateitininkų darbuotės Didžiojo Karo metu, Ateitis, 1920, Nr. 9, p. 114–148. 

Matulaitis, Antanas. Kas mūsų likimą lemia?, Darbininkas, 1920, lapkričio 30 d., Nr. 45, p. 2.

Skrupskelis, Kęstutis. Ateities draugai. Ateitininkų istorija (iki 1940 m.), Vilnius: Naujasis Židinys-Aidai, Lietuvių katalikų mokslo akademija, 2010.

St. Seimo Krikščionių demokratų broko užuojauta, Laisvė, 1920, lapkričio 23 d., p. 1.

St. Seimo nario A. Matulaičio laidotuvės, Darbininkas, 1920, gruodžio 5 d., Nr. 46, p. 6.  

St. Seimo nario Antano Matulaičio laidotuvės, Lietuva, 1920, lapkričio 25 d., p. 2.

Steig. Seimo darbus prisimenant, Darbininkas, 1927, gegužės 15, Nr. 20 (403), p. 1.

Steigiamojo Seimo Pirmininko Aleksandro Stulginskio kalba, Steigiamojo Seimo Darbai, 1921, sąs. 12, 55-is posėdis, 1921 m. sausio 17 d., p. 529.

Steigiamojo Seimo Prezidiumo užuojauta dėl Antano Matulaičio mirties, Lietuva, 1920, lapkričio 24 d., p. 1.

Steigiamojo Seimo Prezidiumo užuojauta, Laisvė, 1920, lapkričio 24 d., Nr. 245, p. 1.

Sunkiai sužeistas St. Seimo narys karininkas A. Matulaitis, Laisvė, 1920, lapkričio 21 d., Nr. 243, p. 1.

Vagijų Beržas, Draugo Matulaičio atminimui, Darbininkas, 1920, lapkričio 30 d., Nr. 45, p. 2.

Veilentienė, Audronė. Matulaitis Antanas, Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 metų) narių biografinis žodynas, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2006, p. 243–244. 
 

 

Parengė Vilma Akmenytė-Ruzgienė 
Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius