ŠAULYS Kazimieras Steponas (1872–1964)

Vardas ir pavardė – Kazimieras Steponas ŠAULYS

Gimimo data ir vieta – 1872 m. sausio 28 d., Stemplių kaimas, Švėkšnos valsčius, Tauragės apskritis 

Mirties data ir vieta – 1964 m. gegužės 9 d., Luganas, Šveicarija 

Palaidojimo vieta – Popiežiškosios Šv. Kazimiero lietuvių kolegijos koplyčia, Verano kapinės, Roma, Italija 

Profesija – kunigas, prelatas 

Tautybė – lietuvis (katalikas) 

Tėvai – Karolina (Balčinaitė) ir Petras Šauliai, valstiečiai 

Šeiminė padėtis – nevedęs 

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KADENCIJOS 

Steigiamojo Seimo narys (1920-05-15 / 1922-07-25)

Seimo nario veikla: 

Steigiamojo Seimo narys (1920-05-15 / 1922-11-13) 

Rinkimų apygarda: 

Išrinktas II (Kauno) rinkimų apygardoje pagal „Lietuvių Krikščionių Demokratų Partijos, Ūkininkų, Darbininkų, Moterų ir „Pavasario“ Sąjungos“ sąrašą Nr. 16 (jame buvo įrašytas 2-as). 1922 m. liepos 25 d. pasitraukė iš Steigiamojo Seimo, parlamente jį pakeitė Pulgis Lumbis. 

Frakcija: 

Priklausė Lietuvos krikščionių demokratų partijos frakcijai, kuri įėjo į Krikščionių demokratų bloką. 

Seimo prezidiumo narys: nebuvo 

Seniūnų sueigos narys: nebuvo 

Seimo komisijų narys: 

1920 m. gegužės 17 d. deleguotas į laikinąją Amnestijos įstatymo projekto rengimo komisiją; 

1920 m. gegužės 20 d. deleguotas į Laikinosios Valstybės Konstitucijos projekto komisiją; 

1920 m. gegužės 20 d. deleguotas į Redakcijos komisiją; 

1920 m. birželio 7 d. deleguotas į laikinąją Kodifikacinę komisiją; 

1920 m. spalio 6 d. deleguotas į Bendrąją teisių komisiją; 

Mažojo seimo narys: nebuvo 

Paklausimai, pasisakymai 

Steigiamojo Seimo posėdžiuose Kazimieras Steponas Šaulys kalbėjo retai, įsiterpdavo su trumpomis redakcinio pobūdžio pastabomis. Daugiausia dirbo rengiant Konstituciją. Pritarus Steigiamojo Seimo daugumai buvo priimti jo parašyti Konstitucijos straipsniai apie „tikybos ir kultų dalykus“. Jais remiantis, visos bažnyčios Lietuvoje galėjo tvarkytis pagal savo kanonus, naudotis juridinio asmens teisėmis, bažnytinė civilinės būklės aktų metrikacija įgavo juridinę galią. Plenariniuose posėdžiuose diskutuojant dėl žemės reformos, išdėstė bažnytinės žemėvaldos reglamentavimo istoriją. Jo nuomone, bažnytinę žemėvaldą reglamentavo ne tik šalies, bet ir kanonų teisė.

Išsilavinimas 

1884–1887 m. mokėsi Švėkšnos pradinėje mokykloje. 

1887–1890 m. mokėsi Palangos progimnazijoje. 

1891–1895 m. studijavo Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune. 

1895–1899 m. studijavo Peterburgo dvasinėje akademijoje. 1897 m. jam buvo suteiktas teologijos kandidato, 1899 m. – teologijos magistro laipsnis.

Politinė, visuomeninė, profesinė ir kultūrinė veikla

1899 m. birželio 29 d. Kaune įšventintas kunigu ir paskirtas vikaru į Panevėžio Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. 

1901 m. jis tapo Panevėžio realinės gimnazijos tikybos mokytoju ir kapelionu, 1903 m. tapo ir Panevėžio mergaičių progimnazijos kapelionu. Dalyvavo Panevėžio labdaringos draugijos veikloje (parašė jos įstatus). 

1905 m. gruodžio 4–5 d. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime, atstovavo besikuriančiai Lietuvos krikščionių demokratų partijai. 

1906 m. viduryje grįžo į Kauną. Įsitraukė į švietimo draugijos „Saulė“ ir moksleivių šalpos organizacijos „Motinėlė“ veiklą, buvo jų valdybų narys.

1906–1922 m. Žemaičių kunigų seminarijos Kaune bažnytinės kanonų teisės, moralinės teologijos, visuomenės mokslo ir sociologijos kursų dėstytojas, parašė pirmąjį sociologijos vadovėlį.

1906 m. lapkritį–1919 m. kovą jis ėjo bažnytinio santuokos ryšio gynėjo pareigas. 

1907–1914 m. ir 1920–1932 m. dalyvavo moksleivių šalpos organizacijos „Motinėlė“ veikloje – buvo jos iždininkas, kurį laiką ėjo ir sekretoriaus pareigas. 

1912–1920 m. ėjo Žemaičių vyskupų Gasparo Cirtauto, vėliau Pranciškaus Karevičiaus sekretoriaus pareigas. 

Pirmojo pasaulinio karo metu Kazimieras Steponas Šaulys lydėjo vyskupą Pranciškų Karevičių, kai šis iš pradžių buvo perkeltas į Panevėžį, o 1915 m. balandį – į Rusijos gilumą. 1915 m. rugsėjį K. S. Šaulys išvyko į Smolenską ir su vyskupu grįžo į Kauną tik 1916 m. rugpjūtį. 

1916 m. buvo paskirtas Žemaičių vyskupijos kapitulos kanauninku. 

1917 m. rugsėjo 18–22 d. dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje, jos metu buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. Dirbo Lietuvos Tarybos Skundų, Konstitucijos, Bažnyčios reikalų, Įstatymų redakcinėje komisijose.

1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Lietuvos Tarybos nariais pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras. 

1919 m. įsitraukė į Lietuvos Raudonojo Kryžiaus veiklą, buvo išrinktas į jos Vyriausiąją valdybą. 

1919 m. birželio 16 d. Lietuvos Valstybės Prezidento įsakymu paskirtas Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymo projekto rengimo komisijos nariu. 

1919 m. buvo paskirtas Lietuvos Konstitucijos projekto rengimo komisijos nariu. Komisijai vadovavo Teisingumo ministras Liudas Noreika. 

1919 m. gruodžio 10 d. Lietuvos Valstybės Prezidento įsakymu paskirtas Vyriausiosios rinkimų komisijos nariu. Komisija organizavo ir prižiūrėjo Steigiamojo Seimo rinkimus. 

1919–1934 m. dalyvavo Lietuvos valstybės archeologijos komisijos veikloje. 

1920–1926 m. ėjo Žemaičių vyskupijos kurijos kanclerio pareigas. 

1920 m. gegužės 15 d. – 1922 m. liepos 25 d. – Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922) narys. 

1922–1934 m. priklausė Lietuvos krikščionių demokratų partijos Centro komitetui. 

1922 m. buvo paskirtas Žemaičių vyskupijos kapitulos prelatu. 

1922–1944 m. ėjo ordinarinio profesoriaus pareigas Lietuvos (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo) universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto Kanonų teisės katedroje, skaitė bažnytinės kanonų teisės kursą, ėjo fakulteto dekano pareigas. 

1926–1944 m. Kauno arkivyskupijos generalinis vikaras. Buvo Kauno arkivyskupo patarėju bažnytinio administravimo klausimais. 

1926 m. kovo 12 d. Lietuvos Respublikos Prezidento aktu paskirtas Vyriausiosios rinkimų komisijos nariu. Ši komisija organizavo ir prižiūrėjo III Seimo (1926–1927) rinkimus. 

1927 m. gegužės 13 d. pakeltas Popiežiaus rūmų prelatu. 

1932 m. paskirtas Kauno arkivyskupijos kapitulos prelatu. Taip pat ėjo Vilkaviškio katedros kapitulos garbės kanauninko pareigas. 

1932 m. vasario 1 d. Lietuvos Respublikos Prezidento aktu paskirtas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordino tarybos nariu. 

1940 m. birželio 15 d. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, liko Lietuvoje.

1942–1944 m. įkūrė Lietuvos savitarpio pagalbos komitetą, tapo jo vicepirmininku (komitetas buvo įkurtas vietoje nacistinės Vokietijos okupacijos metais sustabdytos Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos). 

1944 m. liepą, artėjant antrajai Sovietų okupacijai, pasitraukė į Vakarus, trumpai gyveno Vienoje, Austrijoje ir Mettene, Bavarijoje, Vokietijoje. 

1945 m. persikėlė į Luganą, Šveicarijoje, gyveno Šv. Brigitos seserų vienuolyno svečių namuose „Casa Santa Birgitta“. 

1945 m. Vokietijoje įsteigė Lietuvių katalikų kunigų sąjungą, ėjo jos garbės pirmininko pareigas. Dalyvavo Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto (VLIK) ir Pasaulio lietuvių bendruomenės veikloje, prisidėjo kuriant Šveicarijos lietuvių bendruomenę. Bendradarbiavo radijo stočių „Amerikos balsas” ir „Vatikano radijas“ laidose. 

1964 m. gegužės 9 d. Kazimieras Steponas Šaulys mirė Lugane, Šveicarijoje. Tų pačių metų gegužės 12 d. buvo palaidotas Pambio-Noranco kaimelio kapinėse netoli Lugano, tačiau per jas tiesiant kelią 1968 m. K. S. Šaulio palaikai buvo perkelti į Romos Verano kapinių popiežiškosios Šv. Kazimiero lietuvių kolegijos koplyčią. 

Organizacijų, asociacijų narys 

Panevėžio labdaringa draugija; 

Švietimo draugija „Saulė“; 

Moksleivių šalpos organizacija „Motinėlė“; 

Lietuvos krikščionių demokratų partija; 

Lietuvos Raudonasis Kryžius (vyriausiosios valdybos narys); 

Lietuvos savitarpio pagalbos komitetas (vicepirmininkas); 

Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK); 

Lietuvių katalikų kunigų sąjunga.

Įvertinimai ir apdovanojimai 

1928 m. vasario 16 d. – Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu; 

1938 m. vasario 16 d. – Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 1-ojo laipsnio ordinu. 

Atminimo įamžinimas 

1994 m. gimtinėje, Stemplių kaime, pastatytas ąžuolinis stogastulpis su kryžiumi, bažnyčios varpu ir Kazimiero Stepono Šaulio bareljefu (skulpt. V. Stumbras); 

1997 m. išleistas Lietuvos pašto ženklas (dail. J. Zovė); 

2011 m. spalio 29 d. Lugane, Šveicarijos Tičino kantone, Šv. Brigitos seserų vienuolyno svečių namuose, buvusiame Kazimiero Stepono Šaulio kambaryje atidengta bronzinė atminimo lenta, kurioje iš prelato nekrologo išlieta epitafija: „Tėvynės ilgesio kankinamas, bet nepraradęs vilties, kad Lietuva vėl prisikels laisvam, nepriklausomam gyvenimui“; 

2017 m. rugsėjo 16 d. Švėkšnoje atidengtas paminklas (skulpt. Arūnas Sakalauskas); 

2019 m. Panevėžyje, ant Juozo Balčikonio gimnazijos sienos, atidengtas Kazimiero Stepono Šaulio bareljefas (aut. Vytautas Tallat-Kelpša). 

Rašytinis palikimas 

Bendradarbiavo lietuvių ir lenkų katalikų spaudoje: laikraščiuose ir žurnaluose „Viltis“, „Apžvalga“, „Draugija“, „Vienybė“, „Vilniaus žinios“, „Dziennik Wileński“, „Przegląd katolicki“, „Tiesos kelias“ ir kituose leidiniuose. 1899 m. parašęs du veikalus – „Jeronimas Savonarola kaip dorovės reformatorius“ lotynų kalba ir „Krylovo pasakėčios tautiškumo ir meno atžvilgiu“ rusų kalba – įgijo teologijos magistro laipsnį. Išleido keletą publicistinių ir mokslinių knygų: „Krikščioniškoji demokratija“ (1906), „Demokratija ir krikščionys demokratai enciklikų prasme“ (1907 m.), „Socialistai ir mūsų socijališkieji reikalai“ (1907), „Sociologija: trumpas to mokslo vadovėlis“ (1920), „Vedusiųjų dingimas ir naujos jungtuvės“ (1922), „Kanoniškojo proceso teisė“ (1927). Kazimieras Steponas Šaulys be gimtosios lietuvių kalbos, žodžiu ir raštu laisvai vartojo: rusų, lenkų, vokiečių, prancūzų, italų ir lotynų kalbas.

Šaltiniai ir literatūra: 

1920-05-15, 1 posėdis; 1920-05-17, 2 posėdis; 1920-05-20, 4 posėdis; 1920-05-28, 8 posėdis; 1920-05-31, 9 posėdis; 1920-06-07, 12 posėdis; 1920-06-11, 14 posėdis; 1920-07-30, 33 posėdis; 1920-10-06, 48 posėdis; 1920-10-13, 50 posėdis; 1920-10-15, 51 posėdis; 1921-04-26, 84 posėdis; 1921-04-29, 86 posėdis; 1921-05-06, 89 posėdis; 1921-12-19, 153 posėdis; 1922-01-20, 161 posėdis, Steigiamojo Seimo darbai, Kaunas, 1920–1922. 

Bukaitė, Vilma. Būsimieji Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai Didžiajame Vilniaus Seime, Parlamento studijos, 2018, Nr. 25, p. 11–36.

Bukaitė, Vilma. Prelatas Kazimieras Steponas Šaulys: politinė biografija, Nepriklausomybės sąsiuviniai, 2017, Nr. 2, p. 3–12.

Gobis, Juozas. Prelatas Kazimieras Šaulys, Lietuvių dienos, 1962-02-15, p. 4–5, 17. 

Į Steigiamąjį Seimą (II Apygarda), Lietuva, 1920-03-30, p. 1–2. 

Įsakymas (dėl P. Leono skyrimo Vyriausios Rinkimų Komisijos Pirmininku), Laikinosios Vyriausybės žinios, 1919-12-23, Nr. 18. 

Įstatymas dėl sudarymo komisijos steigiamojo Seimo rinkimų įstatymų projektui paruošti, Laikinosios Vyriausybės žinios, 1919-07-01, Nr. 8. 

Išstojusių ir naujai įstojusių Steigiamojo Seimo narių sąrašas, Vyriausybės žinios, 1922-08-29, Nr. 104. 

Ivinskis Z. Prelatas Kazimieras Šaulys. Jo 80 metų amžiaus sukaktį minint, Aidai, 1952, Nr. 2, p. 61–67. 

Jankūnas A. Kultūrinis gyvenimas tremtyje, Darbininkas, 1948-08-17, p. 8. 

Jonikas, Vaclovas. Kazimieras Steponas Šaulys. Signatarų genealogijos: 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, Kaunas: Pasaulio lietuvių centras, 2023, p. 359–403.

Kan. Šaulys Kazimieras-Steponas, Trumpos Steigiamojo Seimo narių biografijos su atvaizdais, Klaipėda, 1924, p. 58–59. 

Katilius, Algimantas. Prelatas Kazimieras Steponas Šaulys, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2016. 

Kazimieras Šaulys, Lietuvių enciklopedija, t. 29, Bostonas: Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1963, p. 373–374.

Kemeklis, Rimas. Lietuvos Raudonojo Kryžiaus 30 m. sukaktuvėms besiartinant, Naujienos, 1948-07-13, p. 3. 

Laukaitytė, Regina. Šaulys Kazimieras Steponas, in: Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 metų) narių biografinis žodynas, sudarė Aivas Ragauskas, Mindaugas Tamošaitis, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2006, p. 371–372. 

Pasikalbėjimas su prelatu K. Šauliu, XX amžius, 1937-02-15, Nr. 37, p. 5. 

Petraitienė, Irena. Vasario 16-osios akto signataras prel. Kazimieras Steponas Šaulys, bernardinai.lt, 2013-02-15, https://www.bernardinai.lt/2013-02-15-irena-petraitiene-vasario-16-osios-akto-signataras-prel-kazimieras-steponas-saulys/ (žr. 2024-05-24). 

Prel. K. Šauliui 75 metai. Šveicarija, Auka. Biuletenis kunigams, 1947, Nr. 2, p. 116. 

Prunskis, J. Įvairybės apie Lietuvos įžymybes. Prel. Šauliui – 75 metai, Darbininkas, 1947-01-14, p. 8. 

Respublikos Prezidento aktas (dėl Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordino tarybos pirmininko ir narių paskyrimo), Vyriausybės žinios, 1932-02-23, Nr. 377. 

Respublikos Prezidento aktas (dėl Vyriausiosios Rinkimų Komisijos tvirtinimo), Vyriausybės žinios, 1926-04-10, Nr. 221. 

Selenis, Valdas. Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarai – Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universiteto dėstytojai, Voruta, 2022-02-16, https://www.voruta.lt/vasario-16-osios-nepriklausomybes-akto-signatarai-lietuvos-vytauto-didziojo-universiteto-destytojai/ 

Steigiamojo Seimo narių sąrašas, Laikinosios Vyriausybės žinios, 1920-05-16, Nr. 31.

Šaulys, Kazimieras Steponas [bibliografija], Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, https://lnb.lt/istekliai/kiti-istekliai/biobibliografijos/951-saulys-kazimieras-steponas (žr. 2024-05-24).

Šaulys, Kazimieras. Istorijos ratas sukasi, Lietuvių dienos, 1957-02-15, p. 3–4. 

Šaulys, Kazimieras. Iš atsiminimų apie krikščioniškąją demokratiją Lietuvoje, Tėvynės sargas, 1948, Nr. 4, p. 258–260. 

Šaulys, Kazimieras. Kaip jie mums kliudė paskelbti nepriklausomybės aktą, Lietuvių židinys, 1946-02-16, Nr. 1, p. 2–3. 

Šaulys, Kazimieras. Prie Vasario 16 dienos istorijos. Kaip vokiečiai mums kliudė paskelbti nepriklausomybės aktą, Tėvynės sargas, Nr. 1, p. 87–88. 

Šveicarijoje mirė prel. K. Šaulys, Nepriklausomybės akto signataras, Dirva, 1964-05-18, p. 1. 

Švėkšnoje – paminklas signatarui Kazimierui Šauliui, Vakarų ekspresas, 2017-09-18, https://ve.lt/naujienos/lietuva/vakaru-lietuva/sveksnoje---paminklas-signatarui-kazimierui-sauliui-1581095 (žr. 2024-05-24). 

Už nuopelnus Lietuvai. D. 2, 1918-1940 metais Lietuvos Respublikos ordinais ir medaliais pažymėtų Lietuvos ir užsienio piliečių sąrašas, sudarė Vilius Kavaliauskas, Vilnius: Daigai, 2003.

Vaidevutis-Lapelis. Prelatas Kazimieras Šaulys, Darbininkas, 1949-07-26, p. 3; 1949-07-29, p. 3; 1949-08-02, p. 3; 1949-08-05, p. 3; 1949-08-09, p. 3; 1949-08-16, p. 3; 1949-08-19, p. 3; 1949-08-23, p. 3; 1949-08-26, p. 3; 1949-08-30, p. 3; 1949-09-02, p. 3. 

Vaitkus, Mykolas. Prelato Kazimiero Šaulio auksinės sukaktuvės, Žiburiai, 1948-11-20, p. 4. 

Zakarauskas V. Prel. K. Šauliui 80 metų, Tėvynės sargas, 1952, Nr. 2, p. 291–296.

Parengė Vilma Akmenytė-Ruzgienė, 
Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius

Susijusi informacija 

• 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai
• Kazimieras Steponas ŠAULYS (1872–1964), Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras
• Lietuvos Steigiamasis Seimas (1920–1922)