ŠKIRPA Kazys (1895–1979)

Vardas ir pavardė – Kazys ŠKIRPA 

Gimimo data ir vieta – 1895 m. vasario 18 d.Namajūnų kaimas, Saločių valsčius, Pasvalio apskritis 

Mirties data ir vieta – 1979 m. rugpjūčio 18 d., Vašingtonas, Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) 

Palaidojimo vieta – 1979 m. palaidotas Cedar Hill kapinėse, netoli Vašingtono Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1995 m. perlaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse 

Profesija – karininkas, diplomatas 

Tautybė – lietuvis (katalikas)

Tėvai – kilęs iš ūkininkų

Šeiminė padėtis – buvo vedęs, žmona – Bronė Škirpienė (buv. Neniškaitė), turėjo sūnų Kazį Kęstutį 

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KADENCIJOS 

Steigiamojo Seimo (1920–1922) narys (1920-09-15 / 1921-12-07) 

Seimo nario veikla 

Steigiamojo Seimo (1920–1922) narys – 1920 m. rugsėjo 15 d. – 1921 m. gruodžio 7 d. 

Rinkimų apygarda: Kandidatavo V (Panevėžio) apygardoje pagal „Lietuvos Socialistų Liaudininkų Demokratų Partijos“ sąrašą Nr. 10 (jame buvo įrašytas 2-as), taip pat II (Kauno) rinkimų apygardoje pagal „Lietuvos Socialistų Liaudininkų Demokratų Partijos“ sąrašą Nr. 11 (jame buvo įrašytas 6-as) ir III (Raseinių) apygardoje pagal „Lietuvos Socialistų Liaudininkų Demokratų Partijos kandidatų“ sąrašą Nr. 2 (jame buvo įrašytas 6-as), tačiau į Seimą išrinktas nebuvo. 

Seimo nariu tapo 1920 m. rugsėjo 15 d., pakeisdamas iš Seimo pasitraukusią Gabrielę Petkevičaitę-Bitę. Nors oficialiai gavo įgaliojimus rugsėjo 15 d., į Seimą atvyko tik spalio 1 d. Kazys Škirpa iš Seimo pasitraukė 1921 m. gruodžio 7 d., nesulaukęs kadencijos pabaigos. Jo vietą parlamente užėmė Mykolas Marma. 

Frakcija: Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos frakcija, Lietuvos valstiečių sąjungos ir Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos frakcijų blokas.

Seimo prezidiumo narys: nebuvo 

Seniūnų sueigos narys: nebuvo 

Seimo komisijų narys: 

Krašto apsaugos komisijos narys (iki 1921 m. lapkričio 18 d.); 

Laikinosios Steigiamojo Seimo Krašto apsaugos ministerijos etatams ir biudžetui patikrinti komisijos narys (nuo 1921 m. liepos 9 d.); 

Mažojo seimo narys: nebuvo 

Paklausimai, pasisakymai 

Steigiamojo Seimo posėdžiuose kalbėjo retai; dažniausiai pasisakė dėl kariuomenės klausimų. Dalyvavo diskusijose apie Ypatingųjų valstybės apsaugos įstatų papildymą karo metu. Atstovavo Krašto apsaugos komisijos poziciją, pristatydamas Karininkų aukštąjį mokslą užsienyje įgyti leidžiantį įstatymo projektą. 

Seime dirbo darydamas pertraukas. 1920 m. spalio 15 d. Kazys Škirpa įteikė prašymą: „Prašau Steigiamąjį Seimą paleisti mane vienam mėnesiui nuo dalyvavimo Seimo posėdžiuose organizuoti pavestą man 1-mą savanorių pulką kovai su lenkais. Manau, kad šiuo sunkiu kovos metu aš, kaipo kariškis, daugiau atnešiu naudos Tėvynei, negu kad būdamas Seime.“ Seimas šį prašymą patenkino. Į kariuomenę tuo metu grįžo ir kiti Seime dirbę karininkai. Kritiniu valstybei metu, vietoje pilnos sudėties Lietuvos Steigiamojo Seimo nuo 1920 m. spalio 23 d. iki 1921 m. sausio 17 d. dirbo Mažasis Seimas, kurį sudarė septyni parlamentarai. 1921 m. balandžio 5 d. Kazys Škirpa prašė leidimo dėl ligos nelankyti Seimo posėdžių iki balandžio 15 d. Seimas šį prašymą patenkino. 1921 m. lapkričio 7 d. jam prašant, Seimas suteikė dviejų savaičių atostogas.

Išsilavinimas 

1907–1909 m. mokėsi Bauskės progimnazijoje, Kuršo gubernijoje. 

1909–1915 m. mokėsi Mintaujos (dabar – Jelgava) realinėje gimnazijoje, Kuršo gubernijoje. 

1915 m. įstojo į Komercijos institutą Petrapilyje (dabar – Sankt Peterburgas). 

1916 m. mobilizuotas į Rusijos imperijos kariuomenę baigė Peterhofo karo mokyklą. 

1921 m. rudenį stažavosi Ciuricho technikos instituto Kariniame fakultete Šveicarijoje. 

1922 m. studijavo Aukštuosiuose karininkų kursuose Kaune. 

1925 m. baigė Belgijos karo akademiją Briuselyje.

Politinė, visuomeninė, profesinė ir kultūrinė veikla

Pirmojo pasaulinio karo metais, baigęs Peterhofo karo mokyklą, buvo pakeltas karininku ir pasiųstas tarnauti į 20-ąjį Sibiro šaulių pulką Omske. 

1917 m. grįžo į Petrapilį ir prisidėjo prie lietuvių karinių dalinių organizavimo Rusijoje.

Trumpą laiką buvo Lietuvių karių sąjungos įgaliotiniu prie Ukrainos vyriausybės Kijeve. 

1918 m. sausį bolševikams likvidavus Lietuvių karių sąjungą, buvo išrinktas į slaptą Vyriausiąjį lietuvių karių komitetą Rusijoje, kuris tęsė lietuvių karinių dalinių organizavimą. 

1918 m. vasarį kaip Rusijoje veikusios Lietuvių tautos tarybos delegacijos narys ir Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos atstovas grįžo į Lietuvą. 

1918 m. vasario 20 – 1918 m. lapkričio 23 d. – dirbo Lietuvos Valstybės Tarybos Skundų komisijoje Vilniuje. 

1918 m. gegužę užsirašė pirmuoju savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Kariuomenės formavimo pradžioje tarnavo Krašto apsaugos štabo organizacijos skyriuje. 

1918 m. lapkričio 23 d. – 1927 m. gegužės 15 d. – tarnavo kariuomenėje. 

1918 m. gruodžio 23 d. buvo paskirtas Vilniaus karo komendanto padėjėju (komendantui Liudui Girai sergant faktiškai buvo komendantas). 

1919 m. sausio 1 d. kartu su keliais lietuviais kariais iškėlė tautinę vėliavą Gedimino pilies bokšte. 

Vilnių užėmus Raudonajai armijai, 1919 sausio 6 d. pasitraukė į Kauną, kur buvo paskirtas Kauno karo komendanto padėjėju. 
1919 m. kovo pradžioje pradėjo formuoti atskirą (Vilniaus) pėstininkų batalioną, kuris vėliau buvo pertvarkytas į 5-ąjį pėstininkų pulką, o Kazys Škirpa paskirtas jo vadu. Šis kariuomenės dalinys 1919 m. dalyvavo kautynėse su Sovietų Rusijos kariniais daliniais prie Žiežmarių ir Žaslių, Zarasų operacijoje, po to – su bermontininkais Žemaitijoje, o 1920 m. rugsėjį kautynėse su Lenkijos kariuomene prie Seinų ir Augustavo.

1920 m. rugsėjo 15 d. – 1921 m. gruodžio 7 d. – Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922) narys.

Lenkijos kariuomenei užėmus Vilnių, 1920 m. spalio 15 d. – 1921 m. sausio 17 d., laikinai grįžo į kariuomenę, organizavo karinius dalinius. 

1925 m. spalį paskirtas Generalinio štabo Antrojo skyriaus viršininku, dėstė Aukštuosiuose karininkų kursuose. 

1926 m. suteiktas pulkininko laipsnis. 

1926 m. birželį paskirtas Generalinio kariuomenės štabo viršininku, rengė kariuomenės pertvarkymo planą, kuriame buvo numatyta didinti šalies gynybinį pajėgumą. 

Priešinosi 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmui. 

1927 m. gegužės 15 d. – 1928 m. balandžio 1 d. buvo komandiruotas į Užsienio reikalų ministeriją ir išsiųstas į Lietuvos pasiuntinybę Berlyne, kur ėjo Konsulinio skyriaus vedėjo pareigas. 

1928 m. balandžio 1 d. – 1937 m. liepos 1 d. – Lietuvos karo atstovas (atašė) Vokietijai, dirbo Berlyne. 

1937 m. liepą pasitraukė iš karinės tarnybos ir tęsė darbą diplomatinėje tarnyboje. 

1937 m. liepos 1 d. – 1938 m. – nepaprastasis pasiuntinys, įgaliotasis ministras ir nuolatinis delegatas prie Tautų Sąjungos Ženevoje. 

1938 m. kovo 26 d. – 1939 m. – Lietuvos Respublikos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Lenkijai. 

1939 m. gruodžio 15 d. – 1940 m. – Lietuvos Respublikos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Vokietijai, Šveicarijai ir Vengrijai. 

1940 m. birželį, SSRS okupavus Lietuvą, Kazys Škirpa 1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne su kitais įkūrė Lietuvių Aktyvistų Frontą (LAF). Kazys Škirpa yra prieštaringai vertinamas dėl veiklos Antrojo pasaulinio karo metu. 

1941 m. vienas iš antisovietinio Birželio sukilimo rengėjų. Lietuvių aktyvistų fronto paskelbtas Lietuvos laikinosios vyriausybės ministru pirmininku (Vokietijos valdžia neleido išvykti iš Berlyno, laikinai taikė namų areštą). 

1943 m. spalį trumpam grįžo į Kauną. 

1944 m. vasario 5 d. įteikė memorandumą Vokietijos vyriausybei, kuriuo siūlė Lietuvos valdymą perleisti lietuvių vyriausybei. 

1944 m. birželio 14 d. suimtas ir internuotas stovykloje Bad Godesberge prie Reino, iš kur 1945 m. vasarį buvo perkeltas į Schloss Eisenberg Sudetuose. Pasibaigus karui, kartu su kitais internuotaisiais buvo perimtas amerikiečių ir evakuotas į Paryžių. 

1946 m. vasarį persikėlė į Airiją, kur dėstė rusų kalbą Airijos nacionaliniame universitete Dubline. 

1949 m. lapkritį emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas, dirbo Kongreso bibliotekoje Vašingtone. 

1957 m. kovo 30 d. – 1958 m. buvo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) „Grupių komisijos“ pirmininkas. Komisija svarstė klausimą „Dėl vieningos egzilinės politikos vadovybės“ ir bandė rasti bendrą kryptį devynioms VLIK sudarančioms grupėms. 

1960 m. gegužės 15 d., minint Steigiamojo Seimo 40 metų sukaktį, kartu su kitais emigracijoje buvusiais Lietuvos Steigiamojo Seimo nariais pasirašė atsišaukimą į pasaulio lietuvius, kuriuo ragino realizuoti Lietuvos išlaisvinimo idėją, remiantis Steigiamojo Seimo pavyzdžiu. 

1970 m. gegužės 15 d., minint Steigiamojo Seimo 50 metų sukaktį, kartu su kitais emigracijoje buvusiais Lietuvos Steigiamojo Seimo nariais, pasirašė kreipimąsi į užsienio šalių parlamentus ir vyriausybes. Jame atskleidė Sovietų Sąjungos pastangas užmaskuoti Lietuvos okupaciją, prašė nepripažinti Lietuvos okupacijos ir ragino reikalauti Sovietų Sąjungos pasitraukimo iš okupuotos Lietuvos. 

1979 m. rugpjūčio 18 d. mirė Vašingtone, Jungtinėse Amerikos Valstijose, ir buvo palaidotas Cedar Hill kapinėse, netoli Vašingtono. 

1995 m. palaikai buvo pervežti į Lietuvą ir perlaidoti Petrašiūnų kapinėse Kaune.

Organizacijų, asociacijų narys 

Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partija; 

Lietuvių karių sąjungą; 

Lietuvių Aktyvistų Frontas (LAF); 

Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas (VLIK).

Įvertinimai ir apdovanojimai 

Lietuvos kariuomenės kūrėjų-savanorių medalis;

1919 m. – Vyties Kryžiaus 1-asis laipsnis (po 1930 m. pakeistas Vyčio Kryžiaus ordino IV laipsniu); 

1929 m. – Išsivadavimo karo 10-mečio medalis (Latvija); 

1935 m. rugsėjo 8 d. – Vytauto Didžiojo 3-ojo laipsnio ordinas; 

1938 m. – Erelio Kryžiaus 3-ojo laipsnio ordinas (Estija);

1938 m. – Erelio Kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinas (Estija);

1939 m. – Lenkijos atgimimo 1-ojo laipsnio ordinas (Lenkija). 

Rašytinis palikimas 

Bendradarbiavo įvairiuose periodiniuose leidiniuose, rašė karinėmis, politinėmis ir visuomeninėmis temomis, parengė leidinius apie kariuomenę, išleido 1941 metų Birželio sukilimo ir Lietuvos laikinosios vyriausybės veiklos dokumentinę apžvalgą, parašė atsiminimus. 

Parengė straipsnius: 

Vilniaus miesto komendantūroj, Laisvoji Lietuva, 1919, saus. 5 (Nr. 1), p. 2. 

Karių pensijų klausimu, Karys, 1921, kovo 31 (Nr. 13(97)), p. 145–147; bal. 21 (Nr. 16(100)), p. 179–180. 

Ginkluotos šveicarų pajėgos organizacija, Mūsų žinynas, 1922, T. 3, Nr. 8, p. 321–342. 

Kariuomenės organizavimo klausimas Valstybės Tarybos laikais, Mūsų žinynas, 1923, T. 4, Nr. 11, p. 307–316. 

Didvyrių dvasia stiprina mus, Karys, 1952, Nr. 6, p. 125–127. 

Steigiamasis Seimas – kovų vainikas, Tėvynės sargas, 1970, Nr. 1, p. 38–44. 

Vilnius – nepriklausomybės raktas, Sėja, 1957, Nr. 1 (42), p. 6–12; Nr. 5 (46), p. 10–14. 

VLIK’o klystkeliai, Į laisvę, 1969/1970, Nr. 47–48 (8 4–85), p. 30–36.

1941 metų vyriausybės kelias, Aidai, 1971, Nr. 6, p. 242–251.

5 pėstininkų DLK Kęstučio pulko kovos ties Seinais 1920 metais, Karys, 1971, Nr. 3, p. 74–80; Nr. 6, p. 198–200; Nr. 8, p. 253–260; 

Vokiečių kariuomenės prasiveržimas į Lietuvos sostines, Karys, 1971, Nr. 6, p. 184–189.

Parengė leidinius: 

Chemijos karas, [A. Panemunė, Kaunas]: A. K. K. leidinys, [1925–1926].

Susitinkamosios kautynės, [Kaunas]: [s.n.], [1926]. 

Administracijos karininkų paruošimas Vokietijoje, [s.n.], [1928]. 

Vokiečių kariuomenės bibliotekos, [Kaunas]: [s.n.], [1928]. 

Pagrindiniai stabdomųjų kautynių dėsniai, [A. Panemunė, Kaunas]: [Vytauto Didžiojo karininkų kursai], [1928, 1929, 1930]. 

Sintetinė lenkų taktikos apžvalga, A. Panemunė, [Kaunas]: Vytauto Didžiojo karininkų kursai, 1930. 

Apie lietuvių aktyvistų fronto veiklą, [S.l.]: [s.n.], [1969]. 

Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti, Vašingtonas, 1973.

Lietuvos nepriklausomybės sutemos (1938–1940), Chicago: Lietuvos kronika, 1996.

Šaltiniai ir literatūra: 

1920-09-17 (42 posėdis), 1920-10-01 (47 posėdis), 1920-10-15 (51 posėdis), 1921-04-05 (77 posėdis), 1921-07-09 (117 posėdis), 1921-09-09 (121 posėdis), 1921-09-09 (121 posėdis), 1921-09-27 (126 posėdis), 1921-10-18 (133 posėdis), 1921-11-08 (138 posėdis), 1921-11-18 (141 posėdis), 1921-12-07 (147 posėdis), 1922-01-13 (158 posėdis), Steigiamojo Seimo Darbai, Kaunas, 1920–1922. 

Ališauskas K. Škirpa Kazys, Lietuvių enciklopedija, Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, t. 30, 1964, p. 32–34. 

Barzdukas, Stasys. Du susitikimai su A. A. Kaziu Škirpa, Draugas, 1979-09-10, p. 5. 

Bobelis, Kazys; Aničas, Jonas. VLIK. Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas 1943–1992 m. Lietuvos laisvinimo darbų chronologija, Vilnius: Vaga, 2011. 

Į pasaulio lietuvius, Dirva, 1960-05-04, p. 4.

Į Steigiamąjį Seimą (II Apygarda), Lietuva, 1920-03-28, p. 2.

Į Steigiamąjį Seimą (III Apygarda), Lietuva, 1920-04-08, p. 1. 

Į Steigiamąjį Seimą (V Apygarda), Lietuva, 1920-04-09, p. 2.

Išstojusių ir naujai įstojusių steigiamojo Seimo narių sąrašas, Vyriausybės žinios, 1921-05-20, Nr. 65. 

Išstojusių ir naujai įstojusių Steigiamojo Seimo narių sąrašas, Vyriausybės žinios, 1922-03-10, Nr. 80. 

Jazavita, Simonas. „Kovok!“: Kazys Škirpa ir Lietuvos likimas Antrajame pasauliniame kare, Vilnius, 2022. 

Lietuva ir VLIK-as. Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto – VLIK-o šaknys, praeitis ir dabartis, redagavo A. V. Rinkūnas, Tautos Fondo leidinys, 1984. 

Lietuvos St. Seimo 50 m. sukaktis, Naujienos, 1970-05-18, p. 1.

Mirė gen. štabo plk. K. Škirpa, Draugas, 1979-08-21, p. 1. 

Purlys, Vidmantas. Kazys Škirpa Airijoje (1946-1949), Naujasis židinys-Aidai, 2014, Nr. 8, p. 25–29. 

Škirpa Kazys, in: Užsienio reikalų ministerijos žinynas 1939, [Kaunas: „Šviesa“, 1939], p. 447. 

Trumpos Steigiamojo Seimo narių biografijos su atvaizdais, Klaipėda, 1924, p. 60–61. 

Truska, Liudas. Škirpa Kazys, Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 metų) narių biografinis žodynas, sudarė Aivas Ragauskas, Mindaugas Tamošaitis, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2006, p. 377–379. 

Už nuopelnus Lietuvai. D. 2, 1918-1940 metais Lietuvos Respublikos ordinais ir medaliais pažymėtų Lietuvos ir užsienio piliečių sąrašas, sudarė Vilius Kavaliauskas, Vilnius: Daigai, 2003.

Vl. R., Sostinės lietuviai atsisveikino su pirmuoju Lietuvos savanoriu, Draugas, 1979-08-30, p. 5.

Parengė Vilma Akmenytė-Ruzgienė, 
Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius