Apie Laisvės premijos laureatą Adamą Michniką

2014 m. lapkričio 18 d. Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Laisvės premijos įstatymu ir Laisvės premijų komisijos 2014 m. lapkričio 13 d. sprendimu, paskyrė 2014 metų Laisvės premiją Lenkijos visuomenės veikėjui, disidentui, vienam iš judėjimo „Solidarumas“ lyderių, žurnalistui, eseistui ir politikos publicistui, Lenkijos dienraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiajam redaktoriui Adamui Michnikui.

Laisvės premija Adamui Michnikui buvo įteikta per iškilmingą Laisvės gynėjų dienos minėjimą ir 2014 metų Laisvės premijos įteikimo ceremoniją 2015 m. sausio 13 d. Lietuvos Respublikos Seimo Kovo 11-osios Akto salėje.

Pavydėtinas likimas, pavydėtinas charakteris. Skiriamieji to charakterio bruožai – principingas, bet platus žvilgsnis į pasaulį, aštrus protas, erudicija, mokėjimas įveikti stereotipus, atmesti isteriją ir baimę, pagaliau šmaikštumas, sąmojis, humoro jausmas. 

Prof. Tomas Venclova, poetas, publicistas, Lietuvos Helsinkio grupės narys

Adamas Michnikas – disidentas, žurnalistas, eseistas, vienas iš Lenkijos opozicinio judėjimo „Solidarumas“ lyderių, komunistinės Lenkijos politinis kalinys, kalintas 1981–1984 ir 1985–1986 metais. 1989 m. išrinktas į Lenkijos Seimą, paskirtas Lenkijos dienraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiuoju redaktoriumi. 1991 m. Sovietų Sąjungos agresijos prieš Lietuvą dienomis lankėsi Lietuvos parlamente ir aktyviai rėmė Lietuvos kovą už nepriklausomybę. 

Laisvės premijos laureatas Adamas Michnikas gimė 1946 m. Varšuvoje. Jo seneliai ir daugelis artimų giminaičių žuvo per Holokaustą. Šeimoje buvo vertinamos kairiosios politinės pažiūros, visuomeninės kairės idealai. Nepaisant to, Adamas Michnikas anksti pasirinko komunistinės Lenkijos opozicionieriaus kelią. 

1957 m., dar mokydamasis vidurinėje mokykloje, Adamas Michnikas įstojo į jaunimo organizaciją, kuriai vadovavo taip pat kairiųjų pažiūrų, tačiau kritiškai Lenkijos režimą vertinantis Jacekas Kurońis. Ši organizacija 1961 m. buvo uždrausta. Kiek vėliau A. Michnikas dalyvavo jaunimo diskusijų klubų – Prieštaravimų ieškotojų klubo (uždraustas 1963 m.) ir Kreivojo būrelio klubo – veikloje. Juose Lenkijos jaunimas, nusivylęs komunistinės Lenkijos tikrove, diskutuodavo apie valstybės valdymo reformas. 1964 m. Adamas Michnikas įstojo į Varšuvos universiteto Istorijos fakultetą. Studijos universitete su pertrūkiais tęsėsi iki 1968 m.: už ryšių su partijos opozicionieriais Jaceku Kurońiu, Karoliu Modzelewskiu, Lesheku Kolakowskiu, Krzysztofu Pomianu palaikymą jo studijos keletą kartų buvo sustabdytos, pats Adamas Michnikas buvo areštuotas. Už dalyvavimą Varšuvos universiteto studentų demonstracijoje prieš valdžios draudimą rodyti Nacionaliniame teatre režisieriaus Kazimierzo Deimeko režisuotą spektaklį, pastatytą pagal Adomo Mickevičiaus poemą „Vėlinės“, 1968 m. kovo mėn. Adamas Michnikas buvo pašalintas iš Varšuvos universiteto, suimtas ir pirmą kartą įkalintas (1969 m. rugsėjo mėn. gavo amnestiją ir buvo paleistas iš kalėjimo). 1970–1971 m. dirbo suvirintoju Varšuvos Rozos Liuksemburg fabrike, kuriame buvo gaminamos elektros lemputės. 1975 m. eksternu baigė studijas Poznanės Adomo Mickevičiaus universitete. 1975 m. gruodžio mėn. kartu su kitais 59 lenkų opozicijos atstovais, intelektualais, kultūros veikėjais pasirašė vadinamąjį 59 laišką (lenk. List 59) Lenkijos Liaudies Respublikos Seimui, kuriame išreiškė protestą prieš teikiamas Konstitucijos pataisas. 

XX a. aštuntojo dešimtmečio viduryje Adamas Michnikas jau buvo pelnęs pripažinimą ir autoritetą. 1976–1977 m. filosofo Jeane-Paulio Sartro kvietimu jis išvyko į užsienį, viešėjo Paryžiuje, Miunchene, bendravo su emigrantais iš Lenkijos, publikavo straipsnius Vokietijos ir Prancūzijos spaudoje. Iš jų didžiausio atgarsio susilaukė pranešimas „Naujasis evoliucionizmas“, perskaitytas Paryžiuje 1976 m., ir 1977 m. publikuota pirmoji knyga „Bažnyčia, politinė kairė ir dialogas“. Ypatingos reikšmės turėjo pažintis ir bendravimas su iškiliausiu XX a. Lenkijos išeivijos publicistu, politiku Jerziu Giedroycu. Jį Adamas Michnikas laikė vienu iš savo mokytojų.

Prasidėjus naujoms valdžios represijoms, 1977 m. gegužės mėn. grįžo į tėvynę ir netrukus įsitraukė į žymiausios tuo metu opozicinės organizacijos KOR (lenk. Komitet Obrony Robotników – Darbininkų gynimo komitetas) veiklą, organizavo pogrindžio leidybą, redagavo opozicijos leidinius „Informacinis biuletenis“ (lenk. Biuletyn Informacyjny), „Kritika“ (lenk. Krytyka) ir kitus. 1979 m. spalio mėn. dalyvavo bado akcijoje prie Šv. Kryžiaus bažnyčios Varšuvoje, taip išreikšdamas savo paramą kalinamiems Čekoslovakijos opozicijos veikėjams. 1977–1980 m. komunistinės Lenkijos represinių struktūrų ne kartą buvo sumuštas, suimtas ir areštuotas.

1980 m. vasarą prasidėjus „Solidarumo“ judėjimui, Adamas Michnikas įsitraukė į jo gretas. 1981 m. gruodžio 13 d. generolo Wojciecho Jaruzelskio vadovaujamoje Lenkijoje paskelbus karo padėtį, Adamas Michnikas buvo dar kartą suimtas ir įkalintas iki 1984 m. liepos vidurio. 1985 m. vasario mėn. Gdanske jis vėl buvo suimtas ir iki 1986 m. įkalintas. 1988 m. tapo opozicinio judėjimo „Solidarumas“ (lenk. „Solidarność“) įkurto Pilietinio komiteto (lenk. Komitet Obywatelski Solidarnośći) nariu.

Žlungančio komunistinio režimo represijos nepakeitė Adamo Michniko politinių pažiūrų ir nuostatų, jam būdingo dialogo, bendravimo su oponentais principų. 1989 m. vasario–balandžio mėn. Adamas Michnikas tapo viena svarbiausių figūrų vykstant komunistinės Lenkijos valdžios atstovų ir opozicinio judėjimo „Solidarumas“ lyderių Apskritojo stalo deryboms, kurios lėmė demokratines permainas šalyje, taikų valdžios perdavimą ir nekomunistinių jėgų pergalę per 1989–1990 m. demokratinius rinkimus. 1989 m. birželio mėn. Katovicų rinkimų apygardoje Adamas Michnikas buvo išrinktas į Lenkijos Seimą. 1989 m. liepos 3 d. jau kaip „Solidarumo“ judėjimo įkurto dienraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiasis redaktorius jis paskelbė straipsnį „Jūsų prezidentas, mūsų premjeras“, pranašavusį politinius pokyčius šalyje. Po kelių mėnesių Lenkijoje buvo suformuota ir patvirtinta pirmoji Rytų Europoje nekomunistinė vyriausybė su Tadeuszu Mazowieckiu priešakyje. Po 1991 m. Adamas Michnikas, pasak Tomo Venclovos, „pasirinko laisvojo intelektualo kelią, kurio pasisakymais domimasi, iš jų dažnai mokomasi Lenkijoje ir ne tik joje. „Gazeta Wyborcza“, neseniai minėjusi savo dvidešimt penktąsias įkūrimo metines, yra ne vien laikraštis, bet ir demokratijos institutas, diegiantis savo šalyje bei visoje centrinėje ir Rytų Europoje blaivų, racionalų, apsišvietusį požiūrį į problemas, kurias kasdien kelia mums istorija.“

Adamas Michnikas nuosekliai rėmė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Nuo pat Sąjūdžio gyvavimo pradžios aktyviai propagavo Lietuvos ir Lenkijos opozicinių jėgų bendradarbiavimą, skatino koordinuoti „Solidarumo“ ir Sąjūdžio veiksmus. Nuo pat dienraščio „Gazeta Wyborcza“ įsteigimo 1989 m. gegužės pradžioje jame nuolat buvo nagrinėjamos Lietuvos aktualijos, Lenkijos ir Lietuvos bendradarbiavimo klausimai. 

Bene ryškiausias ir įsimintiniausias šio garbaus asmens gestas dėl Lietuvos buvo parodytas 1991 m. sausį, kai Vilniuje buvo pralietas laisvę ginančių žmonių kraujas. Tuo metu, kai parlamento rūmai rengėsi gintis nuo sovietų tankų, į Lietuvą atvyko Lenkijos pilietinio parlamentinio klubo delegacija, kurios sudėtyje buvo ir Adamas Michnikas. Tomis sudėtingomis dienomis, kai dar nebuvo aišku, kur link pakryps Lietuvos istorija, 1991 m. sausio 14 d. Aukščiausiosios Tarybos vakariniame posėdyje Adamas Michnikas ir kiti lenkų politikai demonstravo besąlygišką ir beatodairišką paramą Lietuvos laisvei, taip palaikydami Lietuvos piliečių kovą su sovietų agresija. Posėdyje Lietuvos parlamentarams ir visiems Lietuvos piliečiams jis kalbėjo: „Šią dramatišką Lietuvai ir visai Europai akimirką perduodu solidarumo, brolybės ir nuostabos žodžius iš Varšuvos. <...> Noriu Jus užtikrinti, kad mes Lenkijoje neabejojame, kieno pusėje yra tiesa ir žmogiškasis orumas. Kai sieksite tautos suvereniteto, jūsų pusėje bus mūsų širdys. <...> Būdamas lenkas, norėčiau pasakyti daugiau. Istorija supynė mūsų tautų likimus daugeliui metų. <...> Dėl šios bendrystės noriu patikinti, kad lenkai užtikrins visokeriopą įmanomą pagalbą jūsų drąsiai ir didvyriškai kovai, kuri vyksta už mus visus. Tegyvuoja laisva Lietuva!“ Po kelių dienų į Lietuvą atvykęs artimiausias Adamo Michniko bičiulis ir mokytojas Jacekas Kurońis pareiškė, kad liks Lietuvos parlamento rūmuose tiek, kiek bus būtina.

Šią dramatišką Lietuvai ir visai Europai akimirką perduodu solidarumo, brolybės ir nuostabos žodžius iš Varšuvos. Noriu Jus užtikrinti, kad mes Lenkijoje neabejojame, kieno pusėje yra tiesa ir žmogiškasis orumas. Kai sieksite tautos suvereniteto, jūsų pusėje bus mūsų širdys. Būdamas lenkas, norėčiau pasakyti daugiau. Istorija supynė mūsų tautų likimus daugeliui metų. Dėl šios bendrystės noriu patikinti, kad lenkai užtikrins visokeriopą įmanomą pagalbą jūsų drąsiai ir didvyriškai kovai, kuri vyksta už mus visus. Tegyvuoja laisva Lietuva!

Adamas Michnikas, Vilnius, 1991 m. sausio 14 d.

Tą pačią 1991 m. sausio 14-ąją dienraštis „Gazeta Wyborcza“ paskelbė A. Michniko straipsnį „Bičiuliams lietuviams“, kuriame jis kreipėsi į Lenkijos visuomenę: „Todėl šiandien sakome – NE! Nevalia užgniaužti lietuvių laisvės. Nevalia šaudyti žmonių Vilniaus gatvėse. <...> Nevalia trypti tautos valios ir užkrauti jai kolaborantų režimo. Reikalaujame nutraukti prievartą ir pradėti neatidėliotinas derybas dėl Lietuvos suvereniteto. <...> Šiandien tariame: kol Lenkijoje kvėpuojame laisvės oru, lietuviai ne vieniši. <...> Būdami ištikimi savajai krikščioniškajai, žmogiškajai, lenkiškajai tapatybei, mūsų brolių lietuvių labui darysime viską, kas įmanoma.“ Adamo Michniko autoritetas ir pasakyti žodžiai virto konkrečiais paramos ir palaikymo veiksmais: Lenkijos visuomeninių organizacijų piketais prie SSRS ambasados Varšuvoje, Lietuvos palaikymo mitingais Varšuvoje, Krokuvoje, Gdanske ir kituose Lenkijos miestuose. 

1991 m. sausio–vasario mėn. dienraščio „Gazeta Wyborcza“ ir kitų Lenkijos leidinių puslapiuose mirgėjo Adamo Michniko, Bronisławo Geremeko, Czeslawo Miłoszho, Jaceko Kurońio, Małgorzatos Szejnert, Włodzimierzo Sochackio, Krzysztofo Wolickio, Stanisławo Lemo ir daugelio kitų Lenkijos žurnalistų, intelektualų analitiniai straipsniai apie padėtį Lietuvoje, liudininkų pasakojimai, įspūdžiai, fotografijos iš Lietuvos. Apytikriais skaičiavimais, Lenkijos spaudoje per vieną mėnesį apie padėtį Lietuvoje buvo paskelbta apie 200 straipsnių.

Vėlesnė Adamo Michniko veikla visada buvo palanki Lietuvai. Jis ragino Lenkijos Vyriausybę kuo greičiau pripažinti Lietuvos nepriklausomybę ir padėti Lietuvai gauti diplomatinį pripažinimą tarptautinėje arenoje. 2012 m. lapkričio 12 d. atsiimdamas jam suteiktas Klaipėdos universiteto garbės daktaro regalijas, Adamas Michnikas simboliškai ir koncentruotai įvertino Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimo rezultatus.

Lietuvos bičiulis Adamas Michnikas ne kartą vienareikšmiškai pasisakė prieš lenkų ir lietuvių santykių kiršinimą, daromą sprendžiant tautinių mažumų klausimus. Plačiai nuskambėjo Adamo Michniko pasisakymas: „Stebėdami, kas vyksta Donecke ir Luhanske, matome, kokie absurdiški yra ginčai tarp Lietuvos ir Lenkijos. Jie yra beprasmiai, jie yra kenksmingi – tai reikia atvirai pasakyti. Yra politikų, kurie dirba Putino politikos labui. Ranka rankon dirba. Nes gerų Lietuvos ir Lenkijos santykių griovimas naudingas tik Kremliaus imperialistinei politikai.“

Laisvės premijos laureatas Adamas Michnikas yra daugelio garbingų Lenkijos valstybinių ir tarptautinių apdovanojimų laureatas. Adamas Michnikas pateko į Didžiosios Britanijos dienraščio „Financial Times“ sudarytą „Dvidešimties įtakingiausių žurnalistų pasaulyje“ sąrašą (2006 m.). Apdovanotas Čekijos, Čilės, Estijos, Lenkijos, Prancūzijos, Ukrainos, Slovakijos, Vengrijos, Vokietijos valstybiniais apdovanojimais, 26 tarptautinių apdovanojimų, medalių laureatas, Europos ir pasaulio universitetų garbės daktaras. Subtilaus humoro ir aštrios plunksnos autorius Adamas Michnikas 2013 m. apdovanotas šmaikščia Lenkijos žurnalistų premija „Už nuoseklų buvimą Michniku“.

Už nuopelnus plėtojant Lietuvos ir Lenkijos ryšius 1992 m. Adamas Michnikas apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu, 2001 m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, 2008 m. – Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos garbės ženklu „Lietuvos tūkstantmečio žvaigždė“. Adamas Michnikas taip pat yra Vytauto Didžiojo universiteto ir Klaipėdos universiteto garbės daktaras. 2014 m. gegužės 23 d. Lietuvos paveikslų galerijoje Adamui Michnikui įteikta Jerzio Giedroyco premija, kurios steigėjas – Jerzio Giedroyco dialogo ir bendradarbiavimo forumas.

Susijusi informacija: 

Lietuvos Respublikos Seimo 2014 m. lapkričio 18 d. nutarimas Nr. XII-1340 „Dėl 2014 metų laisvės premijos paskyrimo Adamui Michnikui“

Bukletas „Laisvės premijos laureatas Adamas Michnikas“ (PDF)

Laisvės premija ir Laisvės premijos laureatai 

Vaizdo įrašas

2015 m. sausio 13 d. iškilmingo Seimo minėjimo vaizdo įrašas ir stenograma

Pranešimai žiniasklaidai: 

2014 m. Laisvės premiją siūloma skirti Lenkijos disidentui A. Michnikui (2014-11-14)

2014 m. Laisvės premija skirta Lenkijos disidentui A. Michnikui (2014-11-18)

Seime bus įteikta 2014 m. Laisvės premija (2015-01-12) 

Seime bus pristatytos parodos „2014 metų Laisvės premijos laureatas Adamas Michnikas“ ir „Mes buvome ten...“, skirtos Laisvės gynėjų dienai paminėti (2015-01-09)

Seimo Pirmininko pavaduotojos Irenos Degutienės kalba, teikiant 2014 metų Laisvės premiją (2015-01-13)

Seime įteikta 2014 m. Laisvės premija (2015-01-13)

Parengė Žydrūnas Mačiukas
Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius