Apie Laisvės premijos laureatą Adamą Michniką

2014 m. lapkričio 18 d. Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Laisvės premijos įstatymu ir Laisvės premijų komisijos 2014 m. lapkričio 13 d. sprendimu, paskyrė 2014 metų Laisvės premiją Lenkijos visuomenės veikėjui, disidentui, vienam iš judėjimo „Solidarumas“ lyderių, žurnalistui, eseistui ir politikos publicistui, Lenkijos dienraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiajam redaktoriui Adamui Michnikui.

Laisvės premija Adamui Michnikui buvo įteikta Laisvės gynėjų dieną – 2015 m. sausio 13-ąją – iškilmingo Laisvės gynėjų dienos minėjimo metu, Lietuvos Respublikos Seimo Kovo 11-osios Akto salėje.

Šią dramatišką Lietuvai ir visai Europai akimirką perduodu solidarumo, brolybės ir nuostabos žodžius iš Varšuvos. Noriu Jus užtikrinti, kad mes Lenkijoje neabejojame, kieno pusėje yra tiesa ir žmogiškasis orumas. Kai sieksite tautos suvereniteto, jūsų pusėje bus mūsų širdys. Būdamas lenkas, norėčiau pasakyti daugiau. Istorija supynė mūsų tautų likimus daugeliui metų. Dėl šios bendrystės noriu patikinti, kad lenkai užtikrins visokeriopą įmanomą pagalbą jūsų drąsiai ir didvyriškai kovai, kuri vyksta už mus visus. Tegyvuoja laisva Lietuva!

Adamas Michnikas, Vilnius, 1991 m. sausio 14 d.

Adamas Michnikas (Adam Michnik) yra gerai žinomas ir daugeliu garbingų apdovanojimų ne kartą pagerbtas Lenkijos visuomenės veikėjas, buvęs disidentas, vienas iš Lenkijos opozicinio judėjimo „Solidarumas“ lyderis, žurnalistas, eseistas, politikos publicistas ir dienraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiasis redaktorius.

Adamas Michnikas gimė 1946 m. Varšuvoje. Jo seneliai ir daugelis artimų giminaičių žuvo per holokaustą. Šeimoje buvo vertinamos kairiosios politinės pažiūros, visuomeninės kairės idealai. Nepaisant to, Adamas Michnikas anksti pasirinko komunistinės Lenkijos opozicionieriaus kelią.

1957 m., dar mokydamasis vidurinėje mokykloje, Adamas Michnikas įstojo į jaunimo organizaciją, kuriai vadovavo taip pat kairiųjų pažiūrų, tačiau kritiškai vertinantis Lenkijos režimą Jacekas Kuronis (Jacek Kuroń). Ši organizacija 1961 m. buvo uždrausta. Kiek vėliau Adamas Michnikas dalyvavo jaunimo diskusijų klubų „Prieštaravimų ieškotojų klubas“ (uždraustas 1963 m.) ir „Kreivojo būrelio klubas“ veikloje. Juose Lenkijos jaunimas, nusivylęs komunistinės Lenkijos tikrove, diskutuodavo apie valstybės valdymo reformas. 1964 m. Adamas Michnikas įstojo į Varšuvos universiteto Istorijos fakultetą. Studijos universitete su pertrūkiais tęsėsi iki 1968 m.: už ryšių su partijos opozicionieriais Jaceku Kuroniu, Karoliu Modzelevskiu (Karol Modzelewski), Lešeku Kolakovskiu (Leszek Kołakowski), Kšyštofu Pomianu (Krzysztof Pomian) palaikymą jo studijos keletą kartų buvo sustabdytos, pats Adamas Michnikas buvo areštuotas. Už dalyvavimą Varšuvos universiteto studentų demonstracijoje prieš valdžios draudimą rodyti Nacionaliniame teatre režisieriaus Kazimiežo Deimeko (Kazimierz Dejmek) režisuotą spektaklį, pastatytą pagal Adomo Mickevičiaus poemą „Vėlinės“, 1968 m. kovo mėn. Adamas Michnikas buvo pašalintas iš Varšuvos universiteto, suimtas ir pirmą kartą įkalintas (1969 m. rugsėjo mėn. gavo amnestiją ir buvo paleistas iš kalėjimo). 1970–1971 m. dirbo suvirintoju Varšuvos Rozos Liuksemburg vardo fabrike, kuriame buvo gaminamos elektros lemputės. 1975 m.  eksternu baigė studijas Poznanės Adomo Mickevičiaus universitete. 1975 m. gruodžio mėn. kartu su kitais 59 lenkų opozicijos atstovais, intelektualais, kultūros veikėjais pasirašė vadinamąjį „59 laišką“ (lenk. k. – „List 59“) Lenkijos Liaudies Respublikos Seimui, kuriame protestavo prieš teikiamas Konstitucijos pataisas.

XX a. aštuntojo dešimtmečio viduryje Adamas Michnikas jau buvo pelnęs pripažinimą ir autoritetą, 1976–1977 m. filosofo Žano Polio Sartro kvietimu jis išvyko į užsienį, viešėjo Paryžiuje, Miunchene, bendravo su emigrantais iš Lenkijos, publikavo straipsnius Vokietijos ir Prancūzijos spaudoje. Iš jų didžiausio atgarsio susilaukė pranešimas „Naujasis evoliucionizmas“, perskaitytas Paryžiuje 1976 m., ir 1977 m. publikuota pirmoji knyga „Bažnyčia, politinė kairė ir dialogas“ (Kościół, lewica, dialog, Paryż: Instytut Literacki, 1977). Ypatingos reikšmės turėjo pažintis ir bendravimas su iškiliausiu XX a. Lenkijos išeivijos publicistu, politiku Ježiu Giedroycu (Jerzy Giedroyc). Jį Adamas Michnikas laikė vienu iš savo mokytojų.

Prasidėjus naujoms valdžios represijoms, 1977 m. gegužės mėn. grįžo į tėvynę ir netrukus įsitraukė į žymiausios tuo metu opozicinės organizacijos „KOR“ veiklą (lenk. k. – Komitet  Obrony Robotników; liet. k. – Darbininkų gynimo komitetas), organizavo pogrindžio leidybą,  redagavo opozicijos leidinius „Informacinis biuletenis“ (lenk. k. – Biuletyn Informacyjny), „Kritika“ (lenk. k. – Krytyka) ir kitus. 1979 m. spalio mėn. dalyvavo bado akcijoje prie Šv. Kryžiaus bažnyčios  Varšuvoje, taip išreikšdamas savo paramą kalinamiems Čekoslovakijos opozicijos veikėjams. 1977–1980 metais komunistinės Lenkijos represinių struktūrų ne kartą buvo sumuštas, suimtas ir areštuotas.

1980 m. vasarą prasidėjus „Solidarumo“ judėjimui, Adamas Michnikas įsitraukė į jo gretas. 1981 m. gruodžio 13 d. generolo Voicecho Jaruzelskio (Wojciech Jaruzelski) vadovaujamoje Lenkijoje paskelbtus karo padėtį, Adamas Michnikas buvo dar kartą suimtas ir įkalintas iki 1984 m. liepos vidurio. 1985 m. vasario mėn. Gdanske jis vėl suimamas ir iki 1986 m. įkalinamas. 1988 m. tapo opozicinio judėjimo „Solidarumas“ įkurto Pilietinio komiteto nariu (lenk. k. Komitet Obywatelski Solidarnośći).

Žlungančio komunistinio režimo represijos nepakeitė Adamo Michniko politinių pažiūrų ir nuostatų, jam būdingo dialogo, bendravimo su oponentais principų. 1989 m. vasario–balandžio mėnesiais Adamas Michnikas tapo viena svarbiausių figūrų vykstant komunistinės Lenkijos valdžios atstovų ir opozicinio judėjimo „Solidarumas“ lyderių Apskritojo stalo deryboms, kurios lėmė demokratines permainas šalyje, taikų valdžios perdavimą ir nekomunistinių jėgų pergalę per 1989–1990 metų demokratinius rinkimus. 1989 m. birželio mėn. Katovicų rinkimų apygardoje Adamas Michnikas buvo išrinktas į Lenkijos Seimą. 1989 m. liepos 3 d. jau kaip „Solidarumo“ judėjimo įkurto dienraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiasis redaktorius jis paskelbė straipsnį  „Jūsų prezidentas, mūsų premjeras“, pranašavusį politinius pokyčius šalyje. Po kelių mėnesių Lenkijoje buvo suformuota ir patvirtinta pirmoji Rytų Europoje nekomunistinė vyriausybė su Tadeušu Mazoveckiu (Tadeusz Mazowiecki) priešakyje. Po 1991 m. Adamas Michnikas, pasak Tomo Venclovos, „pasirinko laisvojo intelektualo kelią, kurio pasisakymais domimasi, iš jų dažnai mokomasi Lenkijoje ir ne tik joje. „Gazeta Wyborcza“, neseniai minėjusi savo dvidešimt penktąsias įkūrimo metines, yra ne vien laikraštis, bet ir demokratijos institutas, diegiantis savo šalyje bei visoje centrinėje ir Rytų Europoje blaivų, racionalų, apsišvietusį požiūrį į problemas, kurias kasdien kelia mums istorija.“

2014 metų Laisvės premijos laureatas Adamas Michnikas yra gerai žinomas ir daugeliu garbingų apdovanojimų jau ne kartą pagerbtas Lenkijos visuomenės veikėjas, disidentas, vienas iš Lenkijos opozicinio judėjimo „Solidarumas“ lyderių, žurnalistas, eseistas, politikos publicistas ir dienraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiasis redaktorius.

Adamas Michnikas nuosekliai rėmė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Nuo pat Sąjūdžio gyvavimo pradžios aktyviai propagavo Lietuvos ir Lenkijos opozicinių jėgų bendradarbiavimą, skatino koordinuoti „Solidarumo“ ir Sąjūdžio veiksmus, dienraštyje „Gazeta Wyborcza“ nuolat nagrinėjo Lietuvos aktualijas, Lenkijos ir Lietuvos bendradarbiavimo klausimus.

Bene ryškiausias ir įsimintiniausias šio garbaus asmens gestas dėl Lietuvos buvo parodytas 1991 m. sausį, kai Vilniuje buvo pralietas Laisvę ginančių žmonių kraujas. Tuo metu, kai parlamento rūmai rengėsi gintis nuo sovietų tankų, į Lietuvą atvyko Lenkijos Pilietinio parlamentinio klubo delegacija, kurios sudėtyje buvo ir Adamas Michnikas. Tuo sudėtingu metu, kai dar nebuvo aišku, kur link pakryps Lietuvos istorija, 1991 m. sausio 14 d. Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo vakariniame posėdyje Adamas Michnikas ir kiti lenkų politikai demonstravo besąlygišką ir beatodairišką paramą Lietuvos laisvei, taip palaikydami Lietuvos piliečių kovą su sovietų agresija. Po kelių dienų į Lietuvą atvykęs artimiausias Adamo Michniko bičiulis ir auklėtojas Jacekas Kuronis (Jacek Kuroń) pareiškė, kad liks Lietuvos parlamento rūmuose tiek, kiek bus būtina. Pasakyti žodžiai virto konkrečiais paramos ir palaikymo veiksmais: Lenkijos visuomeninių organizacijų piketais prie SSRS ambasados Varšuvoje, Lietuvos palaikymo mitingais Varšuvoje, Krokuvoje, Gdanske ir kituose Lenkijos miestuose.

1991 m. sausio–vasario dienomis dienraščio „Gazeta Wyborcza“ ir kitų Lenkijos leidinių puslapiuose mirgėjo Adamo Michniko, Bronislavo Geremeko (Bronisław Geremek), Česlavo Milošo (Czesław Miłosz), Jaceko Kuronio, Malgožatos Šeinert (Małgorzata Szejnert), Vlodzimežo Sochackio (Włodzimierz Sochacki), Kšystofo Volickio (Krzystof Wolicki), Stanislavo Lemo (Stanisław Lem) ir daugelio kitų Lenkijos žurnalistų, intelektualų analitiniai straipsniai apie padėtį Lietuvoje, liudininkų pasakojimai, įspūdžiai, fotografijos iš Lietuvos. Apytikriais skaičiavimais, Lenkijos spaudoje per vieną mėnesį apie padėtį Lietuvoje buvo paskelbta apie 200 straipsnių.

Vėlesnė Adamo Michniko veikla visada buvo palanki Lietuvai. Jis ragino Lenkijos Vyriausybę kuo greičiau pripažinti Lietuvos nepriklausomybę ir padėti gauti diplomatinį pripažinimą tarptautinėje arenoje.

Lietuvos bičiulis Adamas Michnikas taip pat ne kartą vienareikšmiškai pasisakė prieš lenkų ir lietuvių santykių kiršinimą, daromą sprendžiant tautinių mažumų klausimus. Plačiai nuskambėjo Adamo Michniko pasisakymas: „Stebėdami, kas vyksta Donecke ir Luhanske, matome, kokie absurdiški yra ginčai tarp Lietuvos ir Lenkijos. Jie yra beprasmiai, jie yra kenksmingi – tai reikia atvirai pasakyti. Yra politikų, kurie dirba Putino politikos labui. Ranka rankon dirba. Nes gerų Lietuvos ir Lenkijos santykių griovimas naudingas tik Kremliaus imperialistinei politikai.“

Už nuopelnus plėtojant Lietuvos ir Lenkijos ryšius 1992 m. Adamas Michnikas apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu, 2001 m. –  Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, 2008 m. – Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos garbės ženklu „Lietuvos tūkstantmečio žvaigždė“. Adamas Michnikas taip pat yra Vytauto Didžiojo universiteto ir Klaipėdos universiteto garbės daktaras. 2014 m. gegužės 23 d. Lietuvos paveikslų galerijoje Adamui Michnikui įteikta Ježio Giedroyco premija, kurios steigėjas – Ježio Giedroyco dialogo ir bendradarbiavimo forumas.

Parengė Žydrūnas Mačiukas
Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius